Jeigu reiktų vienu sakiniu apibūdinti visą Kalvino palikimą, tai jis būtų toks: Kalvinas buvo tikras Dievo žodžio aiškintojas. Visą savo mokymą - tiek apie Dievą, tiek apie žmogų, apie išganymą ar apie išrinkimą - viską kildino iš Biblijos.
Jeigu kas nors būtų įrodęs, kad jo tezės prieštarauja Biblijai, Kalvinas išsyk būtų visko atsisakęs. „Nė vienos Rašto vietos žinodamas nei iškraipiau, nei klaidingai išaiškinau", - rašo jis savo atsisveikinimo kalboje 1564 m. Kalvinas mėgo aiškinti Bibliją ir tuo užsiimdavo kelissyk per savaitę pamokslaudamas, rašydamas komentarus Biblijos knygoms. Jis nevadino savęs nei vyskupu, netgi teologu, o tiesiog trumpai - „Dievo žodžio tarnu".
Kalvino nuomone, Biblija yra tokia svarbi dėl to, kad joje ir per ją mes pažįstame Dievą. Tiesa, pirmiausia apie Dievą byloja Jo darbai, visa kūrinija. Bet ir pats Dievas „pravėrė savo šventąją burną", ir Jo ištarmes šiandien randame Šventajame Rašte. Anot Kalvino, - „Šitaip Raštas sudėlioja mūsų padrikas žinias apie Dievą teisinga tvarka, išsklaido prietemas ir aiškiai parodo tikrąjį Dievą" (Inst. I, 6, 1). Tad mes galime pažinti Dievą, nes Jis pats mums save apreiškė. Dievo ieškokime tik Jo Žodyje ir „niekur kitur"; ir tik „Tokio, kokį Jis pats save apreiškė" (Inst. I, 13, 21).
Biblija yra svarbiausias dalykas ir mūsų tikėjimui. Tikėjimas „remiasi Kristuje mums duotų malonės pažadų tikrumu" (Inst. III, 2, 7). Tikintis žmogus pasitiki Evangelijos pažadais, jos tiesas priima širdimi ir jaučiasi dėl to užtikrintas (žr. Inst. III, 2, 15 s). Dievo pažadai mus pasiekia būtent per skelbiamą Biblijos žinią. Todėl tarp evangelikų Biblijos aiškinimas tapo pagrindiniu užsiėmimu, o Biblijos tekstą atskleidžiantis ir išaiškinantis pamokslas - svarbiausia pamaldų dalimi. Žmonės turi suprasti, ką Dievas jiems nori pasakyti per savo Žodį. Biblijos tekstas kiek tik įmanoma turi būti suprastas.
Tokie principai kelia daug reikalavimų bažnyčios tarnautojams. Jų atsakomybė ir užduotis - stiprinti ir gilinti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą, nuolat aiškinant Bibliją. Jie turi savo tikinčiuosius apginkluoti Dievo žodžio ginklais, išmokyti, kad tikėjimo žibintas ryškiai šviestų pasaulyje, o druska neprarastų sūrumo (žr. Ef 4,11-12); kad tikintieji gebėtų pritaikyti Dievo žodžio tiesas kasdienybėje ir visose gyvenimo sferose. Tai didelis iššūkis.
