Viena iš populiariausių to laikmečio dainų - „Gimęs būti laisvas" („Born to be wild"). Giliai širdyje aš būtent taip ir mąsčiau: „Leiskite man elgtis taip, kaip aš noriu elgtis, o taisykles pasilaikykite sau!" Prisipažinsiu, kad kam nors paklusti man nėra lengva. Jei ir tu būsi atviras, galbūt galėsi pripažinti, jog jautiesi labai panašiai. Dievo kvietimas paklusti yra visiška priešingybė mūsų natūraliai prigimčiai: mes gimstame į šį kritusį pasaulį su nuodėme, ir gimstame turėdami nepaklusnią, sunkiai pažabojamą prigimtį. Bet iš didelės meilės Dievas nori mus pakreipti kita linkme - Jis kviečia paklusti Jam, linkėdamas ir trokšdamas mums tik paties geriausio. Tačiau tenka pripažinti, jog Jam paklusti kartais nelengva apsispręsti.
Kaip elgiesi, kai reikia apsispręsti - paklusti Dievui ar ne, - ypač, kai neigiamos kompromiso pasekmės atrodo visiškai nereikšmingos? 1981 m. sukurtame filme „Ugnies vežimai" („Chariots of fire") pasakojama apie žmogų, susidūrusį su panašiu pasirinkimu. Tai istorija apie bėgiką Eriką Lidelį (Eric Liddell), 1924-ųjų metų Olimpinį čempioną. Erikas tikėjo, jog sekmadienis turi būti Dievui pašvęsta diena, kaip Sabatas žydų tautoje. Todėl, sužinojęs, jog vienos varžybos Olimpiadoje numatytos būtent sekmadienį, jis atsidūrė labai keblioje situacijoje: atsisakyti dalyvauti olimpinėse varžybose ar paneigti tai, ką jis manė esant Dievo valia? Viena vertus, gali atrodyti, jog varžybos sekmadienį yra visai nereikšmingas dalykas, tačiau kaip tokius mūsų pasirinkimus vertina Dievas?
Erikui Lideliui teko patirti nemažą britų Olimpinio komiteto narių spaudimą. Sužinoję apie Eriko atsisakymą dalyvauti varžybose, jie pasikvietė jį ir bandė įtikinti, jog jis negali taip pasielgti. Tačiau Erikas Lidelis apsisprendė paklusti Dievui, nors tokio jo pasirinkimo nesuprato nė vienas žmogus, - tik Dievas.
Šį sportininką daugeliu atvejų galima lyginti su Danieliumi: abu buvo dori žmonės, savo gyvenime susidūrę su dideliais iššūkiais, tačiau pasirinkę paklusti Dievui. Abiem šiais atvejais, logiškai mąstant, galbūt ir buvo galima klausti: „O ką tai pakeis? Argi tai taip svarbu?"
Prisiminkime Danieliaus istoriją: Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo viešpatavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš Jeruzalę ir apgulė ją. Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jehojakimą ir Dievo namų indų dalį. Jis nugabeno juos į Šinaro šalį ir indus nunešė į savo dievo turtų namus. Karalius įsakė Ašpenazui, savo rūmų eunuchų viršininkui, parinkti keletą izraelitų iš karaliaus giminės ir kilmingųjų tarpo: jaunuolius be jokios ydos, gražius, galinčius mokytis visokios išminties, suprantančius, protingus ir sugebančius tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų raštų ir kalbos (Dan 1, 1-4).
Iš šios ištraukos sužinome, jog Danielius buvo jaunas, gražus, iš kilmingos giminės kilęs izraelitas, paimtas į Babiloną tarnauti karaliui. Skaitykime toliau: Karalius paskyrė jiems kasdienį maisto davinį iš karaliaus valgių ir vyno, kurį jis pats gėrė. Juos mokė trejus metus, kad jie galėtų būti prie karaliaus tam laikui pasibaigus. Bet Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis paprašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti (Dan 1, 5. 8).
