Tačiau čia pakalbėsime apie tris stiprius ir labai svarbius krikščioniui dalykus: apie nusižeminimą, kantrybę ir maldą.
Jokūbas rašo po Aziją ir Mažąją Aziją pasklidusiems krikščionims, kur jie atsidūrė po Jeruzalės sugriovimo, apie 70 m. e. m., dėl prasidėjusių persekiojimų. Tai tikriausiai yra pirmasis iš Naujojo Testamento laiškų. Romėnai labai persekiojo krikščionis, nes manė, kad būtent krikščionys užtraukė Romos imperijai nesėkmes, nes jie, priešingai nei romėnai, tikėjo ir garbino tik vieną Dievą. Krikščionių nepriėmė ir žydai, - jie taip pat juos persekiojo.
Krikščionybė daugiau nebuvo smulki keistų žmonių sekta, bet tapo galinga jėga. Jokūbas rašo norėdamas pastiprinti tikinčiuosius, ragindamas juos iki galo išsaugoti tvirtą tikėjimą. Jokūbas kalba apie ištvermę, kantrybę ir ragina būti Žodžio vykdytojais. Tai dar viena Jokūbo laiško temų. Tik nesakykite, kad esate krikščionys ir norite taip gyventi! Jis pašaukė mus būti Žodžio vykdytojais, ir jūsų veiksmai parodo, ar jūsų atsidavimas Kristui yra tikras, ar tai tėra tik žodžiai.
Jokūbas savo laiške vartoja žodį, kuriuo šiandien mes vadiname bendruomenę. Ar suprantate, ką reiškia žodis bendruomenė? Tai tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų populiarus žodis. Bendruomenė - tai artimų žmonių grupė, žmonės, su kuriais daugiau ar mažiau esame gyvenime susiję, bet tai - ne tik tavo šeima, bet ir draugai, bendradarbiai, kaimynai ir panašiai. Tai - jūsų bendruomenė. Tai - žmonės, kurie jus gerai pažįsta, jūs kartu dirbate ir tarnaujate. Prisimenu vieną skaitytą straipsnį, kuriame buvo kalbama apie tai, kad anksčiau bendruomenę, mūsų artimiausių draugų ratą, sudarydavo kaimynai. O dabar mes net nepažįstame savo kaimynų, tiesa? Labai nedaug žmonių pažįsta savo kaimynus. Dabar jūsų bendruomenė yra bendradarbiai, žmonės, gyvenantys priešais ar virš jūsų, su kuriais jūs turėjote reikalų.
Jokūbas rašo apie bendravimo principus tikinčiųjų bendruomenėje. Jis moko, ką mums reikia daryti ir ko turime siekti, kokių požiūrių laikytis.
Tikriausiai esate girdėję posakį, kad egzistuoja viena vertybė, kurią tuoj pat prarandi, kai tik pagalvoji ją turįs, tiesa? Kalbu apie nuolankumą. Man patinka ši savybė! Atkreipkite dėmesį į žmones, kurie giriasi, jog yra nusižeminę: „Aš toks nuolankus, toks nusižeminęs!" Tokiu būdu tai neveikia.
Apaštalas Jokūbas pradeda apie tai kalbėti 4 savo laiško skyriuje: Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite - ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu. Gal manote, kad Raštas veltui sako: „Pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse" (Jok 4, 1-5).
Jokūbas atskleidžia daugybės tarp mūsų kylančių ginčų ir kovų priežastį. Manau, ir šiuo metu bažnyčiose yra nesutariančių žmonių. Jokūbas parodo, kad dėl mūsų žmogiškos prigimties tarp tam tikrų grupių vis kyla nesutarimų, ir taip buvo visada. Jis klausia: ar gali būti, kad mes visi norime eiti savo keliu? Ar esate kada nors buvęs panašioje grupėje: kai vienas nori, kad elgtųsi pagal jo norą, kitas - kad būtų elgiamasi pagal jį, ir galiausiai kyla konfliktas. O bažnyčioje kiekvienas galvoja, jog žino, kuriuo keliu Dievas liepė eiti, todėl situacija tampa dar sudėtingesnė! Tada mes mąstome, ką Dievas turėjo omenyje, tam asmeniui pasakydamas tai, man pasakydamas ką kita, o trečiam dar ką nors kitaip? O gal iš tiesų Dievas niekam nieko nesakė? Štai prie kokios išvados galime prieiti.
