Vienas iš Rašto žinovų paklausė: „Koks įsakymas yra pats svarbiausias?"
Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis', - tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį'. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu" (Mk 12, 29-31).
Jėzaus atsakymas į Rašto žinovo klausimą - Mylėk Viešpatį savo Dievą... - buvo gerai apgalvotas ir jau žinomas klausytojams. Jėzus čia citavo vieną labiausiai Izraelyje žinomų ištraukų, tačiau Jo atsakymas nuskambėjo kiek kitaip. Visose sinoptinėse evangelijose Jėzus prideda vieną būdą, kaip mes turime mylėti Dievą, kurio nėra Pakartoto įstatymo knygos 6 skyriuje. Jis įterpia žodį „protas", ir taip parodo, kad meilė protu yra sudėtinė meilės Dievui dalis. Pamąstykime, ką reiškia mylėti Dievą savo protu.
Mes, XXI-ojo amžiaus tikintieji, gyvename unikaliu laiku. Pasaulis, kuriame gyvename, daro didelę įtaką mūsų krikščionybės ir Biblijos suvokimui, todėl vienintelis būdas įvertinti savąjį Rašto supratimą yra žvelgti į Raštą ir į savo praeitį. Tik taip suprasime, ką darome gerai, o kur nukrypstame nuo įsakymų, nutolstame nuo krikščioniškojo paveldo.
Daug krikščionių turi polinkį nuvertinti proto vaidmenį, nes mano, kad protas „nesugyvena" su tikėjimu Dievu.
Nors šią situaciją veikia ir istoriniai bei kultūriniai faktoriai, šįkart į juos nesigilinsime. Sutelkime dėmesį į Raštą ir pažvelkime į Dievo darbo bažnyčioje istoriją, kad pamatytume, kada mylėti Dievą visu protu buvo nepaprastai svarbu - tai buvo net viena bažnyčios išlikimo sąlygų.
Pažvelkime į Kristaus mokinius, kurie įvairiais istoriniais laikotarpiais mylėjo Dievą ir savo protu.
Apaštalo Pauliaus raginimas
Taigi, Jėzus kviečia mylėti Dievą visu savo protu lygiai taip pat, kaip ir visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Jis sako, kad sekant Juo protas yra labai svarbus, todėl ir prideda šį žodį prie to, kas parašyta Pakartoto įstatymo knygos 6 skyriuje.
Šioje šviesoje įdėmiau pažvelkime į vieną Rašto ištrauką. Pirmosios Laiško romiečiams 12 skyriaus eilutės, kaip ir didžiausias įsakymas, ragina mus visą save pašvęsti Dievui: Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2).
Angliškame vertime šios eilutės prasideda žodžiu „todėl" ir skatina mus pažvelgti į praeitį, kodėl iškilo toks poreikis. Vienas Biblijos tyrinėtojų, C. E. B. Cranfieldas, sako: „Pirmieji vienuolika Laiško romiečiams skyrių sako, kad <...> teisiojo žmogaus likimas - gyventi paklūstant Dievui <...>. Bet paklusnumas, kurio reikalaujama iš krikščionių, nėra tik paprastas paklusnumas. Čia kalbama apie minčių ir požiūrių, žodžių ir veiksmų pavedimą Dievui konkrečiose gyvenimo situacijose".
Laiško romiečiams pirmosios 12-ojo skyriaus eilutės yra tarsi įvadas į Pauliaus mokymą, kaip turėtume gyventi. Kadangi Dievas kviečia mus paklusti Jam mintimis, nuostatomis, žodžiais ir veiksmais, Paulius ragina mus taip ir gyventi.
Kaip Paulius tai daro?
Jis sako: Aš drąsinu jus, broliai ir seserys... Paulius ragina ir drąsina. Tai nėra tik prašymas, tai - griežtas įsakymas paklusti Evangelijos vardu. Tai raginimas gyventi taip, kam esame pašaukti.
Kuo remdamasis apaštalas ragina?
„Dievo gailestingumu aš prašau jus...". Turime būti dėkingi už viską, ką amžinasis Dievas padarė dėl mūsų, mus išgelbėdamas. Jei raginimo būdas ir neatskleidžia, kad pašaukimas bus tikrai didis, tai atskleidžia išgelbėjimo būdas.