Ko mus moko ši istorija? Apsispręskime, pasiryžkime savo širdyse paklusti Dievui. Danielius buvo atsidavęs Jam ir pasiryžęs sekti paskui Jį, kaip ir Erikas Lidelis. Abu šie žmonės tvirtai nutarė paklusti Dievui, kad ir kokia būtų paklusnumo kaina, net kai iš šalies tai atrodė visai nereikšminga. Per daug dažnai, užuot apsisprendę paklusti Dievui, kaip padarė šie žmonės, susidūrę su sudėtingesnėmis situacijomis, kai paklusti Dievui nėra taip lengva, ypač, kai žemiškai mąstant tai atrodo visai nereikšminga, mes pasirenkame kompromisus.
Gali iškilti klausimas: „O kodėl reikia paklusti Dievui bet kokia kaina? Kartais mus supančioje kultūroje pasirinkti tai, kas vertinga Dievo akyse, gali atrodyti truputėlį senamadiška. Argi atsitiks kas baisaus, jei, tarkim, smulkiuose, kasdieniškuose dalykuose elgsiuosi savo nuožiūra?"
Pirmoji priežastis, kodėl mums reiktų įtikinti savo protą pasitikėti Dievu - Dievas nori mums paties geriausio, nesvarbu, suvokiame tai ar ne.
Dievas nori mums tik gero
Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus (Mt 7, 24-27).
Prisimenu Galvestono miestą Teksaso valstijoje, JAV (2008 m. šiame mieste siautėjo uraganas „Ike") ir suprantu, kaip greitai gali sugriūti mūsų gyvenimai, kai mes atsisakome paklusti Dievui.
Dievo žodžiai nėra skirti tam, kad mus sužeistų, Dievas nori mums tik gero. Kaip profesionalus Kūrėjas, Dievas žino, kokiu būdu jo kūrinys veikia geriausiai. Mes negalime numatyti ateities, negalime numatyti, kokią reikšmę mūsų šiandienos pasirinkimai turės ateityje, tačiau Dievas tai žino ir savo Žodžiu Jis kreipia mus reikiama linkme.
Pažadinkime savo protus paklusti Dievui, nes Dievo valia mums yra gera, ir dėl to, kad mes mylime Tą Vienintelį, kuris taip stipriai pamilo mus.
Mes mylime Tą, kuris pirmas mus pamilo
Jeigu mylime Jėzų, vadinasi, norėsime Jam patikti. Meilė ir paklusnumas yra neišskiriami. Tiesiog neįmanoma mylėti Jį, bet Jam nepaklusti. Apie tai kalba pats Jėzus: Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų (Jn 14, 15).
Kai buvau maža mergaitė, norėjau, kad mano tėvai būtų manimi patenkinti, nes aš juos mylėjau. Jeigu tavo širdis nedega troškimu patikti Jėzui, reikėtų rimtai susimąstyti, ar tu Jį iš tiesų myli. Sutelk dėmesį į Jo didybę, stebuklus ir į begalinę Jo meilę tau. Kai suvokiame, jog Jis pamilo mus taip stipriai, jog net atėjo į žemę ir mirė už mus, mes taip pat norime Jam atsakyti meile. 1 Jono laiške sakoma: Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19).
Tai, kas mums atrodo nereikšminga, Dievui gali būti svarbu. Jis kviečia mus atnaujinti savo protą, priimti Jo valią mūsų gyvenimui ir net sprendžiant pačius mažiausius dalykus apsispręsti paklusti Dievui. Būtent taip, kai paklūstame Jam dėl pačių mažiausių dalykų, mes parodome, koks iš tiesų svarbus mums yra Dievas ir kaip mes Jį mylime.
Kai įsigiliname ir suvokiame Jo meilės didybę, mes norime atsakyti Jam tuo pačiu: mes paklūstame Jam, žinodami, kad Dievo valia mums yra pati geriausia. Paklūstame dar ir todėl, kad paklusnumas atveria palaiminimų šaltinius mūsų gyvenime.
