Mitologijos ir religijos tema yra įdomi, tačiau gana plati ir sudėtinga.
Mitas, įvairiomis formomis sutinkamas beveik visose tautose ir religijose, paprastai tariant, yra tiesiog pasakojimas apie tai, kaip kažkas atsirado, susiformavo ar objektyviai egzistuoja šiame pasaulyje. Pasakojimuose it kokiose saugyklose guli ištisi žmonijos išminties ir pažinimo klodai - tai savotiškas žmonijos kultūros, ieškojimų, religingumo ir kartais istorijos metraštis. Per mitus, legendas, pasakas žmonės iš kartos į kartą perduodavo sukauptą patirtį, informaciją, etines, tai pat ir religines tiesas. Nors šiandien dažniausiai mitą suvokiame kaip kažką išgalvoto ir istoriškai, moksliškai nepagrįsto, ne visada tai yra neistoriški pasakojimai. Pavyzdžiui, Biblija yra žydų tautos istorija, nė kiek savo „moksliškumu" nenusileidžianti Lietuvos istorijai.
Pasakojimai (mitai), kurių pagalba žmonės susivokia šiame pasaulyje, egzistuoja ne tik religijoje - jų gausu visame žmogaus gyvenime ir šiais laikais. Pavyzdžiui, net moderni mūsų visuomenė dažnai tiki, jog per mokslą galima viską pažvelgti iš „objektyvaus", t.y. mokslinio taško, „teisingai" įvertinti, kas tikra, o kas ne. Dėl to „mito" etiketė neretai klijuojama viskam, kas kažkaip neatitinka „moksliškumo", „modernumo" kriterijų ar tiesiog laikmečio dvasios, tačiau sykiu nepastebima, kad taip įtikima „mokslinio proto grynumo" mitu. Šio „universalaus objektyvumo" neįmanoma nei tinkamai filosofiškai pagrįsti, nei įrodyti. Ar teisinga sau priskirti „objektyvumą", istoriškumą, o praeičiai primesti „mitiškumą", tarsi anuomet žmonėms tiesa, faktai ir istorija nerūpėjo? Kaip tuomet apie tai būtume sužinoję, jei ne jų liudijimas? Akivaizdu, kad žmogus tiek žodinėje, tiek rašytinėje tradicijoje stengėsi įamžinti tiek idėjas ir tiesas, tiek istorinius įvykius.
Be abejo, kartais istoriškumas senovės pasakotojui yra antraeilis, neesminis dalykas, nes jam rūpi išraiškingai perteikti kokią nors idėją, pamokymą ar informaciją, tačiau tai neeliminuoja istorinės tiesos galimybės senoviniuose pasakojimuose (jei norite, mituose). Daugelyje religijų istoriškumas nėra nesvarbus, tačiau judaizme ir krikščionybėje jis vaidina labai svarbų vaidmenį. Tam tikra prasme galima iš dalies sutikti, kad Biblijos pasakojimuose irgi esama mito elementų (kaip ir visame mūsų gyvenime), tačiau pats biblinis naratyvas savo esme yra istoriškas.
Klaidinga ir paviršutiniška būtų Bibliją aiškinti kaip „mitą", pastebint tik idėjas ir etiką, bet atmetant istorinį elementą - tokių pastangų būta, tačiau jos nepasiteisino. Akivaizdu, kad Šventojo Rašto „mitas", Apreiškimas, yra ne tik idėjinis, bet ir istorinis. Krikščioniškas tikėjimas apima ir idėją (tiesą), etiką, ir istoriją.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
