Patirti atsinaujinimą, prabudimą reiškia būti atgaivintam naujam gyvenimui sveikame kūne, sugrąžintam į gyvenimą, būti išvaduotam iš ligos, užsisklendimo savyje, silpnadvasiškumo, bailumo ar mirties.
Širdies paslaptys
Atnaujinimo procesą esu išgyvenusi daugybę kartų, kai Dievas atverdavo mano širdyje užslėptus dalykus. Taigi, nors ir laikau save Dvasios kupina tikinčiąja bei esu pastoriaus žmona, savo širdyje buvau nugramzdinusi tam tikrus dalykus, kurių nepajėgiau išspręsti ir iš kurių negalėjau išsivaduoti. Tie slėpiniai buvo didžiulė kliūtis, trukdžiusi man atsiduoti Dievui visa širdimi.
19 psalmėje skaitome: Kas pastebi savo klaidas? Apvalyk mane nuo man nežinomų kalčių (Ps 19, 12). Originale ši eilutė skambėtų taip: „Kas gali suprasti savo klaidas? Už ... ir už ..., ką slėpiau, atleisk man". Psalmistas leidžia mums patiems užpildyti tuščią vietą.
Daugelį metų bijojau melstis tokia malda. Stengiausi pati spręsti savo širdies reikalus. Jeigu man nepasisekdavo, aš pateisindavau savo veiksmus, kad tik nereikėtų pripažinti, jog man reikalingas esminis pasikeitimas.
Vieną dieną Jeremijo pranašystėje perskaičiau: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras! (Jer 17, 9). Pagaliau suvokiau, jog žmogiškomis pastangomis širdies paveikti negaliu - ne mano jėgoms iki galo suprasti savo širdį ar suteikti jai reikiamą pagalbą.
Pyktis ir kartėlis, kildavęs be jokios aiškios priežasties, užvaldė mano sielą, kai aš buvau dar visai maža mergaitė. Mano tėvai buvo geri žmonės ir mane mylėjo, bet augdama aš maitinau ir brandinau tas neteisingas nuostatas, leidau pykčiui ir kartėliui įsišaknyti mano širdyje. Man nereikėdavo ištarti nė žodžio. Tiesiog įeidavau į kambarį, ir kartėlio šaknis užnuodydavo viską aplinkui: mūsų santykius su vyru, su dukra ir, svarbiausia, su Dievu.
Laiške Hebrajams pasakyta: Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį (Hbr 12, 15). Niekada iki tol nemaniau, kad įmanoma prasilenkti su Dievo malone, bet Biblijoje aiškiai parašyta, jog taip gali nutikti, jei leidžiame mumyse tarpti kartėliui ir pykčiui.
Kartėlis išauga iš sėklos - dažnai tai tiesiog į širdį kritusi „nekalta" mintis. Bėgant laikui sėkla išleidžia šaknis ir sudygsta. Aplinkiniai netrukus pastebi daigus, žiedus, ir nuslėpti šios karčios šaknies vaisių tampa nebeįmanoma.
Kai mūsų bažnyčia išgyveno atsinaujinimo laiką, savo kartėlio nuslėpti jau nesugebėjau. Jis buvo įsišaknijęs taip giliai, kad vieną dieną išleidęs pumpurą ėmė ir pražydo - pasijutau visiška bejėgė save pakeisti.
Kartą skaitydama Šventąjį Raštą naujai išvydau šią Laiško efeziečiams eilutę: Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis (Ef 4, 31). Staiga aš suvokiau, jog Paulius šiame laiške kreipėsi ne į laisvo elgesio moteris ar už baro sėdinčius vyrus, bet į tikinčiuosius. Jis kalbėjo man! Nors aš jau buvau įtikėjusi, vis dėlto manyje buvo dar daug nešvarių dalykų, kurių aš turėjau atsisakyti.
