Kiekviena Šventojo Rašto tiesa yra skirta tam, kad suteiktų tikintiesiems laisvę ir jėgų gyventi pagal Dievo valią.
Atrodytų, nuo ko gali išlaisvinti ši daug kartų girdėta apaštalo Pauliaus mintis, teigianti, jog esame Kristaus kūno nariai? Tačiau atidžiau įsižiūrėjus į pacituotą teiginį galima pamatyti apaštalo ir paties Dievo siekiamą tikslą, kurį konkrečiu istoriniu laiku Viešpats norėjo atskleisti Korinto tikintiesiems, o vėliau - ir visiems kitiems Kristaus pasekėjams. Paulius rašo korintiečiams, aiškindamas, jog būdami Kristaus kūnu, jie neturėtų konkuruoti tarpusavyje, bet palaikyti vienas kitą ir rūpintis artimo gerove. Tokias nuostatas apaštalas perteikia palyginimais apie skirtingus kūno narius, parodydamas, kad atlikdami skirtingas funkcijas nariai yra gyvybiškai svarbūs vieni kitiems, ir kiekvienam kūno nariui geriau, kai visas kūnas harmoningai funkcionuoja, o ne kai atskiri nariai pradeda konkurencines tarpusavio lenktynes. Atskiri nariai, nesirūpindami viso kūno gerove, kenkia patys sau, nes kūno negalia tampa kiekvieno nario negalia.
Apaštalas Paulius Dievo Dvasios padedamas stengėsi kiek galima įtaigiau parodyti korintiečiams jų rungtyniavimo absurdiškumą. Jeigu vieno kūno nariai pradeda tarpusavyje rungtyniauti ir vienas kitą atmesti, toks kūnas pasmerktas suirti. Tai, kas korintiečiams atrodė tarsi Dievo gyvybę atveriantis didesnio dvasingumo siekis, iš tiesų buvo mirtį nešančios kūniško išdidumo apraiškos. Apaštalą pasiekė žinios, jog Korinto bendruomenėje susikūrė kažkas panašaus į politines frakcijas. Vieni sakė, jog seka Petru, kiti - Pauliumi, treti - Apolu, o dar viena grupė save įvardijo kaip vienintelius tikruosius Kristaus pasekėjus. Rungtyniavimo ir vienas kito niekinimo nuostatos buvo persmelkusios įvairias Korinto bažnyčios gyvenimo sritis. Tai matėsi jiems susirenkant valgyti Viešpaties vakarienės, bylinėjantis vieniems su kitais, siekiant Dvasios pasireiškimų, vertinant Dievo tarnus, valgant stabams paaukotą maistą, svarstant santuokos klausimus, toleruojant netinkamą bendruomenės žmonių gyvenimo būdą. Kai kurie korintiečiai manėsi galį įnešti teologinių pataisų į krikščionišką pasaulėžiūrą, sakydami, kad nebus mirusiųjų prisikėlimo. Jie turbūt galvojo, jog tokiu būdu tampa krikščionybės avangardu, bet apaštalas juos sugėdino, perspėdamas, kad kai kurie iš jų visai nepažįsta Dievo. Tie, kurie įsivaizdavo esą tikriausi Kristaus pasekėjai, pasirodo, Jo nepažinojo.
Jau pirmuose laiško skyriuose Paulius aiškino Korinto tikintiesiems, kad savo nuostatomis jie prasilenkė su Kristaus Dvasia. Galvodami esą išmintingi, tapo kvaili, tardamiesi esą dvasingi, elgėsi kūniškai. Apaštalas negalėjo jiems skelbti dieviškos išminties ir maitino juos tik dvasiniu pienu, nes tvirto maisto Korinto tikintieji dar negalėjo įsisavinti - dvasinė išmintis jiems atrodė kvailystė.
Negi įmanoma, kad nuoširdžiai Dievo trokštantys krikščionys gali būti kitokie nei mes? Negi vienybę lemia ne vienoda uniforma? Šiandien šie klausimai mums skamba beveik absurdiškai. Daugelis iš mūsų jau suprantame, kad ne išorinis panašumas sąlygoja vienybę, tačiau vis dėlto kaip nelengva nuoširdžiai sutikti, jog esame riboti ir matome tik nedidelę visumos dalį. Tai šen, tai ten vis dar pasigirsta balsų, kad visi turi būti akys arba rankos, jog koja turi nuveikti daugiau nei kepenys, o inkstai viską girdėti taip pat, kaip ausys. Jeigu mūsų plaučiai pradėtų siekti būti pranašesni už skrandį, vargu ar tokios varžybos suteiktų mums džiaugsmo. Kalbėdamas apie tai, turiu omeny tiek vienos bendruomenės žmones, tiek skirtingas bendruomenes bei konfesijas. Suvokti, jog visi esame vieno Kristaus kūno nariai, turėtume galvodami ne tik apie savo bendruomenės žmones.
Tačiau, ką daryti, kad, manydami, jog siekiame patarnauti Dievui, netaptume piktybiniais Kristaus kūno nariais?
Manau, jog visų pirma vertėtų nuoširdžiai savęs paklausti, kaip aš vertinu kitus krikščionis. Ar kitas tikinčiųjų bendruomenes suvokiu kaip tarpusavyje besivaržančias komandas, ar kaip vienos didelės komandos dalis?
Kas nors gali pasiteirauti: „O jeigu tos bendruomenės atitolo nuo Dievo ir tapo tik išorinių apeigų vykdytojos? Ar tokiu atveju neturėčiau jų smerkti?"
