Priedas

Nuodėmė taip pat kietina širdį (Hbr 3, 13) ir daro tai labai apgaulingai. Kai mes apleidžiame pradinius krikščioniško gyvenimo elementus (maldą, Šventojo Rašto skaitymą, dešimtinių aukojimą, ištikimybę Dievo namams ir pan.), mūsų širdis ima kietėti.

Evangelijoje pagal Luką Jėzus nurodė dar keletą būdų, kaip kietėja mūsų širdys: Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai (Lk 21, 34). Nesaikingumas, girtavimas ir gyvenimo rūpesčiai sutrypia mūsų širdžių dirvą ir prislegia mūsų širdis. Kalbant apie nesaikingumą ir girtavimą, galiu pasakyti tiek: krikščionys neturėtų įsijausti į pasaulietinių vakarėlių gyvenimą. Tik leiskite sau „pažaisti" prie baro, ir jūs jau keliate pavojų savo širdžiai. Pasaulio rūpesčiai nebūtinai yra blogi ar neteisingi dalykai, tai gali būti ir normalūs kasdienio gyvenimo iššūkiai. Kitaip sakant, pakanka pasinerti į normalius kasdienio gyvenimo rūpesčius, ir jūsų širdis gali tapti kieta.

Jei norime, kad mūsų širdys taptų minkštesnės, turime „pakilti" virš to, kas normalu, žmogiška, ir siekti to, kas yra dangiška.

Dvi dvasinės disciplinos

Kas nors gali paklausti: „Ką daryti, supratus, kad mano širdis kieta?" Norėčiau atkreipti dėmesį į dvi dvasines disciplinas, kurias Dievas numatė širdžiai suminkštinti.

Pirmoji - tai pasninkas. Žinau, kad kai kurie iš jūsų, vos perskaitę šį žodį, esate pasiruošę iškart užversti laikraštį. Nedarykite to. Dievas nori, kad jūs iš naujo atrastumėte pasninką ir pasiektumėte proveržį šioje sferoje.

Gali kilti klausimai: „Kokia kankinimo dvasia buvo užvaldžiusi Dievą, kai Jis sugalvojo pasninką?  Koks gi Jis tėvas, jei mėgaujasi, žiūrėdamas, kai mes atimame iš savęs maistą ir badaujame?"

Jei į pasninką žiūrite kaip į bausmę arba vargą, jūs visiškai nesuprantate esmės. Pasninkas yra šlovingas Dievo numatytas būdas, įgalinantis desperatišką sielą išreikšti savo širdies ilgesį. Kai kurie iš jūsų niekada nepasninkaujate, nes paprasčiausiai dar nebuvote tikrai beviltiškoje situacijoje.

Nežinau atkaklesnio Dievo ieškojimo būdo nei pasninkas. Kas nors pasakys: „Aš pasninkausiu, jei Dievas man lieps tai daryti". Tada tu niekada nepasninkausi. Pasninkas nėra tai, ką darome iš paklusnumo, - mes pasninkaujame, kai esame nepaprastai ištroškę Dievo. Kaip jūsų kūnas prašo maisto, taip jūsų siela dar garsiau prašo: „Viešpatie, mano kūno alkis yra niekis, palyginti su mano sielos troškimu - aš trokštu Tavęs".

Pasninkas yra ir liūdesio išraiška (Jl 2, 12; Dan 10, 2-3 ir kt.). Tačiau Biblijoje skaitome: Palaiminti, kurie liūdi. Kai liūdite dėl savo dvasios būklės, pasninkaukite. Jokūbo laiške aptinkame raginimą: Dejuokite, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas - liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, ir Jis jus išaukštins (Jok 4, 9-10). Pasninkas yra vienas iš labiausiai apvalančių ir pažeminančių veiksmų, kokius tik mes galime atlikti, ir Dievas pažadėjo malonę tiems, kurie nusižemins: Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Jok 4, 6).