Kalvinas skyrė daug dėmesio bendruomenės narių tikėjimo tiesų pažinimui ugdyti ir mąstymui lavinti. Kadangi, anot jo, kiekvienas tikinysis pats atsako prieš Dievą, tai privalo gebėti blaiviai mąstyti, atskirti ir atsirinkti grūdus nuo pelų. Bet Kalvinas jokiu būdu nebuvo už anarchišką bažnyčią; mūsų dienomis vertinamas ir pervertinamas individualizmas jam būtų visiškai nesuprantamas. Kalvinas tik norėjo, kad bažnytiniuose reikaluose dalyvautų kuo daugiau žmonių, kad svarstytų, reikštų nuomonę ir mąstytų. Ir tam jis suteikia kritikos įrankį: „Kada ką begirdėtume, mes visada turime kuo remtis [būtent Biblija], kad pažiūrėtume kritiškai, ar Dievas tikrai taip sakė, ar ne". Kalvino nuoseklumas aiškus: nors ir akcentuodamas atskiro nario reikšmę, pabrėžia, kad ne jis ir ne bažnyčia yra aukščiausias autoritetas, o Biblija, Dievo žodis yra virš jų ir visa ko centre. Nes bažnytinis mokymas nėra toks, kad „negalėtų būti svarstomas" ar sukritikuotas. Jam reikia ir galima prieštarauti, ypač tada, kai Bažnyčia liepia daugiau „negu Viešpats savo žodyje yra apreiškęs" (Inst. IV,8,15).
Lietuvoje šis klausimas vis dar gana apleistas. Čia studijuoti Bibliją ne tik nėra labai įprasta, bet ir sudėtinga, kadangi labai trūksta pagalbinės medžiagos. Beveik nėra gerų Biblijos komentarų, mažai kitos aiškinamosios literatūros bei priemonių. Ši sfera vis dar laukia visų evangelikų tikinčių ir jų bažnyčių dėmesio, iniciatyvos bei pastangų.
Dievo ir savęs pažinimas
Kaip minėta, žmogaus gyvenimo tikslas nėra tapti laimingam. Žmogaus tikrasis kelias taip pat nėra ir „įvykdyti savo Asmeninę Legendą", kaip sako garsusis P. Coelho savo „Alchemike". Mes gyvename ir ne tam, kad, anot Vydūno, „mumyse augtų prakilnusis žmoniškumas". Mes gyvename tam, kad „pažintume Dievą", - sako Kalvinas Ženevos katekizme (1545), atsakyme į pirmąjį klausimą apie žmogaus gyvenimo tikslą. Teologas Jamesas I. Packeris tam pritaria:
„Kam mes buvome sukurti? - Pažinti Dievą. Kokio tikslo turėtume siekti gyvenime? - Pažinti Dievą. Kas yra tas amžinas gyvenimas, kurį mums duoda Jėzus? - Dievo pažinimas... Kas gyvenime geriausia, kas teikia daugiau už bet ką džiaugsmo ir pasitenkinimo? - Dievo pažinimas... Kas Dievui suteikia daugiausia malonumo žvelgiant į žmogų? - Dievo pažinimas" (Pažinti Dievą).
Taip, iš tiesų gyvenime viskas sukasi aplink Dievą. Nes Jis, o ne žmogus yra visatos centras. Bet ir žmogus nėra niekas - Kalvinas nemenkina žmogaus. Savo „Institutio" pirmame puslapyje nieko nelaukęs paaiškina: „Dievo pažinimas ir savęs pažinimas artimai susiję dalykai". Tas, kuris pažįsta Dievą, pažįsta pats save ir atvirkščiai.
Tad klausimas „kas aš esu?" yra labai svarbus klausimas, bet, kaip minėta, turi eiti sykiu su Dievo klausimu. Kalvinas paaiškina, kaip mūsų pačių, kaip kūrinių ir nusidėjėlių suvokimas, veda prie Dievo pažinimo. Bei atvirkščiai, nepažinę Dievo, nesitikėkime suvokti pačių savęs:
„Bet kita vertus, žmogus jokiu būdu neįstengs tikrai pažinti savęs, jeigu prieš tai nebus pažvelgęs į Dievą, o tik po to žvilgsnį permetęs į save. Mat mums būdinga tiesiog įgimta didžiulė puikybė, dėl kurios sau atrodome visai nepeiktini, išmintingi bei šventi, kol apčiuopiami įrodymai nepaliudija mūsų neteisingumo, nuodėmingumo, kvailybės ir netyrumo ir šitaip neįrodo mūsų kaltės. Tačiau tai visai nė nevyksta, jeigu žvelgiam tik į save, tuo pat metu nematydami Viešpaties; nes Jis gi yra vienintelis mastas, pagal kurį nustatomas mūsų įvertinimas. Mes juk iš prigimties visi linkę į veidmainystę [...]. Jeigu nepakeliame akių nuo žemės, pasiliekame visiškai patenkinti savo teisumu, išmintimi ir dora, šitaip sau baisiausiai įsiteikdami - tetrūksta tik pusdieviais pasivadinti! Bet jeigu imame ir savo mintis nukreipiame viršun į Dievą, jeigu susimąstome, kas Jis per Dievas, jei pasveriame Jo teisumo, išminties bei doros griežtą tobulumą, į kurį ir patys turėtume lygiuotis,- tada tik pamatome ir atpažįstame patys save" (Inst. I, 1, 2).
