Šiandienos visuomenėje sparčiai plinta individualistinės nuotaikos, žmonės užsidaro savo šeimos rate, vengia artimų bičiulysčių, bendrystės su kitais žmonėmis, nori atsiriboti nuo visko aplinkui, kad niekas nedrumstų privatumo, vertina labiau daiktus nei žmogų. Vyraujant tokioms tendencijoms, nejučia ir mes, krikščionys, pamažu liaunamės vertinę bendruomeniškumą.
Ne vienas pasitenkiname brolį išvydę vos sekmadienio rytą, tačiau poreikio dažniau susitikti su bendratikiais Viešpaties vardu neretai beveik nejaučiame, tiesiog atrandame svarbesnių dalykų. Tačiau Naujajame Testamente išvystame visiškai priešingą vaizdą - bendruomeniškumas ankstyvojoje bažnyčioje buvo ypatingai vertinamas, pirmųjų krikščionių tarpusavio bendrystė iškyla kaip vienas ryškiausių jų bruožų. Tad pabandykime pasiaiškinti iškylančią dilemą: kodėl jie rinkosi drauge kas dieną (Apd 2, 46), o mes kartais gerai jaučiamės su šventaisiais susitikę vos kelis kartus per mėnesį?Viena šeima
„Kurie mielai priėmė Jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. <...> Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi, šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais" (Apd 2, 41-42. 44-47).
I-ojo amžiaus krikščionims buvo gera būti drauge, renkantis Viešpaties vardu. Su dideliu džiaugsmu ir užsidegimu jie šlovindavo drauge Dievą, gilinosi į apaštalų mokymą, meldėsi, laužė duoną, bendravo, vaišinosi, jautriai reaguodavo į vienas kito gyvenimo poreikius. Juntama tarp tikinčiųjų tvyrojusi šeimos atmosfera, jiems rūpi būti kartu, jie nuoširdžiai brangina bendrystę. Jie taip gyveno ne todėl, kad to reikalavo koks reglamentas, bet kad kitaip negalėjo. Toks tapo jų gyvenimo būdas, pasikeitus širdims. Sutikę Kristų, mokiniai įžvelgė didžią prasmę tarpusavio bičiulystėje. Kodėl gi Kristus apsigyvenęs žmogaus širdyje kreipia jį į bendravimą su panašiais į jį? Todėl, kad priimdamas Kristų, tikintysis yra įsūnijamas per Jį (Ef 1, 5), tampa Dievo vaiku, o kartu ir didelės atpirktųjų tiek danguje, tiek žemėje šeimos nariu (Ef 3,15), gauna Sūnaus Dvasią, kuri jame šaukia: „Aba, Tėve!" (Gal 4, 6). Taip Dievas tampa visų išgelbėtųjų dangiškuoju Tėvu, o išgelbėtieji vieni kitiems - broliais ir seserimis. Šis dvasinis giminystės ryšys ir paaiškina bendrumo tarp krikščionių fenomeną. Juk žvelgdami į žemiškas šeimas, nesistebime ypatingu artumu ir bendravimu jose. Dievas panoro, kad Jo atpirktieji jau žemiškame gyvenime jungtųsi į vieną Kūną, siektų dvasinės bendrystės drauge, kad nebūtų atitolę ir svetimi vienas kitam. Juk mūsų pašaukimas siekia amžinybę, kurioje gyvensime kaip viena šeima, džiaugsimės savo Gelbėtojo ir tarpusavio bendryste. Teologas Stenas Grenzas savo knygoje „Sukurti bendrystei: krikščioniško tikėjimo sąsaja su krikščionišku gyvenimu" teigia, jog Dievo tikslas, kuriant kūriniją, buvo bendruomenės sukūrimas: „Dievo kūrinijos tikslas - bendruomenė, kurią sudaro atpirkti žmonės, gyvenantys atnaujintoje kūrinijoje, besidžiaugiantys triasmenio Dievo artuma". Iš tikrųjų Dievas, kviesdamas nusidėjėlį atgailauti už savo nuodėmes ir priimti išgelbėjimą, kviečia jį ne vien išvengti bausmės, bet ir į palaimintą amžiną bendrystę su savo Kūrėju bei kitais atpirktaisiais. Kviečia į šeimą, kurią buvo praradęs. Minėtas teologas gyvenimą amžinybėje nusako vienu žodžiu - „bendrystė". „Mūsų amžinieji namai išsiskirs visaverte bendryste", - teigia jis. Ir aišku kodėl - nes pats Dievas yra bendruomeniškos prigimties, Jis pats yra „bendruomenė", nes Jis esti trijuose Asmenyse, kurie tarpusavyje bendrauja. Tad kurdamas žmogų, o kartu ir visą kūriniją, Dievas, be abejonės, kūrė pagal savąjį atvaizdą, t.y. taip pat šaukdamas bendrystei, kaip kad ir Jis, triasmenis Dievas, gyvena bendrystėje.