Tačiau Jokūbas savo laiške parodo, kad problema - savanaudiški troškimai. Jis sako: jūs nemąstote apie viso Kūno, apie visų gerovę. Mąstote tik apie savo savanaudiškus troškimus. Jūs norite eiti savo pačių keliu, todėl ir kyla kovos bei ginčai. Argi ne dėl to kyla visi nesutarimai? Mes visada norime elgtis pagal save, o kai negalime taip elgtis arba, kai kas nors atsisako su mumis sutikti ir nepritaria mūsų „nepaprastai puikiam" planui, tai veda į nusivylimą ar net konfliktą. Jokūbas sako, kad kovojame ne tik todėl, kad norime elgtis pagal save, bet negalime, bet ir dėl to, jog mes net nemanome dėl to šauktis Dievo. Kartais mes net nepagalvojame paklausti Dievo valios, pavyzdžiui, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. O kai meldžiamės, bet negauname, tampame pikti ir nelaimingi. Tačiau negauname, ko prašome, nes motyvai nėra švarūs.
Kokie yra jūsų motyvai? pagrindinis žmonių motyvas - noras nuolatos gauti tai, ko jis ar ji nori. Dievas nėra smulkių prekių automatas ar kompiuteris, kai nustačius datą gali gauti visą tos dienos informaciją ir išsispausdini tai, ko reikia. Ne. Dievas yra gyvas Asmuo. Jis yra Dievas, ir mes su Juo bendraujame. Nepa-kanka meldžiantis tik ištarti tam tikrą frazę ir pakartojus ją tam tikru dienos metu ar pan. galvoti, kad tai tikrai pasieks Dievo ausį. Žinote, kas pasiekia Dievo ausį? Jis visada išgirsta, kai širdies motyvai yra tyri, kai meldžiamės bei nuoširdžiai norime Jo valios savo gyvenime.
Pradžios knygos 3 sk. skaitome, kaip šėtonas atėjo pas Ievą ir gundė ją valgyti sodo vaisių. Jis jai sakė: „Jei suvalgysi šį vaisių, jūsų akys atsivers, ir būsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga". Visi žinome, kad buvo pasakyta dalis tiesos. Tai tipiškas klastotės pateikimas: dalis tiesos, o kita dalis - melas. Ievai tikrai atsivėrė akys: nepaklusdama Dievui ir suvalgiusi tą vaisių, ji ėmė suprasti, kas yra gėris, o kas - blogis. Tačiau ar ji tapo tokia kaip Dievas? Ne! Ji nebuvo kaip Dievas. Biblijoje sakoma, kad velnias yra apgavikas, ir Ieva buvo apgauta. Kitais žodžiais tariant, ji nepradėjo žinoti geriau, ji buvo apgauta. Adomas suvokė skirtumą tarp gėrio ir blogio, ir sąmoningai valgė obuolį.
Taigi, Ieva buvo apgauta. Ką šėtonas jai pasakė? Jai velnias pasakė, jog yra kai kas, ko ji negali turėti. Mums visada labai reikia to, ko negalime turėti, tiesa? Ar tai nėra žmogiška? Ar esate kada prižiūrėję neseniai vaikščioti pradėjusį mažylį? Jis gali daryti beveik viską, tačiau labiausiai nori to, ko jam liesti negalima. Tokia jau ta žmogiška prigimtis. Ieva sakė: „Bet aš to noriu". Ji pasielgė, kaip norėjo, ir tai gavo.
