Jūs, vyrai, mylėkite žmonas (Ef 5, 25).
Pasirinkusi eilutę iš Laiško efeziečiams, atrodo, lyg kviesčiau į vyrų pusryčius. iš Laiško efeziečiams, atrodo, lyg kviesčiau į vyrų pusryčius.
Tačiau nė vienos ji teneklaidina, nes tiesiog norėjau pasiūlyti pasvarstyti ne apie mus pačias, ne apie moteris (kaip dažniausiai įprasta moterų renginiuose), o apie mūsų vyrus. Dauguma iš čia esančių tikriausiai ištekėjusios. Tad pažiūrėkime, ką Biblija kalba apie pačius artimiausius mums žmones - mūsų sutuoktinius. Šiek tiek apžiūrėkime jų pozicijas, kad geriau pažintume ir įtvirtintume savąsias.
Kadangi Biblija apie vyrus kalba labai daug, tai noriu išskirti vieną aspektą - vyro kaip tėvo ir pakalbėti, kaip realizuojama vyro meilė savo žmonai, auklėjant jiems abiems pačius artimiausius ir Dievo patikėtus asmenis - vaikus.
Po Dievo šeima yra pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją.
Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5, 31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti „gyvenu dėl vaikų", mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti - jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33.
Mūsų tema - apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, kadangi esame jo Kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Tai didis slėpinys, aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą (Ef 5, 22-33).
Apie vyrus panorau pakalbėti dėl to, kad būtent ten, kur ir pagal Laišką jie turėtų/privalėtų būti stipriausi - konkrečiai santykiuose su savo žmona - pasirodo silpni, nepasitikintys savimi, neišmanėliai, neišmintingi, pasyvūs, o su vaikais - jų vengiantys ir paprasčiausiai nenorintys pabūti kartu. Jei dažnam su Dievu viskas lyg ir neblogai, tai su žmona ir vaikais tiktai nekas. Kodėl dažno tėčio meilė savo šeimai suvokiama vien per tiesioginę proporciją uždirbamai pinigų sumai?
Kaip atsitinka, kad verslo lyderiai, puikūs gamybos planuotojai, aktyvūs politikai, gabūs mokslininkai šeimose pasirodo nedaug ką išmanantys, smarkiai priklausomi nuo žmonų, kartais net visiškai pasyvūs statistai, sunkiai nutuokiantys, ko reikia jų žmonoms, o dar mažiau - jų vaikams? Niekada nemazgoję grindų, nedžiaustę skalbinių, nekeitę sauskelnių, niekada neišplovę buteliuko ir negaminę košelės, nesuprantantys vaiko pirmųjų žodžių, niekada vieni visai dienai nepasilikę su savo vaikais, nemokę jų nei skaityti, nei rašyti, nes galvojantys, kad tai mokyklų arba bent jau mamų darbas? Kodėl vyrų gyvenime taip dažnai ir taip labai skiriasi tie du pasauliai - darbo ir šeimos? Kodėl vyrai (deja, dažnai ir jų žmonos) galvoja, kad vaikus turi auginti, auklėti mamos, o jie - išlaikyti šeimas?
Štai citata iš „Atgimimo", D. Donauskaitės straipsnio „Šeima ir politika prasilenkia": „Pernai [2006] Socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė mūsų šalies vyrų ir beveik pusė 20-64 metų moterų manė, kad vyro pareiga uždirbti pinigus, o moters - rūpintis namais ir šeima. ‘Mes iškrentame iš kitų šalių konteksto. Nė vienoje iš tyrime dalyvavusių 14 Europos šalių nėra taip - daugiausia už namus ir šeimą atsakingais įvardijami abu partneriai. Gerokai skiriamės net nuo estų. Mūsų visuomenė dar nesuprato, kad ne tik moters, bet ir vyro pareiga yra įsitraukti į šeimą".
Kaip tai atsitiko? XIX a. Europoje vykstant sparčiai industrializacijai, ėmė skirstytis darbo sferos. Atskilo „vyriškoji", sunkiųjų darbų sritis, formavosi darbovietės produkcijai gaminti ir pinigams uždirbti ir liko „moteriškoji" - namų ūkio ir reprodukcijos dalis. R. Siederis rašo: „ [XIX a.] moteriai buvo priskirtos tokios būdo savybės, kurios ją pasmerkė vien šeimai ir namams. Tuo pačiu metu vystėsi ir vyro - bebaimio ir visa galinčio darbininko - samprata. Nuo tada gimė tvirtas įsitikinimas, kad pagaliau visiškai aišku, kas yra tipiškai vyriška ir tipiškai moteriška" (Sozialgeschichte der Familie).
Vyrui buvo priskirtas aktyvumas, racionalumas, o moteriai pasyvumas ir emocionalumas. Ši nuostata įsitvirtino taip giliai, kad puikiausiai veši ir mūsų dienomis. O didelė dalis visuomenės tam net nesipriešina.
Išties abi lytys yra skirtingos. Vyrai ir moterys skirtingai jaučia, suvokia, kitaip komunikuoja ir dirba. Bet tie skirtingumai jokiu būdu nėra tokie esminiai, greičiau tik tam tikros tendencijos, akcentai. Tokioms kategoriškoms lyčių atskirtims nėra jokio pagrindo.