Kelias į laisvę
Dievas padėjo man atverti širdį ir suvokti Jo Žodžio gelmes - Šventosios Dvasios dėka Žodis man tapo gyvas. Aš suvokiau, kokia apgaulinga buvo mano širdis, ir nebegalėjau ilgiau savęs teisinti. Teliko šauktis Dievo.
Viešpaties baimė mane apvalė. Nusprendžiau, jog nenoriu prasilenkti su Dievo man skirtu likimu, o taip gali nutikti, jei ir toliau puoselėsiu savyje kartėlį. Lioviausi ginti savo nebiblines ir nekrikščioniškas nuostatas. Pripažinau savo nuodėmingumą ir pasikviečiau keletą maldingų moterų drauge melstis. Dievas jau buvo parodęs man tikrąjį mano veidą, bet tada Jis asmeniškai prisilietė prie manęs ir kaip įgudęs chirurgas išoperavo kartėlio šaknis.
Po kurio laiko gavau laišką nuo savo koledže studijuojančios dukters. Ji rašė: „Brangi mama, visus tuos metus aš troškau vienintelio dalyko - kad tu mylėtum mane ir būtum tikra mama, bet žinojau, jog tu negali... Dabar aš matau, kaip stipriai tu pasikeitei. Noriu vaikštinėti kartu su tavimi susiėmus už rankų ir kartu tarnauti Jėzui visą likusį gyvenimą. Kai aš turėsiu mažą dukrytę, noriu, kad ji būtų tokia kaip tu, mama". Šiuo metu mano dukra su vyru darbuojasi kartu su mumis mūsų įkurtame tarnavime. Visai neseniai jiems gimė maža graži mergytė - dar vienas stebuklingo atsinaujinimo paliudijimas.
Atsiliepti į Dievo kvietimą
Manau, kad nesu vienintelė, trokštanti širdies atnaujinimo. Daugybė Dievo žmonių savo širdyje slepia ne vieną neišspręstą klausimą! Pyktis, depresija, baimė, religingumas - visai tai trukdo išgirsti Dievą ir atsiliepti į Jo kvietimą. Ačiū Dievui, kad Jo Žodis ir Šventosios Dvasios jėga yra stipresni už mūsų abejingumą.
Jei norime išsivaduoti iš slaptų nuodėmių, leiskime Šventajai Dvasiai Dievo žodžio šviesoje apreikšti mums, kokie mes esame iš tikrųjų. Štai kada prasideda tikrasis prabudimas! Reikėjo, kad Šventoji Dvasia parodytų tikrąją mano būklę. Kai aš pamačiau tikrąjį savo veidą, prasidėjo išlaisvinimo procesas.
Dalindamasi savo patirtimi ir kalbėdama apie pagrindinius atsinaujinimo principus, mačiau šimtus moterų, kurios atsiliepė į Dievo kvietimą, buvo išvaduotos nuo savo „paslapčių" ir išgyveno tikrą atsinaujinimą.
Visai neseniai vieno tarnavimo Anglijoje metu stebėjome, kaip Dievo žodžio tiesa apreiškė jų tikrąją padėtį keliems šimtams moterų. Joms atgailaujant Dievo jėga apvalė jų širdis. Netrukus moterys išgyveno ir antrąjį atsinaujinimo etapą - Dievas leido joms suvokti Jo didybę. Kai kurios, suvokusios, koks šlovingas yra Dievas, ėmė dejuoti ir raudoti, kitos, iškėlusios rankas išgyveno išlaisvinimą - jos nusimetė slėgusią didžiulę naštą ir pajuto neapsakomą lengvumą, apie kokį niekada nė nesvajojo. Jos leido Dievui darbuotis sielos gelmėse ir iškirsti kartėlio, godumo, nešvaros ir pykčio šaknis.
