Priedas

Privalote nebegalvoti apie save, kad per išbandymus galėtumėte remtis ne kažkuo kitu, bet Jėzumi. Dvasiniame gyvenime negalime remtis savimi, reikia remtis tik Kristumi. Psalmių autorius sako: Visos mano versmės yra tavyje (Ps 87, 7).

Jėzus - gyvenimo šaltinis. Gyvybė atiteka į mus iš Jo taip, kaip vynmedžio syvai atiteka į jo šakas arba kaip upelis išteka iš savojo šaltinio. Per mus tekantis dvasinis gyvenimas- tai Kristaus gyvenimas. Jo artumas sužadina ir nukreipia mūsų veiklą, kad mes galėtume kartu su Pauliumi pasakyti: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Nelengva pasipūtusiam nusidėjėliui kentėti ir atsižadėti savęs, tačiau tai yra paklusnumo Dievui ir visokeriopos dvasinės gerovės pagrindas. Tuomet, kai pasikliausime Juo kaip „VISA VISUOSE", išmoksime bet kokiomis aplinkybėmis išsilaikyti ir pasilikti Kristuje.

O, koks beribis kūniško proto kvailumas! Atrodo, kad žmogus visada pirmiausia išbando savo jėgas prieš paklusdamas Kristui. Jis ieško pagalbos pirmiausia savyje ir tik patyręs nusivylimą atsižada savęs ir pripažįsta Kristų „visa visuose". Jis pasitiki savo išmintimi, teisumu, šventumu ir net atpirkimu. Žodžiu, kol siela nepateks į išbandymus ir nesuklups jų metu, tol nesuvoks ir nepriims Kristaus. O tada Šventoji Dvasia apreiškia Kristų, kuris išaukštinamas širdyje, ir savasis „aš" paminamas. Nuodėmė taip apmulkino ir apkvailino žmoniją, kad kai Kristus sako „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti" (Jn 15, 5), ji nesupranta, ką Jis tuo nori pasakyti. Mes nesuprasime, kiek daug yra pasakyta šioje ir panašiose Rašto vietose, kol vienas po kito einantys išbandymai nesuformuos mumyse supratimo, kad be Kristaus mes esame niekas ir kad Kristus iš tiesų yra „visa visuose".

Turime aiškiai suvokti, kad individualus Kristaus suvokimas šiuo atžvilgiu reikalingas tam, kad mes įsišaknytume, įsitvirtintume ir tobulėtume meilėje. Kai Šventoji Dvasia apreiškia mūsų tuštumą, nuo mūsų priklauso, ar atsižadėsime savęs ir pavesime save Kristui. Kai tą padarome, kai savasis „aš" jau numarintas, o prisikėlęs Kristus gyvena ir karaliauja širdyje, galime laikyti save stipriais.

Kai mus nugalintys pagundymai yra atskleidžiami, mes pamatome savo silpnumą. Tas nuogumas ir visokeriopas silpnumas skatina mus daryti sprendimą po sprendimo. Mes surišame save pažadais, priesaikomis ir įžadais, bet viskas yra tuščia. Nors pasižadame nesuklysti, gundomi vis tiek suklumpame. Šis pasižadėjimų ir negalėjimo jų įvykdyti procesas sukelia nusiminimą ir sumišimą, o Šventoji Dvasia apreiškia mums, kad neturime pagrindo, ant kurio galėtume statyti ir išsilaikyti. Mūsų vidinė tuštuma, visiškas mūsų pastangų ir priesaikų nenaudingumas tampa taip aiškiai matomi, kad mes turėtume amžiams atsisakyti pasitikėjimo savimi.

