Toks apaštalo Petro paraginimas šiandien mums skamba kaip iššūkis. Būti šventiems visu savo elgesiu. Ar tai realu? Ar įmanomas toks tikinčiųjų paklusnumas Dievo nurodymams? Galima būtų iš karto atsakyti Viešpaties Jėzaus žodžiais: Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma (Mk 19, 27). Tai gal, suprasdami, kad žmonėms tai neįmanoma, turėtume nuleisti rankas ir pasiduoti klastingam savo neklusnumo pateisinimui: „Jeigu Dievas norės, Jis padarys"? O jeigu ne, tai ką turėtume daryti ir kaip atsiliepti į Dievo žodžius „Būkite šventi, nes Aš esu šventas"?
Esame greiti pulti į kraštutinumus. Vienu atveju apimti baimės bei vergystės dvasios bandome išlaikyti įsivaizduojamo šventumo formą, kitu - pajutę malonės teikiamą laisvę galvojame, kad nuoširdus paklusnumas Dievui nėra būtinas ir mes galime be pasekmių gyventi, kaip mums patinka. Tačiau Viešpats mums duoda tvirtą Naujosios Sandoros pažadą, kad tikrai būsime klusnūs Jo vaikai:
Jeigu ta pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. Jis sakė, peikdamas juos: „Štai ateina dienos, - sako Viešpats, - kai Aš su Izraelio namais ir Judo namais sudarysiu naują Sandorą. Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir Aš juos apleidau, - sako Viešpats. - Štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, - sako Viešpats: - Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nė vienas nebemokys savo artimo nei savo brolio, sakydamas: „Pažink Viešpatį!", nes visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio. Aš būsiu gailestingas dėl jų neteisumo ir jų nuodėmių bei nedorybių daugiau nebeprisiminsiu" (Hbr 8, 7-12).
Šiose Šventojo Rašto eilutėse išsakyti labai brangūs Dievo žodžiai. Jie mums atveria teisingo, tyro ir doro gyvenimo galimybę. Įsižiūrėję į šiuos žodžius galime pamatyti save, dorai gyvenančius kasdienėje Dievo šlovės šviesoje. Praeities nusikaltimai sunaikinti, jų nebėra net atmintyje. Artima pažintis su savo Kūrėju kasdien gaivina sielą. Meilės įstatymas tampa visų troškimų ir minčių pagrindu. Taip mes tampame žmonėmis iš tiesų paklusniais savo Viešpačiui, kurių paklusnumas kyla ne iš vergiškos baimės, bet iš tikro Dievo pažinimo.
Tačiau Dievo žmonių kelias į šias palaiminto gyvenimo aukštumas ėjo per skausmingų Senosios Sandoros pamokų slėnį, kuriame turėjo pamatyti pirmosios sandoros trūkumus.
Jeigu ta pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.
Koks pagrindinis pirmosios sandoros trūkumas? Dievo tauta nesugebėjo paklusti Viešpaties balsui. Trumpą Dievo tautos istorijos santrauką galime perskaityti kunigo Ezros maldoje, užrašytoje devintame Nehemijo knygos skyriuje. Įvardindamas vėl ir vėl pasikartojantį savo tautos neklusnumą, Ezra aukština Dievo gailestingumą bei kantrumą, pripažindamas, jog ta varginga padėtis, į kurią pateko Izraelis po tremties, yra nuosekli Dievo tautos gyvenimo pasekmė. Pasižiūrėkime į kelias tos maldos ištraukas:
Tu nužengei ant Sinajaus kalno ir kalbėjaisi su jais iš dangaus; davei jiems teisingus potvarkius, tikrus įstatymus, gerus nuostatus ir įsakymus. Tu paskelbei jiems savo šventą sabatą; įsakymus, nuostatus bei įstatymus jiems davei per savo tarną Mozę. Kai jie badavo, davei jiems duonos iš dangaus, kai troško, leidai vandeniui tekėti iš uolos. Tu pažadėjai jiems, kad jie įeis į žemę, kurią Tu prisiekei jiems atiduoti. Bet jie ir mūsų tėvai elgėsi išdidžiai, sukietino savo sprandus ir neklausė Tavo įsakymų. Jie atsisakė paklusti ir neprisiminė Tavo stebuklų, kuriuos tarp jų padarei. Jie sukietino savo sprandus ir maištaudami išsirinko vadą, kuris juos parvestų vergijon. Bet Tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, todėl neapleidai jų.