Paklusnumas atveria palaiminimus
Prisiminkime, kaip Dievas palaimino tuos keturis jaunuolius iš jau skaitytos Danieliaus knygos, kai šie nusprendė Jam paklusti ir nepasidavė jokiems kompromisams. Pirmame Danieliaus knygos skyriuje skaitome, jog praėjus karaliaus skirtam laikui, šie jaunuoliai tapo dešimt kartų pranašesni už karaliaus žynius bei astrologus visoje karalystėje (Dan 1, 20)! Dievas palaimino juos išmintimi ir taip jie tapo palaiminimu karaliui, kuriam tarnavo. Likusi istorijos dalis atskleidžia, kokie brangūs karaliui buvo šie jaunuoliai.
Kai paklūstame Dievui, tampame palaiminti patys ir dar palaiminame kitus. Dieviškos šviesos blykstelėjimas mūsų gyvenime padeda žmonėms suprasti, jog esame atpirkti kur kas didesniems dalykams, nei tik gyvenimui sau ir dėl savęs, jie mato mumyse neįprastą atsidavimą Dievui, kaip matė ir Eriko Lidelio gyvenime.
Taigi, mes paklūstame Dievui dėl to, kad Dievas nori mums tik paties geriausio, dėl to, kad mes mylime Jį ir dėl to, kad tai atveria palaiminimus mums ir kitiems.
Yra dar vienas dalykas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį. Tai padaryti mums padės Danieliaus pranašystės pirmasis skyrius. Paklusti Dievui reiškia paklusti ir žemiškajai valdžiai bei autoritetams, kai tai neprieštarauja Dievo žodžiui.
Pakluskime ir žemiškajai valdžiai
Neskaitysime to ilgo sąrašo, kuriame išvardintos visos valdžių rūšys, kurioms turėtume paklusti, tačiau kai paskiriama žemiškoji valdžia, reikia klausyti jos nurodymų. Apie tai daug kalbama 1 Petro laiške, bet paskaitykime tik kelias eilutes: Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių ir pagirti geradarių. Mat tokia Dievo valia, kad, darydami gera, nutildytumėte neprotingų žmonių neišmanymą (1 Pt 2, 13-15).
Mes turime paklusti valdžios institucijoms dėl Dievo, darydami gera, arba, kaip sakoma kitame vertime - darydami tai, kas teisinga. Ir apskritai, gera ir teisinga yra paklusti įstatymams, laikytis nustatytų taisyklių.
Tačiau ką daryti, kai norima, kad mes darytume tai, kas nėra gerai, kas nesutinka su Dievo žodžiu? Ką daryti, jei atsiduriame panašioje situacijoje kaip Danielius, kai paklusti valdžiai reiškia nepaklusti Dievui?
Jei iškyla konfliktas, mes paklūstame Dievui
Jeigu negalime tuo pačiu paklusti ir Dievui, ir žmogui, visada renkamės paklusti Dievui, nes Jis yra aukščiausiasis autoritetas. Mes negalime pasiduoti nuodėmei. Žemiškajai valdžiai paklūstame ir jos nurodymus vykdome tik tuomet, kai jie atitinka teisingus dalykus.
Apaštalų darbų knygos 5 skyriuje skaitome, kaip Petras ir mokiniai pateko į labai sudėtingą situaciją - žydų valdžia grasino juos įkalinti dėl to, kad jie skelbė Jėzų, tačiau jie nusprendė, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.
Perskaitėme dvi istorijos apie Danielių atkarpas: viena pasakojo apie Danielių dar paauglį, o kita - apie tai, kas nutiko šiek tiek vėliau. Danielius žinojo, kad turi teisę nepaklusti žemiškiems autoritetams, jei jie prieštarauja Dievo valiai. Pirmojoje situacijoje Danieliui buvo leista susilaikyti nuo karaliaus valgių, bet antroje - karaliaus įsakymas buvo griežtas ir be jokių išlygų - kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš karaliaus, bus įmestas į liūtų duobę (Dan 6, 7).
Kaip elgėsi Danielius, išgirdęs tokį karaliaus įsakymą?
Paskaitykime: Kai Danielius sužinojo, kad toks nutarimas pasirašytas, parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo (Dan 6, 10).
