Kas yra mūsų sektini pavyzdžiai? Kaip į šį klausimą atsako krikščionys? Ko gero, dažniausiai mini Joną Paulių II, Motiną Teresę, Tėvą Stanislovą. Net ir evangelikai. Tai suprantama, kadangi šie iškilūs asmenys yra neseniai mirę, be to, buvo gerai išreklamuoti žiniasklaidos.
Vienaip ar kitaip, tai buvo mums artimi žmonės. Gali būti, kad greta jų pavardžių atsidurtų ir dar kokia ryški istorinė asmenybė. Bet beveik galiu lažintis, kad net tarp reformatų vargiai atsirastų bent vienas, kuris nesvarstęs tartų: mano pavyzdys yra Jonas Kalvinas, kas gi dar!
„Tai gal tu koks kalvinistas?" „Tik nesakyk, kad dar ir dviguba predestinacija tiki." „Negi ir tu kaip Kalvinas manai, kad žmogus yra toks visiškai sugedęs ir beviltiškas?" Tai skeptiški klausimai, kuriuos galime išgirsti prisipažinę, jog žavimės Kalvinu. Žodis „kalvinistas" ir šiandien skamba pašaipiai, lyg keiksmažodis, kokiu jis ir buvo XVI amžiuje. Kaip „metodistas", „menonitas", „puritonas", „hugenotas", taip ir „kalvinistas" iš pradžių buvo pravardė - kai kuriuose sluoksniuose, net tarp evangelikų, išlikusi iki šios dienos.
Pirmąsyk sąvoka „kalvinistas" paminėta 1552 m. Joachimo Vestfalo (Westphal), Hamburgo liuteronų kunigo ir smarkaus Kalvino priešininko. Pats Kalvinas, bjaurėjęsis bet kokiu asmenybės kultu, iš savo pavardės padarytą apibūdinimą, žinoma, vertino labai neigiamai ir visiškai atmetė. Visada jautęsis Liuterio šalininku ir ieškojęs jo draugystės, Kalvinas iš kai kurių Liuterio bendražygių gerai žinojo ir apie „mirtiną neapykantą jam". Nepaisant tuometinio reformatų ir liuteronų teologijos artumo, XVI-XVII a. dvasią gerai atspindi vienas to meto įrašas: „Gottes Wort und Lutheri Schrift ist des Bapst und Calvini Gift" („Dievo žodis ir Liuterio raštai popiežiui ir Kalvinui yra nuodai").
To meto Romos katalikų neapykanta Kalvinui, be abejo, buvo dar didesnė. 1577 m. Žeromas Bolzekas (Jerôme Bolsec), pats ilgai išbuvęs protestantų bažnyčios gretose, parašė Kalvino biografiją. Bolzekui Kalvinas buvo pirmasis eretikas iš visos ilgos eretikų eilės bei paklusnus šėtono įrankis. Iš šios biografijos apie Kalviną pasklido daugybė nebūtų istorijų, pagrįstų vien nuogirdomis ir davatkų tauškalais. Bolzekas išdrįso Kalvinui primesti visas seksualines nuodėmes, kokios tik kada yra buvę, tarp jų ir sodomiją bei homoseksualizmą. Esą nebuvę moters Ženevoje, kuri nebūtų Kalvino suvedžiota. Bolzeko parašyta biografija, išversta į keletą kalbų, katalikų pakartotinai leidžiama bei platinama išsilaikė iki 1875-ųjų.
Kalvinas buvo viena labiausiai nekenčiamų istorinių asmenybių. Net nepaisant to, kad nesutarimai tarp konfesijų ir bažnyčių nebe tokie aštrūs, susidaręs juodas istorinis šleifas iki šios dienos nėra prašviesėjęs. Tai viena iš priežasčių, kodėl net patys reformatai taip retai ir nenoriai save pavadina kalvinistais.