Tokioj silpnumo būsenoj esame pasiruošę priimti Kristų, tenkinantį šias mūsų reikmes. Toks silpnumas ir problemos skatina nusižeminti ir suvokti, kad Kristus mums reikalingas, nes Jis laidavo už mus, nes Jis - mūsų gyvenimas ir išgelbėjimas. Taigi, jei amžiams atsižadėsi savęs ir apsivilksi Jėzumi Kristumi, kuris mato visas tavo problemas ir pagundymus, tapsi tobulas Jame. Kiek Kristus mumyse karaliauja vietoje savanaudiškumo, tiek Jis bus mums kiekvienoje situacijoje „visa visuose". Mes pažinsime Jo prisikėlimo jėgą tiek, kiek būsime susitapatinę su Jo mirtimi, mirę savanaudiškumui. (Systematic Theology, p. 651, 648, 649).

Kristus manyje

Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo. Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia - gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Kristų - atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 9-11).

Dar viena tikinčiuosius stiprinanti ir pašventinanti Kristaus savybė, kurią būtina pažinti bei priimti, yra „Kristus manyje".

Apaštalas Paulius sako: Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13, 5). Galatams, kurie buvo varginami klaidinančių žmonių, jis rašo: Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! (Gal 4, 19); Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į  Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).

Daugelis pažįsta Kristų tik išoriškai, kad Jis gyveno, kad mirė ir prisikėlė, pakilo į dangų ir dabar ten yra. Jie skaito apie tai Biblijoje ir tiki tuo. Jie pripažįsta, kad tai istorinė tiesa, bet juk daug geriau prisikėlusį, gyvą užtarėją Kristų turėti savyje. Tai yra visai kas kita. Kristus, užtariantis danguje, yra vienas dalykas; tai nuostabi ir šlovinga tiesa. Bet visai kas kita, kai Kristus mumyse.

Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią (Rom 8, 26-27).

Skyriaus pradžioje cituotoje pastraipoje (žr. Rom 8, 9-11) apaštalas Paulius Dievo Dvasią, kuri gyvena šventuosiuose, vadina Kristaus Dvasia ir pačiu Kristumi. Kristaus Dvasia apsigyvena šventuosiuose. Šį faktą reikia suvokti dvasiškai ir nepamiršti, kad Kristus yra ne tik danguje, bet ir mumyse. Jis taip realiai gyvena mumyse, kaip mes gyvename savo kūnuose. Ši Biblijos tiesa turi tapti asmenišku dievišku apreiškimu, padedančiu pasilikti Kristuje.

Mums reikalingas realus, akivaizdus, sunkią valandą sustiprinantis Kristaus buvimas mumyse. Kristus gali būti mumyse mums to net nesuvokiant. Dėl mūsų tikėjimo ir paklusnumo Jam Kristus įrodo, kad Jis yra mumyse ir su mumis, tuo sustiprindamas mūsų pasitikėjimą bei paklusnumą. Kristaus, kaip Gelbėtojo, išorinis pažinimas neturi dvasinės naudos. Mes turime pažinti, kad Jis - dvasinis Gelbėtojas, prisikėlęs ir karaliaujantis mumyse Jėzus ir kad - kaip apie Jį parašyta - Jis įdėjo savo įstatymą į mūsų širdis. Senasis žmogus turi būti nuvainikuotas ir nukryžiuotas, o Kristus turi prisikelti mumyse ir mes turime susijungti, tapti viena su Juo. Tai vienintelė visiško pašventinimo sąlyga.

O, jei tai būtų suprantama! Daugelis tarnautojų kalba ir rašo apie pašventinimą tik kaip apie rezultatą, savaime, jų supratimu, atsirandantį įgyjant gerų įpročių. Koks aklumas! Pašventinimas sutampa su pasišventimu Dievui, kuris yra įkvėptas ir amžinai saugomas Kristaus Dvasios. Svarbu aiškiai suvokti faktą, kad Kristus yra mumyse, ir nemanyti, kad Jis yra tik aukštai danguje. Neleiskime mintims ieškoti Kristaus išorėje, bet atsiverkime vidiniam bendravimui su Juo slaptumoje. Šventajame Rašte Kristus pažadėjo savo Dvasia (tai paties Kristaus Dvasia, kaip jau pamatėme iš Rašto) apsigyventi savo žmonėse amžinai ir jiems apsireikšti.

