Kokia rimta mintis, jog mūsų meilė Dievui bus matuojama pagal mūsų kasdienį bendravimą su žmonėmis ir jame matomą meilę.
Kaip rimta, kad mūsų meilė Dievui bus apsigavimas, jei jos tikrumo neįrodys kasdienio gyvenimo su aplinkiniais žmonėmis testas. Tas pats ir su mūsų nuolankumu. Lengva galvoti, kad jau nusižeminome prieš Dievą. Vienintelis pakankamas įrodymas, kad mūsų nuolankumas prieš Dievą yra tikras, bus nuolankumas prieš žmones. Tai bus vienintelis įrodymas, kad nuolankumas užėmė savo vietą mumyse ir tapo mūsų prigimtimi - kai mes iš tiesų, kaip Kristus, apiplėšime save. Kai Dievo akivaizdoje širdies nusižeminimas taps ne poza, į kurią atsistojame tuomet, kai galvojame apie Jį ar meldžiamės Jam, bet viso mūsų gyvenimo dvasia ir bus matoma mūsų elgesyje su broliais.
Ši pamoka labai svarbi. Tikrasis mūsų nuolankumas - ne tas, kurį mes stengiamės parodyti Dievui melsdamiesi, bet tas, kurį nešiojamės savyje ir vykdome savo kasdienybėje. Kasdienio gyvenimo smulkmenos yra amžinybės testai, nes jos parodo, kokia dvasia iš tiesų mus valdo. Nerūpestingaisiais momentais mes parodome, kas iš tiesų esame. Kad pažintum nuolankų žmogų, pamatytum, kaip jis elgiasi, turi pamatyti jį įprastame, kasdieniame gyvenime.
Argi ne to mokė Jėzus? Jis mokė nuolankumo pamokų, kai mokiniai ginčijosi, kuris iš jų didesnis, kai matė, kaip fariziejai mėgsta garbingiausias vietas puotose ir sinagogose, kai pats davė mokiniams pavyzdį, nuplaudamas jiems kojas. Nuolankumas prieš Dievą yra niekas, jei neįrodomas nuolankumu prieš žmones.
To paties mokė ir Paulius. Romiečiams jis rašo: Pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save <...>; negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse (Rom 12, 10. 16). Korintiečiams: Meilė (o meilės nėra, jei jos šaknis nėra nuolankumas) nesigiria ir neišpuiksta, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui (1 Kor 13, 4-5). Galatams: Meile tarnaukite vieni kitiems <...>. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems (Gal 5, 13. 26). Efeziečiams, iškart po trijų nuostabių skyrių apie dangišką gyvenimą, Paulius rašo: Taigi, elkitės su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje <...>. Visada už viską dėkodami, paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje (Ef 4, 2; 5, 20-21). Filipiečiams: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save. <...>Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris <...> apiplėšė save ir esybe tapo tarnu <...> ir nusižemino (Fil 2, 3. 5. 7-8). Ir kolosiečiams: Apsivilkite nuošir-džiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems <...> kaip Kristus atleido (Kol 3, 12-13).
Tikrasis sielos nusižeminimas ir širdies nuolankumas turi būti matomas mūsų santykiuose, elgesyje su kitais. Mūsų nuolankumas prieš Dievą neturi jokios vertės, jei nepadeda mums apreikšti Jėzaus nuolankumo aplinkiniams žmonėms. Pažvelkime į nuolankumą kasdieniame gyvenime šių žodžių šviesoje.
Nuolankus žmogus visuomet stengsis veikti pagal šią taisyklę: Pagarbiai vertinkite vieni kitus, tarnaukite vieni kitiems, vienas kitą laikykite aukštesniu už save, pakluskite vieni kitiems.
Štai dažnas klausimas: kaip galime kitus laikyti geresniais už save, jei matome, kad jie gerokai mažiau už mus turi išminties ir šventumo, įgimtų dovanų ir gautos malonės? Klausimas puikiai įrodo, kaip mažai mes suprantame, kas yra tikrasis sielos nusižeminimas. Tikras nuolankumas prasideda tuomet, kai Dievo šviesoje pamatome, kad esame niekas, sutinkame atskirti ir išmesti savąjį „aš", kad leistume Dievui būti viskuo. Siela, kuri taip padarė ir gali pasakyti: „Praradau save, kad atrasčiau Tave", daugiau niekad nesilygins su kitais. Dievo akivaizdoje toks žmo-gus visam laikui atsisakė kiekvienos egoistiškos minties. Kitą žmogų jis vertina kaip tas, kuris yra niekas ir neieško nieko sau. Tai siela, kuri tarnauja Dievui ir dėl Jo tarnauja viskuo. Ištikimas tarnas gali būti išmintingesnis už šeimininką ir vis dėlto išlaikyti tikrą tarno dvasią bei poziciją. Nuolankus žmogus žiūri į kiekvieną Dievo vaiką - net patį silpniausią ir labiausiai nevertą - ir jį gerbia, teikia jam pirmenybę kaip Karaliaus sūnui. Dvasia To, kuris nuplovė mokiniams kojas, leidžia mums su džiaugsmu būti mažiausiems, būti vienas kito tarnais.
Nuolankus žmogus nejaučia pykčio ar pavydo. Jis gali šlovinti Dievą, kai mato kitus labiau pagerbtus ar palaimintus negu jis. Jis gali pakelti, kai kitus giria, o jį pamiršta, nes Dievo akivaizdoje jis išmoko sakyti kartu su Pauliumi: Esu niekas (2 Kor 12, 11). Kaip savo gyvenimo dvasią jis priėmė Jėzaus dvasią, kuri nepataikauja sau ir neieško sau garbės.