Tikrasis maistas

Dar niekada nebuvau taip ilgai pasninkavęs, tačiau kartą nusprendžiau pasninkauti savo, kaip tarnautojo, trijų savaičių atostogų metu. Tai ne tik padarė mano poilsį prasmingesnį, bet ir padėjo man naujai suvokti pasninko naudą ir dinamiką. Tai nebuvo pasninkas visiškai be maisto ir vandens: kiekvieną dieną aš valgydavau Viešpaties vakarienę. Kas rytą, kai mano skrandis urgzdavo, reikalaudamas pusryčių, aš atsilauždavau duonos ir sakydavau: „Viešpatie, Tu esi mano maistas". Negaliu nusakyti, kas vyksta viduje, kai visa savo siela sakai Dievui: „Man reikia ne maisto kūnui. Mano maistas yra Jėzaus žodžiai. Mano maistas yra vykdyti Dievo valią. Tu esi mano duona, Viešpatie."

Būtent ilgo pasninko metu kaip niekad atgyja šie Jėzaus žodžiai: Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Pasninkas jums sukels apetitą dangiškam maistui.

Nugalint pagundą

Maisto troškimas yra pats pagrindinis iš visų troškimų. Būtent dėl maisto ši planeta atsidūrė dabartinėje padėtyje, kai vyrauja netvarka ir chaosas. Kai mes pasninkaujame, mes sąmoningai pasirenkame ignoruoti tą troškimą, kuris pačioje pradžioje pagimdė žmoguje nuodėmę - jau pačioje pradžioje Adomas ir Ieva pasidavė savo pilvo troškimui ir suvalgė tai, kas buvo uždrausta. Mūsų pavyzdys ir siekinys yra Paskutinysis Adomas, kuris buvo gundytas paversti akmenis duona, tačiau nesutiko patenkinti savo skrandžio troškimo.

Pasninkas yra toks galingas ginklas, kovojant su kūno troškimais. Jei galite atsisakyti tenkinti savo skrandžio troškimą, galėsite atmesti beveik bet kokį kitą potraukį. Jei skaitytojas kovoja su besitęsiančiu nuodėmingu įpročiu, leiskite man užduoti jums klausimą: ar jau išbandėte pasninką kaip ginklą? Būtent pasninkaudamas Jėzus įveikė priešo gundymus (žr. Mt 4, 1-11).

Nauja perspektyva

Tiems, kurie lauks Viešpaties, žadamas naujas matymas - Jie pakils ant sparnų kaip ereliai (Iz 40, 31). Pasninkaudamas tris savaites aš pradėjau matyti naują perspektyvą, bet tai nebuvo ta perspektyva, kurios aš prašiau. Aš prašiau Dievo duoti man supratimą apie Jo tikslus mano gyvenime ir tai, kur Jis mane veda. Tačiau Dievas man parodė, kaip pasaulietiškai aš gyvenu. Pamačiau savo paties ir bažnyčios pasaulietiškumą.

Daug dalykų, kuriuos Viešpats man kalbėjo, sukosi apie vieną Biblijos eilutę: „Teišsižada pats savęs". Ši frazė yra užrašyta evangelijos pagal Matą 16 skyriuje: Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi" (Mt 16, 24). Mes esame daug girdėję apie kryžiaus nešimą ir sekimą Jėzumi, tačiau palyginti mažai girdėjome apie savęs išsižadėjimą.

Pasaulis sau nieko nedraudžia. Pasaulietiškas žmogus mąsto taip: „Jei aš to noriu ir galiu sau tai leisti, aš tai gaunu". Tačiau jei nori būti Jėzaus mokiniu, privalai išsižadėti savęs.

Išsižadėkite savo pilvo norų. Jei ne, jūsų pilvas valdys jūsų gyvenimą. Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų dievas - pilvas ir jų garbė - gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje (Fil 3, 18-20).

Jei yra koks dalykas, kurio pasaulis negali sau atsakyti, tai - pilvo troškimų. Mes esame „restoranų visuomenė". Pravažiuokite „skrandžio prospektu" ir atkreipkite dėmesį į visas valgymo vietas: McDonaldo, Burger Kingo restoranai, daugybė įvairių picerijų, kavinių, restoranų... Visur vien tik maistas, maistas, maistas, valgyti, valgyti, valgyti, pilvas, pilvas, pilvas. Tik atsipalaiduok ir mėgaukis. Vienintelė problema yra Jėzaus žodžiai: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.

Maži prabangos dalykai ir jūsų pasimėgimai nebūtinai yra nuodėmingi, tačiau jie taip „pririša" jūsų širdį prie pilvo, kad jūs negalite išlaikyti Dievo karalystės perspektyvos. Savęs atsižadėjimas  įgalina jus vėl sutelkti savo žvilgsnį į Karalystę.

