Gerai, jei žmogus toliau ieško rimtesnės priežasties, kodėl vyksta šie dalykai, nuo kurių jį Kristus išlaisvino, bet kurie vis dar jį nugali. Viena giliausių paslapčių krikščionio gyvenime yra suvokimas, jog didžiausia jėga, trukdanti Dievo Dvasiai vadovauti, ir „paskutinis priešas", turintis paklusti Viešpačiui, yra mūsų kūniškumas. Kas supranta, kas yra kūniškumas, kaip jis veikia ir kaip su juo susitvarkyti, tas bus nugalėtojas.
Nuodėminga mūsų prigimtis, siekianti tenkinti savo geidulius, veržiasi ne tik tarnauti Dievui, bet nori ir „patobulinti" viską, ką pradėjo Dvasia. Tačiau, jei mūsų kūniškumas, mūsų pačių pastangos ir mūsų valia daro įtaką tarnavimui Dievui, tai visu pajėgumu tarnaus nuodėmei, ir vienintelis būdas neleisti mūsų kūniškai prigimčiai daryti blogo - apriboti jos galimybes daryti gera.
Dvasia ir tik Dvasia yra krikščioniško gyvenimo jėga, tik kūniškumą su viskuo, ką tai reiškia, reikia visiškai padėti į šalį. O į klausimą, kaip gyventi dvasia, apaštalas Paulius nuostabiai atsako, ir tai yra pagrindinė Dievo apreiškimo mintis: Gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. <...> Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią (Gal 5, 16. 24-25).
Kristaus nukryžiavimas ir Jo mirtis reiškia ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir atveria jėgą, išlaisvinančią iš kūniškume įsišaknijusios nuodėmės dominavimo. Toliau mokydamas apie gyvenimą Dvasia, Paulius mums sako: Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis, - taip pasakydamas, kad išsivaduoti iš kūniškumo yra tik vienas kelias.
Tik suprasdami Pauliaus raginimą nukryžiuoti kūną, atskleisime paslaptį, kaip gyventi Dvasia, o ne paklūstant kūnui. Linkiu kiekvienam trokštančiam gyventi Dvasia suvokti šią paslaptį.
Didžiausias pavojus tikėjimo kely, mūsų menkumo ir nesėkmių priežastis, yra mūsų pasitikėjimas kūnu, jo išmintimi bei darbais. Tačiau, kad patiktume Dievui, kūniškumo - kūniškos valios ir pastangų, - turime visiškai atsisakyti. Negalime leisti, kad kas nors kitas, o ne Dievo Dvasia, darytų mums įtaką. Ir vienintelis būdas išsivaduoti iš kūniškumo jėgos - patraukti jį iš kelio, nukryžiuoti, atiduoti jį mirčiai.
Dažnai apie kūniškumo nukryžiavimą žmonės kalba kaip apie veiksmą, kurį dar reikia atlikti, tačiau Šventasis Raštas apie tai kalba kaip apie jau įvykusį faktą: Mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei (Rom 6, 6).
Tai, ką Kristus per amžinąją Dvasią atliko ant kryžiaus, Jis padarė ne kaip individas, bet visos žmonijos vardu, kaip visos žmonijos Galva. Jis prisiėmė žmonijos prigimtį. Kiekvienas, kuris priima Kristų, priima Jį kaip Nukryžiuotąjį, ir gauna ne tik Jo nuopelnus, bet ir Jo nukryžiavimo jėgą. Jis susijungia, susitapatina su Juo ir yra kviečiamas sąmoningai ir geranoriškai siekti suvokti ir stiprinti šį identitetą.
Tačiau, ką reiškia: Jie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais?
Vieni pasitenkina svarbiausia tiesa, kad Kryžius panaikina kūno prakeikimą; kiti mąsto apie kūno skausmą ir kentėjimus, pareigą ignoruoti kūną ir jį marinti; treti mano, kad mąstant apie kryžių, kis jų moralinės nuostatos.
Kiekvienu paminėtu atveju yra tiesos elementų. Tačiau, jeigu norime patirti šių minčių jėgą, turime sugrįžti prie kertinės minties: Nukryžiuoti kūną reiškia atiduoti jį prakeikimui. Kryžius ir prakeikimas yra neatsiejami. Štai Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: Dievo prakeiktas tas, kuris kabo ant medžio (Įst 21, 23; Gal 3, 13). Pasakymas: „Mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Kristumi" ar „Aš nukryžiuotas su Kristumi" reiškia labai didingą ir kartu baimę keliantį dalyką. Tai reiškia štai ką: „Aš suprantu, kad aš (tiksliau, senoji mano prigimtis) nusipelniau prakeikimo, ir nėra būdo to išvengti, - laukia mirtis. Aš savo valia atsiduodu mirčiai".
