Palangė jauniems

 Gegužės 15 d. nuo pat ryto Vilniaus bažnyčią „Tikėjimo žodis" užtvindė jaunimas, susirinkęs į sąskrydį, pavadintą „Širdys, siekiančios dangaus". Šį kartą renginį mums „surežisavo" Vilniaus bažnyčios šlovintojai. Kartu su 8 svečiais iš Oksfordo „Christian Life Center" mūsų buvo per 120 „širdžių": iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Kuršėnų, Elektrėnų, Jonavos, Širvintų, Tauragės, Vievio. 

Sąskrydį pradėjo Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis" ir mūsų bendrijos jaunimo pastorius Ramūnas Jukna. Remdamasis 127-ta psalme, kurioje kalbama apie Dievo meilę ir ištikimybę, paaiškino, kodėl buvo pasirinktas būtent toks sąskrydžio pavadinimas, - Viešpats kviečia mus ieškoti Jo veido, širdimis siekti dangaus. Po įžanginio žodžio vyr. pastorius Giedrius Saulytis pasimeldė už mus visus ir už šį renginį.

Savo pamąstymais apie šiandienos pasaulį ir mintimis iš Šventojo Rašto pasidalino vienas iš Vilniaus bažnyčios šlovintojų, Ričardas Daunoravičius. „Pasaulis buvo tobulas sodas, sukurtas Dievo. Tačiau nuodėmė, atėjusi per žmogų, sugadino ir žmogų ir pasaulį. Dabar dauguma mūsų - sugedę, nesveikus vaisius nešantys medžiai. Nepaisant to, dangiškasis Sodininkas vis tiek mumis rūpinasi" - kalbėjo Ričardas. Jis ragino sekti pavyzdžiu apaštalo Pauliaus, kuris siekė dangaus, mokė aplinkinius ir mokydamas - gelbėjo. Jo, kaip medžio, vaisiai - daugybė išgelbėtų sielų.

Po trumpo pamokslo išgirdome ir Ričardo liudijimą, kaip jis atsivertė. Taip pat pasidalino apie  sunkumus, kurių ankščiau negalėjo suprasti, netgi būdamas jau tikintis. Galiausiai rado atsakymą vienoje iš C.S Lewiso knygų. Perfrazuojant galimų būtų pasakyti taip: mes esame panašūs į namą, kuriam reikia remonto. Ir štai ateina Dievas ir imasi šio darbo. Kol jis keičia tik tam tikras detales, pavyzdžiui, langus arba vandentiekio sistemą, mes tai suprantame ir per daug nesipriešiname. Tačiau, kai imame jausti stiprų skausmą ir daužymą iš vidaus, pradedame klausti Dievo, ką jis daro. Dažnai skausmas vis stiprėja. Bet mes nesusimąstome, kad kartais namą reikia griauti. Keisti jį nuo pačių pamatų. Mums skauda ir mes maldaujame, kad tai liautųsi. Vis gi turime suprasti, kad šių persitvarkymų reikia, nes Dievas iš paprasto namo stato rūmus, į kuriuos ketina įsikelti pats ir gyventi. Manau, kad daugeliui salėje sėdinčių jaunuolių pasidarė daug aiškiau, iš kur kartais kyla tas begalinis skausmas ir kokia to priežastis. Po liudijimo Ričardas atliko savos kūrybos dainą, kuri paruošė mūsų mintis maldai, o ją pravedė jaunimo pastorius Mindaugas Sakalauskas. Kartu meldėmės, kad Dievas uždegtų mūsų širdis siekti Jo. 

Pasibaigus rimtąjai daliai, žiūrėjome tris video klipus: pirmieji du buvo iš M.W. Smitho koncertų, o paskutinis iš televizijos laidos „America‘s Got Talents". Po to vyko diskusijos grupelėse, kuriose buvo keliami klausimai, ką mums reiškia šlovinimas? Ar tai tik įžanga prieš pamokslą, ar vis gi kažkas daugiau?

Po diskusijų pasijutome kaip reikiant išalkę, tad nelaukdami sugužėjome į bažnyčios kavinę pietauti. Po pietų buvo paskelbtas laisvalaikis, kurio metu jaunuoliai galėjo užsiimti tuo, kuo norėjo. Rinktis tikrai buvo iš ko. Mėgstantys aktyvią veiklą galėjo vykti į ekskursiją po Pilaitės mikrorajoną arba eiti žaisti sporto žaidimų. Ramesnieji galėjo rinktis stalo žaidimus arba eiti melstis. Na, o meniškos sielos jaunuoliai savo mintis piešiniais liejo ant „Vienybės medžio".

Pailsėję ir prisibendravę vėl suėjome į salę, kur vyko antroji, vakarinė sąskrydžio dalis, skirta šlovinimui. Vakaro vedėjas Vladas Charkovas pirmiausia ant scenos pakvietė Vilniaus bažnyčios chorą „Maranata" , kuris atliko giesmę „Atiduodu tau savo gyvenimą". Po choro giesmės kaunietis Lukas Bajarskas būgnais atliko dviejų kūrinių improvizacijas: Dave Wecko „Sixteenth Note Feel" ir Davido Garibaldi „Cobra". Savo muzikinius gabumus pademonstravo ir jonavietis Kristijonas Sakalauskas, trimitu sugrojęs preliudiją „Ave, Marija" ir giesmę „Ramybė". Ši giesmė stipriai palietė mūsų širdis. Pasijutome paguosti, nuraminti ir paskatinti nepaliauti siekti dangaus, pašvęsti savo širdis Jam. Sužavėtas vakaro vedėjas taip pat panoro išbandyti save grodamas trimitu - ir jam visai neblogai pavyko.

Svečių iš kitų miestų pasirodymus pakeitė vilniečių merginų šokių grupė „Džiaugsmas", kurios vadovė - nepailstanti Aida Maksvytytė. Merginos sušoko šokį „Judesių daina". Po jų į sceną užlipo vienas choro „Maranata" vokalistų, Vitalijus Beconis. Kalbėdamasis su vakaro vedėju, jis iškėlė du klausimus pamąstymui: kas yra tavo Viešpats? Kodėl tu jį garbini? Vitalijus taip pat papasakojo apie savo atsivertimą bei atliko giesmę „The Last Song of Father and the Son", kuriai žodžius pagal Eltono Johno muziką parašė Gintautas Abarius. Savo liudijimais su mumis pasidalijo ir choro vadovė Edita Tamoševičienė bei solistė Džiuljeta Baužienė, atlikusios po vieną giesmę: „Žinau, kad širdis nepgaus" ir „Gyvenimo upė".

Galiausiai sąskrydį apvainikavo svečių  iš Oksfordo bažnyčios „Christian Life Center" - juodaodžių sesių šlovintojų ir būgnininko - pasirodymas. Pamatėme ir išgirdome, kaip užsidegus ir temperamentingai galima šlovinti mūsų Viešpatį. Vakaras užtruko ilgiau, nei buvo tikėtasi, tačiau niekas nesijautė išvargęs. Per paskutiniąsiąs giesmes ne vienas išgyvenome Šventosios Dvasios buvimą, kartu verkėme, atgailavome, meldėmės ir šlovinome. Po paskutinės mūsų choro kartu su viešniomis iš Oksfordo atliktos M.W. Smitho giesmės „This is the Air I breathe" teko skirstytis... 

Taigi sąskrydis baigėsi. Tačiau jo prisiminimai išliks dar ilgam. Taip pat ir begalinis troškimas siekti dangaus.