O jei ir nevengiame šių praktikų, kartais manomės darą didį žygdarbį, jaučiamės tikrais dvasiniais titanais, norime, kad tai neliktų kitų nepastebėta. Nutinka ir taip, kad lyginamės su tais, kurie to nedaro arba daro mažiau, ir puikuojamės savimi, o kitus laikome nedvasingus. Tiek vienas, tiek kitas požiūris apie auką, maldą ir pasninką nėra teisingas, o juo labiau pagrįstas Šventuoju Raštu. Pasigilinkime, kas iš esmės yra auka, malda bei pasninkas, ir kodėl Dievas nori, kad mes tai praktikuotume.
Kristus apie aukas, maldas ir pasninką
Šį „trejetą" Jėzus išskiria Kalno pamoksle (Mt 6,1-18), vadindamas gailestingumo darbais, arba tiksliau teisumo darbais, nes graikiškas žodis dikaiosune Naujajame Testamente dažniausiai vartojamas būtent teisumo reikšme. Teisumo darbus čia, žinoma, reikėtų suprasti ne kaip pelnančius teisumą, o kaip liudijančius jau turimą teisumą, kaip artimo gyvenimo su Dievu išraišką. Tai naujas, iki susitikimo su Dievu nepatirtas gyvenimas, žmogui atveriantis dievišką realybę ir neįkainojamas dangiškas vertybes. Jėzui, priekaištaujančiam savo amžininkams dėl veidmainiško aukų, maldų ir pasninkų praktikavimo, labiau rūpi ne juos moralizuoti, o jų atlygis, kurį šie praranda netinkama motyvacija darydami teisumo darbus. Kristus nori, kad jie nusiraškytų dieviškos palaimos vaisius, kurie slypi dvasinėje plotmėje, patirtų gerąją Apvaizdos ranką, išgyventų antgamtinės realybės įsiliejimą į jų žemišką kasdienybę. Jam apmaudu, kad tos maldingumo priemonės, kurių dėka jiems galėtų plačiau prasiverti dangus, yra nesuvokiamos, naudojamos netinkamai - bevertei žmogiškai šlovei pelnyti. Žmonių liaupsėms Viešpats priešpastato viešą Tėvo atlygį, kurį žada ieškantiems Jo valios slaptoje. Graikiškas žodis misthos, verčiamas kaip atlygis, turi atlyginimo, uždarbio, užmokesčio už tam tikrą atliktą darbą atspalvį (kaip tik „užmokesčio" versiją savo vertime pasirenka Č. Kavaliauskas). Tas pats žodis vartojamas ir šiose Naujojo Testamento vietose: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą..." (Mt 20,8); „Jau pjovėjas uždarbį gauna..." (Jn 4, 36); „Kas sodina ir kas laisto, yra viena, ir kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą" (1Kor 3, 8). Tad Kristus apie atlygį kalba kaip apie užmokestį triūsiančiam darbininkui, o tai reikštų, kad ir dievotumo pastangos sukaupia tam tikrą „uždarbį", kuris tam tikru metu „išmokamas". Neišsemiami dieviško gyvenimo resursai šiandien prieinami kiekvienam teisiajam, tačiau ne be teisumo darbų (neapsiribojant minimais trimis), kurie įrodo, jog Dievo karalyste tikime, ją branginame ir jos ilgimės. Toks Dievo valios ilgesys būtinai susilaukia atlygio iš Jo beribės malonės ir neišsemiamos išminties turtų.
Taigi Jėzus nė nemano atšaukti aukojimo, maldos ir pasninkavimo, o ragina tai daryti. Šių dievotumo praktikų tikslas - siekti dangiško gyvenimo harmonijos, kurią Tėvas gali priartinti prie mūsų dažnai chaotiškų gyvenimų. Tik ar mes to trokštam? Ar pasiruošę atkakliai, slaptoje ieškoti? Jei taip, neabejotinai Jis mums atlygins. Jei ne, bijau, kad mūsų harmoningo gyvenimo svajonės svajonėmis ir teliks.
Auka - davimas iki skausmo
Šventajame Rašte apie aukas kalbama daug ir skirtingais aspektais. Mūsų aptariamoje ištraukoje Jėzus mini išmaldą - materialią gailestingumo auką stokojančiajam. Tačiau aukos samprata tuo tikrai neapsiriboja. Senajame Testamente būta daugybės aukų rūšių, atnašaujamų ir tiesiogiai Dievui. Tad pagal paskirtį aukas būtų galima skirstyti, nors ir gana sąlygiškai, į aukas Dievui ir aukas žmogui. Sąlygiškai, nes Dievui aukojamos aukos (Dievo namų išlaikymui, Evangelijos skelbimui) yra panaudojamos žmonių ir žmonėms, o paremiant stokojantį tuo pačiu aukojama ir Dievui (prisiminkime, kaip Kristus tapatinasi su alkstančiais, ištroškusiais, sergančiais ir t.t. (Mt 25, 35-40)).