Jie paėmė sutvirtintus miestus, derlingą žemę, pasisavino jų namus, pilnus gėrybių, ir iškastus šulinius, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir vaismedžių daugybę. Jie valgė, pasisotino ir pralobo. Jie džiaugėsi Tavo didžiu gerumu. Bet jie tapo neklusnūs, maištavo prieš Tave, atmetė Tavo įstatymus ir žudė Tavo pranašus, kurie įspėjo juos sugrįžti prie Tavęs; jie Tau labai nusikalto. Todėl Tu atidavei juos jų priešams, kurie juos užėmė ir pavergė. Priespaudos metu jie šaukėsi Tavęs. Tu juos išklausei ir, didžiai gailėdamasis jų, siuntei jiems gelbėtojų, kurie juos išgelbėjo iš jų priešų rankų. Sulaukę ramybės, jie vėl darydavo pikta prieš Tave. Tuomet Tu vėl juos atiduodavai į priešų rankas. Jiems atgailaujant, Tu daug kartų išklausei juos ir išvadavai iš priešų, gailėdamasis jų. Tu perspėdavai juos grįžti prie Tavo įstatymų, tačiau jie elgdavosi išdidžiai ir nepaklusdavo Tavo įsakymams, bet laužė Tavo nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus yra gyvas. Jie atsuko Tau nugarą ir pasiliko užkietėję.
O dabar, didis, galingas ir baisus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo, pažvelk į mūsų vargus, kurie ištiko mūsų karalius, kunigaikščius, kunigus, pranašus, tėvus ir visą mūsų tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos. Tu teisingai baudei mus. Tu buvai mums ištikimas, o mes nusikaltome Tau. Mūsų karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir mūsų tėvai nevykdė įstatymų ir nepaisė Tavo įsakymų ir įspėjimų. Gyvendami savo karalystėje, jie naudojosi gėrybėmis, kurias jiems davei, Tavo jiems duotame derlingame ir plačiame krašte. Tačiau jie netarnavo Tau ir neatsisakė savo piktų darbų. Šiandien esame vergai šalyje, kurią davei mūsų tėvams ir leidai naudotis jos vaisiais ir gėrybėmis. Dabar jos derlius priklauso karaliams, kuriuos paskyrei mums už mūsų nuodėmes. Mūsų kūnai ir mūsų gyvuliai yra jų nuosavybė, su kuria jie elgiasi, kaip jiems patinka; mes papuolę į vargą (Neh 9, 13-17. 25-29. 37-37).
Skaitydami apie Dievo tautos neklusnumą, neturėtume manyti, kad Viešpats izraelitams buvo kaip negailestingas tironas, reikalaujantis vykdyti visas jo užgaidas. Dievo įsakymai yra geri ir teisingi. Juos galėtume pavadinti gyvenimo dėsniais arba gyvenimo keliu. Juos vykdydami, žmonės elgiasi teisingai ir savo Kūrėjo, ir šalia esančių žmonių akivaizdoje. Tų dėsnių nesilaikydamas žmogus skriaudžia savo artimą ir daro tai, kas griauna tiek kitų, tiek jo paties gyvenimą. Todėl peržengti Dievo nubrėžtas žmogaus gyvenimo ribas yra blogis bei nelaimė. Taip darantis žmogus patenka į apverktiną padėtį. Apverktiną visų pirma dėl to, kad jo širdyje bei mintyse įsitvirtinusios nuostatos yra priešingos gyvenimo krypčiai. Jis elgiasi vadovaudamasis turimais supratimais ir sėja mirtį. Tai, kas jam atrodo gera, iš tiesų yra pražūtinga.
