Priedas

Šį rytą kalbėsime apie Dievo šventuosius paguodžiantį dalyką, kuris prasideda ant Kryžiaus ir gausia amžinų palaiminimų srove liejasi visiems šventiesiems. Visų pirma mes pažiūrėsime į Jėzaus Kristaus atpirkimą; po to apžvelgsime iš jo kylantį nusidėjėlių išteisinimą ir tai, kaip dovanojamas teisumas - „dovanai Jo malone".

Atpirkimas Kristuje Jėzuje

Atpirkimą iliustruoti nesunku, ir šis palyginimas dažnai naudojamas: jei belaisvis tapdavo vergu, tam, kad jis būtų išlaisvintas, turėdavo būti sumokėta išpirka. Dėl Adomo kritimo mes visi esame linkę nusikalsti ir iš esmės esame kalti. Nepriekaištingu Dievo teismo sprendimu mes esame atiduoti įstatymo kerštui. Teisingumas mus amžiams pasmerkė būti Jo vergais, kol nesumokėsime išpirkos, kuria būtų atpirktos mūsų sielos. Mes buvome beviltiški skolininkai; viskas, ką turėjome, - parduota. Buvome nuogi, apgailėtini vargšai, niekaip negalintys sumokėti išpirkos. Bet atėjo Kristus ir sumokėjo už visus tikinčiuosius, kad tą valandą taptume laisvi nuo įstatymo prakeikimo bei Dievo keršto ir galėtume gyventi laisvi, apvalyti Jo krauju ir išteisinti.

Norėčiau atskleisti kelias atpirkimo Kristuje Jėzuje ypatybes. Jis atpirko daugybę - ne tik mane ir tave, bet nesuskaičiuojamą daugybę. Kristus atpirko sau žmonių iš kiekvienos karalystės, tautos po dangumi; Jis išpirko visokių sluoksnių ir įvairiomis kalbomis kalbančius žmones; užimančius įvairią padėtį visuomenėje, įvairios odos spalvos - tiek tamsiaodžius, tiek baltuosius.

Išpirka buvo sumokėta visa, ir sumokėta iš karto. Kai Kristus atpirko savo žmones, Jis nepaliko nė vienos nesumokėtos skolos, neliko nesumokėto nė menkiausio pinigėlio. Golgotos auka nebuvo tik dalis užmokesčio. Kaina buvo sumokėta visa ir tobulai. Buvo dovanotos visos visų tikinčiųjų, kurie gyveno, gyvena ar gyvens, skolos iki pat laikų pabaigos. Tą dieną, kai Kristus kabojo ant kryžiaus, ten ir tada Kristus, aukščiausiasis visų žmonių Kunigas, patenkino visus įstatymo reikalavimus. Jis sumokėjo viską vienu kartu. Išpirka buvo neįkainojama. Už mūsų sielas buvo pareikalauta taip brangiai, jog būtų galima pamanyti, kad galbūt Kristus būtų galėjęs už tai sumokėti atskiromis dalimis. Kartais ir karaliai vieną išpirkos dalį sumoka iš karto, o kitas dalis - vėliau, einant laikui. Tačiau mūsų Gelbėtojas ne toks: Jis vieną kartą pasiaukojo už visus ir pasakė: „Atlikta!", pats viską padarydamas ir nepalikdamas nieko, ką reikėtų užbaigti mums. Kristus prikalė ant kryžiaus užrašą:  „Tai atlikta. Atlikta! Aš panaikinau skolos raštą - prikaliau jį prie kryžiaus. Kas pasmerks mano žmones ar pateiks jiems kaltinimus? Nes jų nusikaltimus ir nuodėmes Aš išsklaidžiau kaip debesis!"