Visa tai reikia suvokti dvasia. Šventoji Dvasia apreiškia Kristų mumyse ir kad Jis nepalyginamai labiau rūpinasi mumis negu mes patys. Šis dvasinis supratimas apie Kristų mumyse ir su mumis yra nepaprastai žavus. Tu gali ilsėtis, gyventi Jame ir būti Jo šviesoje, gerti iš Jo meilės fontano. Tu taip pat gali gerti ir iš Jo malonumų upės. Gali džiaugtis Jo ramybe ir pasitikėti Jo jėga.

Kai kurie krikščionys neturi Kristaus savyje. Galatai nusigręžė nuo Kristaus. Štai apaštalas Paulius sako: Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! (Gal 4, 19). Ar suvoki dvasia, ką tai reiškia? (Systematic Theology, p. 665-667).

Jėzus - mano stiprybė

Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe! Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis - mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas. Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas iš priešų (Ps 18, 1-3).

Labai svarbu pažinti Kristų kaip „savo stiprybę". Psalmių autorius sako: Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe (Ps 18, 1). Mano stiprybe, Tau giedosiu, nes Dievas yra mano tvirtovė, mano gailestingasis Dievas (Ps 59, 17). Pranašas Jeremijas sako: Viešpatie, Tu esi mano stiprybė ir mano pilis, mano priebėga nelaimės metu! Pas Tave ateis tautos nuo žemės pakraščių ir sakys: ‘Mūsų tėvai paveldėjo tik apgaulę, tuštybę ir stabus, kurie jiems nieko nepadėjo'. Ar gali žmogus pasidaryti dievų? Juk jie ne dievai! Aš leisiu jiems patirti savo galią ir jie žinos, kad mano vardas yra Viešpats (Jer 16, 19-21). Po to, kai Paulius tris kartus meldėsi, kad išgytų, Jėzus pasakė: Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume (2 Kor 12, 9).

Viešpats mums liepia būti stipriems Jame Jo galybės jėga, tai yra tikėti ir pasitikėti Jo stiprybe, Jo jėga. Mes žinome, kad Dievas yra mūsų jėga, bet ar dažnai tai išgyvename? Daugelis nusiramina ne pasitikėdami Jo stiprybe, bet manydami, jei Dievas yra jų jėga, tai jie nebepriklauso sau, tačiau ir toliau nuodėmiauja. Tokie žmonės nei tiki, nei supranta, kad Dievas yra jų stiprybė. Taip yra visiems, kurie priima šią tiesą, bet gyvena nuodėmėje. Jiems „Jėzus - mano stiprybė" yra tik požiūris arba tvirtinimas, bet jokiu būdu ne dvasia suvokta ir priimta tiesa. Jei tikrąją šios tiesos reikšmę suvoktum dvasia ir priimtum širdimi, daugiau nebegyventum nuodėmėje. Jei pažįsti Kristų, pagundymai negali nugalėti tavęs, nes Dievas padeda juos įveikti.

Kristaus, kaip savo stiprybės, suvokimo sąlygos:

1. Savo prigimties bejėgiškumo ir apgailėtinos padėties pamatymas.

2. Šventoji Dvasia apreiškia Kristų kaip jėgą.

Kai šitą supranti bei amžiams atsižadi pasitikėjimo savimi, tada gali suvokti, nuo ko priklauso tavo jėga. Visiems laikams atsižadėk savo jėgų ir visiškai pasitikėk Kristaus jėga. Tik nesėdėk rankų sudėjęs ir nieko nedarydamas. Priešingai, aktyviai laikykis Kristaus jėgos ir naudok ją vykdydamas Dievo valią. Žiūrėk, kad geri žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Privalai suprasti ir tai daryti, laikytis Kristaus ir remtis į Jį taip, kaip bejėgis žmogus remiasi į stipresnio ranką ar petį, ieškodamas palaikymo ir padrąsinimo. Nelik abejingas šiai tiesai, nes tai nėra tik požiūris ar įsivaizdavimas. „Jėzus - mano stiprybė" pasišventusioje sieloje yra ryškiausia gyvenimo tikrovė. Vadinasi, tu gali remtis į Jėzų asmeniškai ir naudoti Jo jėgą. Tu suvoksi, kad esi visiškai silpnas, o tavo pastangos - tuščios ir kad Kristaus jėga tobulai pasireiškia tavo silpnume.

