Tik įgijęs karčios patirties išmokau būti dėkingas už žmonių atsiliepimus apie internete siūlomus produktus.
Tokie atsiliepimai padeda kitiems potencialiems pirkėjams neišmesti pinigų vėjais. Manau, jog dėl šios praktiškos galimybės pasitikrinti prekeivių skelbiamą informaciją, retas nusprendžia pirkti ar ne, kad ir tokius mažus dalykus kaip telefonas ar MP3 grotuvas, neieškodamas apie juos atsiliepimų.
Kaip žymiai atsargesni turėtų būti krikščionys šių dienų dvasinių žinių „turguje"! Juk svarbu, kokius žodžius įsileidžiame į širdį, nes tai formuoja mūsų esybę ir keičia širdies nuostatas. Savo dvasiniam sūnui Timotiejui apaštalas Paulius rašo: Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį (2 Tim 2, 15).
Sena žinia apie pigią malonę vėl plinta tarp naujatikių krikščionių, kurie nėra susipažinę su liūdna šios žinios plitimo istorija, tamsiomis jos pusėmis ir paslėpta kaina. Žinia apie pigią malonę žemina Dievo įstatymų standartus, niekina dieviško įstatymo, kaip Dievo valdymo būdo dvasinėje karalystėje, vertę. Šią žinią skelbiantys pamokslininkai sako, kad Senasis Testamentas yra susijęs su įstatymais, bet Naujasis Testamentas skelbia malonės laiką, ir mes turime pasirinkti įstatymą arba malonę. Spausdami mus daryti neteisingus pasirinkimus, jie sako, kad įstatymas reiškia legalizmą, teismą ir pasmerkimą, o malonė yra susijusi su meile ir gailestingumu. Malonės šalininkai pabrėžia, kad Jėzus kartą ir visiems laikams sumokėjo kainą už visas mūsų nuodėmes, ir nemokamos malonės dėka mes esame išlaisvinti iš Įstatymo reikalavimų.
Kas gi čia blogai? Argi Jėzus nemirė, kad mums dovanotų išgelbėjimą? Argi Naujasis Testamentas nemoko mūsų, kad tikėdami Juo mes esame išteisinti prieš Dievą? Taip, tai tiesa, bet jeigu mes nesiklausome, ką Dievas sako toliau, mes pateksime į pavojų, neteisingai išsiaiškindami, ko Jis siekė, išgelbėdamas mus per malonę.
Dievo moralės reikalavimai Jo įstatyme apibrėžia nuodėmę ir įtikina mus, kad esame nusidėjėliai. Jei nebūtų Dievo įstatymo, nereikėtų ir malonės. Jeigu Dievas kelia tokius aukštus standartus, suvokiame, jog mums reikalinga didelė malonė, kad Jo akivaizdoje būtume paskelbti teisūs. Ir jeigu Dievo standartai būtų žemi, tada Jo malonė būtų ne tokia nuostabi ir puiki. Bet kokia žinia, kuri atvirai ar subtiliai menkina Dievo įstatymo reikalavimus, nupigina malonę.
Mums, žmonėms, patinka derėtis, nes visi mėgstame nuolaidas - tai bendražmogiška savybė. Kaip minios spiečiasi prie už pusę kainos išparduodamų prekių, dėl panašių priežasčių žmonės gali lankyti ir bažnyčią. Tačiau ne visada jie bus suinteresuoti tapti mokiniais.
Biblija mus moko, kad gailestingumas (malonė) triumfuoja prieš teismą: Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo. O gailestingumas triumfuoja prieš teismą (Jok 2, 13). Tai tiesa, tačiau malonė (gailestingumas) niekada negali pakeisti teismo. Tikrą vertę gailestingumas įgyja tik tada, kai mes žinome, kad nusipelnėme teismo. Mes patiriame gailestingumą kaip nemokamą Dievo malonės dovaną ir turime tai branginti, nes Biblija mus moko, kad savo karalystę Dievas visada valdys Įstatymu.