Kristus pats sumokėjo išpirką! Simonas kirėnietis galėjo nešti kryžių, bet negalėjo būti prie jo prikaltas. Šventa Golgotos vieta buvo skirta tik Kristui. Ten buvo nukryžiuoti ir du vagys, du neteisūs žmonės, kad niekas negalėtų pasakyti, kad šių dviejų teisiųjų mirtis padėjo Gelbėtojui. Nė vienas iš mokinių nepatyrė mirties kartu su Kristumi: ten nebuvo prievarta atvestas Petras, kad jam būtų nukirsta galva, šalia Jo nebuvo nukryžiuotas Jonas. Jis ten buvo vienas. Jis sako: „Aš vienas myniau spaustuvą. Nė vieno iš žmonių nebuvo su manimi". Jis pats atliko darbą, be padėjėjo.

Ir ta auka buvo tinkama. Tai buvo tinkama išpirka. Kas galėtų jai prilygti? Mirtinai nuliūdusi siela, kankinimų sudraskytas kūnas, pati nežmoniškiausia mirtis ir žodžiais nenusakoma kančia, kurios neįmanoma net įsivaizduoti. Tai buvo tinkama kaina. Ar ji buvo priimta? Buvo siūlomos kainos, kurios niekada nebuvo priimtinos tai pusei, kuriai buvo siūlomos, todėl vergas nebuvo išlaisvintas. Tačiau ši išpirka buvo priimta.

Kai Kristus paskelbė, kad sumokės skolą, Dievas pasiuntė karininką Jo suimti. Kaina buvo sumokėta, o Kristus buvo „užrakintas", kol ji bus patvirtinta danguje. Įsivaizduokime palaidotą Jėzų: Jis guli ankštame kape. Tai lemtingas šiam pasauliui laikas, - drebantis pasaulis padėtas ant svarstyklių: ar Dievas priims išpirką? Iš dangaus nusileidžia nuostabiai švytintis angelas ir nuridena akmenį. Išeina belaisvis. Jo rankos nesurištos, įkapės liko kape... Jis laisvas ir niekada nebemirsiantis.

Jei Dievas nebūtų priėmęs Jo aukos, Jėzus būtų likęs kape. Tuomet Jis niekada nebūtų prisikėlęs iš numirusių. Tačiau prisikėlimas garantavo, kad Dievas Jį priima.

Atpirkimo pasekmės

Kokia išteisinimo prasmė? Išteisinimas yra teisinis terminas. Kalinys atvedamas į teismą, kad viskas būtų ištirta. Teisiamasis gali būti išteisintas tik tada, jei įrodomas jo nekaltumas. Jei bus įrodyta, kad žmogus yra kaltas, jo išteisinti negalima. Karalienė gali jam dovanoti, atleisti, bet ji negali jo išteisinti. Karalienei dovanojus, žmogus vis tiek yra toks pat nusikaltėlis, kaip ir prieš atleidimą.

Tačiau didžiausias stebuklas yra tai, jog mes, nors ir esame pripažinti kaltais, vis dėlto esame išteisinti. Ar gali koks nors žemiškasis teismas tai padaryti? Tai, ko negali joks teismas visoje žemėje, tapo įmanoma tik dėl Kristaus atpirkimo.

Mes visi nusikaltome. Laiške romiečiams skaitome: nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės (Rom 3, 23). Paskelbiamas nuosprendis, kad esame kalti, tačiau tuojau pat paskelbiama, jog esame išteisinti dovanai per Jo malonę!

Dabar norėčiau paaiškinti, kaip Dievas išteisina nusidėjėlį. Nusikaltėlis buvo ištirtas ir pasmerktas mirčiai. Jis negali būti išteisintas, nes yra kaltas. Tačiau įsivaizduokime, jog atsiranda asmuo, kuris gali prisiimti visą to žmogaus kaltę ir yra pasiryžęs pasikeisti su tuo žmogumi vietomis. Tam tikru paslaptingu būdu jis gali tapti tuo žmogumi: teisus žmogus stoja į maištininko vietą, o savo vieton pastato maištininką. Savo teismuose to padaryti negalime. Jei aš stočiau prieš teisėją, ir jis sutiktų, kad aš būčiau nuteistas kalėti vietoj kokio nors niekšo, kuris vakar buvo pasmerktas metus kalėti, aš galėčiau prisiimti jo bausmę, bet ne kaltę.