Šis savo jėgų išsižadėjimas nėra natūralių sugebėjimų atsisakymas įpareigojant Dievą padaryti tai, ką pats gali atlikti. Tai - savo sugebėjimų pripažinimas, kad padarytum viską, ko Dievas trokšta iš tavęs. Tai - nuoširdus apgailestavimas, kad nenaudoji savo jėgų taip, kaip Dievas to nori. Kai suvoki savo laisvę ir sugebėjimus, tada aiškiai supranti dvasia, kaip ilgai buvai geidulių ir pagundymų vergas. Gundymų metu labai aiškiai pamatai, kad tavo valia ir širdis yra tokie silpni, kad be Kristaus jėgos nėra vilties išsilaikyti nenusikaltus. Tada amžiams atsižadi pasitikėjimo savo jėgomis ir visiškai atsiduodi Kristaus jėgai. Kristaus jėgą įgysi tik visiškai išsižadėjęs savo jėgos. Kristaus jėga tobulai pasireikš per tave tik tada, kai visiškai nepasikliausi savo jėgomis. Turi atsižadėti savojo „aš", jei trokšti priimti Jėzų. Jis nesidalins širdies sostu su mumis. Atsižadėk savojo „aš" tose gyvenimo srityse, kuriose norėtum matyti viešpataujant Kristų. Daugelis, pasitikėdami savimi, atstumia Kristų ir, atrodo, nesupranta savo klaidos.

Taigi supraskime ir įsisąmoninkime, kad šis savęs atsižadėjimas ir laikymasis Kristaus yra ne požiūris, nuomonė, tikėjimo doktrina ar išpažinimas, bet viena praktiškiausių realybių šiame gyvenime. Šią tiesą svarbu suprasti kaip visa apimančią realybę, kad nebesiremtume į savo jėgas. Įsivaizduokite žmogų, kuris niekada negalėjo vaikščioti be ramentų, bandantį pakilti ir eiti be jų. Kažkam ramentai tapo jo paties dalimi. Jie yra jo kojos. Jis taip natūraliai jais naudojasi, kaip mes - savo kojomis. Jis niekada jų nepamiršta ir nebando be jų vaikščioti, kaip ir mes nebandome vaikščioti be savo kojų. Taip yra tam žmogui, kuris dvasia suvokia savo priklausomybę nuo Kristaus. Jis žino, kad gali vaikščioti ir be Jo, bet jis taip natūraliai naudoja Kristaus jėgą, kaip luošas žmogus - savo ramentus. Jam taip natūralu remtis į Kristų, kaip luošam žmogui - į ramentus. Jis mokosi įvairiose aplinkybėse remtis į Kristaus jėgą ir negalvoja, kad galėtų ką nors nuveikti ir be Jo. Jis žino, kad nereikia bandyti veikti savo jėgomis. Jei tai darytų, viskas baigtųsi nesėkme ir gėda. Žmogus be kojų žino, kad jo bandymas vaikščioti be ramentų baigiasi griuvimu. Tai svarbi ir, bijau, retai krikščionių išmokstama pamoka. Juk taip turi būti - kiekvienas bandymas eiti be Kristaus tučtuojau baigiasi visiška nesėkme. Daugelis sakosi žiną savo silpnybes ir kaip išsivaduoti iš jų, bet tik keletas tą įrodo. Kiek nedaug žmonių, ateidami pas Jėzų, iš širdies sušunka: „Jėzus - mano stiprybė"! (Systematic Theology, p. 667-669).


Iš kn. „Vienybės su Kristumi principai"

Nuotr. Donato P.