Galime numanyti, jog pirmieji krikščionys karštai vylėsi, jog jų atpirkimas įvyks greitai, tikėjosi, kad dar jiems gyviems esant, prabėgus trumpai valandėlei, kaip kad žadėjo Jėzus, Jis sugrįš ir parsives juos namo, kur jie amžinai džiaugsis bendravimu su Juo: „Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu" (1Tes 4,15-17). Tą lūkestį liudija ir tai, kad tikintieji parduodavo savo nuosavybę, o gautus pinigus paaukodavo - kam gi visa tai reikalinga, jei Viešpats tuoj pasirodys ir bus regimas akis į akį.
Taigi tokia stipri greitai priartėsiančios amžinybės viltis pirmuosius mokinius būrė į dvasinę šeimą, kuriai amžinai viešpataus Jėzus Kristus. Tai ne mažiau aktualu ir mums - jei suvokiame, jog mūsų pašaukimas amžinybėje - bendrystė, dera jai skirti esminį dėmesį jau ir žemėje, jau dabar gyventi amžinybės perspektyva. Bendruomeniškas ankstyvosios bažnyčios gyvenimo būdas atspindėjo jos tikėjimą, tikėjimą Viešpaties paliktu mokymu ir parodytu gyvenimo pavyzdžiu. Juk Viešpats Jėzus brangino ir puoselėjo bendrystę su savo Tėvu, taip pat ir su savo mokiniais - pačioje tarnavimo pradžioje Jis pasišaukia Dvylika ir artimai bendrauja su jais per visą žemišką tarnystę, nepailsdamas moko apie dangaus karalystę - palaimintą amžiną atpirktųjų sielų susirinkimą savo Gelbėtojo akivaizdoje. O išeidamas prisako saviesiems pasilikti drauge, nuolankiai tarnaujant vienas kitam bei pasauliui, iš kurio Jis juos išskyrė, bei pažada neužtruksiantį susitikimą amžinuose Tėvo namuose. Ar įmanoma taip apreikštoje tikrovėje, pasilikus žemėje, sureikšminti ką nors kitą, o ne šventųjų bendravimą Viešpaties vardu? Ar galėjo pirmieji mokiniai gyventi kitaip nei gyveno - bendrystėje? Todėl galime padaryti išvadą, jog kasdienį jų bendravimą lėmė aiškus dvasinės tikrovės matymas, stiprus amžinybės pažado išsipildymo lūkestis, prieš kurį kiti žemiški prioritetai nublanko.
