Mūsų Gelbėtojas, kuris niekada neieškojo žmonių šlovės, apie save sakė: „Aš romus". Taip Jis troško pašalinti baimes tų, kurie drebėdavo ir baimindavosi prisiartinti prie Jo, ir norėjo laimėti pasitikėjimą tų, kurie bijojo tapti Jo pasekėjais, kuriems Jo tarnavimas galėjo pasirodyti pernelyg griežtas.
Jėzus šaukė: „Ateikite pas mane, jūs, nusižengusi tauta, jūs, kurie jaučiatės neverti, kurie manote, jog jūsų prasižengimai gali iššaukti mano pyktį. Ateikite pas mane, nes Aš - romus".
Mūsų Gelbėtojas nusprendė apibūdinti savo širdies poziciją žodžiu, kurio negali suvokti neatgailaujantis žmogus. Ir šiais laikais žmogus, kuris nekovoja, bet moka pakęsti neteisybę be kartėlio, yra laikomas ištižėliu ir nevertu pagarbos. Jėzus tvirtina, jog ši nusižeminusi, nuolanki malonė, kurią pasaulis laiko neverta dėmesio ir atmestina, yra ypatingoji Jo savybė.
Jis nėra pasipūtęs, ambicingas, išdidus ar išpuikęs. Jis nešmeižė kitų, kai pats buvo šmeižiamas. Jis nesiveržė, nešaukė ir nekėlė balso, kad būtų girdimas gatvėse. Apie Jį skaitome: Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio (Iz 42, 3). Jis - romus ir nuolankios širdies.
Šis Jėzaus širdies apibūdinimas gali būti suprastas visų pirma kaip priešprieša žodžiams greitas pykti. Romūs žmonės pakenčia daug provokacijų. Kai kuriems žmonėms pakanka mažiausios kibirkšties, ir jie čia pat užsiplieskia. Vos pajutę bent mažiausią nepagarbą, jie akimirksniu užsidega pykčiu. Tačiau Kristus sakė: „Aš romus. Aš galiu atleisti tavo nedėkingumą ir nepagarbą, galiu atleisti tavo bedievystes ir niekšybes, tavo šventvagystes, tavo įžeidimus, panieką ir neapykantą, nes Aš - romus". Net pasmerktas žiauriai mirčiai, jis nepradėjo murmėti, keikti ir negrasino kerštu. Jis - lėtas pykti ir pilnas gailestingumo (Ps 103, 8) - koks Tėvas, toks ir Aukščiausiojo Sūnus.
Romumas ir nuolankumas - dvasios išdidumui priešingos savybės. Jėzus nesiekė tuščios garbės, liaupsių ir pripažinimo, netroško Jis ir garbės iš žmonių. Su tais, kurie Jį supo, Jis nekalbėjo išdidžiai, nesinaudojo valdžia ir nekontroliavo jų kaip daro pagonių valdovai. Jis buvo prieinamas, lengvai pasiekiamas ir pasiruošęs patarnauti.
Jėzaus romumas ir nuolankumas supriešinimas ir kartais pasaulyje pasireiškiančiam apsimestiniam romumui bei netikram nusižeminimui. Daug žmonių slepia išdidumą pradėdami keliaklupsčiauti, imituoti nusižeminimą, nors iš tiesų yra labai išdidūs ir arogantiški. Bet ne toks yra mūsų ištikimasis Valdovas.
Jam nereikėjo prisiversti „nusileisti" iš savo natūralaus arogantiško išdidumo ir prisiversti bendrauti su nuolankiaisiais, - Jis tapo tikru nusidėjėlių draugu ir geranoriškai nusiteikusiu vargstančiųjų partneriu. Jis džiūgavo dvasia, sakydamas: Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų, o apreiškei mažutėliams (Lk 10, 21). Jo romi ir nuolanki širdis iš prigimties buvo švari, nesutepta pykčio ir išdidumo, geidulių ir nesantaikos.