Mes pasninkaujame ne tam, kad padarytume įspūdį Dievui ar priverstume Jį veikti, bet tam, jog įgytume aiškų dvasinį supratimą. <...>

Senas drabužis

Pasninkas - vienas iš Dievo naudojamų būdų suminkštinti mūsų širdis. Ar dar pamenate, mes juk norėjome, kad mūsų širdis taptų minkšta. Pasninkas suminkština širdį ir padaro mūsų ausį jautresnę.

Kaip pasninkas suminkština širdį? Atsakymą į šį klausimą randame Jėzaus žodžiuose: „Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus".  Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius, ir tada abeji išsilaiko. Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako:„Senasis geresnis!" (Lk 5, 35-39).

Šių palyginimų apie seną drabužį ir seną vynmaišį Jėzus nepaaiškina, todėl šias vietas galima interpretuoti įvairiai. Bet, norėdami suprasti šiuos palyginimus, pažiūrėkime į kontekstą - Jėzus kalba apie pasninką, ir 36 eilutėje jis vis dar kalba pasninko tema.

Norėdamas pailiustruoti, ką pasninkas atlieka mumyse, šioje ištraukoje Jėzus vartoja dvi metaforas. Visų pirma Jis kalba apie naujo lopo siuvimą prie seno drabužio. Jėzus nurodo dvi priežastis, kodėl nereikėtų taip elgtis: 1) kai naujasis lopas, jį plaunant, pradės trauktis, jis suplėšys seną drabužį, nes yra stipresnis; 2) naujasis lopas niekada nebus tikslus atitikmuo: galbūt kadaise medžiagos raštai ir buvo identiški, tačiau einant laikui ir dėvint drabužį raštai išbluko.

Leiskite man paaiškinti šio palyginimo simbolizmą. Senasis drabužis reprezentuoja jus, naujasis lopas simbolizuoja tai, ką Dievas nori jumyse padaryti. Jėzus sako, kad vienintelis būdas, kaip mes, seni drabužiai, galime priimti tą naują lopą - tai, ką Dievas nori mumyse atlikti, - tapti naujais, kitaip sakant, reikia atstatyti mūsų originalią padėtį.

Kaip tai susiję su pasninku? Pasninkas ir malda yra būdai, kaip Dievas gali atgaivinti seną ir „išblukusį" šventąjį, sugrąžinti jį prie pirmosios meilės. Kai pasninko metu mes atsinaujiname, į mūsų gyvenimą gali būti „įsiūtas naujasis lopas" - tai, ką Dievas nori padaryti.

Senasis vynmaišis

Vartodamas seno vynmaišio analogiją, Jėzus nori pasakyti tą patį. Vynmaišis paprastai yra daromas iš gyvūno (pavyzdžiui, ožkos) odos.

Kai jaunas vynas yra pilamas į naują vynmaišį, pradeda vykti cheminės reakcijos, veikia fermentai, kurie vyną subrandina. Vykstant pokyčiams, vynas ima plėstis, todėl svarbu, kad ir vynmaišis būtų elastingas ir galėtų plėstis. Vynui subrendus pokyčiai nurimsta, ir vynmaišis, įgavęs tam tikrą formą ir dydį, sukietėja.

Jei mėginsite į tą seną vynmaišį pilti jauną vyną, senasis vynmaišis nebebus elastingas, todėl, nebegalėdamas plėstis, jis gali trūkti. Tuomet ir vynmaišis, ir vynas nueis perniek.

Štai ką tai simbolizuoja: jaunas vynas simbolizuoja šviežią Šventosios Dvasios proveržį, o senasis vynmaišis reprezentuoja Bažnyčią - jos dabartinę struktūrą, sistemą, veikimo būdą ir mąstymą. Dabartinės Bažnyčios sistemos negali susidoroti su naujuoju Šventosios Dvasios vynu. Tas plėtimasis yra tiesiog per staigus. Tai paaiškina, kodėl prabudimai suskaldo bažnyčias ir padalina, tiesiogine šio žodžio prasme, denominacijas. Jei vynmaišis nėra tinkamai paruoštas, jis nesuvaldys naujo Šventosios Dvasios judėjimo.