Aš to noriu! - tai yra mūsų sukilimo prieš Dievą esmė. Pradžios knygos 3 skyriaus gale Dievas Adomui ir Ievai paskelbė nuosprendį. Jis jų neprakeikė. Jis prakeikė tik žemę ir gyvatę. Dievas neprakeikė Adomo ir Ievos, tačiau paskelbė, kaip nuo šiol viskas vyks. Įdomu, kad Dievas nepradėjo vėl visko iš naujo ir nepakeitė kūrinijos. Prisiminkime, ką Jis buvo apie ją pasakęs. Baigęs kurti Jis sakė: „Tai yra gerai". Dievui nereikėjo visko daryti iš naujo vien tik todėl, kad Adomas ir Ieva „sugadino reikalą". Jis paliko viską kaip buvus, bet pasakė Adomui, kad dabar jis turės dirbti žemę, o ši jam nepadės, bet želdins erškėčius ir usnis. O Ievai Dievas pasakė, kad ji su skausmu gimdys vaikus, ir kad vyras jai viešpataus. Daugelis komentatorių pasakytų, kad čia ir prasideda vedybinės problemos! Staiga visos Adomo ir Ievos svajonės gyventi vienam dėl kito, paklusti vienas kitam ir gyventi dėl kitų, buvo sugriautos. Adomas nusprendė gyventi taip, kaip jis nori, Ieva nusprendė gyventi pagal savo norus, - ir žaidimas prasidėjo! Nuo tada mes visi norime eiti savo keliu ir renkamės savo, o ne Dievo valią. Tokia yra mūsų žmogiška prigimtis.
Kur yra blogio pradžia? Tai - vis dar paslaptis. Tai kažkas, ko mes negalime suvokti. Tačiau yra tam tikrų įžvalgų. Senojo Testamento pranašas Izaijas 14 skyriuje taip vaizdingai kalba apie Babilono ar Tyro karalių, jog galime suvokti, kad čia piešiamas šėtono prototipas: Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas? Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!' (Iz 14, 12-14). Daugelis žmonių mano, kad, cituodamas šias Rašto eilutes Naujajame Testamente, Jėzus kalbėjo apie šėtoną. Dėl šios Jėzaus pateiktos paralelės daug žmonių tiki, kad buvo laikas, kai danguje kilo karas, kai vienas iš pagrindinių Dievo angelų, šėtonas, sukilo prieš Dievą. Jis sakė: „Aš tapsiu lygus Aukščiausiajam! Aš elgsiuosi taip, kaip noriu aš pats". Žinoma, jis buvo išmestas iš dangaus, - tada ir atsirado blogis bei jo jėgos. Kai mes trokštame vykdyti ar elgtis pagal savo norus, viskas visada baigiasi blogai.
Biblijoje daug kalbama apie išdidumą, o Jokūbas tai susieja su kovomis bei ginčais ir su neatsakytomis maldomis. Įdomu tai, kad jis sako, jog jei jums ko nors trūksta, tai priežastis, kodėl to negaunate, dažnai yra tai, kad jūs net neprašote to iš Dievo. Kartais mes nė nepagalvojame pasimelsti. Ar jums yra taip buvę? Gėda pripažinti, bet man taip būna. Kai kas atsitinka, kartais man nė į galvą nešauna pasimelsti, kol situacija nepasidaro iš tikrųjų bloga ir kol aš pati nepajuntu tų blogų padarinių. Tada jau krentu veidu žemyn ir meldžiuos. Suprantate? Stebėtina, tačiau dažnai ir mums, krikščionims, reikia daug laiko, kad susivoktume pasimelsti. Paulius ragino korintiečius melstis dėl visko: viską atnešk Dievui, nesvarbu, kaip nereikšminga tai atrodytų.
Žinote, aš nemėgstu melstis dėl mažų, nereikšmingų dalykų, nes manau, kad Dievas davė man pakankamai supratimo suvaldyti situaciją pačiai, bet tada aš prisimenu šią eilutę - raginimą melstis dėl visko. Todėl aš taip ir darau: prašau Dievo priminti man, kad, iškilus kokiai nors tai problemai, aš visų pirma prašyčiau Jo pagalbos, kad malda būtų pirmoji mano reakcija. Manau, jog kuo labiau mes bręstame kaip krikščionys, tuo stipresnis tampa mūsų maldos gyvenimas ir tai tampa natūralu. Tačiau tie žmonės buvo savanaudžiai, taip nutolę nuo Dievo, kad net nemanė melstis. Turėtume vėl ir vėl patikrinti ir savo širdis. Štai kur slypi problema. O koks sprendimas?
