„Daktare Andersonai, turite ateiti ir mums padėti", - piktai pasakė Marija. Trumpai su ja pasikalbėjęs sunerimau: atrodė, jog jei tuoj pat nepasirodysiu, įsiliepsnojęs ginčas gali virsti smurtu.
Sėsdamas į automobilį pagalvojau, kad šiuo metu net policijos pareigūnai nenorėtų būti mano vietoje.
Keletą valandų vaidinau teisėją, kol galiausiai jie abu pavargo. Ši krikščionių pora vienas kitam tapo priešais. Ir atleidimas jų mintyse buvo paskutinėje vietoje - jie visiškai nenorėjo apie tai kalbėti.
Tuomet aš tariau: „Visą šį laiką klausiau jūsų ginčų, nusivylimų, ir noriu pasakyti jums kai ką labai svarbaus. Kiekvienas iš mūsų esame asmeniškai atsakingi prieš Dievą už savo charakterį ir už artimojo poreikius. Žiūrėdami, kaip patenkinti tik savo poreikius, jūs žeidžiate vienas kitą. Jūs patiriate sunkumų vedybiniame gyvenime, nes turite sunkumų dvasiniame gyvenime".
Jie buvo priblokšti. Savo šeimos problemų ši pora nesiejo su kiekvieno jų asmeniniais santykiais su Dievu. Tačiau Biblijoje aiškiai parašyta: Jei kas sako: „Aš myliu Dievą", o savo brolio nekenčia, - tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? (1 Jn 4, 20).
Krikščioniška santuoka yra sėkminga, kai mes iš visos širdies atleidžiame vienas kitam, kaip Jėzus atleido mums. Jis padarė tai prisiimdamas mūsų nuodėmes. Mums atleisti kitiems reiškia būti pasiruošusiems gyventi su sutuoktinio nuodėmės pasekmėmis.
Kodėl aš turėčiau atleisti?
1. Tam, kad bręstų mūsų tikėjimas. Dievas nori, kad gyvendami šeimoje mes bręstume. Laiške kolosiečiams Paulius rašo: Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite (Kol 3, 13).
Santykių, kuriuos lydi įsipareigojimai, kontekste mes arba išmokstame būti malonūs, kantrūs ir mylintys, arba tolstame vienas nuo kito į skirtingas puses. Mylėti vienas kitą reiškia ir atleisti vienas kitam, nuolatos gyventi atleidžiant, kaip Jėzus ir mokė Evangelijos pagal Matą 18 skyriuje: Tuomet Petras priėjo ir paklausė: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių" (Mt 18, 21-22).
Jūs net galite būti gundomi suskaičiuoti ir užsirašyti, kiek kartų atleidote savo sutuoktiniui! Tačiau Jėzus mums aiškiai sako, kad turime atleisti tiek kartų, kiek esame įskaudinti. Tai gali atrodyti labai neteisinga, ypač tais atvejais, kai mums atrodo, kad tik mes visuomet turime atleisti. Tačiau atleisdami mes bręstame, tvirtėja mūsų charakteris, o tai be galo patinka Dievui.
2. Te kartėlis būna toli nuo mūsų. Savo namuose, už uždarų durų, mes ne kartą savo žodžiais ar elgesiu įskaudinsime sutuoktinį. Tuomet net geriausieji iš mūsų pasijunta įžeisti, nusivylę ir atmesti. Laiško hebrajams autorius mus moko: Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį (Hbr 12, 15). Mūsų neatleidimas perauga į kartėlį, kuris daro įtaką ir mus supantiems žmonėms. Jis prasiveržia pykčio banga, atnešdamas ligas, įtampą ir skausmą. Kartėlis - tai lyg išgerti nuodai, tikintis ir laukiant, kad numirtų kitas.
Dažniausi pasiteisinimai
Dažnai mes suvokiame, kad turėtume atleisti, ir žinome, ką Dievas sako apie atleidimą, tačiau vis tiek tam priešinamės. Štai keletas pasiteisinimo pavyzdžių, kuriuos dažnai girdime iš sutuoktinių.
Tai neteisinga. Žinoma, kad neteisinga, tačiau mes visi gyvename su kito asmens nuodėmės pasekmėmis. Pavyzdžiui, mes vis dar ragaujame Adomo ir Ievos nuodėmės pasekmes. Ir jei mes nuspręsime ir toliau gyventi santuokoje, o tai yra Dievo valia mums, yra tik viena reali išeitis - gyvendami su savo sutuoktinio nuodėmės pasekmėmis, mes arba pasiliekame kartėlio pančiuose, arba patiriam atleidimo laisvę!
