Sunku nesistebėti tuomet gyvenusių teologų ir filosofų mąstymo gelme bei teocentrišku žvilgsniu į gyvenimą ir šį pasaulį. Nors ir ne su viskuo galime sutikti, tenka pripažinti, jog viduramžių scholastai mąstė giliai ir rentė minties statinius ne tik sau, bet ir po jų ateisiančioms kartoms. Vienas iš jų buvo Petras Abeliaras (1079-1142), žymiausias ikitomistinio laikotarpio nuosaikusis realistas [1], kurio neeilinė ir dramatiška gyvenimo istorija skatino ne tik filosofų, istorikų, bet ir romantikos gerbėjų domėjimąsi ir vaizduotę. Bene daugiausia peno pastariesiems pametėja viduramžių lotyniškosios literatūros šedevras - Abeliaro ir Eloyzos laiškai. Tačiau šie laiškai, pasakojantys apie garsaus filosofo ir jaunos jo mokinės Eloyzos romantišką, bet tragišką meilę, neturėtų būti apriboti vien tik lyrikos ir romantikos paieškomis, nes juose, ypač paskutiniame Abeliaro laiške Nuostatai, arba regula, vienuolėms randame gausių įžvalgų, susijusių su ganytojiška Abeliaro kompetencija, ir kokybiškos medžiagos pastoracinėms teologijos studijoms. Tuo remdamasis darbe mėginsiu įvardinti kertinius Abeliaro pastoracinės teologijos aspektus ir aptarti jo siūlomos dvasinės „Parakleto" vienuolyno statybos koncepsiją bei kritiškai ją įvertinti. Sykiu ieškosiu panašumų ir skirtumų tarp „Parakleto" ir nūdienos evangeliškų bendruomenių dvasinės statybos principų, išryškinant ganytojiškos Abeliaro patirties privalumus šiuolaikiniame kontekste. Galiausiai, leisiu sau pasvarstyti pagrindinių šių dienų bažnyčios poreikių, problemų ir iššūkių tema bei pateiksiu kuklius asmeninės pastoracinės vizijos metmenis.
Abeliaro pastoracinės teologijos dalys
Paskutiniuose dviejuose laiškuose Eloyzai Apie vienuoles bei jų ordino svarbą, arba reikšmę ir Nuostatai, arba regula, vienuolėms Abeliaras pagaliau jau kaip ganytojas (mokytojas) atsiliepia į Eloyzos, „Parakleto" vienuolyno abatės, prašymą „teiktis pamokyti, kaip atsirado moterų vienuolių ordinas ir kokia yra jų įžadų reikšmė", bei sudaryti „kokią regulą, raštu išdėstant dalykus, kurie būdingi moterims" [2]. Eloyza prašo ne tik mokymo (ganymo) šiomis temomis, bet ir suformuluoja kai kuriuos su vienuolyno gyvenimo problematika susijusius klausimus: saikingumas, įžadai, vyno ir maisto vartojimas, geri darbai, mokymas ir kt. Apžvelgęs vienuolystės luomo („profesijos"), kaip pavyzdžio kitiems tikintiesiems paskirtį, pateikęs paties vienuolyno kaip institucijos teologinį pagrindimą bei nutapęs moters, Dievo garbintojos ir tarnaitės paveikslą priešpaskutiniame laiške Apie vienuoles bei jų ordino svarbą, arba reikšmę, paskutiniajame Abeliaras imasi regulos dėstymo. Pasak paties mokytojo, jo pamokymą (regulą), skirtą sutvarkyti vienuolišką gyvenimą, sudaro trys pagrindinės dalys, apimančios vienuoliško gyvenimo esmę: (1) susilaikymo paisymas, (2) nuosavybės atsisakymas, (3) tylos įžado laikymasis, kas „atitinka Evangelijoje esančius nurodymus susijuosti strėnas, atsižadėti savo nuosavybės ir saugotis tuščio žodžio [3]. Autorius šiame pamokyme ne tik išryškina vienuoliško gyvenimo pranašumus pasaulietinio gyvenimo atžvilgiu, bet ir kalba apie tai, kas ir kaip turėtų vadovauti vienuolynui, kokios jame turėtų veikti pareigybės bei