Šios tiesos jėga priklauso nuo to, ar suvoki jos esmę, priimi ir gyveni pagal ją. Jeigu aš tik esu girdėjęs apie kryžių, bet kaip Paulius nesigiriu kryžiumi ir tuo, kad pats esu nukryžiuotas (Gal 6, 14), aš nepatirsiu jo pašventinančios jėgos.
Kai man atsiveria palaiminta tiesa apie nukryžiavimą, aš matau, kaip tikėjimu galiu patirti gyvą dvasinį bendravimą su tuo Jėzumi, kuris, kaip mano Galva ir Lyderis, įrodė, kad kryžius yra vienintelis kelias, vedantis prie Sosto. Dvasinė vienybė su Juo per tikėjimą keičia ir mūsų moralę.
Aš turiu tokį pat protą ir būdą kaip Kristus Jėzus ir laikau kūniškumą nuodėmingu, vedančiu į prakeikimą. Aš priimu kryžių, kuris neša mirtį viskam, kas kūniška, ir apsaugo mane Jėzuje. Tai - vienintelis būdas tapti laisvam nuo egoizmo ir gyventi naują gyvenimą per Kristaus Dvasią.
Tikėti kryžiaus jėga, kuri panaikina prakeikimą bei kūniškumo jėgą, yra paprasta, bet kartu ir didinga. Pradedu suprasti, kad gyvenant Dvasia ir siekiant tarnauti Dievui, pavojinga nuolaidžiauti kūnui ar egoizmui. Tai Kristaus kryžių daro bereikšmį (1 Kor 1, 17, Gal 3, 3. 12-13, Fil 3, 3-4, Kol 2, 18-23).
Matau, kad visa, kas buvo žmogiška - įstatymas ir žmonių pastangos, - buvo amžiams Dievo nuteista Golgotoje. Ten buvo įrodyta, kad kūniškumas su visa kūniška išmintimi ir religingumu nekenčia ir atmeta Dievo Sūnų. Ir Dievas įrodė, kad vienintelis būdas išsivaduoti iš kūniškumo - atiduoti jį nukryžiuoti, kaip pasmerktą reikalą.
Pradedu suprasti, kad turiu žiūrėti į kūniškumą taip, kaip į jį žiūrėjo Dievas: priimti kryžiaus mirtį viskam, kas manyje yra kūniška. Kai šis įprotis įsigali manyje, išmokstu nebijoti nieko, tik savęs paties. Drebu vien pagalvojęs, kad leidžiu savo kūniškumui, savo žmogiškam mąstymui ir valiai, užimti Šventosios Dvasios vietą. Suvokiu, kad žvelgiu į Kristų per mažai Jo bijodamas, o mano sąžinė, apkaltinanti dėl padarytų dalykų, kaip šviesos angelas, siekianti įsiveržti į šventų Švenčiausiąją, veda mane neteisingu keliu: užuot tarnavęs Dievui Kristaus Dvasia, aš tarnauju savo žmogiškomis jėgomis.
Tikintieji per mažai yra mokomi Dievo baimės ir to, kad Šventoji Dvasia turi užimti mūsų kūniškumo vietą, ir kad mes diena iš dienos turime šlovinti kryžių, kad galėtume kartu su Pauliumi sakyti: Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Gal 6, 14).
Mes dažnai manome, kad tikrai suvokiame tai, ko galatai nesuprato - kad išteisinimas įgyjamas tikėjimu, ir pavojus, grėsęs jiems, mums nebegresia. O, kad mes žinotume, kaip stipriai mes leidžiame savo kūniškumui paveikti mūsų tikėjimą ir gyvenimą su Dievu!
Kristaus dovanota malonė atnešė ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir jėgą naujam gyvenimui Šventojoje Dvasioje. Sutikime su tuo, ką Dievas sako apie kūną ir kūniškumą: visa tai - nuodėminga, pasmerkta, prakeikta.
Nieko labiau nebijokime nei slaptų savo kūniškumo darbų. Prisiminkime Dievo žodį, sakantį: Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio (Rom 7, 18). Jei norime visu kuo Jam patikti, prašykime Dievo padėti mums visiškai atsiduoti Dvasiai.
Tikėkime, kad jei kasdien girsimės kryžiumi ir melsdamiesi bei paklusdami aukosime savo kūną, marinsime jį, Kristus priims šią mūsų auką, ir savo dieviška jėga padės mums gyventi Dvasia. Taigi, mes turime išmokti ne tik gyventi Dvasia, bet ir, išsivadavę iš kūniškos jėgos - per nukryžiavimą, palaikomą tikėjimu, - visada elgtis taip, kaip nori Dvasia.
Iš žrn. „New Man" (2002m., rugsėjis/spalis)
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotr. Ž. Kinio