Kas būtų, jeigu mieste dirbtų teisėjas, kuris visada visose bylose rodytų malonę? Jei visi žudikai maniakai, žagintojai, pedofilai, plėšikai ar teroristai būtų paleisti jau teismo salėje? Niekas nebūtų nuteistas, niekas nebūtų priverstas pasikeisti - visi būtų išlaisvinami. Ar toks yra Dievo gailestingumas? O gal tai tik neteisybė?
XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kai augo nacizmo jėga, Dietrichas Bonhoeferis tar-navo pastoriumi vienoje krikščionių bažnyčioje Vokietijoje. Savo knygoje „Mokinystės kaina" jis pastebi, kad malonė visada yra išimtis, o ne taisyklė. Ir tik Kristus, pats būdamas Karaliumi, dovanoja malonę ir dovanoja ją tik tam, kam nori.
Dievo malonė nėra taikoma kiekvienam, kaip doktrina, - ji yra dovana, suteikiama tiems, kurie yra Jo Sūnuje Jėzuje, kiekvienam asmeniškai. Teikdamas malonę Dievas neanuliuoja ir nepakeičia savo Įstatymų. Ir kiekvienas, patyręs malonę, privalo po to siekti pasilikti Kristuje, o tai reiškia - gyventi laikantis Dievo teisumo keliamų reikalavimų. Šis procesas yra vadinamas šventėjimu ir veda į mokinystę.
Bonhoeferis pastebi, kad išteisinimas tikėjimu reiškia, kad Dievas išteisina nusidėjėlį, bet ne nuodėmę. Kai mes nusidedame, bet po to, tikėdami Jėzumi, gręžiamės į Dievą, mes patiriame malonę ir apsisprendžiame daugiau nenusidėti. Jis niekada nesako: „Nusidedi? Darai nuodėmes? Nieko tokio. Daugiau dėl nuodėmių nesijaudink". Ne, taip nėra.
Dievo karalystės Įstatymas numato, jog Jis yra visagalis ir suverenus Valdovas. Jo įstatymai suteikia krikščionims moralinį autoritetą, gaires asmeniniams dvasiniams pokyčiams ir įgalina daryti įtaką šio pasaulio tautoms ir kultūroms.
Kai skelbiama Dievo karalystė, giliai kultūroje įsitvirtinusios nuodėmės, tokios kaip korupcija, abortai, rasizmas ir socialinė neteisybė, pasiduos Jo teisėtam valdymui. Karalystės Evangelija ne tik gelbsti, bet ir keičia žmones.
Tuo metu, kai Bonhoeferis tarnavo Vokietijoje pastoriumi, ši tauta buvo vadinama „Reformacijos lopšiu" ir, manoma, šalyje buvo daugiausiai krikščionių Europoje. Tačiau pamokslaujant pigią malonę, Vokietija buvo sukrikščioninta, bet tai jos nepakeitė. Liuteronai Vokietijoje tikėjo, kad yra išgelbėti, bet stokojo moralinės valdžios ir asmeninio principingumo pasipriešinti nacizmui. Žlugimas, atėjęs kaip pasekmė, ir buvo ta paslėpta pigios malonės kaina.
Po to, kai už mūsų visų nuodėmes Jėzus mirė ant kryžiaus, Dievo įstatymų reikalavimai nepasikeitė. Kas pasikeitė? Pirmą kartą Dievo įstatymus patenkino atperkamoji Jo Sūnaus auka. Jėzus buvo vienintelis žmogus, tobulai laikęsis Dievo įstatymų. Taip Jis atvėrė mums kelią ir parodė pavyzdį - tikėdami Juo ir pasilikdami Jame (be Jo mes nieko negalime padaryti), mes galime būti Dievo išteisinti.
Visa tai mums yra duota kaip laisva malonės dovana. Ta nuostabi malonė įgalina mus imti savo kryžių ir kasdien sekti Jo pavyzdžiu.
Iš žrn. „Charisma" (2010 m. kovas)
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotr. Henriko K.