Kelią prie Kalvino, be istorinės neapykantos, apsunkina dar keli faktoriai. Šiandien labai teigiamai priimama, kai pasisakai esąs „ekumeninių pažiūrų", bet beveik neišgirsi ir nerasi parašyta, kad kas nors atvirai ir sąmoningai prisipažintų esąs „kalvinistiškų pažiūrų". Kodėl taip yra? Taip yra ir dėl to, kad ekumenizmo, krikščionių vienybės debatų kontekste antrasis žingsnis žengiamas anksčiau pirmojo. Tai yra visų pirma siekiama pabrėžti, kas tikinčiuosius vienija, o ne skiria; kokie bruožai bažnyčias, konfesijas atskiria vieną nuo kitos. Istorikas Nerijus Šepetys vienoje diskusijoje apie ekumenizmą pastebėjo:
„Po sovietmečio ne tik daugelis žmonių nureligėję, bet apskritai reikalinga naujoji evangelizacija kaip pagoniškuose kraštuose, nes savo krikščioniškąsias šaknis net kultūrine prasme esame gerokai pamiršę [...]. Ir šioje situacijoje net ir tiems, kurie yra angažuoti krikščionys, labai svarbu pirmiausia įsišaknyti konkrečioje konfesijoje, bendruomenėje. Tai yra pirminis rūpestis, o ne ieškoti bendrystės ryšių su kitomis krikščionių bendruomenėmis" (Naujasis židinys-Aidai, 2004/12).
Dėl to, ką čia sako šiandieninis katalikiško žurnalo redaktorius, reiktų rimtai susimąstyti ne tik katalikams, bet ir evangelikams. Pirmiausia įsišaknyti konkrečioje konfesijoje, rūpintis savo konfesinės tapatybės tvirtinimu ir t. t. - dalykai, kurie yra kartais noriai deklaruojami, bet nenoriai įgyvendinami. Nerandama drąsos aiškiai pasakyti, kad pirminis rūpestis yra mūsų pačių šaknys. O norint iki šaknų prisikasti, reikia nemažai pastangų ir darbo. Tada Kalvino mokymas ir teologija Lietuvoje, net tarp pačių reformatų, nebūtų tokie nežmoniškai nežinomi kaip dabar.
Vienybės kontekste reikia pabrėžti: Kalvinas nėra tik reformatų „bažnyčios tėvas". Jis padarė didelę įtaką baptistams, daugeliui anglikonų, charizmininkų judėjimo mąstytojams; daug laisvųjų bažnyčių rėmėsi jo mokymu ir principais, net pačios dažnai to nežinodamos. Tad būtent Kalvino tyrinėjimai galėtų būti ta medžiaga, kuri atvertų ne tik išskirtinius bendruomenių požymius, bet ir bendras evangelikų šaknis. O tikras kalvinistas, arba tiksliau tas, kuris vertina Kalvino mokymą, žino, ką Kalvinas yra sakęs apie krikščionių vienybę; tokiam žmogui „ekumenizmas" yra ne etiketė ar frazė, o gerai apgalvota ir turiniu užpildyta koncepcija. Tas, kuris yra geras kalvinistas, bus ir ištikimas tikros krikščionių vienybės šalininkas.
Dar vienas faktorius, užstojantis žvilgsnį į Kalviną, yra vien istorinis šios asmenybės įvertinimas. Kalvinas dažnai analizuojamas vien tik kaip XVI a. fenomenas, vadinasi, iš karto dedamas į lentyną kaip „tolima Bažnyčios istorijos praeitis". Be abejo, istorinis vertinimas irgi reikalingas, bet tik jo nepakanka. Kalvinas yra ne tik istorinė asmenybė, jis turi ką pasakyti ir mūsų dabarčiai. Kalvino šiuolaikiškumą noriu aptarti septyniais aspektais.
Pabėgimas ir kančia
Kalvinas buvo prancūzas, nors žinomas kaip Ženevos reformatorius. Mat didžiąją gyvenimo dalį buvo priverstas praleisti tremtyje, būtent šiame Šveicarijos mieste. Po įtikėjimo Kalvinui 1534 m. pabaigoje teko bėgti iš Paryžiaus ir palikti gimtąją Prancūziją. Nuo tada iki pat gyvenimo galo tęsėsi Kalvino, kaip bėglio ir amžinai svetimojo, gyvenimas. Iki galutinio apsistojimo Ženevoje jam teko pagyventi Bazelyje ir Strasbūre. Net pagaliau visam laikui pasilikus Ženevoje nuo 1541 m. iki mirties 1564-aisiais, nepaisant artumo ir prieraišumo šiam miestui, Kalvinas tebesijautė svetimas (piliečio teises įgijo tik likus vos keleriems gyvenimo metams). Kalvinas - pabėgėlis, tremtinys. Tai labai svarbus raktas į šio didžio žmogaus asmenybės ir teologijos pažinimą.