Sunku būti valdžios žmogumi ir tuo pačiu būti romiam, būti karaliumi, kuris tvarko viską pagal savo valią, ir tuo pačiu būti nuolankiam, būti visa ko valdovu ir nuolankiai pakęsti nepasitenkinimą ir priekaištus tų, kurie neverti būti paskirti tavo kaimenės aviganiais. Sudėtinga turėti viską, ką Dievas tau patikėjo, ir tuo pat metu būti tokiam romiam, kad iškęstum visokiausius nusidėjėlių prieštaravimus, leistum nusidėjėliams spjaudyti į veidą, pešioti plaukus ir žiauriai tave plakti.
Tai - nepaprastas ir nepakartojamas širdies romumas ir nuolankumas! Tačiau toks buvo Jėzus Kristus - visagalis Dievas ir pats nuolankiausias Žmogus. Turėdamas begalinę valdžią, ir būdamas visa ko Valdovas, Jis yra ir mūsų Atpirkėjas - romus ir nuolankios širdies.
Prisiminkime Jėzaus žodžius: Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui (Jn 5, 22). Jeigu tai būtų jūsų ar mano dalia teisti ir būti visatos teisėjais, užtikrinu jus - būtų be galo sunku išlikti romiems ir nuolankios širdies. Tačiau Jėzus Kristus yra visatos Teisėjas.
Jo akys kaip ugnies liepsna atskiria brangakmenius nuo šiukšlių, sudegina ražienas ir išgrynina auksą. Ir visgi, visos žmonijos Valdovas, kuris tuoj sės į Sostą teisti angelų ir žmonių, būdamas kūne galėjo pasakyti: Aš romus ir nuolankios širdies. Tai nuostabūs žodžiai.
Nežinau, ar jūs matote šį kontrastą: Dievybė, savo galia ir visu kuo pranašesnė už mus, paskirta teisti žmoniją, visgi yra romi ir nuolankios širdies. Labai tikėtina, jog Jo romumo ir nuolankumo priežastis yra įsišaknijusi šlovingame Jo didingume. Nors gali atrodyti paradoksalu, tačiau tik tie, kurie iš tiesų yra stiprūs, gali būti patys nuolankiausi ir romiausi.
Romumas atveria tikrą jėgą. Pykstantys yra silpni, o kantrūs - stiprūs. Beribė Jėzaus širdis yra romi širdis iš dalies dėl to, jog ji - beribė. Ir aš pastebėjau, jog išties didingi žmonės yra nuolankūs žmonės, ir jie yra tiek didingi, kiek yra nuolankūs.
Žmogus, kuriam patinka didybė, pompastika ir šou pasirodymai, yra vidutinybė arba išties mažas žmogus. Tie, kas ieško akimirksnį trunkančios šlovės ir pagarbos, yra labai menki žmonės. Žmogus, norintis matyti prie savo vardo surašytus visus savo titulus, parodo, kad jam tie titulai reikalingi.
Tačiau dažnai kuo įžymesnis tampa žmogus, tuo paprasčiau jo vardas skamba kitų lūpose. Žmogus, kuris nori būti didis, iš esmės yra mažas, o tas, kuris dėl gero kitam yra pasiruošęs bet kokiam patarnavimui, turi didingų charakterio savybių. Viešpats Jėzus Kristus yra toks didingas, jog nieko negalima pridėti prie Jo šlovės, todėl Jis ir yra toks stebėtinai nuolankus ir prieinamas, - tai džiuginanti mintis. Jis yra toks didis ir tuo pat metu toks nuolankus, ir šie du didingi faktai yra glaudžiai susiję.
Mūsų palaimintas Viešpats savo gyvenimu įrodė tai, ką tvirtino, sakydamas: Aš romus ir nuolankos širdies. Jis labai aiškiai ir matomai tai parodė, ir, jei tik atidžiai studijuosime Jo biografiją, mes labai ryškiai tai matysime.