tarnavimai. Abeliaras gana detaliai aptaria vidinę vienuolyno tvarką, santykius jo viduje bei reglamentuoja neišvengiamų ir galimų „Parakleto" kontaktų pobūdį su išore. Autorius deramą dėmesį skiria įsipareigojimų (įžadų) ir gerų darbų temoms bei moko saikingumo vartojant buityje maistą bei vyną, išryškindamas širdies tyrumo svarbą ir tai pagrindžia Šventraščiu ir Bažnyčios Tėvų raštais. Nuosekliai skatindamas susilaikymą, kaip esminį vienuoliško gyvenimo imperatyvą bei principą, Abeliaras taip pat ragina vienuolyne intelektualiai-dvasiškai lavėti ir studijuoti Šventąjį Raštą, kuris yra pats geriausias vaistas, apsaugantis nuo susitepimo tuščia kalba. Siekdamas apsaugoti „Parakleto" bendruomenę, mokytojas taip pat įspėja apie kai kurias vienuolių ir dvasininkų gyvensenos ydas ir paklydimus.
Pamokymai dvasinei „Parakleto" statybai
Nors Genovaitė Dručkutė įžanginiame žodyje pastebi, jog „Abeliaro laiškai Eloyzai pasižymi santūrumu, dalykiškumu, net didaktika" [4] bei „susidaro įspūdis, kad kūno sužalojimas ir kitos nelaimės, atgaila už nuodėmes atšaldė įsimylėjėlio jausmus" [5], vis dėlto neatrodo, jog Eloyzos vyro ir mokytojo meilė Kristui būtų taip pat prigesusi, o jis nors kiek stokotų uolumo Dievo namams, kurių dvasinė statyba ir gerovė buvo svarbiausias jo rūpestis. Kadangi Abeliarui rūpi „padabinti dvasinę Dievo šventovę" [6], pažvelkime, kokie pamokymai kyla iš ganytojiškos Abeliaro širdies, ir pamėginkime tai kritiškai įvertinti.
Verta pastebėti, jog Abeliaro pastoracinės įžvalgos yra užrašytos krikščioniškos vienuolystės idealų ir tradicijos kontekste, kurie šiandien gan tolimi ir nelengvai suvokiami ne tik protestantams, bet ir patiems Romos katalikams. Vienuolystė Abeliaro ir Eloyzos laikais (XI-XIIa.) buvo vis dar suvokiama jos ankstyvojo gyvybingumo šviesoje, kai krikščionybę įtvirtinus kaip valstybinę religiją, tikėjimas tapo formalus ir bedvasis. Oficialiajai bažnyčiai vis daugiau angažuojantis imperinėmis nuotaikomis, dalis krikščionių, įžadais atsisakę pasaulio blizgesio ir sugedimo, kėlėsi į nuošalias vietas ir kūrė vienuolynus, tikro, ortodoksinio tikėjimo oazes to meto „krikščioniškame" pasaulyje. Vienuolystės tikslas ir Abeliaro laikais buvo „visiems rodyti tobulo gyvenimo pavyzdį" [7], „kitiems tarsi akys kelią parodyti ir ne tik patį Sužadėtinį pamatyti, bet taip pat kitiems Jį apibūdinti" [8]. Alternatyvių krikščioniškų tradicijų tokiai misijai tuo metu Europoje nebuvo, todėl asketiniai vienuolystės idealai ir radikalus dvasingumas, Šventojo Rašto žodžius priimant ir įgyvendinant tiesiogiai, tapo efektyvia priemone atkreipti bažnytinės, religingos, bet tuo pat metu iškrypusios, dvasininkijos ir visuomenės dėmesį. Nenuostabu, kad Dievo žmonės žvelgė į vienuolynų misiją kaip į vis dar besitęsiančią kovą dėl Kristaus tiesos šiame pasaulyje, o vienuolynuose vykstantį gyvenimą vertino kaip dvasinės kovos fronto liniją. Tai, kad šiame mūšio lauke triumfuoja Dievas arba velnias, pastebi ir Augustinas: „Aš išpažįstu Dievo akivaizdoje, kad nuo tada, kai pradėjau tarnauti Dievui, patyriau sunkumą, ieškodamas geresnių žmonių už tuos, kurie tobulėjo vienuolynuose. Taip pat nesutikau blogesnių už tuos, kurie vienuolynuose nupuolė" [9].