Mano širdis šaukia: „Viešpatie, aš žinau, jog esu kietos širdies. Žinau, jog Tau priešinuosi. Tačiau nenoriu praleisti to, ką Tu darai šioje žemėje šią valandą. Ką galėčiau padaryti, kad mano širdis taptų minkšta?" Viešpaties atsakymą randame jau minėtame palyginime - pasninkauk. Pasninkas ir malda suminkština širdį.

Tavo kūnas priešinsis šiai žiniai. Atkreipkite dėmesį, kad toliau, 39 eilutėje, Jėzus sako, jog seniems vynmaišiams visada labiau patiks senas vynas. Jie ne tik negeba priimti jauno vyno, bet juo net nesidomi. Tačiau yra žmonių, kuriuos Dievas įkvėpė trokšti jauno vyno. Ieškok Jo veido, ieškok Jo pasninkaudamas ir melsdamasis, ir Jis įpils į tave jauno vyno. <...>

Kūjis

Dar vienas širdį minkštinantis veiksnys - Dievo žodis. Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą? - klausia Viešpats (Jer 23, 29). Viešpaties žodis yra prilyginamas kūjui, kuris net uolą gali sutrupinti į gabalėlius. Jei leisime Dievui darbuotis savo Žodžio kūju ir skaldyti mūsų širdies uolienas, tai padės mums prieš Jį sudužti.

Gilindamasis į Jėzaus žodžius, aš pajutau lyg Viešpats būtų sugriebęs mane savo žnyplėmis, įkišęs į ugnį, ištraukęs, pasidėjęs ant priekalo ir pradėjęs kalti mane savo Žodžio kūju. Dievas taisė ne ten nukreiptas, kreivas mano mintis.

Aš naujai pamačiau Jėzų. Jėzus, kurį mačiau, buvo toks pavergiantis, jog aš paklausiau: „Kur aš anksčiau buvau, Viešpatie? Kodėl aš Tavęs tokio nemačiau anksčiau?"

Vienas iš dalykų, į kuriuos Viešpats atkreipė mano dėmesį, buvo tai, kad aš dažniau pamokslaudavau iš apaštalų laiškų, o buvau apleidęs evangelijas. Viešpats padėjo man suprasti, kad daugelis mano pamokslų kilo iš apaštalų laiškų, ir kad aš pražiūrėjau evangelijų žinią. Paklausiau Viešpaties, kaip tai nutiko, ir Jis atvėrė mano neteisingą požiūrį į patį Jėzų. Noriu trumpai pristatyti du neteisingus supratimus, kuriuos buvau susidaręs apie Jėzų Kristų.

Perdėtos, išpūstos mintys?

Aš buvau įsileidęs mintį, kad Jėzus kaip savo mokymo priemonę dažnai vartodavo hiperboles. Hiperbolė - tai perkeltinės reikšmės posakis, nepaprastas vaizduojamo objekto savybių ar reiškinių išpūtimas, pavyzdžiui: „Aš jau milijoną kartų tau sakiau...". Literatūroje hiperbolė yra pagrįsta ir priimtina meno forma. Hiperbolė nėra melas. Suprantama, jog perdedama tikslingai, norint pabrėžti tam tikrus dalykus. Tačiau Šventosios Dvasios padedamas aš suvokiau, kad aš vengiau Jėzaus mokymo iš dalies dėl to, kad buvau pavargęs aiškintis, kas buvo perdėta, o kas - ne.

Kai kurie Jėzaus pareiškimai man atrodė išpūsti, norint įrodyti teiginį. Tokie pareiškimai, kaip kad šie, leido man manyti, kad Jėzus vartodavo hiperboles: Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę (Lk 18, 25); Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys (Lk 14, 26). Nekęsti tėvo ir motinos? Tai tikrai perdėta!

Man kildavo pagunda pamokslauti taip: „Čia Jėzus norėjo pasakyti, kad...." Lyg aš geriau negu Jis pats galėjau pasakyti, ką Jėzus turėjo omeny... Mano drauge, paklausyk: Jėzus nieko nemėgino pasakyti. Jis pasakė, ką norėjo pasakyti! Jėzus buvo pakankamai protingas, kad pasakytų tiksliai tai, ką norėjo pasakyti, ir žinojo, kaip išreikšti savo mintis. Man reikėjo laiko sutikti su mintimi, kad Jėzus nevartojo hiperbolių. Norėdamas pabrėžti, Jėzus dažnai sakydavo: „Iš tiesų sakau jums...". Jis darė viską, kas įmanoma, kad Jo žodžiai pasiektų klausytojų širdis: „Aš visai to neišpučiu. Nežinau, kaip tai pasakyti aiškiau ir sakau tai taip, kaip yra iš tikrųjų!" Jėzus kalbėjo tiesiai.

