sakė: Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: „Atgailauju", - atleisk jam (Lk 17, 3-4).
Mes renkamės: ar gyvensime atvira širdimi, atverdami kitiems savo vidų ir pasitikėdami jais, ar užkietinsime širdis ir pasistatysime gynybines sienas, kad niekas nebegalėtų mūsų užgauti.
Kietos širdies ir nuodėmingos savigynos požymiai:
• nervingas atsargumas,
• susirūpinimas savimi,
• atviro bendravimo vengimas,
• nejautrumas kitiems ir Šventajai Dvasiai,
• įžvalgos ir supratimo stoka,
• nejautri sąžinė,
• neigiamas požiūris į kitus ir į gyvenimą,
• vienišumas,
• šaltumas,
• daug kitų žalingų įpročių.
Gyvenimas neatleidžiant yra tikra kankynė. Jis atviras demonams. Tai gyvenimas, pavergtas ydingų įpročių ir aistrų, kurias tenkindami norime atsikvėpti nuo emocinės įtampos. Tai gyvenimas pilnas prievartos, jame nėra poilsio.
Aiškiai matau, kad Dievas leido man smukti vis žemyn, nes toks buvo mano pasirinkimas. Kad nukreiptų mane nuo klystkelio, Jis leido man kentėti dėl mano pasirinkimų. Prieš Vietnamą aš buvau laisvamanis, netikintis racionalistas. Vietname prieš mano akis atsivėrė žmogaus sugedimas ir „stipriausiųjų išlikimo" filosofijos padariniai. Pamačiau, kokia nuodėminga ir sugedusi yra mano prigimtis. Vietnamas sudaužė mano širdį ir atvėrė man akis. Jis privertė mane apsidairyti aplinkui ir pastūmėjo ieškoti Dievo.
Iš tamsos į šviesą
Kuo mano gyvenimas panašus į kitų žmonių gyvenimus? Galbūt tavo gyvenimas taip pat pilnas pagiežos turtingiesiems? O gal tu vargsti skursdamas, o turtuoliai, kurių nekenti, ir yra tie žmonės, kuriuos Dievas siunčia ištraukti tave iš skurdo? Galbūt tu nekenti juodaodžių ar baltaodžių? Galbūt tu nepasitiki ar nemėgsti žmonių iš savo bažnyčios arba apskritai visų krikščionių? Gal bjauriesi liberalais arba nemėgsti konservatorių? Galbūt iširusi šeima ar iš kitų problemų kylančios nuoskaudos pasėjo nepasitikėjimą visais vyrais ar moterimis? Nesvarbu, kokiai kategorijai priskyrei savo pyktį ir nuoskaudą. Tavo pyktis tave apakino. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje <...> ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis (1 Jn 2, 9. 11).
Neatleidimas užteršia mūsų ir kitų gyvenimą. To rezultatas yra dvasinė, protinė ir emocinė tamsa. Geroji Naujiena skelbia, kad Dievas mums atleidžia ir nori, kad mes atleistume kitiems. Mes galime vaikščioti šviesoje, nes Jėzus yra šviesa. Jis atėjo, kad parodytų mums kelią. Jei mylime vienas kitą, pasiliekame šviesoje, o šviesa apsaugo mus nuo suklupimo.
Malonė, gailestingumas ir atleidimas yra Dievo prigimties ir charakterio išraiška. Jei mes nestokojame Dievo garbės, Jo šviesa duoda mums visapusišką ir prasmingą gyvenimą. Atleidimas išlaiko tą šviesą ir galiausiai visiškai išgydo sielą.
Atleisti ir priimti atleidimą
Išgydymas prasideda tuomet, kai įvardini savo skriaudėjus ir apsisprendi jiems atleisti. Duok ir tau bus duota. Gausi pilną, suspaustą ir sukratytą saiką. Dievas atseikės tau tokiu saiku, kokiu seikėjai kitiems.
Gydymas tęsiasi, kai ieškome atleidimo. Turime prašyti Dievo, kad atleistų mums už tai, jog leidome nuoskaudoms užvaldyti mūsų gyvenimą ir užkietinome savo širdis. Turime prašyti atleidimo tų, kuriuos suteršė mūsų nuoskaudos. Po to turime leistis paguodžiami kitų. Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami (2 Kor 1, 3-4).
Mūsų guodėja yra Šventoji Dvasia, bet ir žmonėms turime leisti mus guosti, kad kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 15-16).
Atvirumas ir nuodėmių išpažinimas patikimiems žmonėms gali atnešti tokį visapusišką išgydymą, kokio niekada nepasieksi vienas. Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti (Jok 5, 16).
Pradžioje pabandyk prisiminti, kam ir kodėl neatleidai. Jei negali suformuluoti, už ką nekenti savęs ar kitų, prašyk, kad Šventoji Dvasia ištirtų tavo širdį ir protą. Ji ištrauks į šviesą tai, kas paslėpta tamsiuose tavo praeities užkampiuose. Ieškok patikimų krikščionių - konsultantų, išmokusių atskirti gera nuo blogo, pagalbos. Artinkis prie Kristaus, ir Jis artinsis prie tavęs. Dievas ištikimas!
Ko gali pamokyti per ilgai mūsų gyvenime užsibuvęs neatleidimas? Ką daryti, kai mūsų reakcija į gyvenimo iššūkius pasmerkia mus voliotis purve ir gyventi kiaulidėje? Mes nešiojamės nuoskaudą, apmaudą ir pagiežą. Būtent šito moko pasaulis - atstatyk teisingumą keršydamas, kerštas nuramins tave. Deja, tokie veiksmai yra tušti, iškrypę ir griaunantys. Tautos kariauja prieš tautas, o sužeisti žmonės lieja tulžį vienas ant kito. Visa tai tuštybė. Tikrą viltį turi tik tie, kurie sušunka: „O Viešpatie, pasigailėk manęs, nusidėjėlio! Pasigailėk mūsų, nusidėjėlių!" Atgailaudami, nusižemindami ir pasitikėdami gydančia Dievo meile, turime noriai apsispręsti atleisti ir, pradėję savo ilgą kelionę namo, ieškoti Viešpaties pagalbos.
Iš kn. „Pasirinkimas atleisti"