Kalvino žodžių turinys nepaprastai platus ir turtingas. Matome, kad žmogaus pažinimas apima ir Dievo pažinimą, o mokymas apie žmogų įtraukia ir mokymą apie Dievą. Tik pagalvokime, ką tai reiškia žmogaus sampratai biologijoje, psichologijoje, sielovadoje ir t. t. Šis principas taip pat neleidžia, kad griežtai atkirstume religiją nuo mokslo.
Būtų galima dar daug ką pasakyti, bet apsiribosiu išskirdamas dvi konkrečias šio dvigubo principo naudas - vieną teigiamą ir vieną neigiamą. Kalvino žmogaus ir Dievo pažinimo sujungimas tam tikra prasme mus išlaisvina, praplečia akiratį, išveda iš ankštų religinių pažiūrų. Pirmoje „Institutio" pastraipoje Kalvinas nurodo, „kad nėra taip lengva pasakyti, koks [Dievo ar žmogaus] pažinimas eina pirma ir skatina kito atsiradimą".
Ką tai reiškia? Tai reiškia, pavyzdžiui, kad mąstyti galime pradėti bet kur ir bet kada, nuo bet kurio atspirties taško, net nuo savęs, nes pasaulio dalykų pažinime iškart jau glūdi ir Dievo pažinimo pradmenys. Nėra jokio grynai sekuliaraus pažinimo (mes dėl to ir sugebame mąstyti, kadangi esame panašūs į Dievą; kita vertus, protas, kaip ir visa kita, yra puolęs). Jeigu pažįstame ką nors iš tiesų, atrandame tiesą, vadinasi šiek tiek pažinome ir Dievą bei augame tikėjimu. Kuo geriau pažįstu save ir pasaulį, tuo geriau pažįstu ir Dievą - ir atvirkščiai. Nėra reikalo nuolat kalbėti apie Dievą, norint parodyti savo dievotumą. Kalvinas neskirsto tikrovės į dvasinę ir pasaulietinę. Visas pasaulis yra Dievo kūrinija, todėl kiekvienas susimąstymas apie tą pasaulį yra susijęs ir su Dievu. Visa tai turi didelę reikšmę evangelizavimo ir apologetikos praktikai.
Be to, Kalvino mintis mes galime taikyti ir kaip kritikos principą. Antai keli paskutiniai iš Rhondos Byrne bestselerio „The Secret" („Paslaptis") sakiniai: „Nesvarbu, kas manai esąs, dabar žinai tiesą apie save. Tu esi Visatos šeimininkas. Tu esi karalystės paveldėtojas. Tu esi gyvybės tobulybė. Ir dabar tu žinai Paslaptį". Juos perskaitę, galime paklausti: ar tai iš tikrųjų tiesa? Ar rašytoja tikrai sako tiesą apie žmogų? Arba štai kito bestselerio „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari" autoriaus R. Sharmos manymu, mes galime „atsigerti iš neišsenkančio jaunatviškumo ir energijos šaltinio, trykštančio giliai mumyse"; „stebuklingo proto jėgos" dėka galime „įgyti visus trokštamus dalykus, numaldyti nerimą, pagydyti kūną (taip, tiesa!) ir pakylėti dvasią... Valdyti ir savo gyvenimo aplinkybes" ir net susikurti tobulą gyvenimą (naujausios jo knygos „Nebijok gyventi!" paantraštė: „Kaip visiškai įvaldyti protą ir kūną ir išsiugdyti nuostabų charakterį"; 1 skyrius - „Tobulas protas, tobulas kūnas, tobulas charakteris").