Kodėl Danielius meldėsi atsidaręs langus, kai buvo uždrausta tai daryti? Esu tikra, kad prieš daugelį metų jis pasižadėjo tris kartus per dieną melstis, atsidaręs langus į Jeruzalės pusę. Kodėl? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turėtume nusikelti šimtus metų atgal, kai Saliamonas Jeruzalėje pastatė šventyklą. Tokią situaciją, į kurią pateko Danielius, Saliamonas galėjo numatyti ir net dėl to melstis. Prisiminkime Saliamono maldą: Jei izraelitai Tau nusidės, - juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, - ir Tu užsirūstinęs juos atiduosi priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą priešo šalį, ir jei ten jie būdami susipras, gailėsis, atsivers ir Tavęs maldaus, sakydami: ‚Mes nusidėjome, elgėmės neteisingai ir padarėme piktadarystę‘, ir gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis Tau, atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir į namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui, išklausyk danguje jų maldas ir maldavimus ir apgink jų teises, ir atleisk savo tautai, kuri Tau nusidėjo, visus jos nusikaltimus. Sukelk gailestį priešams, kurie juos laiko nelaisvėje, kad tie jų pasigailėtų, nes jie yra Tavo tauta ir Tavo nuosavybė, kurią Tu išvedei iš Egipto - iš geležinės krosnies vidurio (1 Kar 8, 46-51).
Danielius meldėsi, kaip ir buvo nurodyta Raštuose, žvelgdamas Jeruzalės ir šventyklos pusėn. Jis paklusniai vykdė tai, ko Dievas tikėjosi iš savo tautos žmonių, šiems esant ištremtiems į vergiją. Nors kitiems tai pasirodė nesvarbu ir nereikšminga, Danielius visgi pasirinko būti ištikimas Dievui.
Taigi, kai galime, mes paklūstame žemiškoms valdžioms ir paklūstame Dievui darydami gera. Iškilus prieštaravimams, privalome paklusti Dievui. Danieliaus pavyzdys atskleidžia, jog patekę į sudėtingas situacijas, galime prašyti Dievo malonės ir tikėtis Jo palankumo.
Prašykime malonės, kai tik galime tai daryti
Vienoje situacijoje Danieliaus prašymas buvo išklausytas, tačiau kitoje - ne. Sugrįžkime į Danieliaus knygos 1-ąjį skyrių ir paskaitykime nuo 8 eilutės: Bet Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti. Dievas suteikė Danieliui malonę ir palankumą eunuchų viršininko akyse. Eunuchų viršininkas tarė Danieliui: ‚Aš bijau savo valdovo karaliaus, kuris jums paskyrė maistą ir gėrimą. Jei jis pamatys jus, atrodančius blogiau negu kiti jūsų amžiaus jaunuoliai, mano galva dėl jūsų atsidurs pavojuje‘. Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti: „Bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti. Po to palygink mūsų veidus su jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Ir kaip tau atrodys, taip daryk su savo tarnais". Jis sutiko patenkinti šitą prašymą ir bandė juos dešimt dienų.
Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Prievaizdas paimdavo jiems skirtą valgį ir vyną ir duodavo jiems daržovių. Dievas davė šitiems keturiems jaunuoliams išminties bei pažinimo; be to, Danielius suprasdavo visus regėjimus ir sapnus (Dan 1, 8-17).
Kas slypėjo už tokio Danieliaus prašymo? Jis prašė to, žinodamas, kad visa valdžia yra Dievo rankose.
Visos valdžios - iš Dievo
Danielius sutiko paklusti virš jo esančiai valdžiai. Jis nesielgė savavališkai, bet ėjo pas valdininkus ir prašė leidimo nevalgyti mėsos ir negerti vyno.
Pirmajame Petro laiške skaitome, kad Dievas paskiria valdžias virš mūsų, nes pasaulis, kuriame gyvename, yra pavergtas nuodėmės. Viešpats naudoja valdžias tam, kad būtų nubausti darantys pikta ir apdovanoti tie, kurie elgiasi teisingai. Dėl nuodėmės, mes nesugebėtume gyventi be griežtai nustatytų taisyklių, taigi, ir be valdžių sistemos, kuri tas taisykles įtvirtina.
