Šis tarnas karaliui buvo skolingas labai daug pinigų - šimtus milijonų dolerių, sumą, kurios jis niekada nebūtų galėjęs grąžinti.
Jėzus nepasako, kaip šis vyras tiek daug prasiskolino. Kai kurie aiškinimai sako, kad jis buvo vergas, o jo skola - nesumokėta išpirka. Žinome tik tiek, kad jis turėjo daug pinigų ir juos iššvaistė.
Noriu atkreipti dėmesį į du šiame palyginime svarbius dalykus. Pirma, tarnai čia vaizduoja tikinčiuosius, triūsiančius Dievo karalystėje, tad ir prasiskolinęs tarnas dirbo karaliui. Antra, vėliau (Mt 25 sk.) skaitome, jog išdalinęs žmonėms talentus Dievas tikisi, kad jie atneš vaisių. Visi, gavusieji talentus iš Tėvo, privalo juos investuoti. Dievas nedalina savo talentų bet kam, - investavęs į žmones Jis tikisi gauti palūkanų.
Evangelijos pagal Matą 18 sk. karalius pasikvietė tik tuos tarnus, kurie buvo kaltinami padarę nusikaltimus. O šis prasiskolinęs tarnas buvo vienas pirmųjų pas jį atvestų. Greičiausiai jis buvo labai talentingas ir daug žadantis žmogus (kitu atveju jis nebūtų gavęs tiek, kiek prašvaistė). Vis tik, pakviestas duoti apyskaitą jis neturėjo iš ko grąžinti skolą (Mt 18, 25). Todėl karalius paskelbė tokį nuosprendį: Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola (Mt 18, 25).
Šis žmogus neturėjo iš ko grąžinti skolą. Jis neturėjo pinigų, daiktų, kuriuos galėtų parduoti, - neturėjo nieko. Tad, ką jis darė? Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu' (Mt 18, 26).
Šioje vietoje svarbu tinkamai suprasti žodžio „pagarbino" prasmę. Graikų kalboje šis žodis reiškia „pataikauti arba nusilenkti; šokinėti aplink ir bučiuoti, kaip šuo laižo savo šeimininko rankas". Šis žmogus neatsiklaupė ant kelių, ketindamas atgailauti. Jis pataikavo, bandydamas savo šeimininkui įsiteikti. Jis neprašė karaliaus atleidimo, jis tik prašė jo kantrybės. Jam reikėjo dar vienos progos, todėl maldavo: „Duok man dar truputį laiko. Galiu atlyginti už savo nuodėmę ir patenkinti visus tavo reikalavimus".
Tačiau iš tiesų šis tarnas niekada nebūtų galėjęs kompensuoti už savo nusikaltimą. Jis niekada negalėtų surinkti tiek, kiek reikėjo, kad sugrąžintų netinkamai panaudotus ir iššvaistytus pinigus. Galiu palyginti jo požiūrį su svetimaujančių krikščionių požiūriu. Kai jų nuodėmė išaiškėja, pirma reakcija būna nenuoširdus ir pataikaujantis sielvartas. Jie šaukia: „O Dieve, neleisk sugriūti mano santuokai, mano šeimai. Nesugriauk mano karjeros. Neleisk man bankrutuoti. Būk man kantrus. Suteik man antrą šansą".
Ir maldauja savo sutuoktinio: „Prašau, suteik man dar vieną progą pasitaisyti". Tačiau iš tiesų šis žmogus niekada negalės kompensuoti to, ką padarė, nes tai paprasčiausiai neįmanoma.
Šiam tarnui didžiulė skola buvo dovanota tik dėl to, kad jo buvo pasigailėta.
Jėzus toliau tęsia palyginimą: Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą (Mt 18, 27). Kodėl karalius pasigailėjo šio pataikūno? Juk tarnas neatgailavo. Jis nė nesuprato baisių savo nuodėmės pasekmių. Apie tai sužinome skaitydami toliau, kai paaiškėja, kad jo širdis buvo kieta ir negailestinga.