Tačiau tu nežinai, kaip stipriai jis (ji) mane įskaudino! Tačiau tai nėra svarbiausia! Jūsų sutuoktinis gali skaudinti jus ir toliau, bet tik atleisdami jūs sustabdysite skausmą.
Pirmiausiai turiu išgyti, - tik tada galėsiu jam (jai) atleisti. Tyrimai rodo, kad atleidimas atneša išgydymą, o ne atvirkščiai.
Aš noriu keršto! Laiško hebrajams autorius mums primena: Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: „Mano kerštas, Aš atsilyginsiu", - sako Viešpats (Hbr 10, 30). Pasitikėkime Dievu, kad Jis išlygins rezultatą ir pavers viską į gera.
Kodėl turėčiau jam (jai) dovanoti kaltę? Jei neatleisime, neatleidimas įkalins mus pačius. Mes būsime laisvi tik tuomet, kai savo viduje paleisime mums nusikaltusį sutuoktinį, suvokdami, kad Dievas yra jo šeimininkas, ne mes.
Kur teisingumas? Ant kryžiaus. Jėzus mirė už tavo ir už mano nuodėmes, o taip pat ir už tavo sutuoktinio nuodėmes.
Paviršutiniškas atleidimas
Atleisti nereiškia siūlyti pigią malonę. Štai keletas pareiškimų, kuriuos tenka dažnai girdėti.
Aš tiesiog pasistengsiu tai pamiršti, nes Dievas pamiršo mano nuodėmes. Tiesa, Dievas neprisimena mūsų nuodėmių, tačiau mes negalime tiesiog įsakyti sau pamiršti. Mano nuomone, prisimindami, mes mokomės iš praeities. Svarbu suprasti, kad pamiršti reiškia nenaudoti tos praeities prieš sutuoktinį, kaip Dievas mūsų praeities nenaudoja prieš mus. Tas, kas primena praeities įskaudinimus ir nuolat prikaišioja, niekuomet nėra iš tiesų atleidęs.
Aš atleisiu, nes Jėzus įsakė atleisti, nors ir žinau, jog jis (ji) niekuomet nepasikeis. Teisingai, Jėzus liepia mums vėl ir vėl atleisti vienas kitam nuodėmes, tačiau Jis neprašo mūsų taikstytis su blogu elgesiu. Kai Jėzus atleido, Jis pasakė: „Eik ir daugiau nenusidėk". Mums duota malonė aiškiai nustatyti ribas, kurios apsaugotų mus nuo tolesnio piktnaudžiavimo. Atleisti iš visos širdies nereiškia tapti kilimėliu prie durų. Dievas atleidžia, tačiau Jis netoleruoja mūsų nuodėmių, todėl ir mes turime sekti Jo pavyzdžiu.
Tikras atleidimas
Kuo daugiau mes artinamės prie Dievo ir labiau Jį pažįstame, tuo aiškiau pradedame suvokti Jo atleidimą mums. Tuomet esame gabūs atleisti ir savo sutuoktiniui. Jei mums sunku atleisti, melskimės, pavyzdžiui, taip: „Viešpatie aš atleidžiu savo vyrui už... (išvardinkite viską, kas jus įskaudino), nes dėl to aš jaučiausi (atstumta, negeidžiama, nuteista, paniekinta). Išgydyk mano sužeistas emocijas ir palaimink mano vyrą".
Atminkite: jūs esate vienintelis asmuo, kuris gali sukliudyti Dievo planui išsipildyti jūsų gyvenime. Kitam žmogui mes atleidžiame ne tik dėl to žmogaus gerovės, bet ir dėl savo emocinės, fizinės ir dvasinės sveikatos. Jei mes prisiimsime atsakomybę augti Jėzuje ir atleisti vienas kitam, tuomet šeimoje kiekvienas bus nugalėtojas.
Kaip atleisti?
Mes visi žinome, kad turime atleisti, nes Jėzus tai įsakė, tačiau kaip tai padaryti? Štai keletas patarimų.