„Tai yra jūsų sąmoningas tarnavimas"
Apie ką apaštalas Paulius čia kalba?
Apaštalas Paulius ragina mus aukoti savo kūnus kaip auką Dievui. Tačiau ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes daugiau nebepriklausome patys sau. Be to, auka nėra aukojama dalimis, bet - visa iš karto. Vartodamas žodį „kūnas", Paulius čia kalba apie visą mūsų esybę. Supraskite: mes daugiau nebepriklausome patys sau, mes priklausome Dievui!
„Kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką" - žodis „gyvas" dažniausiai vartojamas kalbant apie paprastą, natūralų gyvenimą, bet jis kalba ir apie dvasinį gyvenimą - naują gyvenimą Kristuje. O žodis „šventas" kalba apie tokį mūsų gyvenimą, kokio trokšta Dievas.
Taigi, dėl Dievo malonės ir gailestingumo mes esame raginami sąmoningai aukoti visą save Jam, kaip gyvą, Dievui patinkančią, šventą auką. Tačiau ir tai dar ne viskas.
Kaip mes galime tapti Dievui patinkančiomis aukomis? Į šį klausimą mums atsako Pauliaus nurodymai.
„Neprisitaikykite prie šio pasaulio" - anglų kalboje čia vartojamas pasyvus veiksmažodis, rodantis, kad mes nededame jokių pastangų, kad prisitaikytume, bet nieko nedarome ir tam, kad sustabdytume šį procesą. Tačiau tai daro poveikį mums.
„Bet pasikeiskite" - čia vėl pavartota neveikiamosios rūšies veiksmažodžio liepiamoji nuosaka, rodanti, kad Dievas darbuojasi mumyse, bet ir mes bendradarbiaujame su Juo, nenorėdami prisitaikyti prie šio pasaulio.
Kaip tai padaryti? Kaip mes galime būti pakeisti?
„Atnaujindami savo protą" - štai būdas, kaip gali būti pakeistos mūsų mintys ir nuostatos. Įdomu, kad norėdami atsinaujinti visa savo esybe, turime panaudoti savo protą. Kaip rašo J. P. Morelandas, Paulius galėjo pasakyti: „Pasikeiskite, kurdami artimus ryšius su Dievu" arba „Lavinkite savo valią, paklusdami Biblijos įsakymams", „Trokškite teisingų dalykų" arba „Svarbiausia yra santykiai ir garbinimas". Tačiau, kaip parašyta Laiško romiečiams pradžioje, mūsų mąstymas daro įtaką visai mūsų esybei, jis veikia ir mūsų veiksmus.
Taigi, norint būti Jėzaus mokiniais, labai svarbus vaidmuo tenka ir mūsų protui. Todėl svarbu suprasti, ką reiškia „atnaujintas protas". Dievas neliepia mums nenaudoti savo proto, bet sako, kad mūsų protas turi būti atnaujintas, apvalytas, pakeistas. Laiške efeziečiams skaitome: Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, - nes tiesa yra Jėzuje, - kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 21-24). Čia proto atnaujinimas siejamas su Dvasios apvalymu. Tai, ko negalima atstatyti, reikia pakeisti. Mūsų protas nėra sunaikinamas, jis apvalomas, kad galėtume teisingai mąstyti ir matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Apie tokius pokyčius rašoma ir Laiško romiečiams 1 skyriuje.
Visų pokyčių tikslas - kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
Kai kuriuose Biblijos vertimuose vietoj žodžio „ištirti" vartojamas žodis „pritarti". Čia pavartotas graikų kalbos žodis nusako ir pritarimą, einantį po ištyrimo. Ar matote ryšį? Mūsų protai turi būti atnaujinti, kad teisingai mąstytume ir galėtume suprasti, ištirti bei priimti Dievo valią!
Taigi, tinkamas, teisingas mąstymas yra mokinystės pagrindas! Pažinti Dievą yra nepaprastai svarbu, nes būti mokiniu reiškia sekti Juo, Jį imituoti.
Dabar šiek tiek pažvelkime į bažnyčios praeitį.