Semdamasis dvasinio peno iš „gausių šventų Tėvų raštų bei vienuolynų geriausių papročių" [10], kokie tik jam buvo pasiekiami, Abeliaras parodo turįs nuoseklią, gilią ir ortodoksišką, asketiniais idealais išpuoštą, krikščionišką pasaulėžiūrą. Mokytojas siekia, kad nė viena vienuolė (vienuolis) neprisiimtų vienuoliško gyvenimo naštos lengvabūdiškai, gerai neapsvarstęs, nes žino, jog jiems teks nelengva, susilaikymo įžadu sutvirtinta, dvasinio gyvenimo našta. Pažymėtina, jog Abeliaras regi, išpažįsta aukštus Evangelijos idealus ir karštai jų siekia. Nors jis ir suvokia, jog siekiantis kilti aukštyn su Kristumi, rizikuoja daugiau, tai nesustabdo jo nuo pagarbos absoliutiems Dievo idealams, nušviestiems Evangelijoje. Kaip Philip Yancey sakosi pasimokęs iš Tolstojaus „nemanyti, jog Evangelija išsprendžia visas mūsų problemas, bet prideda mums ir naštos" [11], taip ir man atrodo, jog Abeliaro laiškai moko suprasti ir niekuomet nesumenkinti Evangelijos idealų. Jo pastoracinėje vizijoje taip pat juntamas autentiško tikėjimo siekis, kuris šiandien taip pat regintiems „milžinišką atotrūkį tarp Evangelijos idealų ir jos sekėjų trūkumų, išgyvenantiems pagundą atsisakyti tų idealų kaip beviltiškai nepasiekiamų" [12], vis dėlto skatina jais tikėti ir siekti, nepaisant to, jog gyvename, ko gero, didžiausios žmonijos istorijoje vertybinės krizės ir idealų dekadanso laikotarpiu.
Abeliaro teologijoje vienas svarbiausių akcentų yra mokymas apie dorybę. Tai žino ir Eloyza, teigianti viename iš savo laiškų: „Juk gi taip nėra, kad kuo žmogus turtingesnis ar galingesnis, tuo jis geresnis: pirmieji du dalykai priklauso nuo sėkmės, o paskutinis - nuo dorybės" [13]. Tačiau dorybė jokiu būdu neapsiriboja išore: „Kas ant liežuvių nešioja mano tyrumą, tie nepastebi mano veidmainystės; jie kūno skaistybę pakelia į dorybės rangą, nors dorybę reikia sieti ne su kūnu, o su siela, todėl ašen, turėdama šiokią tokią šlovę žmonėse, Dievo akivaizdoje nenusipelnau nieko, nes Jis yra širdies bei minčių žinovas ir regi, kas paslėpta" [14]. <...> „Nelaikyk manęs sveika, idant neatimtum džiaugsmo patirti tavo gydymą!" [15] Koks gi tai gydymas? Suprantama, jog tai mokymas apie susilaikymą bei pati vienuolyno regula, kurioje mokytojas patvirtina Šv. Antano nuostatą, jog „Dievo karalystė esanti ne kalboje, o dorybėje" [16], bei moko, jog „Parakleto" vienuolyno abatė, arba diakonė, t.y. pati Eloyza „privalo pasižymėti visomis dorybėmis, kad pati gyvu pavyzdžiu eitų priekyje visų tų dalykų, kurių ji moko kitas; kad jos įpročiai nesikirstų su tuo, ko ji moko, darbai negriautų, ką renčia jos žodžiai, ir kad ji neleistų iš burnos išsprūsti peikiamam žodžiui, jei, žinoma, jog pati daro tai, dėl ko peikti nesidrovi kitų" [17]. Atrodo, kad abu pašnekovai tiki, jog tai, kas vyksta žmogaus sieloje, turi amžinąją reikšmę ir vertę. Kita vertus, tikėjimą dorybe siekiama praturtinti ne todėl, kad kažkaip darbais įgyti išgelbėjimą, bet dėl tikėjimo Evangelijos tiesa ir iš meilės Viešpačiui. Atrodo, kad C.S. Lewis buvo perpratęs tokį požiūrį, sakydamas, jog „svarbiausia