Ką mums šiandien reiškia Kristaus prisikėlimas iš numirusių? Kokiais palyginimais galėtume tai išsakyti?
Kodėl taip klausiu? Todėl, kad mes viską suvokiame savo patirties pagrindu.
Reiškiniai, kurie neturi sąlyčio taškų su mūsų patirtimi, mums yra nesuvokiami. Viešpats Jėzus mokė žmones palyginimais, nes tokiu būdu galėjo Dievo karalystės tiesas perteikti jiems suvokiamais vaizdiniais.
Galvodami, kokiu palyginimu galėtume kitam žmogui tiksliausiai pasakyti Kristaus prisikėlimo reikšmę, turėtume susimąstyti ir naujai pasižiūrėti į Viešpaties prisikėlimą. Ar dar matome tiesioginę vidinę sąsają tarp to įvykio ir šiandieninio mūsų gyvenimo? Ar Jėzaus prisikėlimas dar gyvas mūsų širdyse, ar tai jau tik tradicinę apeiginę prasmę teturinti sąvoka, praradusi ryšį su mūsų šiandiena?
Kalbėti apie Kristaus prisikėlimą žmogui, kuris neatsiveria sakomiems žodžiams kaip mažas vaikas, neįvelkant jo į palyginimų rūbą beveik neįmanoma. Mirusio žmogaus prisikėlimą dar galime kaip nors įsivaizduoti, nors gyvenime su tokiu reiškiniu nesusiduriame. Mirusiųjų prisikėlimą esame linkę priskirti mitologijos ir fantastikos sričiai. Tačiau net įvykęs, toks prisikėlimas nepaliestų mūsų tiesiogiai. Jei iš mirusiųjų prisikeltų mums labai artimas žmogus, mūsų tai iš esmės nepakeistų. Jo prisikėlimas galėtų mus sukrėsti, sujaudinti, pradžiuginti ar išgąsdinti, bet jam prisikėlus mes vėl gyventume kaip atskiri žmonės. Tuo tarpu kalbėdami apie Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų, Šventojo Rašto autoriai prabyla apie įvykį, kuris tampa vidinio pasikeitimo šaltiniu kiekvienam žmogui, patikėjusiam to įvykio realumu: Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Ef 2, 1-7). Kristus, prisikeldamas iš numirusių, iš dvasinės mirties prikėlė ir tikinčius Jį. Tačiau tai dar ne viskas. Apaštalas Petras rašo, jog Dievas Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas tikintiesiems danguje. Taigi per Viešpaties prisikėlimą tikintiesiems atsiveria dangiškos amžinybės viltis. O apaštalas Paulius laiške korintiečiams aiškina, kad jeigu Kristus prisikėlė iš numirusių, tai ir mūsų, Juo įtikėjusiųjų, gendantys mirtingi kūnai galiausiai Dievo jėga bus prikelti ir taps panašūs į prisikėlusio Viešpaties negendantį kūną. Jėzaus Kristaus prisikėlimas pradėjo naują erą žmonijos istorijoje ir yra reikšmingas kiekvienam žmogui.
Taigi kokiu palyginimu galėtume suprantamai pasakyti šalia esančiam žmogui apie tai, jog pagrindinis įvykis, kuris iš esmės keičia visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kryptį, jau įvyko, o šio pasaulio blogis, kaip pakirstas medis, gyvena savo paskutines valandas.
Kuriama daugybė filmų apie katastrofišką pasaulio pabaigą, svajojama apie didvyrius, kurie savo ryžtu ir pasiaukojimu keičia pražūtingų įvykių kryptį, bandoma sau ir kitiems įrodyti, kad žmonės turi pakankamai vidinių jėgų lemiamą akimirką pasukti likimo vairą, tačiau užsispyrus nematoma, jog tas vairas jau pasuktas ir tereikia atsiverti naujai krypčiai.
Pasižiūrėkime, kokiais vaizdiniais savo amžininkams apie Kristaus ir visų mirusiųjų prisikėlimą kalbėjo Šventojo Rašto autoriai. Pats Viešpats, ieškodamas palyginimų, kuriais galėtų suprantamai perteikti žinią apie Dievo karalystę, ėmė į kraują įsigėrusius kasdienio gyvenimo vaizdinius, jau tapusius neatskiriama tų žmonių sielos dalimi, kad sakomos tiesos rastų kelią į jų širdis ir protus.