Jokūbo laiške skaitome: Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantys. Dejuokite, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas - liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, ir Jis jus išaukštins" (Jok 4, 6-10).
Jokūbas sako, kad Dievas išdidiesiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Dievas artinasi prie tų, kurie atiduos savo pačių savanaudiškus troškimus ir savo poreikius Jam. Šios eilutės - tipiškos Naujojo Testamento eilutės, kuriose aiškiai nurodoma, ką mums reikia daryti.
Norite pažinti Dievą? Norite priartėti prie Jo? Ar nepavargote savo krikščioniškame kelyje nuo savo pačių norų ir valios, troškimo daryti savaip, nuo konfliktų ir problemų, nuo neatsakytų maldų ir nusivylimo? Ką ketinate daryti? Jei atkreipsite dėmesį į šią žinią, pastebėsite nuostabias kryptis.
Visų pirma Jokūbas čia mini, kad Dievas yra maloningas ir atkreipia dėmesį į tuos, kurie yra nusižeminę. Jis artinasi prie tų, kurie yra nusižeminę, sudužusios dvasios.
Evangelijos pagal Luką 18 skyriuje Jėzus pasakoja istoriją apie besimeldžiantį vargšą žmogų ir fariziejų. Ar pamenate šią istoriją? Jėzus sako, kad fariziejus, religinis vadovas, pakėlęs rankas ir susižavėjęs garsiai meldėsi: Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti nusidėjėliai. Žydai buvo įpratę maldoje dėkoti už tai, kad jie yra žmonės, kad nėra nusidėjėliai. Tai buvo tradicinė malda. Tačiau pažiūrėkime, kaip Jėzus sugretina jį su vargšu žmogumi, nusidėjėliu, kuris suklupęs ant kelių ir nusilenkęs prieš Dievą vis kartojo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui". Jėzus šią situaciją panaudojo savo mokiniams pamokyti. Jis sakė: Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 18, 14). Buvo išteisintas vargšas žmogus, o ne fariziejus, kuris išdidžiai iškėlęs rankas didžiavosi savo padėtimi ir manė, kad Dievas turi būti laimingas, turėdamas tokį žmogų kaip jis.
Šventajame Rašte yra daugybė eilučių, kalbančių, kad Dievas yra arti tų, kurie yra prieš Jį nusižeminę. Noriu jums pasakyti štai ką: nesvarbu, kokioje būtumėte situacijoje - esate sutrikę, nežinote, ką pasirinkti, norėtumėte pažinti Dievo valią? - saugiausia vieta - ant kelių, nusižeminus prieš Dievą.
Nežinau nieko, kas labiau nei dvasinis išdidumas gali griauti žmogaus dvasinį gyvenimą. Ar jūs pažįstate išdidžių žmonių? Hm... Tai žmonės, kuriuos minėjau anksčiau - sakantys, kad jie yra labai nuolankūs ir nusižeminę.
Turiu draugę, kuri patarnaudavo vienai moteriai. Mano draugė guodėsi nežinanti, kaip jai patarnauti, ir sakė nerimaujanti dėl tam tikrų dalykų. Moteris sakosi esanti patenkinta savo dvasios būkle ir mano esanti beveik tobula! Mes su drauge esame panašaus amžiaus, abi esame krikščionės, ir dažnai pajuokaujame, sakydamos: kuo tampame vyresnės, tuo aiškiau suprantame, kad nieko nesuprantame ir vis mažiau žinome. Taip, aš nieko nežinau. Tai randame ir Psalmėse, kai psalmių autorius sako: „Aš nieko nežinau". Pažįstu šį jausmą. Esu įsitikinusi, jog kuo labiau savo krikščioniškame gyvenime mes artėjame prie Kristaus, tuo labiau jaučiamės nieko nežiną. Vis aiškiau suprantu, kaip labai man Jo reikia, ir vis labiau darausi nuo Jo priklausoma.