ne tai, kad Dievas neįsileis į Jo amžinąjį pasaulį, jei neturėsi tam tikrų savybių ar bruožų, o tai, kad jei žmonės neturės bent šių savybių užuomazgų, jokios išorinės sąlygos jiems nesukurs „Dangaus" - nepadarys jų laimingų ta gilia, stipria, nepalaužiama laime, kokios mums nori Dievas" [18]. Tarsi tai žinodama Eloyza atsiliepia: „Kad ir kokiame dangaus kampelyje Dievas mane pasodins, to man užteks. Ten juk niekas niekam nepavydės, kiekvienam užteks to, ką jis turi" [19]. Pabrėžti čia norėtųsi ne tai, kad „Parakleto" vyresnioji tiki savo amžinu sielos išgelbėjimu, ar jos pavyzdinį nuolankumą Dievo akivaizdoje, bet teiginį, jog danguje kiekvienas kažką vis gi turės savyje. Taigi tas didžiulis rūpestis dėl žmogaus sielos šventėjimo Abeliaro ir Eloyzos laiškuose vertas ir mūsų susirūpinimo ir dėmesio. Nors šiandien daugeliui krikščionių beveik pakanka žinios, jog jie yra išgelbėti ir kažkaip pateks į dangų, per mažai mes kalbame apie tai, kokios būsenos ten nueisime, bei kiek tikros, tikėjimo ir kentėjimų ugnyje nuskaistintos dorybės savyje turėsime.
„Parakleto" įkūrėjas ir vyriausiasis jo ganytojas asmeniškai buvo patyręs ir šlovę, ir pažeminimo gėdą. Nepaisant patirto gniuždymo (bažnytinių susirinkimų pasmerkimas, priešininkų ir konkurentų puldinėjimai, kūno sužalojimas ir kt.) Abeliaras išsaugojo ganytojišką rūpestį vienuolyno avimis. Jam tai vis dar tiesos ir šventumo oazė ir Dievo šventovė, prie kurios sienų jis pasiruošęs visomis išgalėmis grumtis su klaidingais darbininkais, bei kaip tikras ganytojas guldyti savo gyvybę už kaimenę (plg. Jn 10,11). Nevengdamas aštrių žodžių, įspėjančių Eloyzą, „Parakleto" ganytoją, apie klaidingo vienuoliško dvasingumo šunkelius, jis žeria kritiką tų atžvilgiu, kurie nupigina malonę ir griauna šį Dievo darbą iš vidaus.
„Siekdami savo valdžion pritraukti kuo daugiau brolių, jie žada šiems lengvą gyvenimą, užuot kalbėję apie rūstų, priima be atrankos asmenis, prieš tai nepatikrinus jokiais išbandymais, o paskui juos, virtusius atskalūnais, lengvai praranda. <...> Išties jie turėtų girtis gausiom [bendruomenėm], jei labiau rūpintųs ne skaičium, o sielų išganymu ir mažiau pasitikėtų savo jėgom, vertindami savo pačių valdymą" [20]. <...> Mes netgi puolam tokion beprotystėn, kad patys nemokėdami pamokslauti, prisirenkam ir su savimi vedžiojamės pamokslautojų bei netikrų apaštalų, gabenamės kryžių bei filakterijų su relikvijomis, kad ar juos, ar Dievo žodį, ar netgi velnio išmones galėtume pardavinėti paprastiems neišsilavinusiems krikščionims, žadėdami pastariesiems visa, kas tik, mūsų manymu, padeda iš jų išpešti pinigų!... Ir aš manau, kad jau niekam nėra paslaptis, kaip dėl tokio begėdiško troškimo ieškoti naudos sau, o ne Jėzui Kristui, yra žemai puolęs ne tik mūsų luomas, bet ir apskritai pats Dievo žodžio skelbimas. <...> Todėl ir patys abatai, ir tie, kuriuos vienuolynuose laiko vyresniaisiais, begėdiškai maišydamies po akimis šio pasaulio galingiesiems bei žemiškiesiems dvarams, išmoksta tenykščio elgesio ir esti jau veikiau dvariškiai, o ne vienuoliai" [21].