Turėjo praeiti daug laiko, kad Izraelio žmonės pažintų savo vargą. Atrodo, štai ką tik suklydome ir suklupome, bet dabar jau pasimokėme ir eisime nebeklupinėdami. Tačiau apsisprendimo užteko labai neilgam. Klaidos nuolatos kartojosi. Šią padėtį labai tiksliai nusakė apaštalas Paulius:
Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai. <...> Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose (Rom 7, 5. 18-23).
Būtent dėl šios priežasties Senojo Testamento Dievo tauta nesugebėjo išsaugoti pirmosios Sandoros. Jų negebėjimas paklusti geram ir šventam įstatymui atskyrė juos nuo teisingo Dievo. Gyvybės šaltinis negali pasilikti su tais, kurie nuolatos pamina gyvenimo dėsnius.
Todėl Dievas iš savo didžio gailestingumo pažadėjo sudaryti su jais Naująją Sandorą. Viešpats siekia, kad žmonės nepasitrauktų nuo gyvenimo kelio ir nuolatos elgtųsi laikydamiesi gyvenimo įstatymų. Nesilaikyti gyvenimo dėsnių yra pražūtinga. Žmonės, kurie jų nesilaiko, vaikščioja mirties keliais. Mes suprantame, kad negalima beatodairiškai išbėgti į gatvę, kurioje intensyvus automobilių eismas, nes tai mirtinai pavojinga, tačiau nesusiprantame, kad paminti vidinio gyvenimo dėsnius arba, kitaip sakant, Dievo įsakymus, yra dar pavojingiau, nei pažeisti kelių eismo taisykles.
Naujoji Sandora garantuoja Dievo žmonių paklusnumą, nes Viešpaties įsakymai tampa jų giliausios esybės dalimi. Dievas duoda pažadą, jog kiekvienas Jo tautos žmogus pažins Jį ir Jo įsakymai bus įrašyti tikinčiųjų širdyse bei mintyse. Tai reiškia, kad Dievo tauta supras Viešpaties nurodymus ir matys juos kaip savo tapatybę. Tačiau neturėtume pamiršti, kad Dievo pažadai pildosi tiems, kurie jais tiki ir su visišku pasitikėjimu laukia jų išsipildymo. Panašiai kaip Abraomas nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti (Rom 4, 19-21).
Pažadas, jog kiekvienas nuo mažiausio iki didžiausio pažins Viešpatį neturėtų mūsų paskatinti abejingam nusiraminimui. Priešingai, derėtų suvokti, kad galime karštai to pažinimo siekti, nuoširdžai jo prašyti ir visiškai pasitikėti, kad mūsų prašymai sulauks teigiamo atsakymo. Jeigu, skaitant Dievo pažadą apie atvirą Jo pažinimo galimybę, mumyse nepabunda to pažinimo troškulys ir mes nepradedame jo nuoširdžiai ieškoti, neturėtume tikėtis, kad staiga nei iš šio, nei iš to susivoksime, jog esame pilni Viešpaties pažinimo. Pažadas nekalba apie tai, kad pasikeitimai mumyse įvyks be mūsų pastangų. Daugelis Naujojo Testamento vietų liudija, kad pažadus paveldi tie, kurie jų trokšta ir su pasitikėjimu laukia. Dievas, duodamas šį pažadą, mums sako, jog nors ir buvome pilni nuodėmės iškreiptų vaizdinių bei supratimų, tapsime visai kitokiais žmonėmis. Mūsų mintys bei troškimai bus dori ir teisingi. Mes nekęsime nuodėmės ir būsime jautrūs šalia esančių žmonių skausmui. Kristaus gyvenimas atsivers mūsų kasdienybėje.
Tikėdami šiuo brangiu Dievo pažadu galime apsispręsti paklusniam gyvenimui, kuris diena iš dienos vis plačiau mumyse atsivers. Tačiau šventėjimo raida prasideda mumyse tik sąmoningai tam apsisprendus. Būtina žengti pasitikėjimu paremtą vidinį žingsnį.
Todėl nuoširdžiai prašykime Dvasios šviesos, kad aiškiai matytume Dievo pažado patikimumą ir galėtume pasiryžti šventam gyvenimui.