Žvilgsnis į istoriją
Kai kurie nesutarimai bažnyčioje praeityje kilo dėl to, jog buvo skirtingai suprantamos Biblijos tiesos. Vieni ankstyviausių nesutarimų, yra susiję su Jėzaus atsakymu Rašto žinovams dėl didžiausiojo įsakymo (apie tai skaitome evangelijoje pagal Morkų). Jei prisimenate, savo atsakymą Jėzus pradėjo žodžiais: Klausyk, Izraeli! - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats (Mk 12, 29). Šie žodžiai priminė, kad yra tik vienas Viešpats, bet juk ir pats Jėzus sakėsi esąs Dievas ir žmonės Jį garbino!
Tad kaip suderinti šias tiesas ir ką turėtume galvoti? Buvo dvi žmonių grupės, neteisingai aiškinusios, kaip turėtume suprasti Dievo ir Jėzaus vienybę. Vieni akcentavo vienybę, kiti - skirtumus. 325 m. kilusi įtampa galiausiai privertė Romos imperatorių Konstantiną sušaukti susirinkimą Nikėjos mieste, kad išsiaiškintų šį ir kitus bažnyčiai rūpimus klausimus. Jis tikėjosi, kad tai išsiaiškinus į jo imperiją grįš ramybė.
Tačiau prieš atrasdami sprendimą, panagrinėkime problemą.
Pirmoji grupė, skelbusi klaidinančias idėjas, buvo vadinami modalistais. Jie tvirtino, kad Dievas egzistuoja Tėvo, Dvasios ir Sūnaus pavidalu, tačiau tik vienu pavidalu vienu metu. Kitaip tariant, yra vienas Dievas, apsireiškiantis trimis pavidalais, tačiau niekada neegzistuoja visais pavidalais vienu metu. Modalistai stengėsi pabrėžti Tėvo ir Sūnaus vienybę, sakydami, kad Jie yra vienas Asmuo.
Antroji grupė sekė žmogaus, vardu Arijus, mokymu ir akcentavo, kad Dievas ir Jėzus - atskiri asmenys. Arijus buvo vienas Aleksandrijos presbiterių. Jis studijavo Raštą ir, tikiu, kad stengėsi sekti Dievo mokymu. Remdamasis tokiomis vietomis kaip Pat 8, 22, Jn 1, 14 (viengimis), ir 1 Kor 1, 24 (Kristus yra vadinamas Dievo išmintimi), jis pradėjo mokyti, kad Kristus neprilygo Tėvui, bet buvo pirmasis Jo kūrinys. Tačiau, Sūnus - kaip likusios kūrinijos Kūrėjas - egzistavęs „ne laike, prieš visus daiktus". Jis stengėsi nevartoti žodžio „laikas", nes Jėzus buvo sukurtas dar prieš laiko sukūrimą ir jau dalyvavo kūrybos procese.
Arijaus mintys paplito, kadangi jis gerai išmanė aplinką. Arijus ir jo pasekėjai savo mokymą skleidė ne tik kurdami šūkius, bet ir eilėraščius, daineles.
Markas Nollis pastebi, jog jei Arijus būtų teisus, „Jis [Jėzus] nebūtų iki galo pažinęs dieviškojo proto. Dar daugiau, kaip Dievo kūrinys, Jėzus būtų linkęs keistis ir... nusidėti... Jėzus buvo pavaldus Tėvui, ne tik šia prasme, kad atėjo į žemę vykdyti Tėvo valios, bet ir metafizine prasme: jis, kaip kūrinys, buvo pavaldus Tėvui visa savo esybe".
Atanazas stojo ginti krikščionių pastangų, nes matė, kad Arijaus mokymas puolė Dievo esybę ir krikščionių žinią. Toks Arijaus požiūris menkino Kristaus prigimtį, Jo asmenį ir Jo darbą, kurie yra mūsų tikėjimo pagrindas! Atanazas klausė: „Kas kitas, jei ne Dievas, galėjo pastūmėti žmogų Dievo link?" Kas kitas, jei ne Dievas, galėjo tapti nuodėme dėl mūsų tam, kad mes taptume Dievo teisumu, kaip parašyta: Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21)?
Šis klausimas ir turėjo būti aptartas Nikėjos susirinkime, kuriame dalyvavo 318 vyskupų ir pastorių. Po ilgų diskusijų visi beveik vienbalsiai pritarė Atanazo požiūriui ir patvirtino jo tikėjimo išpažinimą.