Tačiau Jėzus Kristus padarė tai, ko negali padaryti kūnas ir kraujas. Štai čia stoviu aš, nusidėjėlis. Dievas sako: „Aš pasmerksiu šitą žmogų ir jį nubausiu." Tačiau mano vieton stoja Kristus. Nuskambėjus apkaltinimui, Kristus prisiima mano kaltę lyg savo. Kai turi būti vykdoma bausmė, Kristus taria: „Nubauskite mane. Aš suteikiau šiam žmogui savo teisumą, o pats prisiėmiau to žmogaus nuodėmes. Tėve, laikyk šį žmogų manimi. Leisk man iškęsti jam skirtą prakeikimą, o jis tepriima mano palaiminimą".

Šis nuostabus mokymas apie Kristaus pasikeitimą vietomis su vargšais nusidėjėliais yra apreiškiamas - natūraliai to suvokti neįmanoma. Nė vienas žemiškas valdovas neturi galios padaryti tokius „mainus". Tačiau dangaus Dievas turi teisę daryti tai, ko Jis nori. Iš savo begalinio gailestingumo Jis pasakė: „Mano mylimas Sūnau, Tu turi stoti nusidėjėlio vieton". Tokiu būdu mes esame išgelbėti, esame išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Rom 3, 24).

O dabar norėčiau paaiškinti kai kurias šio išteisinimo ypatybes. Kai tik atgailaujantis nusidėjėlis yra išteisinamas, jo nuodėmės paskandinamos jūros gelmėse. Dievo akivaizdoje žmogus stovi be kaltės, priimtinas Mylimajame. Taip, iš tiesų taip ir yra. Tai ir yra mokymas apie išteisinimą tikėjimu.

Tačiau žengsiu dar vieną žingsnį. Tą akimirką, kai žmogus patiki Kristumi, jis tampa teisus, vertas pagyrimo, nes tą akimirką, kai Kristus prisiima jo nuodėmes, jis priima Kristaus teisumą. Todėl, kai Dievas žvelgia į nusidėjėlį, kuris vos prieš valandą buvo miręs nuodėmėse, Jis žvelgia į jį su tokia meile, lyg žvelgtų į savo Sūnų. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau, - sakė Jėzus. Jis myli mus taip pat, kaip Jį pamilo Tėvas. Ar galite patikėti tokiu mokymu kaip šitas? Ar gebate tai suprasti protu? Tai - Šventosios Dvasios mokymas, kurio dėka galime tikėtis būti išgelbėti.

Kas nors gali pasakyti: „Bet niekas nėra taip išteisinamas, kol nemiršta". Patikėkite manimi, taip yra. Jei štai tas jaunuolis šį rytą iš tikrųjų patikėjo Kristumi, Dievo akivaizdoje dabar jis yra lygiai taip pat išteisintas, kaip ir tada, kai stovės prieš Dievo sostą. Šlovingosios dvasios aukštybėse nėra priimtinos Dievui labiau nei tas vargšas žmogus žemai, kuris buvo išteisintas malone. Jis buvo tobulai nuplautas, jam buvo tobulai atleista, jo kaltė tobulai panaikinta. Per Kristų, mūsų Viešpatį, mes esame visiškai, laisva valia priimtini.