Perskaitę ne tik šią ištrauką, bet ir šių bei panašių autorių literatūrą, pasinaudodami Kalvino principu, turime paklausti: kokia jų siūloma Dievo samprata? Kas čia Dievas? Su kokiomis savybėmis? Byrne, Sharma, Walschas, Murphy'is į šiuos klausimus atsakytų vienodai: žmogus yra Dievas. O tai yra klaidingas atsakymas, apverčiantis visą tiesą aukštyn kojomis. Šis atsakymas išsyk duoda ir kitą atsakymą - apie žmogų. Vadinasi, minėtieji autoriai ir žmogaus iš tikrųjų nepažįsta. Ir visos jų kalbos apie potencialą, galimybes, gebėjimus ir neribotas žmogaus galias yra gryni niekai. Kalvino principas tarsi rėtis padeda atskirti grūdus nuo pelų ir pamatyti, kad Biblijos citavimas, religinė kalba, dvasingas daugžodžiavimas dažnai gali būti labai apgaulingi.
Bažnyčios vienybė
Bažnyčios vienybė buvo pagrindinė intencija ir kardinolo Jacopo Sadoleto laiške, rašytame 1539 m. kovą Ženevos miesto valdžiai su kvietimu grįžti prie Romos katalikų bažnyčios. Sadoleto lotyniškai rašytas tekstas tuo metu buvo tikras diplomatijos ir kalbinės išraiškos šedevras. Susitaikymo intonacija supinta su verbavimo gaida, bet pagriežtinta pagrindinių evangelikų tiesų, tokių kaip sola fide, kritika. Ženevoje neatsirado nė vieno, kuris tokiu pat lygiu būtų galėjęs kardinolui atsakyti. Ir čia buvo prisimintas Kalvinas, kuris ką tik iš Ženevos buvo išvarytas ir gyveno Strasbūre. Per nepilną savaitę jaunasis reformatorius surašė tokį „kietą" atsakymą, kad jo Responsio ad Sadoletum priskiriamas prie geriausių ir svarbiausių reformacijos laikų raštų.
Kalvinas paliečia visus Sadoleto priekaištus, pasipriešina kaltinimui, kad esą evangelikai suskaldę Bažnyčią. Reformatorius aiškiai pasako: mes ne skaldėme Bažnyčią, o tik kreipėme ją prie šaknų, siekėme atnaujinti, reformuoti. Kalvinas paaiškinimui naudoja kareivišką metaforą - evangelikai ne bėgliai ir ne dezertyrai: „Aš nekišau jiems [kariams, t. y. tikintiesiems] jokių svetimų vėliavų, idant ištraukčiau juos iš sumaišties, o tik tavo puikiąją būrio vėliavą, kuriai privalome būti ištikimi, jeigu norime priklausyti tavo tautai". Vėliava, aplink kurią būrys renkasi, visada yra viena, kaip ir viena Bažnyčia, kuri klauso Kristaus ir paklūsta Jo žodžiui. Evangelikų mokymas „kreipė išpažinimą atgal prie ištakų, tarsi nuo apnašų apvalė, atkurdamas jo pirmykštį tyrumą".