Abeliaras, kaip ir apaštalas Paulius, numato ir nerimauja dėl to, kas atsitiks su didžiąja dalimi vienuolynų vėlesniais amžiais, kai „įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepasigailės kaimenės" (Apd 20, 29). Priešingai nei Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas XVI-ame amžiuje, su kurių ganytojišku užmoju panašumų galima pastebėti ir šiame tekste, Abeliaras nemato kitų alternatyvų ir tiki, jog šias šventųjų kaimenes dar įmanoma apsaugoti nuo suniokojimo, nors pavojingų dvasinių plėšrūnų, vilkinčių sutanas ir abitus, taip pat gausu. Šiame kontekste kitokią prasmę įgauna raginimas šventai gyventi, paklusti ir laikytis vienuolyno drausmės, nes tik toks gyvenimas gali užkirsti kelią sugedimo raugui prasiskverbti į bendruomenę. Galiausiai reguloje taip pat aptinkame reikalavimą, kad vienuolyno abatas nuolat liktų su bendruomene, o išvyktų tik esant labai svarbiam reikalui, prisilaikant visų su tuo susijusių taisyklių. Šis reikalavimas dar kartą patvirtina, kad regulos autorius aiškiai suvokia ganytojo - kaimenės sargo reikalingumą bendruomenės gyvenime.
Jei jau Nuostatose, arba reguloje, vienuolėms įžvelgiame ganytojo paveikslą, kyla klausimas: kokiais dvasiniais ginklais mokytojas kviečia apsiginkluoti, sergstint savo ir kitų sielas? [22] Laiškuose nesunku pastebėti, kad tiek Eloyza, tiek jos vyras ir mokytojas semiasi iš Šventojo Rašto tikėjimo ir išminties, todėl nenuostabu, kad Abeliaras įtvirtina Šventąjį Raštą ir vienuolyno gyvenime: „Tegul bažnyčioje nebūna nieko kita skaitoma ar giedama, išskyrus tai, kas imama iš autentiško Šventraščio, pirmiausia iš Naujojo ar Senojo Testamento" [23]. Abeliarui Šventraštis yra tiesos šaltinis, visada viršesnis už paprotį (tradiciją), tad „tradicija, kuri prieštarauja tiesai, turi būti panaikinama" [24]. Be to, Dievo žodis jam - sielos veidrodis, į kurį žvelgdamas, t.y. skaitydamas kiekvienas tobulėja, suprasdamas apie savo gerąsias ir blogąsias puses [25], bei gyvenimo šaltinis [26], prie kurio kiekvienas turi praminti savąjį taką. Šventraščio pažinimas tiesiogiai yra susijęs ir su išsilavinimu, kurio siekti mokytojas primygtinai reikalauja, nes, pasak Jeronimo, „mylėdamas Rašto mokslą, nepamilsi kūno ydų" [27]. Matydamas vis prastėjantį vienuolių išsilavinimo lygį ir vis labiau beįsigalintį dykinėjimą vienuolynuose, Abeliaras yra giliai įsitikinęs, jog tik Dievo žodį medituojanti siela gebės pasilikti prie Viešpaties kojų ir atskirti gera nuo blogo. Šiame Šventojo Rašto ir sveiko pamokymo sureikšminimo kontekste ypatingu grožiu suspindi viena iš vienuoliško gyvenimo dalių, t.y. susilaikymas kalboje, arba tylos įžadas: „Parakleto" mergelės turėjo nutilti, kad vienuolyno tyloje galėtų išgirsti brangiausią Viešpaties žodį!