Kadangi, kaip jau matėme iš apaštalo Pauliaus žodžių Laiške efeziečiams, Jėzaus prisikėlimas yra tuo pačiu ir žmonijos prisikėlimas iš dvasinės mirties, norint suprantamai pasakyti apie šio įvykio reikšmę, visų pirma tenka aiškiai parodyti dvasinę žmonijos mirtį. O tai pakankamai sudėtingas uždavinys, nes mes nenorime susidurti su tokia tikrove, esame linkę galvoti apie save žymiai geriau nei yra iš tiesų, ir visomis jėgomis giname įsivaizduoto savęs paveikslą.
Nors kai kurie Senojo Testamento žmonės Dievo malonės dėka nujautė artėjant didingą pasikeitimą, aiškiai kalbėti apie Kūrėjo sumanytą žmonių gelbėjimo planą nebuvo įmanoma. Žinia kaip sėkla turėjo išleisti šaknis Dievo tautos žmonių širdyse ir išauginti nuovokos medį, kurio vaisiai galiausiai kai kuriuose žmonėse subrendo tą dieną, kai nujaustas įvykis tapo tikrove. Visas Senasis Testamentas - Dievo ir konkrečių žmonių gyvenimo istorija, kaip begalės palyginimų audinys, ruošia mus Kristaus prisikėlimui.
Tūkstantį metų Izraelio tauta garbino Dievą pagal Jo nurodymą pastatytoje šventykloje, į kurią galėjo įeiti tik kunigai - labai nedidelė tautos dalis, ir tai tik iki uždangos, skyrusios žmones nuo Dievo šlovės, kad galiausiai į jų sielas įaugęs vaizdinys pakankamai aiškiai prabiltų apie įvykio didybę, kai Kristui mirus ant kryžiaus ta uždanga perplyšo pusiau. Visą tūkstantmetį izraelitai aukojo gyvulių aukas už savo nuodėmes, kad laikui bėgant juose susiformuotų samprata, jog gyvulių kraujas negali iš esmės pakeisti jų padėties, ir amžių bėgyje kartai keičiant kartą jų širdyse subręstų nuojauta - reikia kažko didesnio.
Tolimoje praeityje nuodėmės subjaurotą žmoniją nuplovė tvanas, ir Dievas netiesiogiai prabilo apie didesnio pasikeitimo poreikį, nes tvanas nepakeitė žmogaus širdies. Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas. Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: „Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs. Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!" (Pr 8, 20-22).
Mozė prieš mirtį kalbėjo tautai: Jūs matėte, ką Viešpats padarė faraonui, visiems jo tarnams ir Egipto žemei jūsų akivaizdoje; didelius išbandymus, kuriuos matė jūsų akys, nepaprastus ženklus ir stebuklus, tačiau Viešpats jums nedavė iki šios dienos išminties, neatvėrė nei akių, nei ausų (Įst 29, 2-4).
Senojo Testamento pranašai, ragindami tautą įsiklausyti į Dievo žinią ir visa širdimi jai paklusti, liudijo tautos negebėjimą gyventi pagal Dievo nurodymus ir kalbėjo apie Naują Sandorą, kai Dievo įsakymai taps Jo tautos troškimais, nes bus įrašyti nebe akmens plokštėse, bet žmonių širdyse bei mintyse: Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą, - sako Viešpats, - ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas. Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: „Pažink Viešpatį!" Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu (Jer 31, 31-34).
