Šios Šventojo Rašto eilutės gerai žinomos daugeliui krikščionių, tačiau jų reikšmė tikriausiai ne visiems suprantama.
Perskaitę šią Rašto vietą, žmonės padaro išvadą, jog jei šioje žemėje įgysi visus įmanomus turtus, bet po to mirsi ir eisi į pragarą, tuomet iš to tikrai nėra jokios naudos. Žinoma, šį palyginimą galima interpretuoti ir taip, tačiau Jėzus, sakydamas šiuos žodžius, norėjo pasakyti kai ką nepalyginamai daugiau.
Gyvenimo konfliktas
Viešpats trokšta, kad žmogaus siela (protas, valia, emocijos) būtų harmonijoje su dvasia ir kad dvasia būtų dominuojanti asmenybės dalis. Tačiau daugeliu atvejų yra atvirkščiai - visai asmenybei vadovauja siela. Tačiau pradžioje taip nebuvo. Derekas Princas yra pasakęs: „Žmogaus dvasia turi tiesioginį ryšį su Dievu. Ir pirminis sumanymas buvo, kad žmogaus esybę ir Dievą jungtų persiduodantis ryšys: Dievas veiktų žmogaus dvasią, dvasia - sielą, o siela nukreiptų kūną".
Šiandien dažnai mūsų siela su dvasia nesutaria, ir dažnai mūsų siela nugali ir ima vadovauti. Dauguma mūsų priimame sprendimus vadovaudamiesi žmogišku (kūnišku) mąstymu, troškimais ir jausmais, bet ne tuo, ką Dievas sako mūsų dvasiai. Tai buvo ir žmogaus kritimo Edeno sode priežastimi (Pr 3, 1-11).
Prieš tai, kai Adomas ir Ieva suvalgė gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, jie vaikščiojo su Dievu ir niekas netrukdė jiems bendrauti. Kai tik jie suvalgė uždrausto vaisiaus, jie suprato esą nuogi ir susigėdo. Pradžios knygos 3 skyriaus 7 eilutėje skaitome: Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
Pirmą kartą gyvenime Adomas ir Ieva priėmė sprendimą vadovaudamiesi savo kūnišku supratimu, o ne Dievo žodžiu. Žinoma, tai nereiškia, kad jie amžiams buvo atskirti nuo Dievo, tačiau dabar jų sielas suteršė priešas. Jų protą, norus ir emocijas pažeidė priešas, ir Dievas negalėjo daugiau daryti įtakos tai sielos daliai. Taip dominuojančia jų asmenybės dalimi tapo siela, o ne dvasia. Tokiu būdu jų idėjos, supratimas, troškimai ir jausmai įsiterpė tarp jų dvasios ir Viešpaties balso.
Dauguma mūsų esame tokioje situacijoje ir šiandien- dažną kartą didesnę įtaką mums daro kritusi prigimtis, o ne Šventoji Dvasia.
Priešas žino, jog jei jam pavyktų pasiekti, kad mūsų siela vadovautų dvasiai, mes nebūsime gabūs įvykdyti Dievo valios savo gyvenime. Juk parašyta: Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius (1 Jn 2, 15-17).
Šiose eilutėse matome tris dalykus, kuriuos priešas naudoja, norėdamas atitraukti mus nuo Dievo valios vykdymo, tai - kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas. Vienaip ar kitaip kiekvieną priešo trukdymą galime priskirti vienai iš šių kategorijų.
Kūno geismas
Geismas - tai troškimas patenkinti savo reikmes nederamu, netinkamu būdu. Daugelį dalykų, kurių mes trokštame, Dievas nori mums duoti, tačiau geismas verčia mus jų siekti nederamu būdu. Kūno geismai dažniausiai susiję su seksu, tačiau yra ir kitų subtilesnių geismų. Kai kurie žmonės geidžia emocinio pasitenkinimo arba, norėdami patenkinti savo kūniškus troškimus, pasinaudoja kitu žmogumi.
Akių geismas
Akių geismas labai panašus į kūno geismą, tačiau siekia ne kūniško pasitenkinimo, - žmogus geidžia, pavydi materialių turtų. Trokšti materialių dalykų nėra blogai ir daugelį dalykų, kurių trokštame, Dievas nori mums duoti, tačiau blogai, kai turtų troškimas užvaldo mūsų mintis ir norus. Pavydas ragina mus siekti įgyti turtus savo pačių jėgomis anksčiau, nei Dievas yra numatęs. Pavydaus žmogaus siela labiau trokš materialių dalykų nei vykdyti Dievo valią.