Bendrauti - ne plepėti
Prieš pažvelgdami į šiandienos bažnyčią, trumpai pasiaiškinkime, kas turima omenyje, kalbant apie bendrystę, nes šią sąvoką įmanoma suprasti įvairiopai. Reikia pripažinti, kad šiandien bendravimą dažnai suprantame kaip neapibrėžtą šnekučiavimąsi prie kavos ar arbatos puodelio. Taip elgdamiesi, manome, jog laikomės pirmosios bažnyčios pavyzdžio - „Jie ištvermingai laikėsi <...> bendravimo" (Apd 2, 42) - tačiau bėda ta, kad mūsų šnekos neretai sukasi apie nieką, virsta tuščiais plepalais ir net apkalbomis. O tai, be abejo, negali būti nei Dievui, nei mums priimtina dvasinė bendrystė. Tuo tarpu minėtoje ištraukoje pavartotas žodis „bendravimas" (koinonia) originalo kalba turi kur kas platesnę prasmę, jį nusako bent trys galimos žodžio reikšmės: 1) dalyvavimas, bendros dalies turėjimas kažkame; 2) bendravimas, ryšys, saitai; 3) paaukojimas, pagalba, lėšų rinkimas pagalbai suteikti. Iš esmės jis kalba apie tikinčiųjų tarpusavio vienybę, kaip vienybės su Kristumi padarinį ir ženklą. Nėra blogai vaišintis ir kalbėtis, juk ir jie vaišindavosi, beje, su džiugia ir tauria širdimi, tačiau tai yra tik mažesnioji bendrystės sąvokos dalis. Negalime nepastebėti, kad tikintieji rinkdavosi Viešpaties vardu: nagrinėjo Jo mokymą, meldėsi, šlovino, laužė duoną. Jų susibūrimo centre būdavo Viešpaties vardas, kaip kad Jėzus buvo pamokęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų" (Mt 18, 20).
Taigi susirinkę jie pirmiausia siekė Kristaus pažinimo, Jo artumo, ir tai, žinoma, juos artino ir vienijo. Vertikalusis tikinčiųjų bendravimas vyko horizontalaus aspekto pagrindu. O šiandien dažnai bendravimą suprantame atvirkščiai - pradedame, o kartais ir baigiame tik horizontaliame lygmenyje. Štai kaip apie bendravimo supratimą komunijos kontekste samprotauja Paulas Haffneris knygoje Taina tainstv: „Priimdami komuniją, tikintieji sustiprėja ir praktiškai apreiškia Dievo tautos vienybę, kurią puikiai ženklina ir nuostabiai išpildo šis didysis sakramentas. Šios bažnytinio bendravimo koncepcijos, palaikomos eucharistinio bendravimo, nevalia sumaišyti su paviršutiniškais bendravimo supratimais, taip ją sumenkinant. <...> Pats bendravimo supratimas dažnai pasirodo esąs artimesnis psichologinėms ar sociologinėms koncepcijoms, o ne mistinio bažnytinio bendravimo supratimui, kuris yra Dievo dovana. Kitaip tariant, horizontalusis bendravimo aspektas išskiriamas ignoruojant vertikalųjį, Dievo duotąjį". Tad mąstant apie krikščionišką bendrystę, manau, pirmiausia ją derėtų sieti su bendru visų mūsų maldingumu, vieningu susitelkimu Dievo šlovinimui, maldai, Rašto tyrinėjimui, Viešpaties vakarienei, pasninkui. Praktikuojant tokį reguliarų tarpusavio bendravimą vertikaliuoju aspektu, nepajusime, kaip prasiskleis bendrystė ir horizontaliame lygmenyje. Mat, kalbant apie pastarąjį, tenka pripažinti, jog reikia be galo daug Dievo malonės, kad tarpusavio santykiai būtų šilti ir nuoširdūs. Rickas Warrenas knygoje „Gyvenimas dėl tikslo. Kam aš čia esu?" aptardamas tikinčiųjų bendrystę horizontaliuoju aspektu įvardina devynis bruožus, būdingus tikrai bendrystei, ir ragina grupelės narius jų laikytis: „Mes dalysimės tikraisiais savo jausmais (nuoširdumas), vienas kitą drąsinsime (abipusiškumas), vienas kitą remsime (gailestingumas), vienas kitam atleisime (malonė), su meile kalbėsime tiesą (sąžiningumas), pripažinsime savo silpnybes (nuolankumas), gerbsime mūsų skirtumus (mandagumas), neapkalbinėsime (konfidencialumas), grupės susitikimams teiksime pirmenybę (reguliarumas)". Turbūt sutiksite, jog tai įspūdinga vizija, tačiau tikriausiai taip pat pritarsite, kad ji gali būti įgyvendinama tik tada, kai nukreipta į vertikalų mūsų bendravimo aspektą - vieningą Viešpaties veido ieškojimą. Savyje vidinių resursų tokioms dorybėms pasiekti tikrai neatrasime.