Šis vyras vaidino ir visai neketino keistis. Žinoma, karalius tai matė. Karalius šiame palyginime simbolizuoją Kristų. Jis žinojo, kad tarnas tik žaidžia jo jausmais, norėdamas, kad jo būtų pasigailėta. Vis dėlto karalius jo pasigailėjo. Kodėl? Tikrai ne dėl netikrų ašarų. Ir tikrai ne dėl to, kad tarnas maldavo daugiau kantrybės ir laiko. Ne, karalių sujaudino baisi liga, varginusi šio žmogaus širdį ir protą.
Matote, tik iliuzija galėjo priversti šį tarną patikėti, kad jis gali grąžinti skolą savo šeimininkui. Jo elgesys liudija, kad jis laikė savo nuodėmę nereikšminga. Jam tai buvo tik mažytė klaida, kuriai ištaisyti reikėjo tik laiko. Jis buvo įsitikinęs, kad padirbėjus ir pasinaudojus savo išmintimi, jam pavyks subalansuoti savo sąskaitas. Tačiau karalius buvo kitos nuomonės - jokie nuopelnai ar užsispyrimas negalėjo atlyginti tokios didžiulės skolos.
Ar suprantate? Pasak Jėzaus, kol nepripažįstame, kad negalime išpirkti savo nuodėmių, mes iš tiesų neatgailaujame. Nei maldomis, nei atsidavimu ar gerais norais mes niekada neišsimokėsime Dievui už savo nusižengimus. Apie tai kalba Naujoji Sandora. Senajame Testamente svetimavimas buvo nuodėmė, už kurią buvo griežtai baudžiama. Tačiau Jėzus apie neištikimybę kalba dar griežčiau. Jis sako: net jei tik žvelgiame į kitą žmogų geidulingai, jau svetimaujame. Taigi, Naująja sandora Dievas kelia šventumo standartus.
Jėzaus papasakotame palyginime karalius žinojo, kokios žlugdančios buvo šio tarno nuodėmės pasekmės. Jis suprato, kad tai gali pražudyti jį amžiams. Tačiau tarnui jo nuodėmė neatrodė tokia baisi. O jei jam nebūtų atleista, jis tik dar labiau užkietintų savo širdį ir beviltiškai grimztų žemyn, jo gyvenimas taptų labai sunkus. Todėl karalius nusprendė jam atleisti - jis pasakė, kad šis žmogus yra laisvas, švarus ir nebeturi jokios skolos.
Atgaila dažniausiai yra apibūdinama kaip „apsisukimas, nusigręžimas", nes ji kalba apie 180 laipsnių nusigrįžimą nuo savo ankstesnių kelių. Taip pat sakoma, kad atgailą dažnai lydi dieviškas liūdesys.
Naujoji sandora paaiškina šią Senojo Testamento sąvoką dar plačiau. Atgaila - tai žymiai daugiau nei tik nusisukimas nuo kūno nuodėmių, daugiau nei gailėjimasis dėl praeities ar dėl to, kad nuliūdinai Viešpatį. Pagal Jėzaus palyginimą, atgailauti reiškia nusigręžti nuo mūsų protą varginančios „ligos", verčiančios mus galvoti, jog mes kažkaip galime atlyginti už savo nuodėmes.
Ši liga vargina milijonus tikinčiųjų. Kai tik krikščionys nusideda, jie galvoja: „Su Viešpačiu aš galiu pakeisti situaciją. Aš nuoširdžiai raudosiu Jo akivaizdoje, dar karščiau melsiuosi ir skaitysiu Bibliją. Noriu kompensuoti už savo nuodėmes". Tačiau tai - neįmanoma. Toks mąstymas veda tik prie vienintelio dalyko - nevilties. Tokie žmonės nuolatos kovoja ir niekada nelaimi. Visa, ką jie pasiekia, tai - netikra ramybė. Jie siekia netikro šventumo, įtikindami save, kad tai yra tiesa.