Tie, kas vienąkart išteisinami, yra išteisinami visam laikui. Kai tik nusidėjėlis stoja Kristaus vieton, o Kristus užima nusidėjėlio vietą, visai nereikia baimintis, kad jie vėl gali susikeisti. Jei Kristus jau sumokėjo skolą, jos daugiau nebebus reikalaujama. Jei tau atleista, atleista visam laikui. Dievas nesielgia nedorai: dovanoja žmogui atleidimą, bet po to jį atsiima ir nubaudžia žmogų, - tai būtų visiškai priešinga Dievo charakteriui. Jis sako: „Aš nubaudžiau Kristų. Tu - laisvas". Todėl mes galime džiaugtis, kad išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Girdžiu kažką šaukiant: „Tai keistas mokymas". Tačiau šį mokymą išpažįsta visos protestantų bažnyčios, nors gali to ir nepamokslauti. Tai anglikonų, liuteronų, presbiterionų bažnyčių mokymas, - tai visų krikščioniškų bažnyčių išpažįstamas mokymas. Tai Šventojo Rašto mokymas, jog niekas negali pasmerkti to, ką Dievas išteisina, ir niekas negali kaltinti tų, už kuriuos mirė Kristus.

Kaip įgyjamas teisumas?

Yra trokšte trokštančių šios didžios išteisinimo dovanos, kurie sako: „O! Jei tik aš galėčiau būti išteisintas! Bet, ar tai įmanoma?" Taip, vargše siela, jei šito trokšti, jei Dievas tau suteikė troškimą, ir jei tu išpažįsti savo nuodėmes, Kristus trokšta paimti tavo skarmalus ir amžiams suteikti tau savo teisumą.

Galite paklausti: „Ar aš ilgus metus turiu būti šventas, kad tai gaučiau?" Paklausykite! Ne, tai duodama dovanai Jo malone. Dovanai - už tai nereikia nieko mokėti. Gauname Jo malone, tai - ne mūsų nuopelnas.

„Bet pone, aš manau, kad Dievas neatleis man, kol aš to neužsitarnausiu". Sakau jums, jei mėginsite to kaip nors nusipelnyti,  niekada to neturėsite. Dievas duoda savo išteisinimą dovanai, ir jei jūs atnešite ką nors, norėdami už tai sumokėti, tai bus įžeidimas.

Jei galėčiau pamokslauti apie išteisinimą, kurį galėtumėte nusipirkti už pinigus, kas iš jūsų neišeitų iš čia išteisintas? Jei pamokslaučiau, kad išteisinimą galima gauti nueinant šimtą mylių, argi mes jau rytoj ryte netaptume piligrimais? Jei pamokslaučiau apie išteisinimą per plakimus ir kankinimus, turbūt mažai liktų tų, kurie stropiai savęs neplaktų. Tačiau kai tai duodama dovanai, žmonės nusisuka: „Ką? Galiu tai gauti už dyką, visiškai nieko nedarydamas?" Taip, pone, jūs tai gaunate už dyką, dovanai. „Bet gal aš galėčiau neiti pas Kristų, o tiesiog prašyti Jo gailestingumo, sakydamas: „Viešpatie, išteisink mane, nes aš nesu toks blogas kaip kiti"? Taip nebus, pone, nes teisumas įgyjamas per Jo malonę.

Jūs įžeisite Dievą, jei norite už Jo turtus sumokėti netikrais pinigais. Kokį skurdų supratimą žmonės turi apie Kristaus Evangelijos vertę, jei mano galį ją nusipirkti! Vienas turtingas žmogus prieš mirtį galvojo, kad gali nusipirkti vietą danguje, pastatydamas daug prieglaudų. Kartą prie jo lovos atėjo protingas žmogus ir paklausė: „Na, ir kiek turto paliksi?" - „Dvidešimt tūkstančių svarų". Tada tas žmogus atsakė: „Už tiek negalėtum nusipirkti nė žemės kojai danguje pastatyti, nes gatvės ten - auksinės. Ir kokią vertę ten turėtų tavo auksas?"

Ne, draugai, dangaus negalima nusipirkti nei auksu, nei gerais darbais, nei maldomis, nei kitais būdais.