Šis tikėjimo išpažinimas 381 metais Konstantinopolio susirinkime buvo papildytas ir tapo žinomas kaip Nikėjos išpažinimas, kuris ir šiandien yra svarbus krikščionims. Perskaitykime jį kartu:
„Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą,
dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.
Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Viengimį, gimusį iš Tėvo prieš amžių pradžią;
Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo,
gimusį, o ne sukurtą, turintį vieną esybę su Tėvu,
per Jį viskas egzistuoja.
Dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išgelbėjimo nužengusį iš dangaus,
įsikūnijusį per Šventąją Dvasią ir Mergelę Mariją
ir tapusį žmogumi.
Nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto ir kentėjusį,
palaidotą ir trečią dieną prisikėlusį,
kaip Šventajame Rašte išpranašauta,
įžengusį į dangų, sėdintį Dievo Tėvo dešinėje,
šlovėje ateisiantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų.
Jo karaliavimui nebus galo.
Tikiu ir į Šventąją Dvasią,
teikiančią gyvybę, ateinančią nuo Tėvo ir Sūnaus,
kuriai kartu su Tėvu ir Sūnumi lenkiamės ir kurią šloviname,
kuri kalbėjo per pranašus.
Tikiu ir į vieną šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią.
Išpažįstu vieną krikštą ir nuodėmių atleidimą.
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo. Amen."
Šis krikščionių ortodoksų pareiškimas daugelio kartų krikščionims padeda suprasti Trejybę, - nes vienas žmogus leido pakeisti savo protą ir dėjo pastangas, siekdamas ugdyti Dievo duotą dovaną.
Galime ir toliau eiti šiuo keliu, sekdami Dievo darbą bažnyčioje. Praėjus mažiau nei 100 metų po Konstantinopolio susirinkimo, matome bažnyčią atnaujintu protu svarstančią, kaip Jėzus galėjo būti ir Žmogus, ir Dievas. Gilindamiesi toliau, pamatytume, kaip Dievas panaudojo gilias ir išsamias Martyno Liuterio studijas, - prasidėjo Reformacija. Sekdami istoriją toliau, pamatytume, kad daug mąstant apie Dievo asmenybę kilo prabudimas tarp puritonų. O XX a. vidury atsirado nauja evangelizmo banga, kuriai atstovavo tokie žmonės kaip C. S. Lewisas ir Francis Schaefferis.
Iš to galima pasimokyti, kaip Biblija mums ir sako, kad mūsų mintys lemia mūsų veiksmus, ir mūsų mąstymas yra mūsų šventėjimo bei mokinystės pagrindas. Suvokdamas tai aš nerimauju dėl to, kad Amerikos bažnyčiose mūsų intelektas nėra pakankamai „maitinamas".
Kai kas gali paprieštarauti, sakydamas, jog mūsų mąstymui daro įtaką ir mus supanti kultūra. Taip, ir tai liūdina. Kaip yra pasakęs R. C. Sproulas, ir jį pacitavęs J. P. Morelandas, mes gyvename turbūt labiausiai prieš intelektą nusistačiusio vakarų civilizacijos laikotarpiu ir turime dėti visas pastangas, kad atsispirtume šio pasaulio dvasiai.
Ar nenaudodami savo proto taip, kaip Dievas yra numatęs, mes neprisitaikysime prie šio pasaulio? Jei nesieksime giliai apmąstyti ir pažinti Dievo asmenybės ir visų Jo mums apreikštų tiesų, manau, nebūsime pajėgūs pasauliui atsispirti.
Evangelizmas ir krikščioniškas protas
Norėdamas pailiustruoti, kaip proto ugdymo stoka veikia mūsų tarnavimą kitiems, pateiksiu vieną pavyzdį. Prieš rinkimus mes girdime daug kalbų, kurių tikslas - suteikti kuo daugiau informacijos apie kandidatus ir jų darbus. Tačiau, atrodo, kad dauguma tokių kalbų tėra emocinga retorika. Stebiu tai ir šiek tiek nujaučiu, tačiau iki galo taip ir lieka neaišku, ką tie kandidatai iš tiesų ketina daryti. Aš negaunu pakankamai informacijos ir negaliu daryti išvadų ar įsitraukti į kokią nors prasmingą diskusiją apie kandidatus.