Kai Jis atėjo į žemę, pirmasis Jo „pasirodymas" buvo ėdžiose ir prie nusižeminusios moters krūtinės. Jaunystę Jis praleido dailidės krautuvėje, o kai vėliau, šventykloje, buvo pastebėti keli Jo dieviškos išminties atspindžiai, Jis grįžo atgal su savo mama ir žemiškuoju tėčiu ir toliau buvo jiems paklusnus.
Gyvendamas žemėje Jis visuomet tapatinosi su vargšais. Jis nesirengė prašmatnių drabužių ir nesipuikavo valdovų rūmuose. Erodas, matydamas Jėzų, tikriausiai nerimavo, tačiau Kristus niekuomet nėjo į rūmus, kad patenkintų jo smalsumą ir Erodo negyrė. Jėzus buvo patenkintas būdamas su Petru, Jokūbu ir Jonu - nuolankiais žvejais.
Visuomet stebino ir Jė-zaus dėmesys vaikams. Jo švelnumą įsiminė visi, kurie prie Jo artinosi. Ar Jis yra ką nors atstūmęs? Ar Jis su kuo nors yra kalbėjęs išdidžiai? Ar Jis buvo kada susierzinęs? Argi Jis tyliai nekentė įžeidimų? Argi Jis neatsakinėjo į suktus klausimus išmintingai? Argi gailestingumas nebuvo vienintelis Jo atsakas į blogį?
Jis buvo romus net mirties akivaizdoje. Jo tylėjimas priešų akivaizdoje liudijo Jo nuolankumą ir buvo Jo malda už savo žudikus. Būdamas žmonių paniekintas ir atstumtas, Jis liko jų draugas ir mylimasis, kuris geru atmoka už visą jų parodytą blogį. Jis išties buvo romus ir nuolankios širdies.
Tai pamoka, kurią aš noriu išmokti - noriu būti romus! Ne visi mes esame romūs. Kai kurie iš mūsų galbūt ir esame romūs, bet tai tikriausiai turime iš prigimties, o ne iš malonės. Tačiau tikrasis romumas yra gaunamas malonės dėka.
Matthew Henry sako, jog Biblijoje galime aptikti tik tris žmones, apie kuriuos yra pasakyta, kad jų veidai švytėjo: tai Mozė, Jėzus ir Steponas. Visi šie žmonės buvo romūs žmonės. Piktų žmonių veidai nešvyti. Jei kas nors gali „padėti" dieviškai švytėti krikščionio veidui, tai - pasiruošimas atleisti.
Jei esi pasiruošęs atleisti, tavyje pasireiškia vienas nuostabiausių Atpirkėjo charakterio bruožų. Tai nuostabi jėga - romumo jėga. Pyktis neturi jokios jėgos. žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo (Jn 1, 20).
Nusilenk, kad nugalėtum. Atsiduok, kad įveiktum. Niekas nepasiekia tiek pergalių kaip romumas, tačiau ne apsimestinis romumas, o tikras nuolankumas ir švelnumas.
Dievas gali apdovanoti mus malone rasti ramybę atsikratant pykčio, nes tik romumas padės atrasti ramybę tavo sielai. Tu negalėsi ramiai gyventi, kol esi šiurkštus, rūstus ir pasiruošęs įsižeisti už kiekvieną mažiausią skriaudą.
Kartą Augustino paklausė: koks dalykas religijoje yra esminis? Jis atsakė: „Pirmas ir svarbiausias dalykas yra nusižeminimas, antrasis - nusižeminimas ir trečiasis - nusižeminimas". Nuolankus žmogus yra „pilnas", tobulas žmogus, o išdidus žmogus - tuščias žmogus. Išpuikimas rodo silpnumą, o širdies nuolankumas - stiprybę. Jėzus Kristus buvo stiprus ir visgi romus, didis ir tuo pačiu nuolankus.
O, kad mes išmoktume iš Jo šią pamoką ir būtume romūs bei nuolankios širdies!
Iš žrn. „New Man" (2003 m., kovas/balandis)
vertė Tadas Makčinskas
Nuort. R. Bikulčiaus