Štai kodėl Jėzus pasakė šį palyginimą. Jis pateikia mums patikimo, talentingo tarno, kuris pasirodė esąs didžiausias skolininkas, besivadovaujantis neteisingais motyvais ir visiškai nevertas jokio pasigailėjimo, pavyzdį. Tačiau jo šeimininkas visgi atleidžia jam - kaip ir Jėzus pasielgė su tavimi ir manimi.
Kas tave išgelbėjo? Ašaros ar uolus prašymas? Gilus sielvartas, kad nuliūdinai Dievą? Nuoširdus apsisprendimas nusisukti nuo nuodėmės? Nė vienas iš šių dalykų. Tave išgelbėjo tik malonė. Lygiai taip, kaip ir tarnas šiame palyginime, tu to nenusipelnei. Iš tiesų ir dabar nesi to nusipelnęs, nesvarbu, kaip dievotai gyventum.
Iš tiesų mes atgailaujame, kai sakome: „Kartą ir visiems laikams turiu suvokti ir atsisakyti minties, kad galiu kaip nors Viešpačiui atsimokėti. Niekada negalėsiu pats pasiekti Jo malonės. Todėl jokios pastangos ar geri darbi negali nubraukti mano nuodėmių. Aš paprasčiausiai turiu priimti Jo malonę. Tai - vienintelis kelias į išsigelbėjimą ir laisvę".
Tarnui buvo atleista iš malonės, tačiau kartu su atleidimu jam buvo duota ir didžiulė atsakomybė.
Ir karalius pro pirštus pažiūrėjo į jo nuodėmes? Ar jis užsimerkė į jo nuodėmes ir jam atleido? Ne. Atleisdamas šiam tarnui, karalius uždėjo jam ir didžiulę atsakomybę, kuri buvo net didesnė nei jo skolos našta. Dabar tarnas šeimininkui buvo skolingas dar daugiau. Kodėl? Jis buvo įpareigotas atleisti ir mylėti kitus - elgtis taip, kaip karalius pasielgė su juo.
Tai - didžiulė atsakomybė ir pareiga. Ir ji negali būti atskirta nuo kitų Kristaus mokymų apie Karalystę. Juk Jėzus pasakė: O jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 15). Taigi Jis aiškiai sako: „Jei neatleisite kitiems, aš jums taip pat neatleisiu". Tai yra privaloma, tai - įsakymas. Iš esmės Jėzus mums sako: „Aš buvau tau pakantus, apgaubiau tave savo meile ir malone. Aš atleidau tau tik iš savo gerumo ir gailestingumo. Taip ir jūs turite skleisti meilę ir gailestingumą savo broliams ir seserims. Jūs turite jiems atleisti be jokio atlygio, kaip ir Aš jums atleidau. Jūs turite eiti pas savo namiškius, į bažnyčią, darbą, gatves ir rodyti kiekvienam sutiktajam malonę ir meilę, kokią Aš jums rodžiau".
Paulius taip pat pakartoja Jėzaus įsakymą: Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite (Kol 3, 13) ir praplečia mintį, kaip turėtume siekti paklusti Jo įsakymui: Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. <...> O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3, 12. 14).
Ką reiškia būti pakančiam? Šis graikų kalbos žodis gali būti verčiamas ir kaip „pakęsti, toleruoti" ir ragina mus pakęsti tai, ko mes nemėgstame, kas mums nepatinka. Mums įsakoma toleruoti kitų nesėkmes, pakęsti kitų elgesį, nors ir nesuprantame, kodėl jie taip elgiasi.
Kaip tarnas, kuriam buvo dovanota, atsakė į savo šeimininko malonę ir atleidimą? Pirmiausia, ką jis padarė, - užsipuolė kitą jam skolingą tarną: jis nubėgo pas jį, griebė už gerklės ir pareikalavo iškart grąžinti pinigus. Neįtikima, bet suma, kurią tas tarnas buvo jam skolingas, palyginus su jo skola, buvo niekis - mažiau nei trijų dienų atlyginimas. Tačiau tarnas gąsdino savo skolininką, šaukdamas: „Man reikia tų pinigų dabar!" Žmogus nieko neturėjo, todėl sukniubo, prašydamas jį būti kantrų, tačiau tarnas atsakė: „Tavo laikas jau baigėsi".