1. Pripažinkite, kad esate įžeisti. Pirmas žingsnis - leisti sau pasakyti: „Aš buvau įžeistas/įskaudintas, kai mano sutuoktinis tai pasakė/padarė". Kartais mes neigiame skausmą. Manome, kad nesvarbu, jei mus įžeidė. Tačiau neslopinkite savo jausmų, bet geriau pasistenkite juos suprasti. Nenusigręžkime nuo skausmo ir pykčio, bet spręskime problemą, aiškinkimės.
2. Švelniai konfrontuokite. Kai sutuoktinis jus įskaudina, paprašykite jo/jos paaiškinimo, bet nepulkite šaukti: „Tu - laukinis! Neturi nė lašelio jautrumo! Kaip galėjai taip siaubingai su manimi pasielgti? Nejau tu manęs nemyli?" Verčiau nusiraminkite ir pasakykite: „Aš nustebau, kai tu mane įžeidei, nes visuomet esi labai jautrus. Gal gali paaiškinti, kas vyksta?" Toks klausimas yra pagarbus, ir taip paliekamos atviros durys nuoširdžiam pokalbiui.
3. Melskitės. Kartais prisiminus įskaudinimus ir įžeidimus gali kilti emocijų audra. Tuomet galime melsti:
• kad būtų apsaugotas mūsų protas, kad sutelktume savo dėmesį į atleidimą, o ne į negatyvias mintis;
• kad Šventoji Dvasia būtų mūsų Guodėja;
• kad Dievas suteiktų mums gailestingumo dovaną.
Sunku parodyti gailestingumą sutuoktiniui, kuris ką tik tave įžeidė. Tačiau galite prašyti Dievo, kad Jis padėtų jums suprasti sutuoktinio požiūrį, kodėl jūsų sutuoktinis taip pasielgė, kodėl jis jus įžeidė.
4. Siekite nuolankumo. Kai mums kas nusideda, labai lengva atsistoti į aukštesnę poziciją ir tapti teisėju, tačiau turime išmokti pamatyti, jog mes niekuo nesiskiriame nuo mus nuskriaudusiojo. Tereikia prisiminti, kiek kartų mes esame įžeidę ar įskaudinę savo sutuoktinį visiškai to nenorėdami... Tik nusižeminę galime pamatyti, kokie mes panašūs. Paklauskite savęs: kiek kartų man buvo atleista? Kiek kartų Dievas man atleido? Kiek kartų kiti žmonės, tarp jų ir mano sutuoktinis, man atleido?
5. Pradėkite nuo lengvesnių, ne tokių skausmingų įžeidimų. Jei už ką nors atleisti labai sunku, atidėkite tai ir pabandykite rytoj. Jei tikrai norite atleisti, tačiau dar negalite, nenustokite bandyti. Tai gali užtrukti, bet galiausiai pavyks atleisti.
6. Nuspręskite ieškoti susitaikymo. Atleidimas skatina susitaikymą, nes sušvelnina mūsų nusistatymus. Susitaikyti įmanoma, kai mes nusprendžiame pasikalbėti švelniai, su meile. Taip atstatoma tai, kas buvo sugriauta (geriau anksčiau nei vėliau), ir mes vėl kuriame naujus meilės santykius vienas kito atžvilgiu.
7. Nesistebėkite, jei kurį laiką dar skaudės. Kai žmonės, siekdami atleisti, prisimena tai, kas juos skaudino, dažnai jie mano (nesąmoningai), kad daugiau niekuomet neprisimins patirto skausmo. Ir jei, prisiminę kokį nors įvykį jie vėl išgyvena skausmą, jie mano, jog niekada nebuvo iš tikrųjų atleidę. Tačiau taip nėra. Prisiminimų sužadintas skausmas ir neatleidimas yra visiškai skirtingi dalykai.
8. Saugokite atleidimą. Kai prisimenate įvykį, kurio metu buvote įskaudinti, pasistenkite ilgam nepasilikti su negatyviomis emocijomis. Priminkite sau, kad jūs tam asmeniui atleidote.
Tam, kad pasiektume atleidimą, mes turime mokytis susivaldyti. Susivaldymas yra vienas iš Šventosios Dvasios vaisių (Gal 5, 23). Dievas trokšta, kad susivaldymo vaisius mumyse augtų, ir yra pasiruošęs mums padėti.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Rima Černiauskaitė-Ebenezer
Nuotr. Guyinmasset