Tikrasis išlaisvinimas užaugina vaisius. Prieš ketverius metus per savo gimtadienį pas mus atėjo jauna moteris. Ji buvo pasirengusi savižudybei. Kiekvienais metais, būtent per jos gimtadienį, jos tėvas seksualiai prie jos priekabiaudavo. Todėl ji nusprendė geriau nusižudyti nei toliau gyventi, slepiant tokią gėdą, ir dėl to kankintis. Pas mus ji atėjo apimta nevilties, bet pasiruošusi suteikti Dievui dar vieną šansą. Ir Dievas prie jos prisilietė. Šiandien ji yra mūsų bažnyčios narė, tarnauja jaunimui ir vaikams, ir liudydama apie pokyčius savo gyvenime ragina kitus žmones atsiliepti į Dievo kvietimą.
Norint išsivaduoti iš abejingumo, kietaširdiškumo, perdėto religingumo, reikia nepaprastai to trokšti ir būti pasiruošusiems padaryti viską, ko tik prireiks, kad tik gyvenimas pasikeistų.
Tikrasis atsinaujinimas
Tikrasis atsinaujinimas ateina tuomet, kai mes išgyvename Jo šlovės didingumą ir leidžiame Jam pasiekti pačias mūsų širdžių gelmes. Kai atveriame Dievui savo paslaptis, daugiau mums nereikia ieškoti pasiteisinimų, mes liaujamės mėginti viską sutvarkyti patys, ir Dievas išrauna visas kartėlio šaknis su visais jų nuodais. Ta pati Dievo jėga atneša ir išgydymą į mūsų tarpusavio santykius.
Tikrasis prabudimas vyksta antgamtiškai, kai Dievas atneša tikrą, visavertį gyvenimą tiems, kurie buvo „mirę". Jeigu į tokį Dievo aplankymą mes atsakome atgailaudami, jei alkstame Jo artumo, mūsų širdys gręžiasi į Jį ir mes vėl išgyvename pirmąją meilę. Mes esame apvalomi ir parengiami vėl daryti Dievo karalystės darbus. Mes, atgaivintieji, galime tapti stipriais Evangelijos skelbėjais ir pjūties metu surinkti gausų derlių.
Aš linkusi mąstyti apie atnaujinimą kaip apie dvi dimensijas: aukštį ir gylį. Aukštis - kai mes išgyvename akivaizdų Jo artumą, mus apgaubia Jo šlovė. Dievas leidžia patirti, kad Jis yra šalia, ir Jo Dvasiai veikiant vyksta stebuklai: susirinkusieji išgyvena didžiulius pokyčius, patiria tiek fizinį, tiek emocinį išgydymą.
Atnaujinimo gylis - kai Dievo žodžio šviesoje pamatome savo tikrąjį veidą. Kai mūsų sielą pasiekia gilus apkaltinimas, mūsų širdis sudūžta, nes tik tuomet suvokiame, kaip mūsų gyvenimas nutolęs nuo Dievo planų. Dvasios kalavijas sminga giliai, sujudindamas žemę ir leisdamas sudygti Dievo žodžio sėkloms.
Tik išgyvenus Jo šlovės didybę ir leidžiant Jam skverbtis į mūsų sielos gelmes, mūsų širdys apvalomos nuo visų slaptų nuodėmių. Remdamiesi tik tam tikrais religiniais įpročiais - liedami ašaras, dejuodami ar jausdami nuolatinę kaltę, kad Dievas pyksta ant mūsų ar yra visiškai mumis nusivylęs, - atsinaujinimo nepasieksime. Iš širdies šaukimės Viešpaties, kaip ir ragina Psalmės autorius: Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! (Ps 42, 1).
Dievas niekuomet neliks abejingas nuoširdžiam šauksmui. Jis asmeniškai prisilies prie mūsų širdžių, apsireikš mums ir atskleis mūsų slaptas nuodėmes, karčias šaknis, kurios būtinai turi būti išrautos, kad prasidėtų atsinaujinimas.
Iš http://www.strongmagazines.com
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. G. Norkaus