Sakau jums, tai - viena bjauriausių nuodėmių visoje Biblijoje. Visų pirma dėl to, jog taip elgėsi Dievo tarnas. Pasakykite, koks žmogus taip gėdingai elgtųsi? Kokia širdis gali būti tokia nedėkinga, kad neparodytų nė lašelio gailestingumo, kuris jam pačiam ką tik buvo parodytas?
Mums atskleidžiama, kokia purvina buvo to tarno širdis. Laiško romiečiams antrame skyriuje Paulius sako: Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris teisi kitą. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi <...> Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teismo?! Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 1. 3-4).
Apie ką kalba Paulius, sakydamas, kad šis žmogus niekina Kristaus gerumą? Žodis „paniekinti" čia reiškia: „jis negalvojo, kad tai - įmanoma". Kitaip tariant, šis tikintysis mąstė: „Tokia malonė ir gailestingumas neįmanomi. Negaliu to suvokti". Tai netilpo į jokios teologijos rėmus, todėl, užuot tuo patikėjęs, jis nusiteikė priešiškai".
Kodėl nedėkingas tarnas negalėjo priimti karaliaus malonės? Yra viena priežastis - jis negalvojo, kad jo nuodėmė yra tokia baisi. Jis per daug savimi pasitikėjo ir buvo įsitikinęs, kad ir pats gali atiduoti savo skolą. Karalius jam pasakė: „Tu esi laisvas ir daugiau teneslegia tavęs jokia kaltės našta. Visi ieškiniai ir lygtinis teistumas tau panaikinti, tau nereikės dirbti ir viešųjų darbų. Tau dabar reikia tik sutelkti savo dėmesį į gerumą ir pakantumą, kurį tau parodžiau".
Deja, žmogus, kuris negali priimti meilės, negali ir mylėti kitų. Jis pradeda teisti. Taip atsitiko ir su šiuo tarnu - jis visiškai nesuprato karaliaus malonės.
Dievo pakantumas ir nepelnytas atleidimas yra skirti vienam tikslui: kad vestų mus į atgailą. Paulius sako: Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 4). Paulius tai suprato ir sakė, kad jis yra didžiausias iš visų nusidėjėlių.
Iš šio palyginimo aišku, kad būtent dėl šios priežasties šeimininkas ir atleido savo tarnui, - jis norėjo, kad šis žmogus nusigręžtų nuo savo kūno darbų ir mėgautųsi neįtikimu karaliaus gerumu. Tai išlaisvintų jo širdį mylėti ir padėtų atleisti kitiems. Tačiau, užuot atgailavęs, tarnas išėjo, abejodamas šeimininko gerumu. Jo nepaliko mintys, kad karalius gali pakeisti savo sprendimą, todėl pradėjo regzti savo planą. Ir nors pats patyrė karaliaus malonę, jis negailėjo ir teisė kitus.
Ar galite įsivaizduoti, koks iškreiptas šio žmogaus mąstymas? Jis išėjo iš šventos atleidimo vietos, kur patyrė savo šeimininko gerumą ir malonę, ir, užuot džiaugęsis, paniekino tą laisvę. Sakau jums: bet kuris tikintysis, kuris galvoja, kad Dievas negali būti toks geras, atsiveria šėtono melui, jo siela neturi poilsio, jo mintyse - nuolatos suirutė ir jis visada bijo apkaltinimų.
Svarstau, kiek krikščionių šiandien gyvena taip kankindamiesi? Ar ne todėl Kristaus kūne yra tiek daug nesantaikos ir susiskaldymų? Ar ne dėl to tiek daug tarnų nesutaria tarpusavyje ir tiek daug denominacijų atsisako bendrauti su kitomis?
