Kristus nuolat pabrėždavo, kad Jis gimė numirti. Tai buvo vienas ryškiausių Jo gyvenimo bruožų. Jis ir savo mokinius mokė, kad siekiant didingumo visada svarbus ryžtas atsisakyti savų troškimų ir tarnauti šalia esantiems, kurie pasaulio akyse dažnai yra mažiausieji.
Pašaukimą bendradarbiauti Jo Karalystėje Jėzus perteikė šiuo kvietimu: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės (Mk 8, 34-35). Toks pasiūlymas skiriasi nuo šių dienų moderniąją bažnyčios kultūrą persmelkusių kvietimų, kurie į pirmą vietą iškelia žmogų ir jo poreikius, tiesa?
Ar gali būti, jog mūsų pasaulis ieško Jėzaus sekėjų, kurie gyventų taip, kaip gyveno Jis - radikalaus, džiaugsmingo savęs aukojimo bei savęs išsižadėjimo dvasia? Ne žmonių, kurie būtų mirtinai nuobodūs, bet tų, kurie yra mirę sau ir nuodėmei, - Dievui gyvenančių žmonių.
Žmonės, nusprendę gyventi ne tik dėl savęs, turi kai ką užkrečiamo. Rašytoja Dorotė Sayers yra pasakiusi, jog Jėzus buvo nukryžiuotas ne dėl to, kad buvo nuobodus, bet greičiau todėl, kad Jis buvo toks dinamiškas, jog kėlė grėsmę tais laikais nusistovėjusiai tvarkai.
Mes, paskirtieji gyventi XXI amžiuje, turime pavedimą tarnauti prarastosios kartos atstovams ir postmodernistams, kurių daugelis augo žiūrėdami puikiausius kino istorijoje specialiųjų efektų kupinus kino filmus ir žaisdami skaitmeninius fantastinius žaidimus, leidžiančius apsigyventi virtualioje realybėje. Vis dėlto jie dar skiria, kas yra tikra, o kas - ne, ir galiausiai liaujasi domėtis netikrais dalykais. Jie ieško tikrumo.
2005-ųjų rudenį buvo pristatytas filmas „Ieties smai-gas" (End of the Spear), pasakojantis apie penkis ryžtingus misionierius, pasirinkusius šį kelią šeštame XX a. dešimtmetyje, kai kiti jauni amerikiečiai, atmetę pamatines vertybes bei sulaužę visus tėvų apribojimus, rinkosi gyventi linksmai ir mėgavosi savo laisve. Judėjimas, prasidėjęs nuo nekaltų smagių „Laimingų dienų", galiausiai atvedė prie narkotikų, laisvo sekso ir masinio maišto. Tačiau kylant šiam „Babelės bokštui", penki jaunuoliai išgirdo Dievo kvietimą. Jie suvokė, kad tai- sunki ir pavojinga viso gyvenimo užduotis. Tai jiems paliudijo, jog šis pašaukimas tikrai iš Dievo. Juos įkvėpė tikrai ne noras išgarsėti ar sulaukti sėkmės, bet nepasotinamas troškimas „apiplėšti save", „išlieti" savo gyvenimą, siekiant Kristaus tikslų.
Šių misionierių tikslas ir pašaukimo esmė buvo atnešti Evangeliją atokiausiai Pietų Amerikoje gyvenantiems, sunkiai pasiekiamiems Auca genties indėnams Ekvadore.
Džimas Eliotas buvo vienas iš tų penkių į Dievo kvietimą atsiliepusių misionierių. Žinodamas, jog Auca genties indėnai yra izoliuoti ir niekada nėra matę balto žmogaus, jis suprato, koks pavojus jų laukia. Tačiau Eliotas pakluso Dievui ir drauge su bendražygiais nuvyko į jų „paskyrimo vietą". Net suvokdami jų tykančius pavojus, jie drąsiai ėjo ten, kur niekas dar nebuvo buvęs.
