Jei trokšti įsitvirtinti Kristuje, privalai pažinti Jį kaip Prisikėlimą ir Gyvenimą. Kristuje ir Kristaus dėka esi prikeltas iš dvasinės mirties. Kristus - prisikėlimas ir gyvenimas - pripildo tavo sielą. Jis prikėlė iš dvasinės mirties, atgaivino dievišką atvaizdą mumyse. Kristus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios ir gimė mumyse. Jis prisikelia mūsų dvasinėj mirty ir tada skleidžia savo gyvenimą mumyse. Kas nors pasakys: Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis! (Jn 6, 60). Turime praktiškai patirti Kristaus prisikėlimo jėgą, esančią mumyse, kad pažintume Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugtume su Jo mirtimi, kad pasiektume prisikėlimą iš numirusių (Fil 3, 10-11). Jis prikelia mūsų valią, kuri buvo mirusi nusikaltimuose ir nuodėmėse, vergavo geiduliams ir egoizmui, ir pajungia ją Dievo valiai. Per protą Kristus lieja į sielą gaivinančios tiesos sroves. Apreikšdamas mums savo tiesą, Jis ragina ir drąsina valią paklusti Dievui.
Taigi, pajungdamas mūsų valią Dievo valiai, Kristus apšviečia mūsų neteisingus prioritetus ir atgaivina bei prikelia iš mirusių mūsų asmenybę. Iš senojo kūniško „ego" mirties griuvėsių Jis prikelia naują dvasinę asmenybę. Kristus prikelia dvasiniam gyvenimui kūno narius, kurie buvo mirę nusikaltimuose ir nuodėmėse. Jis apsigyvena šventuosiuose ir nukreipia teisinga linkme jų valią bei veiksmus, o jie gyvena Jame taip, kaip Kristus meldė Tėvo: Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį manimi patikės, - kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17, 20-23).
Jis prikelia mus dvasiniam gyvenimui ne tam, kad gyventume atsiskyrę nuo Jo. Dvasinis prisikėlimas yra nuolat besitęsiantis procesas. Kristaus prisikėlimas - mūsų paklusnumo pagrindas. Jis prikėlė mūsų valią iš nusikaltimų ir nuodėmės mirties, kad ji paklustų ir pasišvęstų Dievo valiai.
Skaitydamas Bibliją aš suvokiu, kad jos autoriai buvo labai toli pralenkę plačiąsias tikinčiųjų mases. Jie pasakoja apie savo dvasinius ryšius su Kristumi. Jiems labai svarbūs visi Kristaus vardai, kuriais Jis apsireiškė. Jie nekalba teorijos ar to, ko žmonės juos išmokė. Jie kalba iš patirties ir tai, ko juos išmokė Šventoji Dvasia. Kokie nuostabūs tie įkvėpti kūriniai apie Kristų, kuris prisikėlė ir gyvena, kad tikintieji galėtų patirti Jį įvairiais aspektais!
Biblijoje apreikštas Kristus nukreipia mus į tą kelią, kuriuo jie ėjo. Kiekvienoje savo dvasinio augimo pakopoje mes jaučiamės tarsi turėtume naują, pataisytą Biblijos leidimą. Mes atrandame tiesas, kurių anksčiau nepastebėjome, patiriame Kristų tokį, kokio anksčiau nepatyrėme. Svarbu pamatyti, kad viskas, ko mums reikia, - tai Kristus, tiksliai patenkinantis mūsų reikmes. Iš tiesų „palaimintojo Dievo šlovinga Evangelija" (1 Tim 1, 11). (Systematic Theology, p. 651, 652).
***
Viešpatie Jėzau, aš šlovinu Tave ir dėkoju Tau, kad esi Prisikėlimas ir Gyvenimas. Dėkoju, kad esi ne tik palaiminto amžinojo gyvenimo garantas, bet ir Prisikėlimas bei Gyvenimas mano žemiškame gyvenime. Dėkoju Tau, kad nukreipei mano valią ir emocijas taip, kad mano kūnas gundymo valandą vis rečiau sugrąžina mane prie ankstesnių darbų ir aš galiu artėti prie Tavęs. Apreikšk, kokią vienybę Tu nori turėti su manimi. Amen.
Iš kn. „Vienybės su Kristumi principai"