Susidūręs su pagundymu išlieti nekantrumą, įsiskaudinti, pasiduoti piktoms mintims, kalbėti aštrius žodžius - ką paskatina aplinkinių krikščionių nesėkmės bei nuodėmės, - nuolankus žmogus širdyje nešioja dažnai kartojamą įsakymą ir parodo jį savo gyvenime: Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, kaip Kristus atleido (Kol 3, 13). Jis suprato, kad užsivilkdamas Viešpatį Jėzų jis apsivilko nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme (Kol 3, 12). Jėzus užėmė jo „aš" vietą ir nebėra neįmanoma atleisti kaip atleido Jėzus. Jo nuolankumas nėra savęs nuvertinimo mintys ar žodžiai, bet, kaip sako Paulius, „nuolankumo širdis". Tai širdis, apimta gailestingumo ir gerumo, romumo ir ištvermės - malonaus ir kuklaus švelnumo, laikomo Dievo Avinėlio bruožu.
Siekdamas aukštesnių krikščioniško gyvenimo patyrimų, tikintysis dažnai atsiduria pavojuje siekti ir džiaugtis tuo, kas yra labiau žmogiškos dorybės. Tos dorybės - tai drąsa, džiaugsmas, panieka pasauliui, uolumas, pasiaukojimas, - net senieji stoikai to mokė ir tai praktikavo. O gilesnės ir kilnesnės, labiau dieviškos ir dangiškos malonės yra retai ieškomos ir vertinamos. Tai tos dorybės, kurių Jėzus pirmiausia mokė žemėje, nes Jis atsinešė jas iš dangaus - tos, kurios aiškiausiai susijusios su Jo kryžiumi ir mirtimi sau: dvasios skurdas, romumas, nuolankumas, nusižeminimas. Taigi apsivilkime nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Įrodykime savo panašumą į Kristų ne tik uolumu gelbėti pražuvusiuosius, bet visų pirma bendravimu su broliais, pakeldami juos ir atleisdami vienas kitam, kaip Viešpats atleido mums.
Broliai krikščionys, studijuokime biblinį nuolankaus žmogaus paveikslą. Ir paklauskime savo brolių, paklauskime pasaulio, ar jie randa mumyse panašumą į originalą. Nepasitenkinkime, kol nepriimsime kiekvieno iš šių žodžių kaip Dievo pažadų apie tai, ką Jis padarys mumyse. Priimkime juos kaip apreiškimą to, ką pagimdys mumyse Jėzaus Dvasia. Ir te kiekviena nesėkmė ar klaida tik paskatina mus nusižeminti ir romiai gręžtis į romųjį ir nuolankųjį Dievo Avinėlį. Būkime visiškai užtikrinti, kad ten, kur Jis pasodintas į sostą širdyje, Jo nuolankumas bei švelnumas bus viena iš gyvojo vandens srovių, trykštančių iš mūsų.
Kaip rašė Džordžas Foksas: „Aš pažinojau Jėzų, ir Jis buvo labai brangus mano sielai. Bet savyje atradau kažką, kas nenorėjo būti švelnus, kantrus ir malonus. Dariau, ką galėjau, kad tai nugalėčiau, bet nepavyko. Maldavau Jėzaus, kad Jis pagelbėtų man, ir kai atidaviau jam savo valią, Jis atėjo į mano širdį ir išėmė viską, kas nenorėjo būti švelnus, malonus, kantrus. Ir tada Jis uždarė duris".
Aš dar kartą kartoju, ką jau sakiau anksčiau. Aiškiai jaučiu, kad mes labai mažai suvokiame, kaip bažnyčia kenčia nuo trūkumo šio dieviško nuolankumo - tuštumos, kuri atveria vietą Dievui įrodyti savo jėgą. Nuolankios, mylinčios dvasios krikščionys turi giliai sielvartauti dėl to, kad kartais stokojo meilės ir pakantumo dvasios. Susidūrę su kitaip mąstančiais, patiriame, kad nelengva juos pakelti ir mylėti bei išlaikyti Dvasios vienybę taikos raiščiais. Ir kurie turėtų būti bendro džiaugsmo dalininkais, tampa nepageidautini. Ir viskas dėl vienos priežasties - stokos nuolankumo, kuris laiko save niekuo, džiaugiasi tapdamas ir laikomas mažiausiu ir, kaip Jėzus, siekia tik vieno - būti kitų tarnu, padėjėju ir guodėju, net pačiu mažiausiu ir labiausiai nevertu.
Kodėl taip yra, kad žmonės, kurie džiaugsmingai atsidavė Kristui, taip sunkiai atsiduoda savo broliams? Argi bažnyčia dėl to nekalta? Ji taip mažai mokė savo sūnus ir dukras, kad Kristaus nuolankumas yra didžiausia vertybė, geriausia iš visų malonių ir Dvasios jėgų. Bažnyčioje tiek mažai įrodymų, kad Kristaus nuolankumas yra, kaip kad turi būti, pirmoje vietoje ir pamokslaujamas visų pirma, nes yra labiausiai reikalingas. Tačiau nenusivilkime. Suvokimas šios malonės stokos tesužadina mus daugiau laukti iš Dievo. Į kiekvieną brolį ar seserį, kuriuos mums sunku pakelti, žiūrėkime, kaip į Dievo malonės įrankį. Žiūrėkime į juos kaip į Dievo instrumentus mūsų skaistinimui, kaip į tobulinimą nuolankumo, kurį Jėzus į mus alsuoja. Ir turėkime tokį tikėjimą viskuo iš Dievo ir niekuo iš savęs, kad galėtume Dievo jėga siekti tik to, kaip su meile tarnauti vienas kitam.
Iš kn. „Nuolankumas"
Nuotr. I. Jankauskaitės