Vargu ar kas nuosekliai gali paaiškinti, kaip Dievo įsakymai tampa žmogaus tapatybės dalimi. Iš pirmo žvilgsnio tai pakankamai paprastas dalykas - tereikia žmogų nuo vaikystės nuolatos jų mokyti ir kasdien reikalauti, kad jis pagal juos elgtųsi. Tačiau žmonės, kurie uoliai stengėsi tai daryti, atsidūrė apverktinoje padėtyje. Jie pasmerkė ir nužudė įsikūnijusį Dievo įstatymą. Pasirodo, neužtenka turėti priešais akis užrašytus Dievo žodžius. Būtina, jog širdis (arba kitais žodžiais tariant - vidinis žmogus) būtų atvira Dievo nuostatoms bei troškimams, kuriuos perteikia Jo Dvasia. Norėdamas gyventi pagal Viešpaties žodžius, žmogus turi būti pilnas dieviškos gyvybės. Tačiau kol žmogaus viduje yra kažkas panašaus į šventyklos uždangą, atskiriančią jį nuo Dievo, nėra jokios galimybės Viešpaties įsakymus padaryti giliausių jo apsisprendimų pagrindu. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams liudija, kad izraelitai, girdamiesi Dievo įstatymu bei manydami, kad jame turi tiesos pažinimą ir tuo pagrindu gali būti žmonijos mokytojai, patys to įstatymo nesilaikė, tapdami piktžodžiavimo Dievui priežastimi. Ne kultūrinės formos laikymasis, bet vidinis atsivėrimas Dievui daro žmogų Jo tautos dalimi.
Kristaus išėjimas iš kapo pirmąją savaitės dieną kažkuo panašus į Senojo Testamento pasakojimą apie Nojaus išėjimą iš arkos pasibaigus tvanui. Prieš akis buvo naujas pasaulis, nauja pradžia. Senasis pasaulis nuteistas ir nubaustas Kristaus kūne, kaip anuomet nuplautas tvano vandenų. Naujas žmogus - antrasis Adomas, Tas, kuriame prasideda nauja žmonija, žvelgia į Dievo Jam skirtą žemę.
Man labai patiko George MacDonaldo, XIX a. autoriaus, sukurtas vaizdinys, kuris pakankamai įtaigiai parodo, jog vargu ar mūsų praeityje atsiras tinkamų patirčių išsamiai nusakyti Kristaus prisikėlimą. Autorius užrašė pasaką apie princesę, kurią gimusią pikta fėja užkeikė taip, kad sutemus ji pabusdavo, o vos pradėjus brėkšti - nepažadinamai užmigdavo. Ta princesė niekuomet nematė dienos šviesos ir saulės. Todėl tais laikais, kai tamsą išsklaidydavo tik žvakės, nebuvo jokios galimybės jai pakankamai aiškiai papasakoti, kaip atrodo saulėta diena. Net ir šiandien tai būtų labai sudėtinga, o gal net ir neįmanoma, nors mes turime daugiau dirbtinės šviesos nakties metu nei ankstesnių amžių žmonės.
Žinoma, norėdami nusakyti Kristaus prisikėlimo reikšmę, galime bandyti pasitelkti įvairiausius šių dienų vaizdus, istorijas, filmų siužetus, pasaulinės reikšmės įvykius ir pan. Kažkam gali padėti filme „Matrica" pateiktas vaizdinys, kaip šviesa suplėšo tamsą iš vidaus, kitiems - kokios nors globalinės katastrofos vaizdas, kai besiplečiantis sprogimas jau prasidėjo. Tačiau minėti vaizdiniai kiek aiškiau parodo tik tą prisikėlimo pusę, kad negrįžtamai pakirsta nuodėmės bei mirties valdžia. Galbūt tik tiek mes ir tegalime įsivaizduoti, nes kalbant apie naujo, ateinančio gyvenimo kokybę mūsų palyginimų arsenalas lieka gan ribotas. Apreiškimo knygoje skaitome apie tyrą kaip krištolas gyvojo vandens upę, kuri atiteka sklidina meilės, teisingumo, gailestingumo, išminties, ramybės ir džiaugsmo. Bet kaip įsivaizduoti vandenį, kurį gerdamas daraisi išmintingesnis - įgyji dangiškos išminties, kuri beveik nepažįstama šioje žemėje?
Ieškodami tinkamų palyginimų Kristaus prisikėlimui nusakyti, ateiname prie ribos, kur visi mūsų metaforų resursai išsenka. Dievo žodžiai „Štai Aš visa darau nauja" nubrėžia mūsų vaizduotei neperžengiamą slenkstį, tampantį pradžia naujo pasaulio, kurį reikia pirma pažinti, o po to jau įsivaizduoti. Kristaus prisikėlimo didybės, šlovės, gyvumo ir galios neišeis pamatyti neatsivėrus prisikėlusiam Viešpačiui ir nepasiliekant Jame.
„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli". Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota (1 Kor 2, 9-12).
Dail. Fra Angelico