Šiandien neabejojama, kad Petras Abeliaras buvo žymiausias savo amžiaus filosofas ir mąstytojas [28], kurio „pasigyrimas" savo moksliniais laimėjimais Laiškuose, tiesą sakant, nėra nė kiek perdėtas ar neatitinkantis tikrovės. Vis dėlto garsiojo scholasto pasišventimas Dievui, dvasios įkvėptas religingumas bei Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tėvų raštų pažinimas jo filosofinei kvalifikacijai nė kiek nenusileidžia. Turiu pripažinti, kad Abeliaro reguloje dėl jo teologinei mąstysenai ir Šventojo Rašto interpretacijai būdingos vienuoliškos, patristinės tradicijos įtakos tikėjausi sutikti daugiau evangeliškai teologijai sunkiai suvokiamų bei priimtinų dalykų. Vienas iš jų - Šventojo Rašto interpretacija malonės ir darbų klausimu. Nepaisant evangelikui gana „egzotiškos" lectio divina Šventraščio interpretavimo tradicijos įtakos, Petro Abeliaro teologija išliko gana konservatyvi [29] ir artima Tėvų dvasiai [30], todėl iš esmės yra ne tik katalikiška, ortodoksiška, bet ir gana evangeliška. Abeliaras virtuoziškai suderina griežtus vienuolystės įžadus ir regulos reikalavimus su Dievo malonės svarba ir išganymu per tikėjimą, vengdamas legalizmo, - o to kartais nepavyksta padaryti penkias reformatoriškas „solas" išpažįstantiems protestantams. Tai pagrįsiu keliomis ištraukomis iš regulos:
„Mat dažnai šitaip triūsiama geruos darbuos kaip kokioj žemiškoj veikloj, ir daugelis toj savo veikloj išlieja daugiau prakaito, nei pelno naudos. Daugelis išorėj taip pat patiria daugiau kančių, o viduj menkiau pasistūmėja link Dievo, kuris yra veikiau širdies, o ne darbų prižiūrėtojas. <...> Užbėgdamas už akių tokiam paklydimui, Apaštalas stipriai sumažina darbų reikšmę ir sako, iškeldamas nuteisinimą tikėjimu <...>. Ir Viešpats iš maisto mums draudžia tik svaigalus ir girtybę, tai yra, nesaikingumą [31]. <...> Mėsos ir vyno vartojimas - kaip ir vedybos - nepriskiriamas nei gėriui, nei blogiui, jis yra indiferentiškas <...> [32]. Taigi ne maistas, o apetitas sudaro ydą [33]. <...> Todėl ir mes neatsiverkime malonumams plačiau negu pridera. <...> Taipogi nesuklupkime, nusilpę ar visiškai įveikti besaikio susilaikymo, skųsdamiesi nepraraskim savo atlyginimo ir nesididžiuokime savo išskirtinumu. [34] <...> Silpniesiems užtenka, jeigu jie vengia nuodėmių, net jeigu ir neužkopia į tobulumo viršūnę. Gana prisėsti rojaus kamputyje, jei negali užimti vietos šalia kankinių. <...> Tegul į tai su pagarbia baime žiūri kiekvienas, norintis įsipareigoti kurios nors regulos naštai kaip kokio naujo įstatymo laikymuisi. Tegu renkas, ką gali, tegu bijo, ko negali" [35].
Bus daugiau
[1] Wladyslaw Tatarkiewicz, Filosofijos istorija, I tomas, 269-270 p.
[2] Abeliaro ir Eloyzos laiškai, 233 p.
[11] Philip Jancey, Jėzus, kokio niekada nepažinojau, 152 p.
[18] C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, 77 p.
[19] Abeliaro ir Eloyzos laiškai, 183 p.
[28] Evangelical Dictionary of Theology, 5