Prancūzijos, Nyderlandų bei kitų kraštų evangelikai buvo smarkiai persekiojami. Kalvinui savo kailiu teko patirti šį likimą, todėl jis tapo „pabėgėlių reformacijos" šaukliu. Viską, ką jis darė, darė žvelgdamas į persekiojamą Europos evangelikų bažnyčią, kurią vadino „mažu, paniekintu būreliu" (Inst. IV,1,2), „Dievo kaimenėle", kuri visais laikais buvo Šėtono persekiojama. Kaip ir Izraelio tauta, tikroji Bažnyčia taip pat buvo tremiama ir persekiojama.
Tai labai svarbus kontekstas, nes, pavyzdžiui, tik būtent jame atsiskleidžia Kalvino predestinacijos suvokimo prasmė. Mokymas, kad „visagalio Dievo Apvaizda saugo ir valdo visa, kas yra danguje, žemėje bei visoje kūrinijoje" (II šveicarų konf., 6 sk.), yra paguoda tikintiems. „Dievas nuo amžių laisvai ir tik savo malone, nesižvalgydamas į žmones, iš anksto paskyrė arba išsirinko šventuosius, kuriuos nori išgelbėti Kristuje" (10 sk.), - toks žinojimas krikščionims tremtyje, be jokios tėvynės žemėje, teikia viltį. „Mums nėra jokios kitos priebėgos, kaip tik Apvaizda", - sakė Kalvinas. Dievas mums ištikimas, nes mus išsirinko. Predestinacija - tai ne gąsdinanti, bet drąsinanti tiesa.
Iš tikrųjų reformatams, ne taip kaip liuteronams, dažnai ir telikdavo pasikliauti vien Dievu, kadangi protestantų kunigaikščių, kurie evangelikus priimtų į savo žemes ir užtartų kaip Vokietijoje, beveik nebuvo. Ir bendruomenės buvo taip organizuotos, kad galėtų išgyventi persekiojimų sąlygomis. Dėl to buvo labai akcentuojamas asmeninis tikėjimas, etika ir disciplina. Šie stulpai laikė reformatus per visus ilgus pavojų ir tremties metus. Negalima nepaisyti šio teologijos egzistencinio konteksto, kitaip mokymas apie predestinaciją, apvaizdą ir išrinkimą liks sausas ir abstraktus.
Persekiojimai, tremtis sukelia daug skausmo. Kalvinas kankinosi, kad negalėjo grįžti į tėvynę; kankinosi, kad svetimame krašte sunkiai rado sau šalininkų ir buvo šmeižiamas; prie viso to prisidėjo ir silpna sveikata. Kalvinas persirgo beveik visomis ligomis, kokios tik egzistavo. Daug metų jam teko pažinti tuometinės gydymo sistemos netobulumą ir bergždumą, kurį ir atvirai kritikavo. Tik pagalvokime, kas tai per gyvenimas! Viena iš iškiliausių Bažnyčios istorijos asmenybių beveik visą jį nugyveno nuolatiniuose pavojuose ir kančiose. Tai pastato Kalviną į vieną gretą su Pauliumi ir Timotiejumi (žr. 2 Kor 12, 7 ir 1 Tim 5, 23).