Vokiečių teologas W. Neueris savo knygoje „Mann und Frau aus christlicher Sicht" (Apie vyrą ir moterį iš krikščioniškos perspektyvos) mano, kad matematika ir gamtos mokslai nelabai tinkami moterims, nes visi reikšmingiausi pasaulio matematikai yra vyrai. Ką norima tuo pasakyti? Kad moteris nemoka skaičiuoti? Bet juk taip nėra! Šimtmečius moterims buvo draudžiama mokytis, studijuoti, todėl ir neiš-ryškėjo talentingų matematikių. Tą patį galima atsakyti ir į jo teiginį, kad esą „tarp 82 garsiausių dabarties šachmatininkų nėra nė vienos moters". Na, bent jau Lietuvos pati geriausia šachmatininkė yra būtent moteris (V. Čmilytė).
Neueris taip pat įsitikinęs, „kad vyro intelektas labiau produktyvus (kūrybinis), o moters daugiau priimantis ir reproduktyvus (atkuriantis)". Be to, kad „vyras labiau susijęs su daiktų pasauliu, o moteris su asmenų". Išties tam tikri skirtumai egzistuoja ir Neuerio teiginiai nėra visiškai nepagrįsti. Bet kategoriškų išvadų čia reikėtų pasisaugoti, nes jos niekaip nepagrindžiamos bibliškai. Neueris to ir nebando daryti.
Tik problema ta, kad šitokie teiginiai panaudojami pastiprinimui visiškai nepagrįstų tvirtinimų, esą moters užduotis saugoti, puoselėti, rūpintis ir auklėti. Mat tai labiau atitinka jos prigimtį. Bet tai prieštarauja Biblijai. Moters vaidmuo vaikų gyvenime išskirtinai reikšmingas yra tik pirmaisiais jų gyvenimo metais (dėl nėštumo ir žindymo laikotarpio). Tuo laiku būna ir ypatingi jų santykiai. Vėliau vaikai nuo motinų emancipuojasi ir geba vienodai gerai bendrauti su abiem tėvais.
Nelabai teisinga ir lytims „priseginėti" tam tikrus būdo bruožus bei gyvenimo sferas. Juk argi rūpintis namais nėra labai dalykiškas užsiėmimas, susijęs su racionalumu, produktyvumu ir kūrybiškumu? O profesinės veiklos argi nebūna neproduktyvios, argi joje kartais nereikia komunikabilumo ir jausmų?
Tad krikščionims vertėtų ne aklai perimti kultūrinius ir istorinės tradicijos suformuotus modelius, o pasižiūrėti, ką sako Biblija. (Čia būtų galima iš dalies sutikti su „gender" teoretikais, kad mūsų supratimas apie lyčių vaidmenis yra socialinis konstruktas, sustabarėjusių tradicijų paveldas. Bet tik iš dalies; žr. straipsnį „Belytė ateitis?", www.lksb.lt).
Kita problemos pusė - mūsų sūnų, berniukų, būsimų vyrų ir tėčių auklėjimas ir gyvenimas. Kaip mamai išauklėti tikrą vyrą, kai sūnus beveik nemato vyriško pavyzdžio? Tėtis pareina iš darbo vėlai, parėjęs ilsisi (namai jam juk ramybės ir poilsio oazė!), o sūnui liepia pažaisti kompiuteriu. Savaitgalį taiso mašiną arba su draugais važiuoja žvejoti. Kaip berniukui išmokti būti geru vyru, kai visą dieną matomos tik moterys - nuo pat vaikų darželio iki mokyklos? Sunku norėti gerų vyrų savo dukroms, jei berniukai auga tokiomis sąlygomis. Ar ne todėl tokios dažnos vyrų savižudybės, kad jie nesijaučia vyriški, nesijaučia išmokę vyriškumo, kurio iš jų laukia ir tikisi aplinka?
Kita vertus, Biblija niekur nesako, kad moteris išties visur kur lygi vyrui. Visiškos lygiavos nėra net Naujajame Testamente. Moterys (tik jos) gimdo vaikus ir šia prasme labai atsakingos už šeimos būklę bei namų ūkį. 1 Tim 5, 14 Timotiejus norėtų, „kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų"; Tit 2, 4-5 Paulius ragina vyresniąsias moteris skatinti „jaunesniąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes". Bet tai nereiškia, kad rūpestingas šeimininkavimas turi būti vien triūsimas namuose (žr. Pat 31, 10, kur rašoma, kad moteris uždirba pinigus, eil. 16, 18). Sąvoka „šeimininkauti" (oikodespotein) 1 Tim 5, 14 vartojama kalbant apie moterį. Bet ta pati sąvoka tik daiktavardžio forma (oikodespotes) dažniau vartojama kalbant apie vyrus (pvz., Jėzaus palyginimuose). Tad galima daryti išvadą, kad už namus atsakingi abu, vyras ir moteris. Jei yra galimybių ir niekas nuo to nekenčia, moteris gali ieškotis darbo ir ne namuose.
1 Tim 3, 4 Timotiejus sako, kad vyras turi būti „geras savo namų šeimininkas". Bet geras šeimininkas nėra vien tas, kuris „išlaiko savo šeimą", t. y. dirba vien ne namuose (ir uždirba pinigų). Šeimininkas yra vadovas. O vadovas yra tas, kuris savo aplinkoje viską žino ir išmano bei aktyviai dalyvauja visuose procesuose.
Nuotr. Andriaus