Tikiu, kad tas pats vyksta ir su mūsų tikėjimu. Remiantis 1980 m. agentūros „Gallup" atliktos apklausos duomenimis, Amerikoje pastebimas jausmų, bet ne Dievo pažinimo atgimimas. Šiandienos bažnyčia labiau vadovaujasi jausmais, o ne įsitikinimais, labiau vertinamas entuziazmas nei pagrįsti sprendimai".
Pažinimo trūkumas sukelia pasitikėjimo stoką. O kai taip nutinka, negalime kalbėti apie nieką kitą, išskyrus emocijas ir nuomones. Kai mūsų mintis užvaldo jausmai ir nuomonės, kai viskas tampa itin asmeniška, tuomet kam reikia dalytis Evangelija? Tačiau apaštalas Petras sako, kad visuomet turime būti pasiruošę apginti mumyse esančią viltį: Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai (1 Pt 3, 15).
Ar esate kada nors susimąstę, kodėl tikras sekimas Kristumi visais laikais atrodė menkas? Galbūt viena iš priežasčių yra tai, kad mes nelaviname savo proto. Jei evangelistinė krikščionybė yra tokia įtakinga, kaip mes manome, kodėl pasaulis vis dar atrodo taip, kaip jis atrodo? Kodėl mums sunku apginti savo viltį?
Mums reikia lavinti, ugdyti atnaujintą Dievo duotą protą, jog vis labiau galėtume pasitikėti, kad Dievas kalbės per mus po to, kai mes pagarbinsime Jį savo protu.
Tačiau evangelizmas nėra vienintelė sritis, kurioje matau pavojų, jei mes nelavinsime savo proto. Mūsų mąstymas daro įtaką ir mūsų šlovinimui bei maldoms, lemia ir kokias knygas mes skaitome.
Begalę kartų esu girdėjęs, kaip geri krikščionys melsdamiesi sako: „Brangus dangiškasis Dieve, dėkoju Tau už...", o tada priduria: „Dėkoju, kad mirei ant kryžiaus"... Bet juk Tėvas ant kryžiaus nemirė! Ant kryžiaus mirė Sūnus! Nors dažniausiai tai nėra sąmoningas erezijų skleidimas, tačiau tai rodo, kad mes nepakankamai mylime Dievą savo protu.
Vaikščiodami po krikščionišką knygyną - vietą, kur turėtume rasti patikimos literatūros, šiandien rastume ir daug įvairių, ne visada teisingų knygų. Žinau vieną krikščionišką bestselerį, kuriame rašoma, kad Dievas prisistato trimis pavidalais (modalizmas) ir kad Tėvas mirė ant kryžiaus.
Dar viena sfera, kur matau realų pavojų dėl to, kad nelaviname savo atnaujinto proto, yra neteisinga dichotomija, neteisingas skirstymas: kas yra pasaulietiška ir kas yra šventa.
Jei visa tiesa yra Dievo tiesa, tuomet mums reikia stengtis pažinti tiesą visose srityse. Dievo tiesa sutvirtina mūsų pašaukimą. Tai nėra mūsų darbas. Kaip sakė Morelandas, darbas yra tai, ką darome, kad aprūpintume save ir kitus, o pašaukimas yra ypatingas Dievo mums duotas vaidmuo, kurį atlikdami mes turime pagarbinti Jį, pasitelkdami pagalbon ir atnaujintą protą. Tai daryti turime mokyti ir savo vaikus.
Jei į savo pašaukimą žiūrime tik kaip į mus aprūpinantį darbą, tuomet mes prisitaikome prie šio pasaulio ir nešloviname Dievo savo protu. Jei į mokslą vidurinėje mokykloje žiūrime tik kaip į būdą vėliau įstoti į koledžą, mes jau esame prisitaikę prie pasaulio mąstymo ir nemylime Dievo savo protu! Jei siekiame aukštojo išsilavinimo tik tikėdamiesi gauti gerą darbą, mes mąstome taip, kaip mąsto pasaulis, ir nešloviname Dievo visu savo protu.
Dievas nenori, kad mūsų proto indas būtų tuščias. Jis davė mums šį indą, kad jis būtų pripildytas, kad pripildytume jį tinkamai suprastų dalykų, kad pripildytume jį Jo tiesos ir matytume Jį savo kasdienybėje.
Mylėkite Viešpatį, savo Dievą, visu savo atnaujintu protu!
Iš http://bible.org/
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. R. Mickevičiaus