Bet šitoks Kalvino gyvenimas mums primena, kad nepritarimas, persekiojimas ir kančia yra krikščioniškojo pašaukimo dalis (žr., pvz., Rom 8, 17; Fil 1, 29; 2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; Hbr 12, 11; Jok 1, 2-3; Kol 1, 24). Tai reiktų prisiminti ir pabrėžti ypač dabar, kai įvairiausio plauko šiuolaikinė populiarioji „gyvenimo patarėjų" literatūra skelbia visiškai priešingai. Antai milijonų skaitytojų pamėgtasis J. Murphy sako, kad mes turime „Dievo duotą teisę" būti turtingi, teisę gyventi džiaugsme ir gerovėje; anot jo, kančia yra niekas, net nereali; skurdas - tai „dvasinė liga"; kad reikia tik „išmokti gyventi taip, jog būtumėte nuolat apsupti grožio ir prabangos, ir suvoksite savo neatimamą teisę į gyvenimą, laisvę ir dvasios ramybę". Ir kita nūdien nepaprastai populiarių knygų autorė R. Byrne knygoje „The Secret" (Paslaptis) plepa apie tiesiog tobulą gyvenimą, kuriame išsipildo visos svajonės - mums tereikia tik teisingai mąstyti ir teisingus signalus į visatą leisti. „Iki šiol tikriausiai manei, kad gyvenimas sunkus, kad gyvenimas - kova..." Pats kaltas, žmogau, jeigu tau blogai. Todėl autorė skuba patarti: „Dabar išrėk į Visatą: gyvenimas toks lengvas!.."
Garsus reformacijos tyrinėtojas H. Obermanas (1930-2001) nurodo, kad Kalvinas mums, ko gero, tolimas tapo dar ir dėl to, jog Vakaruose persekiojimų ir kančios sąlygos pasidarė nebesuprantamos ir nieko nesakančios. Mes gyvename saugiai ir lengvai, lakstome paskui dievukus, kurie šlovina lengvą gyvenimą. Tačiau mokslininkas primena, kad visą laiką taip tikrai nesitęs. Jeigu norime būti pasirengę ateities tikėjimo sunkumams, turime studijuoti ir Kalviną.
Dabartis ir amžinybė
Kalvino teologijoje ypač žavi jo sudarytos akcentų poros. Studijuodami jo raštus, daug kur aptiksime išskirtus po du mokymo aspektus, kurie eina greta, aiškina vienas kitą, papildo, bet nepraranda pusiausvyros. Kalvinas akcentavo Dievo suverenumą ir mūsų atsakomybę. Dar pakalbėsime apie Dievo ir savęs pažinimą; čia aptarsime amžinybės klausimą ir mūsų dabarties veiksmų svarbą.
Reformatai išsiskiria iš kitų ypatingu suinteresuotumu aplinka, kurioje gyvena, sveiku dėmesiu pasauliui. Jie visada pabrėžė, kad tikintis žmogus negali nusigręžti nuo aplinkos, atsiskirti ir nedaryti jai jokio poveikio. Mums neleistina užsidaryti nuo pasaulio, nes šiandien, čia ir dabar esame pašaukti rodyti paklusnumą Dievui šeimose, valstybėje ir visuomenėje. Nors Kalvino nepavadinsi moderniojo kapitalizmo krikštatėviu, tačiau jis davė svarbius impulsus ekonomikos raidai. Jo nepavadinsi ir valstybės teoretiku, bet savajame „Institutio" jis visai nemažai dėmesio skiria pasaulietinei valdžiai. Tomis idėjomis vėliau pasinaudojo tokie žymūs reformatų mąstytojai kaip S. Rutherfordas ir J. Althusius, tapę moderniosios demokratijos pradininkais.
Kalvino taip pat nepavadinsi ir sausu teoretiku. Jis daug dėmesio ir pastangų koncentravo į konkrečią, praktinę veiklą, pavyzdžiui į socialinių santykių teisingumo stiprinimą per diakoninę veiklą („socialinė politika" yra būtent evangelikų išradimas). Kalvinas padėjo pagrindus ligonių, kalinių sielovadai bei rūpybai ir kt.
Kalvinas ne tik neatitiko, bet ir paneigė susidariusią klišę, jog esąs asketas. Jis buvo ne asketas, o gyveno kuklų, bet normalų gyvenimą. Anot jo, Dievas sukūrė maisto produktus „ne vien tik alkiui malšinti, bet ir mūsų smagumui bei džiaugsmui" (Inst. III,10, 2). Drabužių paskirtis esanti ne tik nuogybei pridengti, bet ir „išvaizdai pagražinti"; juk gamtoje Dievas taip pat daug pridėjęs grožybių! Džiaukimės tuo! Kalvinas, net pats Kalvinas (!) kalba apie „juslinius malonumus". Anot jo, jokios „nežmoniškos filosofijos" tenebando žmogaus padaryti „akmeniu".