Tai kaip tada jį pelnyti? Kodėl tai įmanoma gauti tik prašant? Jei tik suvoktume, kad esame nusidėjėliai, mes nieko nelaukdami kreiptumės į Kristų. Ar trokštate Kristaus? Rašte skaitome: Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens (Apr 22, 17). Bet jei sakote: „Ne, pone, manau, kad turiu padaryti daug gerų darbų. Tada aš ir patikėsiu Kristumi", - jei ir toliau laikysitės tokios apgaulės, būsite prakeikti. Aš nuoširdžiai jus įspėju.

„Bet argi mes neturime daryti gerų darbų?" Žinoma, kad turite. Tik neturite jais pasitikėti. Jūs turite visiškai pasitikėti Kristumi, ir tik tada daryti gerus darbus.

Kas nors gali pasakyti: „Bet aš manau, kad jei padaryčiau keletą gerų darbų, tai būtų lyg rekomendacija, kai ateisiu pas Dievą". Ne, pone, iš to nebus jokios naudos. Jei pas jus į namus ateina elgeta baltomis gražiomis pirštinėmis ir sako, kad jam labai blogai, ar baltos gražios pirštinės pažadins jūsų norą aukoti? „Ne, -atsakytumėt jūs, - tu esi apgailėtinas sukčius! Tau nieko nereikia, ir aš tau nieko neduosiu!" Geriausias elgetos drabužis - skarmalai, ir nusidėjėliui geriausia eiti pas Kristų tokiam, koks jis yra, - atnešant Jam tik nuodėmes ir nieko daugiau.

Sakau tai ne norėdamas paskatinti žmones ir toliau daryti nuodėmes. Dievas tai draudžia! Jei ir toliau nuodėmiausite, negalėsite ateiti pas Kristų, tikrai negalėsite, nes nuodėmės jums sukliudys. Galite sakyti: „Pone, juk yra atgaila, kai žmogus akimirksniu nusisuka nuo nuodėmės". Tačiau nei atgaila, nei nusisukimas nuo nuodėmės negali jūsų išgelbėti. Tai padaryti gali tik Kristus, tik vienintelis Kristus.

Žinau, kad daug jūsų išėję bandysite pasistatyti savo Babelio bokštą, kad pasiektumėte dangų. Kai kurie bandysite padaryti tai laikydamiesi ceremonijų, apeigų: kaip pamatus padėsite vaikų krikštą, toliau - sutvirtinimo sakramentą (konfirmaciją) ir Viešpaties vakarienę. Galite sakyti: „Aš eisiu į dangų. Ar aš nešvenčiu Didžiojo Penktadienio ir Kalėdų? Aš geresnis žmogus nei tie atskalūnai. Ar aš nesimeldžiu daugiau nei bet kas kitas?" Jūs ilgai turėsite eiti šiuo nesibaigiančiu taku, kol užkopsite bent per sprindį aukščiau.

Kitas gali sakyti: „Aš tyrinėsiu Bibliją ir tikėsiu teisingu mokymu. Neabejoju, kad jei tikėsiu teisingu mokymu, būsiu išgelbėtas". Tikrai ne! Tikėdamas teisingu mokymu būsi išgelbėtas ne daugiau, nei teisingai elgdamasis.

„Taip, - pasakys trečias, - man tai patinka. Patikėsiu Kristumi ir gyvensiu, kaip man patinka".  Tikrai ne! Nes jei tiki Kristumi, Jis neleis tau gyventi taip, kaip patinka tavo kūnui. Savo Dvasia Jis privers tave numarinti kūno geidulius. Jei Jis suteikia tau malonę patikėti, Jis suteiks malonės ir gyventi šventai. Negali patikėti Kristumi, kol neišsižadėsi visų kalčių ir neapsispręsi Jam tarnauti visa širdimi.

Ką daryti, kad tikėtum ir pasitikėtum Juo?