Pasižiūrėkime, koks buvo apaštalo Pauliaus santykis į izraelitus, kurie nepatikėjo Kristumi. Tai Senojo Testamento Dievo tauta, nepriėmusi savo Viešpaties. Rašydamas romiečiams, Paulius labai aiškiai įvardija izraelitų būklę: Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo. Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas". <...> Aš jiems liudiju, kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo. Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui. <...> Izaijas labai drąsiai sako: „Mane atrado tie, kurie manęs neieškojo, apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo". Bet Izraeliui sako: „Ištisą dieną Aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą". <...> Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai (Rom 9, 31-33; 10, 2-3. 20-21; 11, 28). Atrodo, apaštalas būtų galėjęs apie Izraelį galvoti taip, kaip galvojo vėlesnių kartų krikščionys, manydami, kad Dievas, praeityje daugybę kartų jiems kalbėjęs per pranašus, galiausiai atmetė Senojo Testamento tautą. Tačiau Pauliaus santykis visai kitoks: Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, - tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus. Iš jų - tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus - visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen! <...> Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį, - kad jie išsigelbėtų. <...> Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės. Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė (Rom 9, 1-5; 10, 1; 11, 1-2).
Sakysite, jog šiuose apaštalo žodžiuose atskleistas Dievo požiūris tik į Izraelį, bet ne į krikščionis. Tačiau tame pačiame Laiške romiečiams aptinkame ir tokią Pauliaus mintį: Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta - tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti (Rom 14, 4).
Apaštalas Paulius visus tikinčiuosius matė kaip vieną kūną, susidedantį iš įvairiausių narių. Todėl, girdėdamas apie korintiečių nuodėmes, rašė jiems iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis (2 Kor 2, 4). Išgirdęs apie Galatijos bažnyčių paklydimus, Paulius išsako savo rūpestį: Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! (Gal 4, 19).
Apaštalas ragino tikinčiuosius nešioti vieni kitų naštas, melstis vieniems už kitus ir su meile palaikyti vienas kitą. Mintys apie visus tikinčiuosius, kaip apie vieną Kristaus kūną, kartojasi ne viename jo laiške. Tai nėra vienkartinis palyginimas, Pauliaus pasitelktas tik rašant Korinto bažnyčiai. Kalbėdamas korintiečiams apaštalas išplėtojo šį palyginimą apie kūną, nes jie vadovavosi priešingu, Kristaus kūno vientisumą griaunančiu požiūriu. Tačiau tiesa apie vieną kūną svarbi visiems krikščionims. Ji mums kalba apie visų laikų Kristaus Bažnyčią. Turėtume gerbti tiek savo kartos, tiek praeityje gyvenusius tikėjimo brolius bei seseris. Nors daugelis skirtingų konfesijų krikščionių, panašiai kaip ir Izraelio giminės, praeityje kovojo tarpusavio kovas, tai turėtume vertinti kaip apverktinus praeities epizodus, mokančius mus taip nebesielgti.
Atsiverkime apaštalo vizijai, kad kūno ir atskirų jo narių gerovė tarpusavyje susijusi, bet ji niekada nebus pasiekta, jeigu nariai niekins vieni kitus bei rungtyniaus vieni su kitais. Todėl įsižiūrėkime į Laiške efeziečiams Pauliaus piešiamą Kristaus kūno paveikslą:
Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 11-16).
Norėčiau atkreipti dėmesį į paskutinį ištraukos sakinį. Kūnas augs ir ugdys save tuomet, kai kiekviena dalis veiks pagal savo saiką - ne mažiau ir ne daugiau. Tai turėtų būti visų krikščionių vidinis troškimas, nes tik tokiu atveju įmanoma krikščioniško gyvenimo pilnatvė. Ši apaštalo vizija tinka tiek nedidelei namuose besirenkančiai tikinčiųjų grupelei, tiek visam Kristaus kūnui. Norėdami būti sveikais Viešpaties kūno nariais, patys turėtume suvokti mums suteiktą saiką ir nuoširdžiai to linkėti kitiems. Kiekvienas turėtume trokšti ir melsti, kad visi mūsų tikėjimo broliai bei seserys veiktų pagal jiems Viešpaties suteiktą saiką, nepriklausomai nuo to, ar jų saikas didesnis už mūsų ar mažesnis, nes tai atneš didžiausią šlovę Dievui. Mūsų tarpusavio rungtynės vyksta tol, kol ieškome šlovės sau, o ne mus išgelbėjusiam Viešpačiui. Norime būti vieni už kitus pranašesni ir savo elgesiu primename dvi patriarcho Jokūbo žmonas, Lėją ir Rachelę, rungtyniavusias tarpusavyje, kuri daugiau vaikų pagimdys Jokūbui. Priešingai, turėtume ne lenktyniauti, bet nuoširdžiai melstis, kad kiekvienas sugebėtų patarnauti pagal jam skirtą saiką. Tuo labiau, kad mūsų Viešpats pažadėjo: Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens vienam iš šitų mažųjų dėl to, kad jis yra mokinys, - iš tiesų sakau jums, - tas nepraras savo atlygio (Mt 10, 41-42).
Pripažindami kitiems suteiktą malonę ir juos palaikydami, praturtėjame patys - visų pirma todėl, kad kur kas geriau būti sveiko kūno nariu, o ne ligoto. Be to, džiaugsimės ir Viešpaties pažadėtu atlygiu. Norėdami ir melsdami, kad kiekvienas Kristaus kūno narys veiktų pagal jam skirtą saiką, vykdome Viešpaties valią ir tarnaujame Jam, o ne savo įgeidžiams. Karštai melsdamiesi šia kryptimi niekuomet neperžengsime Dievo valios ribų, nes nebandysime išmelsti sau ar kitiems to, ko Viešpats neskyrė. Apaštalo Pauliaus pateikta Kristaus kūno vizija išvaduoja mus nuo tarpusavio varžymosi ir suteikia jėgų tarnauti Dievo šlovei.