Tačiau, kita vertus, jis nepraleido pro akis ir to, kad „dar šiame gyvenime per daugybę malonumų mes jau pradedame ragauti Dievo gerumo saldybę", tad turėtume tai suprasti ir būti Jam dėkingi. „Institutio" skyriuje „Apie būsimojo gyvenimo siekimą" (Inst. III, 9) Kalvinas perspėja, kad mes per dažnai elgiamės taip, „tarsi dar čia, žemėje, trokštume būti nemirtingi"; „mes iš galvos sau gename ne tik mintis apie mirtį, bet net ir apie mirtingumą". Nepaisant dėmesio grožiui, džiaugsmui ir malonumui, Kalvinas primena svarbią tiesą:
„Šis gyvenimas, jeigu į jį giliau pažiūri, yra neramus, audringas ir daugeliu atvejų varganas, taigi jokia prasme tikrai laimingas; o viskas, ką laikome šio gyvenimo gėriu, yra nepastovu, laikina, tuščia, sumišę su daugybe blogio bei jo pagadinta."
Dėl to mums „verta eiti kryžiaus mokyklą", vis primenant sau, „kad čia mums nėra nei ko tikėtis, nei laukti, išskyrus tik kovą ir nuolat nukreiptas akis į dangų, jeigu siekiame laimėti karūną!"
Trumpiau tariant, neturėtume bandyti surasti visą laimę dar šiame gyvenime. Jau minėtasis J. Murphy, deja, mano priešingai: „Dievas nori, kad būtumėte laimingi" - čia ir dabar. P. Bruckneris knygoje „Amžinoji euforija" su daug sakančia paantrašte „Esė apie prievolę būti laimingam" analizuoja tokį laimės troškimą: mes jaučiamės tiesiog priversti įgyvendinti laimę čia ir dabar. Bruckneris tai vadina „modernybės prakeikimu"; „Mes verčiau būsime laimingi nei dorybingi ar išganyti." Kalvinui rūpėjo dora ir išganymas; jis puikai suprato, kad „amžinoji euforija" bus tik danguje. Tad pasimokykime šito iš jo!
Nuodėmė
Kalvino mokymas apie nuodėmę yra vienas iš geriausių dalykų, ką užrašė jo plunksna. Čia jo mintys ypatingai gilios ir plačios, kaip beveik niekur kitur. Pirmame savo „Institutio" puslapyje didysis reformatorius iškart sako, kad savęs suvokimas prasideda nuo nuodėmės suvokimo. Jeigu į save gilinamės sąžiningai ir atvirai, „pastebėsime savo nežinojimą, puikybę, skurdumą, silpnumą, savo blogį ir sugedimą" (Inst. I,1,1). Žmogus, kaip Dievo atvaizdas, „pradžioje turėjęs puikiausią padėtį", „iki nuopuolio švytėte švytėjusią Adome". Po nuopuolio, panašumas į Dievą, tiesa, nors ir išliko, „tačiau tiek sugadintas, tiesiog grynai sunaikintas", kad „teliko tik atplaišos, skutai ir nešvarybė" (Inst. I,15, 4).
Kalvinas smulkiai aprašo nuodėmės poveikį visam žmogui. Anot jo, siela esanti „visa padengta nuodėmės pluta" (Inst. II,1, 9). Nėra nė dalelės, kuri būtų nepaliesta nuodėmės poveikio. Net protas, kuris pagal viduramžių teologiją buvo laikomas mažiau sugadintas, esąs taip pat žemai puolęs (Inst. II,1, 9; 2, 25). Net apie tikinčiuosius, Dievo išganytuosius sako, kad ir jų „protas mindomas įvairiausios apgaulės, pasidavęs galybei paklydimų, įsipaniojęs į daugybę kliūčių, sukaustytas visokių baimių, kad apie jį, kaip patikimą vadovą, negali būti nė kalbos" (Inst. II, 2,2 5).
Šitokio Kalvino nuodėmės suvokimo stiprioji pusė yra jo tikroviškumas. Kai Taizė įkūrėjo br. Rožė (iki gyvenimo pabaigos reformato...) raštuose skaitai: „Žmogaus širdžiai nėra nieko natūraliau kaip melstis už priešus" (Dievas tegali mylėti), iškart pajunti netikroviškumą ir norisi prieštarauti: po nuopuolio, deja, mums nėra nieko natūraliau, kaip pirmiausia savo priešų nekęsti - deja, tai mūsų default position. Heidelbergo katekizme rašoma labai kalviniškai: „Aš esu iš prigimties linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti" (5 kl).