Mes su drauge pradėjome žiūrėti, ką apie tai sako Raštas. Apaštalas Paulius sakė, kad jis yra didžiausias iš visų nusidėjėlių. Ir tai jis pasakė savo tarnystės pabaigoje. Pirmuose laiškuose jis rašė, kad yra žydų žydas, kad yra išsilavinęs ir gali didžiuotis savo kilme, tačiau paskutiniame laiške jis sakosi esąs blogiausias iš visų žemėje gyvenančių nusidėjėlių. Jis sakė: „Aš esu blogiausias iš nusidėjėlių! Nėra didesnio nusidėjėlio nei aš".
Pagalvokime ir apie karalių Dovydą, kuris yra laikomas vienu didžiausių žmonių Šventajame Rašte. Perskaitykite psalmes ir atkreipkite dėmesį, kaip jis žiūri į save. Dažnai apie save jis kalba kaip apie žmogų, turintį daugybę poreikių ir desperatiškai ieškantį Dievo, laukiantį, kad Jis pasirodytų jo gyvenime. Dovydas buvo dėkingas Dievui už Jo meilę ir gailestingumą.
Pastebėkite: kuo arčiau Dievo buvo Rašte minimi didieji žmonės, tuo labiau jie suvokė, kaip labai Jis jiems reikalingas, ir tuo labiau nusižemindavo. Tai - ne atsitiktinumas. Nusižeminimas yra krikščioniškos brandos dalis ir pirminis požymis, kad Dievas gali tą žmogų naudoti.
Visų pirma, Jokūbas ragina paklusti Dievui ir pripažinti, kad Jis mums labai reikalingas. O tai reiškia eiti prieš savo pačių valią ir norus, pavesti save Dievui. Toliau Jokūbas ragina: priešinkitės velniui. Prisiminkime ir pagalvokime, kaip Jokūbas ragina elgtis: žiūrėkime, ką ir kaip kalbame, nebūkime šališki, nebūkime veidmainiai. Jis ragina pasipriešinti tokiems dalykams, nustumti juos šalin, atsikratyti jų, jei tik norime paklusti Dievui ir artėti prie Jo. Man patinka artėti prie Jo!
Kai tampame krikščionimis, tai ženklas, kad Dievas mus surado. Dievas pats imasi iniciatyvos, tiesa? Jo Šventoji Dvasia veda mus prie Jo. Tačiau esu įsitikinusi, kad tam tikru mūsų krikščioniško gyvenimo metu žengti žingsnį prie Dievo, judėti artyn turime mes. Tu esi tikintysis, esi Dievo vaikas, esi Jo šeimos narys, tačiau, aš manau, kad kartais Jis tarsi meta mums iššūkį ir kviečia eiti toliau, eiti giliau. Jis klausia: „Ar seksi mane? Ar eisi paskui mane?" Daug krikščionių sako: „Man gerai čia, kur aš esu". Ir Dievas iš savo malonės ir meilės leidžia jiems likti ten, kur jie yra. Bet kitus Dievas kviečia judėti toliau, artėti prie Jo, dėti papildomas pastangas einant paskui Jį, vytis Jį, trokšti Jo ir Jį surasti. Apie tai, kaip žingsnelis po žingsnelio artėti prie Dievo ir kalba Jokūbas, raginantis: Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantys (Jok 4, 8). Ar žinote, ką tai reiškia? Čia kalbama apie nuostolių atlyginimą. Pamenate Jėzaus ir Zachiejaus istoriją? Zachiejus buvo mokesčių rinkėjas. Atėjęs pas Kristų, jis ne tik priėmė Dievo atleidimą, bet ir pažadėjo keturgubai atlyginti tiems, kuriuos buvo apvogęs. Štai ką reiškia nusiplauti rankas - atlyginti žalą.