Auka mūsų laikais dažniausiai būna išreikšta pinigais. Nors aukojame ne vien juos. Esant poreikiui, galima aukoti ir laiką, ir dėmesį, ir reikiamus daiktus, ir maistą, ir dar daug ką. Auka - įvairiopa pagalba. Motina Teresė knygoje „Meilė lieka" yra pastebėjusi: „Nesistenkim tik duoti pinigų. Pinigų nepakanka, pinigų galima įsigyti. O jiems [Kalkutos vargšams, ligoniams, kuriais rūpinosi motina Teresė] reikia jūsų rankų, kad jiems tarnautumėt. Jiems reikia jūsų širdžių, kad juos mylėtumėt."
Viena aišku - auka gimsta minkštoje, jautrioje, gailestingoje širdyje, reginčioje poreikį ir negalinčioje likti jam abejingai, pasiryžusioje pasidalinti tuo, ką turinti, padaryti, ką galinti. Tačiau ne tik žmogiški poreikiai žadina aukojimą. Šventasis Raštas kviečia aukomis pagerbti ir patį Dievą: „Pagerbk Viešpatį savo turtu ir pirmaisiais viso derliaus vaisiais..." (Pat 3, 9). Taigi ir Viešpaties asmuo turėtų įkvėpti mus aukai. Jei regime Dievą kaip viso ko, taip pat ir mūsų pačių, Kūrėją, išlaikytoją, kaip tą, kurio vieno dėka šiandien esame, kvėpuojame, valgome, rengiamės, turime amžinojo gyvenimo viltį, - tikrai būsime Jam dėkingi, tikrai norėsime Jam pasišvęsti, į Jį įsitverti. Antai patriarchas Jokūbas „išmėgino" Dievą, ar Jis bus rūpestingas: „Jokūbas padarė įžadą: „Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas. Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį" (Pr 29, 20-22). Tolesnė Jokūbo istorija liudija, jog Dievas su kaupu išpildė jo lūkesčius.
Tad jei artimai, asmeniškai pažįstame Dievą, nesusiturėsime neaukoję. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad būsime dėkingi, sujaudinti tėviško Viešpaties rūpesčio ir norėsime tą dėkingumą išreikšti kažkuo mums brangiu. Paprastai pinigai ir yra tai, kuo išreiškiame, kiek ir kas mums brangu, nes jie yra mūsų darbui skirto laiko, žinių, sugebėjimų, pastangų, sveikatos išraiška. Tad aukodami dalį pinigų, aukojame dalį savo gyvenimo. Matydami, kaip Dievas dėl mūsų aukoja save, ir patys norėsime iš dėkingumo atsakyti tuo pačiu. Antra, regėdami Dievo visagalybę, nebijosime, jog aukodami Jam prapulsime - Jis įstengs išlaikyti. Aukosime išpažindami, jog savo gyvenimą ne patys „reguliuojame" - jį globoja, saugo ir paveikia Dievo apvaizda. Gerai atsimenu, kaip vieną vakarą bemigdydamas dukrelę (trečiąjį mūsų vaiką), aiškiai suvokiau, kad Dievas rūpinasi mūsų šeima. Nors, kai laukėme trečiojo vaikelio, būgštavome, kaip reikės pragyventi, tačiau per ketverius metus nuo jos gimimo Viešpats leido širdies akimis išvysti, kaip ištikimai ir reikiamu metu Jis įstengė parūpinti visa, kas buvo reikalinga. Tai mus padrąsino lauktis dar vieno vaikelio, kurio labai norėjome, tačiau vis sunku buvo jam ryžtis dėl tos pačios priežasties. Šiandien gi auginame dar vieną dukrelę, kuri tikrai auga Tėvo malonės apsupty.