Nuodėmės suvokimas, pagal Kalviną, betarpiškai susijęs su Dievo suvokimu. Kai imame galvoti apie Dievą, suprantame savo nuodėmingumą. Nuodėmė yra atitolimas nuo Dievo, taigi ir nuo tikrojo žmogiškumo, ji šaknijasi netikėjime ir nepaklusnume Dievui. Todėl jeigu nėra Dievo, tai nėra ir nuodėmės. Dingsta Dievas kultūroje, išgaruoja ir nuodėmė. Vokiečių žurnalistas M. Matussekas rašo: „Nuodėmė prarado savo metafizinį svorį. Į ją niekas rimtai nežiūri. Tiesiog būtų galima sakyti: nuodėmę ištiko įvaizdžio problema" (Der Spiegel, 7/2010). Kai vieni apgailestauja, kiti džiūgauja iš laimės, kaip kad ezoterinės rašliavos autorius D. Chopra: „Dvasios akyse kiekvienas yra nekaltas, visais atžvilgiais. Kadangi tu esi nekaltas, nėra nieko, kuo galėtum nusipelnyti Dievo bausmės..." (Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai).
Ir Lietuvoje nepaprastai populiaraus N.D. Walscho pasaulėžiūroje nėra tikros kaltės bei nuodėmės sampratos. Bestseleriu tapusios trilogijos „Pokalbiai su Dievu" autorius rašo, kad ydos, tokios kaip „pyktis" ir „pavydas" yra „natūralios emocijos" ir negalima jų slopinti. Nėra nieko, kas mus galėtų atskirti nuo Dievo, nes: „Aš [Dievas] myliu jus visada ir visus. Ir negalite elgtis taip, kad Aš jūsų nemylėčiau." Kaltė ir baimė esančios tik subjektyvios prastos savijautos būsenos, neturinčios nė kruopelės objektyvaus pagrindo; tai tik bažnyčių galios instrumentai: „Tik gąsdinimais ankstyvieji šventikai ragino žmones „taisyti nuodėmingus klystkelius" ir „paisyti Viešpaties žodžio."
Dauguma krikščionių, žinoma, taip toli nenueina. Bet kai kurie stengiasi, kad nuodėmė atsidurtų paribyje. J. Osteenas, žymus didžiausios Amerikos bendruomenės pastorius, teigia: „[Pamokslaudamas] aš koncentruojuosi į pozityvius dalykus. Nuodėmė, bausmė ir visi panašūs reikalai nėra mano žinia. Aš noriu žmonėms padėti, o ne be paliovos į juos pirštais baksnoti." Matome, kad, palyginus su Kalvinu ir net pačia Biblija, atitolta jau irgi ne per vieną žingsnį.
Tikroji ir klaidingoji religija
Dar viena iš stipriųjų Kalvino mokymo pusių (panašiai kaip Liuterio) yra tikros ir netikros religijos sampratos suformulavimas. Tikrą religiją nuo netikros skiria praraja, jos abi kontrastuoja tarpusavyje ir niekuo nesisieja. Kaip Liuteris, taip ir Kalvinas laikėsi nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra „nepagydomai" religingas, nes „polinkis į kokią nors dievybę iškaltas žmogaus širdyje". Visi visų laikų žmonės ką nors garbino. Žmogus negali nieko negarbinti. Visiška bedievystė neįmanoma. Jei žmogus nenori paklusti Dievui, tai paklūsta kam nors kitam. Tai reiškia, kad nėra religinio vakuumo, laisvos nuo ko nors garbinimo zonos, erdvės be religijos (plačiąja prasme) ir moralės.