Taigi bendrystė - kur kas platesnis ir gilesnis pašaukimas nei dažnai atrodo. Tai procesas, truksiantis visą mūsų gyvenimą, tai slėpinys, kurį praskleisti reikės nuolatinio šventųjų buvimo drauge. Štai dar kelios Ricko Warreno mintys iš jau minėtos jo knygos: „Kad galėtumėte kurti nuoširdžią bendrystę, būtina palaikyti dažną, reguliarų ryšį su grupe. Santykiams reikalingas laikas. Biblija mums sako: „Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus". Mums reikia išsiugdyti įprotį susieiti draugėn. Įprotis yra tai, kas daroma dažnai, o ne atsitiktinai. Su žmonėmis reikia leisti laiką - daug laiko - kad santykiai tvirtėtų. Štai kodėl daugelyje bažnyčių bendrystė tokia paviršutiniška: mes per mažai laiko būname drauge. <...> Bendrystei reikia investuoti laiko".
Taigi trumpai aptarę pirmosios bažnyčios kasdienio bendravimo paskatas bei pačią bendravimo sąvoką, pažvelkime į save - kiek mes vertiname krikščionišką bendravimą?
Nūdienos bendrystės realijos
Galima pasidžiaugti, kad mūsų bendruomenių gyvenime turime ne vieną gražų krikščioniškos bendrystės pavyzdį, esame išgyvenę daug neblėstančių patyrimų atskirų bažnyčių, regionų ir visos bendrijos renginiuose, tačiau žvelgiant į kasdienį ne vienos bendruomenės gyvenimą, nūdienos realijos neretai suspaudžia širdį: reikia pripažinti, jog esame ganėtinai vangūs burtis draugėn Viešpaties vardo šlovei. Šiandien vos trečdalis mūsų bendrijos bažnyčių kviečia į surinkimą savaitės viduryje, kitos, nesusirenkant tikintiesiems, šiuos tarnavimus atšaukė. Tačiau net ir esant tokiam kvietimui, ne vienas to nesureikšmina, atranda „svarbesnių" reikalų tą vakarą. Atrodytų, kad jau sekmadienį į pamaldas sugūžės visi iki vieno Dievo išrinktieji, tačiau kur tau - kas dirba, kas ilsisi po darbų, kas saulėje kaitinasi ar žuvį gaudo, ar dar kur laiką leidžia. O ką bekalbėti apie maldos susirinkimus - į juos apskritai vos vienas kitas beateina; arba apie namų grupeles - ne vienam tai tolimos praeities patyrimas.