Kaltinanti, teisianti dvasia bažnyčioje - tai daug blogiau nei pasaulyje. Jėzus sakė: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 35). Ar gali pasaulis atpažinti Dievo žmones pagal šį standartą? Ar netikintys sako: „Šie žmonės tikrai yra Jo mokiniai. Niekada nemačiau jų besipykstančių ar kitaip kovojančių. Jie iš tiesų myli vienas kitą"?
Mane šokiruoja susiskaldymai bažnyčiose. Teko tai stebėti ir per vieną pastorių konferenciją užsienyje. Kai nuvykau ten, keli žymūs tarnautojai mane įspėjo: „Su šiuo vadovu neprasidėkite. Jis keistai šlovina ir yra įnikęs į visokiausias charizmines kvailystes. Geriau neskirkite jam daug dėmesio". Tačiau kai susitikau tą pastorių ir su juo susipažinau, pamačiau jame Kristų. Kažkas man šnibždėjo: „Jis yra vienas daugiausiai besimeldžiančių žmonių šioje tautoje. Dvi dienas per savaitę jis skiria tik maldai". Man šis pastorius pasirodė malonus, švelnus ir mylintis, žodžiu - turintis vaisius, apie kuriuos kalba Jėzus.
Patarnavęs aš pakviečiau šį žmogų ant scenos kartu su visais kitais. Daugelį tai įžeidė, ir vėliau keletas pastorių mane pašiepė. Tačiau mano galvoje vis sukosi mintys: „Šie žmonės žino, ką reiškia, kai tau atleista didžiulė skola, tačiau jie vis tiek piktinasi pastoriumi, kurio netgi nepažįsta".
Kitos konferencijos metu mačiau, kaip įvairios denominacijos džiaugsmingai bendrauja. Buvo nuostabu jausti vienybę tarp baptistų, sekmininkų, liuteronų ir episkopalinės bažnyčios narių. Kiekvieną vakarą susirinkimą vedė vis kitos denominacijos vadovai.
Vieną vakarą aukoti ragino sekmininkų vyskupas ir jų šlovinimo grupė. Jaunieji šlovintojai tryško džiaugsmu ir plojo rankomis. Vėliau man pasakė, kad kai kurie jų buvo išlaisvinti iš priklausomybės nuo narkotikų ir buvo labai dėkingi, kad galėjo čia būti. Tačiau, pažvelgęs į vieną vyskupą, pamačiau, kad jo veidas paraudo. Jis susiraukė ir pradėjo kunkuliuoti pykčiu, - supratau, kad ši denominacija netiki veržliu šlovinimu. Aš taip pat šlovinau Viešpatį laisvai. Po susirinkimo vyskupas priėjo prie manęs ir pasakė: „Tai buvo gėdinga, visiškai kūniška. Kaip jūs galėjote tai leisti? Aš pasitraukiu iš konferencijos ir išsivežu 200 mūsų pastorių".
Buvau priblokštas ir negalėjau ištarti nė žodžio. Ištisas savaites meldžiausi klūpėdamas, ruošdamasis šiems susirinkimams, todėl dabar galvojau: Ką padariau ne taip? Tiesa ta, kad šio žmogaus pyktis stipriai mane nuliūdino. Tai buvo tarsi scena iš palyginimo: jis griebė mane už gerklės ir pradėjo piktai iš manęs reikalauti.
Laimei, vyskupo širdis pasikeitė ir jis neišvyko iš konferencijos. Tačiau kas slypi šio Dievo tarno širdyje, jei jis visiškai negali pakęsti kito Kristaus tarno? Jis neturėjo jokios kantrybės, gailesčio ar meilės kitiems tikintiesiems.