Ar reformacijos būtinai reikėjo? Kam reikėjo Bažnyčios atnaujinimo? Reformacijos reikėjo būtinai ir pirmiausiai dėl to, kad Romos katalikų bažnyčioje buvo beveik nelikę vietos Biblijai. „Žmonės, kurie buvo laikomi tikėjimo ramsčiais, nepažinojo Tavo [Dievo] žodžio arba juo nedaug tesirūpino. Vien tik svetimu mokymu jie vedžiojo vargšus žmones už nosies ir penėjo galai žino kokiomis kvailystėmis". Dievo žodis paprastiems tikintiesiems buvo lyg kokia „atgrasi būtybė, kurią iš tolo turėta garbinti, bet artimesnės pažinties reikėję sergėtis". Kalvinas tam pasipriešino sakydamas, kad Biblijai, Dievo žodžiui, būtina atiduoti visą ir neribotą pirmumą. Nes jis yra „fakelas", turintis mus vesti į priekį. Jo autoritetas pats didžiausias. Šitaip jis apgynė visos reformacijos, taigi ir Liuterio idėją, (dėl to šis tą Kalvino laišką ypač vertino).
Taigi vienybės raištis nėra nei kokia nors dvasinė tarnystė, kaip popiežiaus ar naujųjų apaštalų, nei organizacija ar institucija. Vienybės raištis yra tikrų tikinčiųjų tikėjimas, žmonių, kurie yra sutaikyti su Dievu ir sujungti į vieną Bažnyčią, pastatytą ant Kristaus mokymo pamato. Dievo tiesa, kurią randame Jo Žodyje - Bažnyčios vienybės raištis.
Kalvinas labai apgailestavo dėl krikščionijos susiskaldymo, laikė tai viena iš didžiausių blogybių; sakėsi galįs „dešimt jūrų perplaukti", kad tik atkurtų vienybę (iš 1552 m. laiško Anglijos reformatoriui Kranmeriui). Bet Kalvinui, kaip ir jo mokytojui M. Buceriui, labiausiai ant širdies gulėjo konkretus evangelikų vienybės klausimas. Dėl jo Kalvinas daugybę pastangų įdėjo organizuodamas visuotinį evangelikų susirinkimą, kuris, deja, taip niekada ir neįvyko. Galima drąsiai sakyti, kad Kalvinas buvo vienas iš didžiausių „ekumenininkų" tarp reformatorių.
Deja, tai šiandien beveik nežinoma ir nesuvokiama. Kas yra ekumenizmas, šiandien Lietuvoje aiškina beveik vien tik Romos katalikai. O kur gi evangelikų vienybės koncepcija, kuri, kaip minėtasis Kalvino laiškas, reprezentuotų visų evangelikų poziciją?
Kalvinas buvo už vienybę, bet tik ne Kristaus tiesos sąskaita. Jeigu jis prisikeltų, tai šiandienos Romos katalikams pasakytų tą patį, ką ir anuomet: grįžkite atgal prie Biblijos. Tą patį jis pasakytų ir tiems evangelikams, kurie apleido Dievo žodį ir laksto paskui laiko dvasią: stokitės ant tvirto Dievo žodžio pamato; tokiu būdu atiduosite visą šlovę Dievui.
Kalvino principai dažniausiai radikaliai kertasi su mūsų laiko ir kultūros nuostatomis. Bet kitaip ir būti negali. Biblinės tiesos niekuomet nebuvo tos, kurios sulaukė masių aplodismentų. Iš Kalvino galime pasimokyti drąsos nebijoti plaukti prieš kultūros srovę. Juk tokia pat yra ir Kalno pamokslo (Mt 5-7) tema. „Kontrastas tarp krikščionio ir nekrikščionio", anot J. Stotto, yra „pagrindinė ir vienijanti Pamokslo tema" (Kalno pamokslo žinia). Jėzaus sekėjai turi būti kitokie - „kitokie nei nominali bažnyčia, sekuliarus pasaulis, kitokie nei religingieji ir nereligingieji. Kalno pamokslas - išsamiausias Naujojo Testamento krikščionių kontrkultūros aprašas". Jėzui ir Kalvinui rūpėjo ši kontrkultūra. Reikia vėl jų klausytis.
http://www.lksb.lt/
Nuotr. G. Tumulio
Septynios Kalvino pamokos šiandienai (I dalis)