Kas nutiko? Kodėl liovėmės branginę savųjų susirinkimus? Nejau neturime tam laiko? Kas gi pasiglemžė mūsų laiką, kurio anuomet tiek daug atrasdavome dėl savo Gelbėtojo ir vienas kito? Kodėl leidžiamės būti tiek užimti, kad apleidžiame pačius svarbiausius dalykus gyvenime, taip pat ir šventųjų bendravimą? Juk amžinybėje, prie kurios su kiekviena diena nenumaldomai artėjame, žemiškų dalykų, kuriais taip rūpinamės, nebus. Įdomu, kad Laiško hebrajams autorius besiartinančios dienos matymą sieja su savųjų susirinkimų lankymu (Hbr 10, 25). Vadinasi, kuo arčiau yra Viešpaties diena, o ji vis artėja, tuo labiau mums dera rūpintis būti drauge, rūpintis savo sielomis, kad sugrįžęs Jėzus Kristus atrastų mus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus (2Pt 3,14 ). Kuo labiau tikinčiojo amžinybės viltis bus gyvesnė, tuo uoliau jis rūpinsis atrasti laiko būti drauge su kitais atpirktaisiais ir, atvirkščiai - kuo labiau žmogus bus pasinėręs į šios žemės reikalus, tuo mažesnę prasmę jis matys tikinčiųjų bendravime. Tad paklauskime savęs: kiek mums reali amžinybė, pats Viešpats, išliekanti tikrovė? Šie klausimai gali pažadinti mus bendrystei, tiksliau ne patys klausimai, bet nuoširdūs atsakymai į juos ir apsisprendimas žvelgti į tai, kas neregima ir amžina, o ne į tai, kas regima ir laikina. Manau, jog būtent praeinantys dalykai - gyvenimo rūpesčiai, turtų apgaulė, sukylantys geismai - ne vieno iš mūsų gyvenime šiandien gviešiasi mūsų laiko, jėgų, dėmesio. Bet taip lengvai nepasiduokime, branginkime ir vertinkime ne tai, kas šiek tiek vertinga, bet tai, kas vertingiausia. O ar yra šioje žemėje kas nors brangiau, kaip drauge su Dievo numylėtaisiais artintis prie Jo sosto ir užuosti dangaus šlovės kvapsnį, išgirsti mūsų mylinčio Tėvo balsą, išgyventi, jog esame viena šeima, vieno likimo dalininkai? Tai prasminga, tokia mūsų laukia amžinybė, tad branginkime savųjų susirinkimą jau ir žemiškoje kasdienybėje, pakeliui į amžinybę, nes mūsų asmeninis artinimasis prie Dievo yra sąlygotas mūsų bendruomeniško artinimosi prie Jo. Štai Bažnyčios tėvo Kiprijono ir dabartinio popiežiaus J. Ratzingerio mintys apie šią „aš - brolis - Dievas" priklausomybę: „Yra tik vienas žmogus, turintis teisę Dievą vadinti „Mano Tėve". Tai - Jėzus Kristus; visi kiti turi į Jį kreiptis „Mūsų Tėve", nes mums Jis tampa Tėvu tik per įsiliejimą į Jo vaikų „mes". Jėzus nemokė žmonių Dievą vadinti paprasčiausiai „Tėve", bet „Tėve mūsų". Šis „mūsų" atitinkamai nušviečia brolio vietą tikėjime. Dievas Tėvu man yra tiek, kiek kitas - broliu." <...> „Tik drauge žmonės gali pasiekti Dievą; arba tiksliau - Dievo ieškojimas juos verčia remtis vienas kitu. Tai nėra psichologinis kaprizas, bet Dievo žmonijos gelbėjimo plano bruožas".
Taigi apibendrinant galima teigti, jog pirmieji krikščionys nuolat buvo drauge todėl, kad itin karštai vylėsi amžinybės, kurią žinojo praleisią bendrystėje su savo Viešpačiu ir vienas kitu. Būtent taip jie suvokė savo galutinį pašaukimą, kuriuo ir siekė gyventi dar iki jam išsipildant. Mes savųjų susirinkimams neretai neteikiame tiek reikšmės, nes gyvename daugiau regima tikrove nei neregima, mieliau mąstome apie žemiškus dalykus, o ne apie dangiškus. Tad belieka prisiminti ir gyventi pagal apaštalo Pauliaus paraginimą: „Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje". (Kol 3, 2). Kreipdami mintis į dievišką tikrovę, netruksime išvysti ir palaimingą Dievo vaikų susibūrimo Viešpaties vardu prasmę. Jei brangia laikome amžinos bendrystės viltį, tuomet brangiu laikykime ir šventųjų bendravimą žemėje.