Kartą mane pakvietė pravesti seminarą kitoje šalyje. Kviečiantysis prašė: „Ši tauta turi išgirsti tai, ką Dievas tau pasakė". Viešpats leido man ten nuvažiuoti, tačiau tik su viena sąlyga - jei šiuose susirinkimuose galės dalyvauti visos denominacijos. Išgirdęs tai, vyskupas atsisakė dalyvauti ir uždraudė ten eiti visiems savo tarnautojams. Kodėl? Daug metų jie buvo atskirti nuo kitų denominacijų. Šio vyskupo draugas paskambino man, kad išplūstų mane, sakydamas: „Gėda. Kaip Dievo tarnas gali bendrauti su tokiais žmonėmis?"
Apie kokius žmones jis kalbėjo? Vėliau sužinojau, kad tai buvo Jėzų mylintys liuteronų vyskupai, grupė nuolankių sekmininkų vyskupų ir baptistų vyskupas, kuris buvo įkalintas komunistų ir kuris kalėjime perskaitė ranką perrašytą mano knygos „Kryžius ir durklas" kopiją. Visi šie vadovai norėjo vieningai šlovinti Viešpatį, norėjo būti viena Kristuje. Ar galite įsivaizduoti, kad koks nors krikščionis vadovas atsisakytų bendrauti su tokia krikščionių grupe?
Kas slypi už tokios nesantaikos? Kodėl Dievo tarnai, kuriems patiems buvo tiek daug atleista, neteisingai elgiasi su savo broliais ir atsisako su jais bendrauti? Tai gali būti susiję su liūdniausia nuodėme - Dievo gerumo paniekinimu. Supratau tai ieškodamas atsakymo savo širdyje. Prisiminiau savo paties kovą, kad priimčiau Dievo malonę ir gerumą. Metų metus gyvenau ir pamokslavau, būdamas įstatymo vergovėje. Labai stengiausi gyventi pagal standartus, kurie, mano manymu, turėjo vesti į šventumą. Tačiau tai buvo tik sąrašas, ką daryti galima, o ko ne.
Aš geriau jaučiausi ant Sinajaus kalno, didžių pranašų kompanijoje, nei būdamas prie kryžiaus, kur buvo prikalti mano poreikiai. Pamokslavau apie ramybę, tačiau pats jos niekada nebuvau patyręs. Kodėl? Nebuvau tikras Viešpaties meile man ir Jo pakantumu mano nesėkmėms. Mačiau save silpną ir blogą, nevertą Dievo meilės - žodžiu, mano nuodėmės man buvo didesnės už Jo malonę. Ir kadangi nejaučiau Dievo meilės sau, kaltinau kitus. Į kitus žiūrėjau taip, kaip į save patį - kaip į darančius kompromisus. Tai paveikė ir mano pamokslavimą. Aš plūdau pyktį kituose, nors pats jaučiau jį savo širdyje. Kaip tas nedėkingas tarnas aš netikėjau Dievo gerumu man. Negalėdamas priimti Jo pakantumo savo paties atžvilgiu, aš nebuvau pakantus ir kitiems.
Galiausiai aš gavau atsakymą į savo klausimą. Dabar aš nebeklausiau: „Kodėl tiek daug krikščionių yra tokie kieti ir neatlaidūs?". Dabar aš klausiu: „Kaip aš galiu vykdyti Kristaus įsakymą mylėti kitus taip, kaip Jis pamilo mane, kai nesu tikras dėl Jo meilės man?"
Ir vėl prisiminiau tą audringu šlovinimu pasipiktinusį vyskupą. Manau, kad jis taip elgėsi iš baimės. Jis matė pateptus Dievo šlovintojus ir klausėsi mano pamokslo, kuris, tikiu, buvo nuo Dievo sosto, ir tai kėlė grėsmę jo tradicijoms. Jis laikėsi doktrinų labiau nei Kristaus meilės, ir tos doktrinos jam tapo siena, atskyrusia jį nuo brolių ir seserų Kristuje.
Paulius perspėja: Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 31-32).
Jėzus taip pat baigia savo palyginimą perspėjimu. Te Jo žodžiai pasiekia mūsų širdis: Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau... Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?! (Mt 18, 32-33).