Auka yra kur kas daugiau nei mechaninis veiksmas, įdedant monetą ar kupiūrą į aukų krepšelį bažnyčioje. Tai mūsų santykio į Dievą išraiška. Materialia auka (juk gyvename materialiame pasaulyje) išreiškiame savo pagarbą, dėkingumą, pasitikėjimą, priklausomybę nuo Dievo. Svarbu ir aukos dydis, nes jis liudija šio santykio tikrumą ir gylį. Tik tą dydį Viešpats matuoja kitaip nei mes, žmonės: „Pažvelgęs Jis pamatė turtinguosius, dedančius savo dovanas į iždinę. Jis pamatė ir vieną beturtę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus. Nes anie visi iš savo pertekliaus aukojo dovanų Dievui, o ji iš savo nepritekliaus įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui" (Lk 21,1-4). Taigi matome, kad Viešpats „matuoja" aukas, Jam rūpi, jog aukojantieji aukotų vertingas aukas, tačiau taip pat sužinome, kad aukos dydį apsprendžia tai, kiek ta auka kainuoja, kiek ji yra skausminga, reikšminga pačiam aukotojui. Tad net paaukotas smulkus pinigėlis gali būti didelė auka. Jei ryžtamės vardan Dievo atsisakyti to, kas mums labai brangu, vadinasi Jį brangiu laikome, o jei atiduodame, kas mažai vertinga, kas atlieka, kas nė kiek nesuvirpina mūsų širdies, tuomet ar galime tai iš viso vadinti auka ir kalbėti apie meilę Dievui? Karalius Dovydas yra pasakęs: „Aš nenoriu Viešpačiui, savo Dievui, aukoti deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja" (2 Sam 24, 24). Kristianas Feldmanas, motinos Teresės biografas, jau minėtoje knygoje taip pat prisimena, jog ji vadovavosi panašia nuostata: „Kartą pas ją atėjo grupė verslo žmonių, norėdami įteikti pajamas, gautas iš rinkliavos vieno banketo metu. Motina Teresė pažvelgė į juos truputį skeptiškai ir neryžtingai tarė: „Tikiuos, jūs neduodate tik iš pertekliaus. Jūs turit duoti kai ką, kas jums brangu. Tai turėtų būti jūsų auka. Turėtumėt kai ko atsisakyti, ką mylite. Tada jūsų dovaną ir Dievas įvertins." Kaip tik apie įvertinimą, atlygį kalba ir Kristus. Slaptoje aukojamos mūsų aukos pelnys vertingą Tėvo įvertinimą, dievišką palaiminimą tiek materialioje, tiek dvasinėje plotmėje.
Malda - širdies kalba
„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo" (Mt 6, 7). Vis aiškiau suprantu, jog Dievą mažai jaudina mūsų išorinės maldos formos, pačių susikurti prietarai, kokia malda bus efektyvesnė: ilga malda, garsi malda, malda kitomis kalbomis, „karinga" malda, „gimdymo" malda, ankstyvo rytmečio malda, kai melsis lyderis, kai melsis bažnyčia ir t.t. Užuot dirbtinai komplikavę artinimąsi prie Dievo, verčiau įsižiūrėkime į tuos biblinius atvejus, kuomet žmonės kreipėsi į Dievą ir buvo Jo išklausyti. Išklausomų maldų „akcentai" krenta visai kitur. Štai keletas pavyzdžių: nevaisinga Ona, meldusi vaiko, persekiojamas Dovydas, prašęs ramybės, tautos nuodėmės prislėgtas Ezdras, prašęs pasigailėjimo, aklasis Bartimiejus, prašęs praregėjimo, moteris kanaanietė, prašiusi dukrai išlaisvinimo nuo piktosios dvasios. Visiems atvejams yra būdingi keli bendri bruožai, tačiau čia išskirsiu tik vieną: jiems labai reikėjo to, ko jie prašė. Jų prašymas nebuvo formalus, dirbtinai „pritemptas", „teisingas". Tai, kuo jie dalinosi su Dievu, buvo jų labai asmeniškai ir gyvai išgyvenama, tai buvo jų tikras veidas, nuoširdus interesas. O kaip dažnai nutinka taip, kad prašome to, ko „reikia" prašyti, kuo nedegame, kam abejingi esame, sakome Dievui tai, ką esame išmokę, per keliolika metų skambiai surimavę, o ne tai, ką iš tikrųjų jaučiame ir kuo mieliau norėtume pasidalinti. Abejojame, ar gali Jam tai būti įdomu, būgštaujame, kad atrodysime per daug kūniški, savanaudiški, per silpni, ir visgi žinodami, kad melstis reikia, meldžiamės „teisingai" - prašome Dievo karalystės, sielų išgelbėjimo, Dvasios vaisių ir pan., nors nebūtinai to iš tikrųjų trokštame. O po to stebimės, kad malda tapo nuobodi, nebepatraukli. Kurgi ne, juk nenuoseklumas, dirbtinumas tikrai vargina. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad prašyti minėtų dalykų yra blogai. Turiu omenyje tai, kad ne visada suvokdami, ko prašome, nematydami prašymo vertės ir jo nuoširdžiai netrokšdami, užsiimame tam tikra maldos mechanika, o širdis lieka nuošaly. Ar Dievui to reikia? O mums? Žinau viena, kad tiek mus, tiek Dievą patenkins vien tikrumas. Tad jo ir reikėtų siekti. Geriau melsti „kūniškiau", buitiškiau, pasakant mažiau ir paprasčiau, bet to, apie ką tikrai mąstome, kas nuoširdžiai rūpi. Neabejoju, kad Dievas nori, jog mums nuoširdžiai rūpėtų ne tik „kasdienės duonos" lygmens poreikiai, bet ir Dievo karalystės vertybės. O šios vertybės taps mūsų vertybėmis ir mūsų malda tuomet, kai uoliai gilinsimės į Dievo gyvenimą, sieksime įžvelgti jų pranašumą ir palaimingumą. Regėdami tai, tikrai jų trokšime ir tikrai jų melsime.