Gaila, tačiau pirmasis jų mėginimas susitikti su Auca genties indėnais akis į akį baigėsi misionierių žūtimi. Patykoję jų, kariai persmeigė juos ietimis. Kai ši istorija pasiekė žiniasklaidą Jungtinėse Valstijose, žmonės buvo sukrėsti. Juos šokiravo, jog ir šiais laikais tokie dalykai gali atsitikti tiems, kurie stengiasi atnešti vilties ir atleidimo žinią.
Praėjus keliems mėnesiams po laidotuvių, vienas šeimos draugas atsargiai užkalbino Džimo Elioto našlę Elžbietą. Jam nedavė ramybės klausimas, kurio jis vis nedrįso garsiai ištarti. Visgi jis norėjo žinoti.
„Aš kai ko nesuprantu... Kaip tu susitaikei su faktu, kad Džimas žuvo anądien džiunglėse? - paklausė jis. - Kaip tu žiūri į jo žūties aplinkybes? Kaip tai išgyveni?"
Jaunoji našlė pažvelgė jam į akis ir kiek neryžtingai atsakė: „Mano Džimas mirė ne džiunglėse".
Iš pradžių draugas pamanė, kad Elžbieta dar nesusitaikiusi su vyro mirtimi. Tačiau ji tęsė: „Ne, Džimas mirė ne džiunglėse. Mano Džimas mirė dar besimokydamas mokykloje, kai vieną vakarą klūpėdamas prie lovos meldėsi. Tada jis ištarė Viešpačiui: „Jėzau, jei Tu tai padarei dėl manęs, tai nėra nieko, kuo aš galėčiau atsilyginti ir padengti skolą Tau. Čia ir dabar aš įsipareigoju eiti ten, kur Tu nori, kad eičiau, ir daryti tai, ką Tu nori, kad aš daryčiau. Aš esu Tavo. Daryk su manimi ką tik nori".
Ji nutilo, pažvelgė į draugą ir patvirtino: „Štai kada mano Džimas mirė!"
Kas turi galią pakeisti miestus ir bažnyčias? Ko reikia, kad pasikeistų tauta? Kas privers verslininkus ir verslininkes mieste ar šalyje palikti žymų palikimą? Kas pakeis kartos, kuri per daug sureikšmina daiktus, dvasinę atmosferą?
Tai pakeis ne mūsų krikščioniška muzika, kad ir kokia puiki ji būtų, ir ne nesibaigiančios mūsų konferencijos. Gal tokią įtaką padarys mūsų satelitinės TV programos, kurias didžioji dalis pasaulio atsisako žiūrėti? Taigi, ko reikėtų?
Nors krikščioniška muzika, konferencijos ar televizija yra gerai ir tai turi savo vietą, tai nėra pakankamas akstinas pasauliui keistis. Reikia šio to daugiau. Tam reikia krikščionių, tokių kaip Džimas Eliotas, gyvenančių taip, lyg jau būtų mirę.
Biblija sako, kad mes nebepriklausome patys sau, nes buvome nupirkti - už mus sumokėta kaina: Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo (1 Kor 6, 19-20).
Išgirskime Viešpaties balsą ir šiais apaštalo Pauliaus žodžiais Jo metamą mums iššūkį: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Čia Paulius sako: „Aš visiškai susitapatinu su Juo. Taip, aš buvau nukryžiuotas kartu su Kristumi. Manasis „aš" daugiau nėra pats svarbiausias".
Ar esi pasiruošęs guldyti savo gyvenimą? Ar pasiryžęs imti savo kryžių ir sekti Kristų? Ar esi pasiruošęs stoti šalia nepaprastų žmonių, kurie gyveno taip aktyviai, kad tapo pavojingi? Atmink, mirę žmonės nesiginčija, jiems nereikia saugoti reputacijos. Būk drąsus - gyvenk taip, lyg jau būtum miręs!
Iš žrn. „Charisma" (2006 m. rugpjūtis)
vertė Audrius Borusevičius
Nuotr. V. Lečo