Manau, niekam nebuvo atleista tiek daug, kiek man. Aš esu vienas iš tų, kuriems buvo atleista daugiau nei visiems kitiems, o mano kūno ir dvasios blogio neįmanoma nė pamatuoti. Aš nepaklusau Dievo žodžiui, neleidau Jam veikti mano gyvenime, buvau nepakantus kitiems žmonėms, visus kaltinau, nes ir pats jaučiausi kaltas. O Viešpats man visa tai atleido. Dabar savęs klausiu - iš tiesų to turėtų paklausti visi krikščionys: „Ar aš esu pakantus savo broliams? Ar aš priimu jų skirtumus?" Jei atsisakau juos mylėti, nors man buvo atleista, tuomet Jėzus vadina mane nedoruoju tarnu.
Supraskite mane teisingai: tai nereiškia, kad mes leidžiamės į kompromisus. Paulius drąsiai pamokslavo malonę, bet mokė Timotiejų: Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu (2 Tim 4, 2). Taip, mes turime saugoti teisingą mokymą, tačiau neturime leisti, kad doktrinos virstų sienomis tarp mūsų. Tai buvo fariziejų nuodėmė. Įstatymas skelbė: „Atsimink, sabato dieną, kad ją švęstum", tačiau šio įsakymo jų kūnams neužteko: jie pridėjo daug kitų saugiklių, įvairiausių taisyklių ir nurodymų, kurie leido sabato dieną daryti tik kelis mažiausius veiksmus. Įstatymas taip pat sakė: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo", tačiau fariziejai pristatė daugiau sienų, sakydami: „Mes apskritai neminėsime Dievo vardo, tuomet jis nebus tariamas ir be reikalo". Kai kuriose žydų sektose ši „siena" tebestovi ir šiandien. Tačiau tai yra žmogaus, o ne Dievo, sukurta siena, todėl, tai yra našta ir vergovė.
Šiandien Viešpats mums sako: Būkite šventi, nes Aš esu šventas (1 Pt 1, 16), tačiau žmonės, pasinaudodami šiuo įsakymu, stato sienas. Jie laikosi tam tikro aprangos kodo, tam tikrų jų elgesį ir veiklą apribojusių standartų... Už šių sienų stovi nematoma tvirtovė ir tik ten esantys yra laikomi šventi. Visi likusieji už šių sienų yra smerkiami, jų vengiama.
Sakau jums: tai yra blogiausia, kas tik gali būti. Jėzaus palyginimas kalba apie tokius žmones, kurie griebia už gerklės ir reikalauja: „Bus taip, kaip aš sakiau, arba apskritai nieko nebus". Tačiau nė vienas iš Viešpaties įsakymų nėra skirtas, kad pastatytų susvetimėjimo sienas.
Kaip karalius reagavo į nedėkingo tarno elgesį Jėzaus palyginime? Raštas sako: Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą (Mt 18, 34). Tai galima versti ir taip: „jis buvo numestas į dugną, kad būtų kankinamas". Manau, kad Jėzus čia kalbėjo apie pragarą.
Taigi, ko šis palyginimas mus moko? Kaip Kristus apibendrina žinią savo mokiniams, artimiausiems savo bendražygiams? Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 35).
Skaitydamas šį palyginimą, visada pašiurpstu. Man norisi kristi veidu ant žemės ir prašyti Jėzaus pakrikštyti mane meile kitiems tarnams. To aš ir meldžiu. Drąsinu ir jus, kad tai taptų ir jūsų malda: „Dieve, atleisk man. Mane taip lengva išprovokuoti ir aš dažnai atsakau kitiems su pykčiu. Nežinau, koks būtų mano gyvenimas be Tavo malonės ir pakantumo. Gėriuosi Tavo meile. Prašau padėk man suprasti ir priimti Tavo meilę, nes tai - vienintelis būdas įvykdyti Tavo įsakymą - mylėti. Tik pripildytas Tavo meilės ir gailestingumo Dvasios, galėsiu pakęsti savo brolius. Amen".
Iš http://www.worldchallenge.org/
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Diana U.