Ne tik prašyk atleidimo, bet pats atsiprašyk ir atlygink žalą. Eik pas žmogų ir imkis iniciatyvos susitaikyti. Po to esame raginami apvalyti ir savo širdis. 1 Petro laiške skaitome: Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus (1 Pt 1, 22). Savo sielą apvalome paklusdami tiesai, kurią Dievas mums apreiškė. Tada Jokūbas sako: Dejuokite, liūdėkite ir raudokite. Jei ištrauktume šią eilutę iš konteksto, nesuprastume, apie ką ji kalba. Tačiau rimtai pažiūrėkime į tai, prisiminkime eilutes apie ginčus, kivirčus ir raginimą nesielgti pagal savo valią. Apaštalas ragina labai rimtai žiūrėti į savo nuodėmes ir dėl jų raudoti. Man tai primena Kalno pamokslą, kai Jėzus sako: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra Dievo karalystė. Palaiminti alkstantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Čia Jis kalba apie tuos, kurie yra nusižeminę, kurie yra dvasiškai alkani, kurie nebijo pasakyti, kad yra visiškai priklausomi nuo Dievo, ir pripažįsta savo nuodėmingą padėtį.
Na o 10 Jokūbo laiško 4 skyriaus eilutė viską tarsi apibendrina: Nusižeminkite prieš Viešpatį, ir Jis jus išaukštins. Tam pailiustruoti nežinau geresnio pavyzdžio nei Chucko Colsono pavyzdys. 1973 m. jis buvo nuteistas Votergeito skandalo metu. Jis buvo apkaltintas pažeidęs valstybės įstatymus, - apie tai jis rašo savo knygoje „Atgimęs iš naujo", kurioje papasakoja ir savo atsivertimo istoriją. Kartą, kai po Biblijos studijų jis važiavo automobiliu, jį prislėgė nuodėmės: jis sėdėjo automobilyje ir raudojo, supratęs, kad jis ne tik pažeidė įstatymą ir taip nusikalto prieš Amerikos žmones, bet jis nusikalto ir prieš Dievą. Chuckas Colsonas sudužo - Dievas pradėjo darbuotis jo širdyje. Jis pateko į kalėjimą, kur pradėjo augti kaip krikščionis. Jis pradėjo suprasti, ką iš tikrųjų reiškia Dievo žodis, norėjo visiškai pavesti savo protą Dievo žodžiui, suprasti Jo kelius. Vėliau jis įkūrė pasaulyje didžiausią ir įtakingiausią tarnavimą kaliniams „Prison Fellowship". O viskas prasidėjo nuo to, kad vienas žmogus nusižemino prieš Dievą. Būtent apie tai aš ir galvoju, skaitydama šią Jokūbo laiško eilutę: nusižemink ten, kur esi, sėdėk ir raudok, ir viskas pradės keistis, - negaliu apsakyti, ką Dievas gali su tavimi padaryti. Būtent taip ir atsitiko su tuo žmogumi.
Galiausiai Jokūbas pamini ir kantrybę. Dievas laimina žmones, kurie kantriai atlaiko išbandymus: Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų. Imkite, broliai, kentėjimo ir ištvermės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo (Jok 5, 7-11). Dievas laimina žmones, kurie kantriai išlaiko išbandymus. Jie gaus gyvenimo vainiką (Jok 1, 12).
Kai aš buvau Kinijoje, trys kinietės priėmė Kristų. Dėl to, kad jos tapo krikščionėmis, jas išvarė iš namų. Viena moteris turėjo 5 metų sūnelį, ir jai buvo uždrausta su juo matytis. Mes už jas meldėmės. Kai jos pradėjo pasakoti savo istorijas, mūsų vertėja pradėjo raudoti: ašaros upeliais tekėjo jos skruostais. Mes, žinoma, nekantravome sužinoti, kas nutiko. Vertėja papasakojo šių moterų istorijas - vyrai jas išmetė iš namų. Tačiau tos moterys sakė: „Tai yra kelias, kuriuo Dievas mus pakvietė eiti, ir mes juo eisime". Jos susitarė eiti iš kaimo į kaimą ir mokyti žmones, skelbti Evangeliją. Kiek žinau, jos laimėjo Kristui maždaug 65 moteris, gyvenusias kaimeliuose kalnuose.
Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti (Jok 5, 8).
Iš http://bible.org/
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotr. M. Kablytės