Pagyrūniškas gyvenimo išdidumas
Dar vienas geismas, atitraukiantis mūsų sielas nuo Dievo, yra pagyrūniškas gyvenimo išdidumas. Tai labai susijęs su akių geismu, tačiau dar stipresnis geismas. Toks išdidumas verčia žmones įtvirtinti savo žemišką poziciją, o ne rūpintis amžinybe, dangiškais dalykais. Išdidumas po truputį pradeda skverbtis į mūsų gyvenimą dar vaikystėje ir užsibus tol, kol mes leisime. Vaikas padarys bet ką, kad tik pritaptų prie savo draugų ir išsaugotų jų palankumą. Suaugęs žmogus dirbs be galo, kad tik įgytų dar „vieną dalyką" - ne tam, kad jį turėtų, bet kad tvirčiau jaustųsi. Toks išdidumas, užvaldęs mūsų sielas, vers mus siekti pelnyti kitų žmonių pripažinimą. Apaštalas Paulius mums paaiškina, jog tai yra Dievo valios priešas: Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas (Gal 1, 10).
Dievo valia
Taigi, kaip jau pastebėjome, daugelis pasaulio dalykų trukdo mums siekti Dievo valios. Jų tikslas - užvaldyti mūsų mintis, troškimus ir jausmus. Ir jei priešui pasisektų, viskas, ką mes darytume, bus laikinai ar visiškai nevaisinga, ir mes vergautume savo kritusiai prigimčiai.
Tačiau mes taip pat pamatėme, kad esame pašaukti įvykdyti Dievo valią ir nešti vaisių, kurie išliktų per amžius. Norint to pasiekti, mūsų siela turi būti laisva nuo pasaulio pančių. Ir ačiū Dievui, kad Jis nepaliko mūsų vienų to siekti. Jei mėgintume to siekti savo pačių jėgomis, mes, be abejonės, pralaimėtume, tačiau Jis padarė taip, kad mes galime prisiliesti prie Jo dieviškos prigimties: Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais (2 Pt 1, 3-4).
Skaitydami šias eilutes matome, kad geismams pasidavęs pasaulis sugedo, tačiau mes galime virš to pakilti. Jo dieviška jėga tapo mums prieinama, todėl mes galime gyventi taip, kad mūsų gyvenimas patiktų Dievui. Juk parašyta, jog mes esame dieviškos prigimties dalininkai. Mūsų žemiška prigimtis traukia mus prie žemiškų, pasaulietinių dalykų, tačiau Jo dangiška prigimtis siekia to, kas teisu ir amžina. Tapdami dieviškosios prigimties dalininkais mes esame išgelbstimi iš pasaulio sugedimo, kuris ateina per geismus. Kaip mes tampame Dievo prigimties dalininkais?
Dieviškoji prigimtis
Šiame pasaulyje mes panašėjame į tai, į ką įsižiūrime: jei įsižiūrime į pasaulio dalykus, mes tapsime panašūs į juos, o jei įsižiūrime į Dievą, tapsime panašūs į Jį. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).
Mes esame keičiami į Viešpaties atvaizdą ir tampame Jo dieviškosios prigimties dalininkais tik tuomet, kai bendraujame su Juo ir į Jį įsižiūrime. Kuo daugiau dieviškosios prigimties mes „įsileidžiame", tuo mažiau vadovaujamės savo kritusia prigimtimi ir tuo mažiau mes veliamės į pasaulio dalykus.
Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys! (1 Tes 5, 23-24).
Šios eilutės parodo, kad Viešpats pašventina visą mūsų esybę. Būti pašventintam reiškia būti atskirtam. Kai Viešpats mus pašventina, Jis atskiria mus būti su Juo (atskiria sau), kad pasaulio dalykai mūsų nesuterštų. Todėl išsikelkime sau tikslą - siekti Viešpaties visa savo esybe: dvasia, siela ir kūnu. Saugokime savo sielą, kad mūsų nesuviliotų tai, kas žemiška, ir atsiskirkime Viešpačiui. Kai Jis mus pašventina ir mes įsižiūrime į Jį, mūsų dvasia vėl susijungia su Viešpačiu, bendrystei su Juo. Kai taip įvyksta, žmonės pradeda gyventi paklusdami Jo dieviškai prigimčiai, ir gyvenimai keičiasi. Mes daugiau nebūsime priklausomi nuo savo kritusios prigimties ir tarp mūsų dvasios bei sielos bus atstatytas teisingas ryšys. Mūsų mintys bus tyros ir tiesios, mūsų troškimai bus šventi. Mūsų jausmai bei emocijos bus atskirti Dievui, ir mes džiaugsimės Viešpaties artumu.
Iš žrn. „The MorningStar Journal" (Vol. 14, nr. 4)
vertė Rima Černiauskaitė-Ebenezer
Il. Diuteris, „Adomas ir Ieva“, detalė