Pasninkas - Jaunikio ilgesys
„Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?" Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savim jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus" (Mk 2, 18-20). Nors tiesaus paliepimo pasninkauti Naujajame Testamente nėra, visgi girdime nedviprasmišką liudijimą apie pasninko privalumą. Kristus tikina Jono mokinius ir fariziejus, kad ateityje ir Jo mokiniai be pasninko neapsieis. Matyt, Viešpats savo atsakymu įvardina naujatestamentinio pasninko esmę ir tikslą, kuris, beje, Jis pats ir yra. Kai jaunikis kartu su vestuvininkais, pasak Jėzaus, pasninkauti nebūtina, o kai jis pasitraukia - reikia. Kol mokiniai liečia Kristų, Jį mato ir girdi - jiems dera džiaugtis. Kai Viešpaties neliks šalia, mokiniai pasninkaus. Vadinasi, pasninką būtų galima nusakyti kaip priemonę ieškoti Kristaus artumo, realumo. Pasninkas - įstabus būdas siekti Viešpaties, kuomet be Jo mums nėra gerai, kai jaučiamės vieniši, silpni, nutolę, pažeidžiami, kai ilgimės Jo drąsinančio žvilgsnio, tiesaus, keliančio, gydančio, nors niekada nepataikaujančio Žodžio, tiesiog suvokimo, kad Jis vis dar šalia, neišsižadėjo, nepaliko, bet budi prie mūsų sielų. Tik ar šį būdą pasitelkiame? Nors turbūt pirmiau derėtų klausti, ar ilgimės Jaunikio, ar ir be Jo gerai jaučiamės? Manyčiau, jog jei pasninkas yra pamiršta praktika asmeniniame ar bendruomeniniame gyvenime, tai gali liudyti mūsų netikrą sotumą, sotumą ne Kristumi, o kažkuo kitu. Derėtų ištirti - kas gi ta duona, kuria esu gyvas? Pasninko metu kuriam laikui atsižadėdami žemiškos duonos, kaip tik ir išskiriame Viešpatį kaip mūsų gyvenimo Duoną, sotinančią mus tiek šiame, tiek būsimajame gyvenime. Atsiribodami nuo pasaulio triukšmo, kasdienės rutinos, sąmoningai ieškome tylaus kampelio, kreipiame savo mintis Dievo žodyje apreikštos Jo valios apmąstymui, atgailaujame, šaukiamės Jo, šloviname. Visa tai nuostabiai nuskaistina mūsų apdulkėjusias sielas, praskaidrina sujauktas mintis, nušviečia Kristaus veidą, pripildo sielą užtikrintumu ir ramybe. Tad ar verta ramintis tuo, kad Raštas „neįsako" pasninkauti, užuot išdrįsus išbandyti pasninką ir patirti jo teikiamą dvasinio gyvenimo šviežumą, gyvybingumą? Juk Kristus pats nebūtų pasninkavęs ir kitų to mokęs, jei ši praktika būtų mažai reikšminga.
Šiais pamąstymais bandžiau paberti „sutaikinimo sėklų" tarp tikinčiųjų kartais nuvertinamų dvasinių disciplinų. Dvasinė praktika yra Tėvo suteikta ne mūsų suvaržymui, o nuostabiam praturtinimui, ne nustekenimui, o dangiškos tikrovės priartinimui. Tad neabejoju, kad nei aukõs, nei maldõs, nei pasninko mums baimintis tikrai neverta, visa tai valia priimti ir puoselėti su džiaugsmu. Juk kviesdamas teisumo darbams, Tėvas kviečia atlygiui. Regėkime tai ir išnaudokime tuos Dievo suteiktus resursus, kurių dėka dangus atsiduria arčiau mūsų.
Pieš. Beatos Janulienės