Pilnas malonės ir tiesos

Štai dar vienas neteisingas mano supratimas apie Jėzų, į kurį Viešpats nusitaikė savo Žodžio kūju: aš maniau, jog savo tarnystės pradžioje Jėzaus mokymas nebuvo pilnas malonės, nes Golgotos įvykiai dar nebuvo įvykę. Nepamenu, kad būčiau ką nors panašaus perskaitęs knygoje ar kad to mane būtų mokę Biblijos koledže. Niekada to nepamokslavau iš sakyklos. Ir jei būtumėte mane tuo kaltinę, aš būčiau išsigynęs. Tačiau Šventoji Dvasia iškėlė, kad toks nusistatymas mano pasąmonėje lėmė tai, jog aš buvau linkęs „užglaistyti" Jėzaus gyvenimą ir žinią.

Manau, jog pradėjau taip mąstyti, nes nesupratau kai kurių Jėzaus mokymo momentų ir jaučiau ten daugiau „įstatymo" nei „malonės" skonį. Aš suvokiau Jėzų, kaip stovintį tarp dviejų Testamentų: viena koja Senajame, o kita - Naujajame. Įsivaizduodavau Jėzų, mąstantį: „Ech, kaip norėčiau jums, žmonės, papasakoti daugiau apie malonės pilnatvę, tačiau dabar jūs to dar nesuprasite, nes dar nieko nežinote apie tai, ką ketinu atlikti Golgotoje".

Dievas mane pataisė primindamas, kad Jėzus atėjo pilnas malonės ir tiesos (Jn 1, 14). Mes turime aiškiai suvokti, kad kiekvienas Jėzaus žodis ir pamokymas buvo Dievo malonės žmogui išraiška.

Problema yra ta, kad mes iškreipiame malonės sąvoką. Mes apibrėžiame malonę kaip Dievo toleranciją, leidžiančią mums gyventi viena koja bažnyčioje, o kita - pasaulyje. Tačiau tai nėra malonė, tai - kvailystė. Toks žmogus nėra nei karštas, nei šaltas, ir Jėzus sako: Aš išspjausiu tave iš savo burnos (Apr 3, 16).

Malonė - tai Dievo gerumas žmonijai, kurį įrodo tai, jog Jis atsiuntė savo Sūnų, kad Jis numirtų už mus ir taip atpirktų mus Dievui, kad būtume pakelti iš šio pasaulio nešvaros ir gyventume Jo teisumo šlovėje. Te Dievas neleidžia mums naudotis Jo malone tam, kad grįžtume į šio pasaulio nešvarą, iš kurios buvome atpirkti.

Tobula Evangelija

Taip, Jėzus buvo pilnas malonės. Jis skelbė „pilną", tobulą Evangeliją. Aš maniau, kad oficiali ir iškilminga Evangelijos amžiaus pradžia buvo  Sekminės (Apd 2), todėl visą Evangelijos žinią galima rasti tik Apaštalų darbų knygoje ir laiškuose. Tačiau Viešpats atkreipė mano dėmesį į evangelijos pagal Luką eilutę: Įstatymas ir pranašai - iki Jono; nuo tada skelbiama Dievo karalystė (Lk 16, 16 ). Jėzus paskelbė, jog Evangelijos amžius prasidėjo nuo Jono Krikštytojo. Štai kodėl Jonas buvo toks didis pranašas, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį (Mt 11, 11).

Viešpats „įkalė" šią tiesą man į širdį: Jėzus skelbė tobulą Evangeliją! Evangelijos žinia yra užrašyta evangelijose.

Smulkiai pasakodamas, kaip Viešpats pataisė mane savo Žodžio kūju, noriu padrąsinti jus skirti laiką Jo Žodžiui. Jo Žodis suminkštins jūsų širdį ir ištaisys neteisingus jūsų supratimus. Jis iš naujo nukreips jus tinkama linkme, kaip kad nukreipė mane, ir padės naujai pažvelgti į Jėzų.


Iš kn. „In His Face"
vertė Lina Kerbelytė