Melskime palankumo tų, į kuriuos kreipiamės prašydami malonės
Nors Šventajame Rašte neužsimenama apie tai, ar Danielius kartu su savo draugais meldėsi, sužinoję apie dėl maisto iškylančią dilemą, tačiau matome, kad Danielius melsdavosi visuomet, kai tik atsirasdavo nors menkiausia galimybė tai daryti. Mes turime melsti ir prašyti Dievo, kad Jis suteiktų malonę, tų žmonių, į kuriuos mes kreipsimės su prašymais, akyse. Šventajame Rašte pasakyta, jog Dievas suteikė Danieliui malonę ir palankumą eunuchų viršininko akyse, vadinasi, Dievas gali keisti žmonių širdis.
Kai kreipiamės ko nors prašydami, mes pripažįstame valdžią, nusižeminame patys ir žvelgiame į juos su pagarba.
Iš perskaitytos istorijos matome, jog Danielius išsaugojo pagarbą ir tinkamai elgėsi su tais, kurie buvo skirti prižiūrėti jį ir jo draugus.
Kai prašymai nepadeda, yra dar vienas būdas, kurį išbandė Danielius, - prašyti bandomojo periodo.
Kartą man teko svečiuotis Kazachstane. Vienoje mažoje bažnytėlėje susipažinau su aštuoniomis moterimis. Patikėkite, mane sujaudino istorijos, kurias išgirdau iš jų lūpų. Tos moterys susiduria su tokiais išbandymais, kokių mūsų amerikietiškoje kultūroje pasitaiko labai retai. Vienos iš tų moterų vyras, būdamas musulmonas, uždraudė jai lankyti bažnyčią. Tad kurį laiką ji melavo vyrui, jog eina apsipirkti, nors tuo metu ji eidavo į bažnyčią.
Dievo žodis sako, jog mes neturėtume apleisti šventųjų susirinkimų, nes tai mums - kaip maistas. Be bendravimo su tikinčiaisiais, mes negalėtume ilgai sveikai gyventi. Bet mes neturėtume ir meluoti, žmonos turėtų klausyti savo vyrų. Pamenu, kaip tą kartą meldėmės, prašydamos dieviškos išminties tos moters situacijoje. Tada aš ir prisiminiau Danieliaus istoriją bei jo prašymą, nukreiptą į eunuchų viršininką. Aš pasiūliau tai moteriai išmėginti tokį dalyką: pagarbiai paprašyti vyro paskirti jai bandomąjį laikotarpį - vieną mėnesį, kad ji galėtų lankyti bažnyčią, o vyras galės stebėti, ar žmona, lankydama bažnyčią, taps geresnė žmona.
Žinoma, tokie išbandymai rizikingi, jei jūs neketinate iš tiesų tapti geresne žmona! Norėčiau papasakoti, kuo tai baigėsi, bet tikrai nežinau. Tačiau žinau, kad tai buvo tinkamas būdas tai situacijai išspręsti.
Pasitikėkime Dievu
Na ir paskutinis dalykas, kurį turėtume žinoti, kai kreipiamės su prašymu - dėl pasekmių pasitikėkime Dievu.
Dievas yra vienintelis, kuris kontroliuoja mūsų prašymus, kitų žmonių paklusimą ar nepaklusimą jiems ir pan. Mes esame Jo rankose. Kartais mus įmeta į liūtų duobę, kartais to išvengiame. Būna situacijų, kai iš liūtų duobės išlipame gyvi ir sveiki, o kartais, po sunkaus išbandymo, lieka ir randų.
Bet kokiu atveju mes pasitikime Dievu ir tikime, kad paklusdami Jam mes visgi būsime palaiminti. Ir kasdienėse, atrodytų, nereikšmingose situacijose svarbu pasirinkti teisingai. Mes tikime, jog matydami mūsų paklusnumą, aplinkiniai matys mūsų meilę Dievui, ir Jo šlovės spinduliai palies jų širdis.
Atnaujinkime savo protą ir apsispręskime šiandien paklusti Dievui, kad ir ką tai mums reikštų. Mylėkime Jį taip, kad galėtume sekti Juo nedvejodami, ir skleiskime pasaulyje dievotumo šviesą.
Iš http://bible.org/
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. R. Bikulčiaus