Pateiksiu dar vieną iliustraciją. Vieno karo laivo kapitono mažas sūnus labai mėgo karstytis laivavirvėmis. Kartą, vydamasis beždžionę, jis užlipo ant stiebo, o galiausiai užsikorė ir ant stebėjimo aikštelės. Stebėjimo aikštelė panaši į didelį apvalų stalą, užmautą ant stiebo, tad ten buvo pakankamai erdvu. Tačiau čia berniukas susidūrė su kliūtimi - norėdamas nulipti, jis negalėjo pasiekti stiebo po aikštele. Jis nebuvo pakankamai aukštas, kad nuliptų žemyn nuo aikštelės, pasiektų stiebą ir taip nusileistų. Jis sugebėjo ten užlipti, bet nesugebėjo nulipti. Tėvas su siaubu akyse žvelgė į viršų: jo sūnus gali nukristi žemyn ir, nukritęs ant denio, gali žūti! Tada kapitonas suriko: „Sūnau, kai tik laivas pasvirs, šok į jūrą". Tai buvo vienintelis būdas išsigelbėti: iš jūros jį bus galima ištraukti, o jei jis nukristų ant denio, jo išgelbėti nebebūtų įmanoma. Vargšas berniukas pažvelgė žemyn į jūrą, - jis buvo taip aukštai. Jis negalėjo nė pagalvoti, kaip galėtų nušokti į riaumojančias jūros bangas... Jam tai atrodė labai pavojinga, todėl jis visomis jėgomis įsitvėrė aikštelės, nors buvo aišku, kad ilgai jis nebeišsilaikys...

Tėvas paprašė šautuvo ir, nusitaikęs į jį, sušuko: „Sūnau, kai tik laivas pasvirs, šok į jūrą, arba aš šausiu!" Berniukas žinojo, kad tėvas laikysis žodžio, tad kai tik laivas pasviro, šoko žemyn ir pūkštelėjo į jūrą. Paskui jį į jūrą puolė ir drąsūs jūreiviai. Jie ištraukė vaiką ir užkėlė ant denio.

Mes visi, kaip tas berniukas, esame nepaprastai pavojingoje situacijoje, iš kurios nei aš, nei jūs patys negalime išsikapstyti. Nelaimei, mes turime savo gerų darbų, ir tvirtai laikomės jų įsitvėrę, kaip tas berniukas laikėsi stebėjimo aikštelės krašto. Kristus žino: jei jų laikysimės, mes žūsime, todėl Jis ir sako: „Nusidėjėli, nebesilaikyk savo pasitikėjimo, bet šok į mano meilės jūrą". Dažnai mes sakome: „Ar galime būti išgelbėti tik pasitikėdami Dievu? Man atrodo, kad Jis ant manęs pyksta... Aš negaliu Juo pasitikėti".

Ar į mus privalo būti nukreiptas sunaikinimo ginklas? Ar turime išgirsti bauginantį grasinimą: „Kas netikės, bus pasmerktas"? Dabar jūs esate tokioje situacijoje kaip tas berniukas ir jums gresia neišvengiamas pavojus. Jei niekinsite Tėvo patarimą, kils dar didesnė grėsmė. Jūs turite tai padaryti arba pražūsite! Nesilaikykite to, kas jūsų! Tai ir yra tikėjimas, kai vargšas nusidėjėlis nebesilaiko to, kuo anksčiau pasitikėjo, krenta ir yra išgelbėjamas. Tai, kas, atrodo, gali pražudyti, išgelbsti!

Vargšai nusidėjėliai, tikėkite, pasitikėkite Kristumi! Jūs, kurie pripažįstate savo kaltę ir vargą, ateikite, atsiduokite į Jo rankas. Pasitikėkite mano Šeimininku, ir niekada nenusivilsite. Jūs pasitikėsite ne veltui: jums bus atleista, ir jūs eisite gyvenimo keliu džiaugdamiesi Kristumi Jėzumi.


Iš žrn. „Christianity Today" (1998 m., vasaris)
vertė Jurga Domarkaitė
Nuotr. Irutės