Vienos iš ankstyviausių savo knygų „Trumpa krikščioniško tikėjimo santrauka" (Brève instruction chrétienne, 1537; liet. „Tiesa, išliekanti per amžius", 2009) antrame skyriuje Kalvinas dėsto savo mintis apie „Tikros ir klaidingos religijos skirtumą". Jis teigia, kad kiekvienas žmogus yra kaip nors religingas. Tik gaila, kad dauguma niekina „neišmatuojamą Dievo didybę" ir „nesirūpina Dievo teismu". Šitokie žmonės susikuria Dievą patys pagal savo įsivaizdavimą ir norą: „Jų supratimą apie Dievą lemia jų pačių mąstymo sukurtos kvailos ir neapgalvotos fantazijos", todėl jie „nusigręžia nuo tikrojo Dievo". Dėl šios priežasties visos religinės apeigos, netgi „tikros ir rūpestingos pastangos patarnauti Dievui" lieka bevaisės, neturi jokios prasmės, „virsta tik laiko gaišinimu". Nes šitaip veidmainiaudami jie „garbina savo širdžių svajones bei sapnus, o ne amžinąjį Dievą".
Kalvinas buvo vienas iš pirmųjų didžių religijos kritikų. Jis puikai suprato, kad religija dažniausiai, deja, yra sukurta paties žmogaus. Jis pastebėjo ir įvardijo netikrą, apsimetėlišką religingumą ir drąsiai stojo ginti tikrojo.
Klaidingoji religija kyla iš žmogaus, iš apačios, yra opiumas liaudžiai ir saviapgaulė. Tikroji religija ateina iš Dievo, klauso Jo ir yra visiškai į Jį orientuota: „Iš tikrųjų dievotumas pasireiškia tyra ir tikrai degančia Dievo - tikro
Tėvo - meile, kai į Jį žvelgiama kaip į tikrąjį Viešpatį, kai priimamas Jo teisumas ir labiau nei mirtis neapkenčiamas Jo įžeidimas."
Šioji perskyra turėjo esminių padarinių visai reformatų teologijai ir praktikai. Buvo aiškiai pasakyta: mūsų apeigos ir Dievo garbinimas turi būti toks, kokį pats Dievas yra nurodęs. Neturėtume mėginti ko nors pridėti nuo savęs. Kitaip nė nepajusime, kaip ima formuotis tokia religija (ir Dievas), kokius mes patys įsivaizduojame.
Dabartiniais laikais šis klausimas yra taip pat aktualus, nes į religiją žiūrima gana palankiai, ji laikoma net vertybe. Padėtį dar labiau komplikuoja tas faktas, kad apskritai dvasingumas yra pasidaręs labai madingas. Bet šiandienos religingumas - be dogmų ir normatyvų, be Dievo žodžio ir bažnyčios autoriteto, net išvis be jokios antgamtiškumo sąvokos. Britų filosofas Philipas Kitcheris sako: „Reiktų nuo antgamtiškumo religijos pereiti prie dvasingumo religijos" (Living with Darwin).
Ir visa tai čia pat, greta mūsų, kiekvieną dieną, visur. Antai lietuvių numylėtoji Jurga Ivanauskaitė, buvusi tikrai labai religinga, laikėsi nuostatos, kad religiją reiktų atskirti nuo Dievo sampratos:
„Kaip tik visuotinio dvasinio prado pripažinimas ir žmogaus asmeninis dvasinis tobulėjimas, o ne Dievo sąvoka [!] manding, yra kiekvienos religijos esmė. Intensyvus dvasinis gyvenimas, nepriklausomai nuo to, yra Dievas ar jo nėra [!], neatskiriamas nuo etikos ir moralės kategorijų, nuo tikėjimo aukštesne žmogaus paskirtimi, jo gera valia ir visuotine atsakomybe. Kaip tik žmoniškumo etika [...] yra daug svarbesnė nei vieno ar kito Dievo vardas bei pavadinimas" (iš Tikėti ir rašyti; sud. G. Mikelaitis, 2002).
Deja, tenka šios garbingos moters mintims radikaliai paprieštarauti: esminis klausimas religijoje būtent ir yra toks: ar egzistuoja Dievas? Ar Jis yra kaip nors apsireiškęs? Tikroji religija prasideda būtent nuo Dievo objektyvios egzistencijos anapus mūsų pripažinimo. Nuo Dievo, kuris pats yra tiesa ir tą tiesą yra apreiškęs žmonėms. Jeigu šitai ignoruojame, iškart atsiduriame klaidingosios religijos lauke.
Bus daugiau
