Priedas

Džonas Niutonas gimė 1725 metais. Jo motina buvo protestantė, o tėvas - jūreivis, kuriam išsilavinimą suteikė Ispanijos jėzuitai. Kai Džonui tebuvo ketveri, motina jau buvo išmokiusi jį skaityti ir mintinai persakyti Trumpąjį Vestminsterio katekizmą. Mirus motinai, gyvendamas su santūriu ir rūsčiu tėvu, Niutonas neteko „vedlio", o galiausiai tapo nuosavo vergų laivo kapitonu. Perskaitęs Tomo Kempiečio knygą „Sekimas Kristumi", jis patikėjo savo gyvenimą Kristui, tačiau tai jam nekliudė ir toliau prekiauti vergais. Niutonas prisimena: „Tuo metu nebuvau tikras tikintysis Kristumi". Toliau daug skaitydamas, ypač Bibliją, jis pats išmoko lotynų, graikų, hebrajų ir sirų kalbas. Didžiulę įtaką jam padarė Džordžas Vaitfildas, kurio pamokslai padėjo jam aiškiai suprasti Evangeliją. Lordui Dartmotui padedant Niutonas buvo įšventintas į Anglijos bažnyčios tarnautojus ir tarnavo Olney ir Londono parapijose. Niutono tarnavimas stipriai paveikė nemažai žmonių, vienas kurių - Viljamas Vilberforsas. Tiesą sakant, būtent Niutono dėka Vilberforsas atsivertė ir suvokė, jog jo pašaukimas - būti politiku, o ne bažnyčios tarnautoju. Vilberforsas tapo aktyviu parlamento nariu ir pasiekė, jog Britanijoje būtų uždrausta vergų prekyba.

Žvelgdami į Niutono pavyzdį, regime tikėjimo ir poelgių dermę (iš įsitikinimų gimsta veiksmai). Sumenkindami ar neigdami teisingą doktriną dėl „realaus gyvenimo", tų laikų morališkieji pamokslininkai ignoravo sunkią vergų padėtį šalyje bei industrinės revoliucijos žalojamus vargšus žmones. Būdamas aštuoniasdešimt dvejų metų Niutonas ištarė: „Mano atmintis beveik sunyko, tačiau aš prisimenu du dalykus: pirma, jog esu didelis nusidėjėlis, antra, kad Kristus yra didis Gelbėtojas". Niekas nenuslopino jo entuziastingos tarnystės ir meilės artimui, nes Niutono gyvenimo varikliu tapo žinia apie veltui teikiamą Dievo malonę.

Evangelinio prabudimo metu Niutonas, kaip ir Vaitfildas, buvo kalvinistų pusėje. Viename savo pamokslų jis aiškino: „Kai mus, skelbiančius Evangeliją, ištinka sunkumai, mes netenkame drąsos ar nusiviliame, mūsų protus geriausiai gali nuraminti ir sutvirtinti mintis apie dievišką valdžią <...>. Kiek planų, menkinančių veltui teikiamą dievišką malonę, temdančių Evangelijos šlovę ir nuvertinančių Atpirkėjo teisumą, kilo iš tuščių ir bereikalingų pastangų nuspėti Dievo kelius bei noro begalinės išminties veikimą apriboti savo siaurais supratimais vien tam, kad savo apgailėtinais švininiais svambalais skalambytume dieviškus patarimus ir galėtume nurodyti Visagalybei: „Gali veikti tik iki čia, bet ne toliau". Tik pasitikėdami suverenia dieviška valdžia galėsime ilsėtis ramūs ir patenkinti, nes jei Dievas viskam vadovauja ir duoda nurodymus pagal Savo valios sumanymus, mes galime nebijoti dėl savo dabarties ir ateities".

Aiškindamas 51 psalmės 15 eilutę - Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę, - Niutonas sako: „Bet dėl vis dar jaučiamų praeities kalčių, dabartinio sugedimo ir plintančio netikėjimo, legalizmo dvasios, dėl noro aiškiai suprasti, kaip Viešpats išteisina nuodėminguosius, ir dėl šėtono (kuris yra be galo užsiėmęs, stengdamasis primesti mums visas šias mintis) gundymų, - žmonių lūpos neatsiveria. Jie negali tikėti, todėl ir nekalba".

Tik leidęs žvilgtelėti į savo malonę, apreikštą Evangelijoje, Dievas ir atveria jų lūpas, kad šie pašlovintų Jį. Niutonas sako: „Mums nereikia leistis į bedugnę, įžengti į dangų ar perplaukti jūras, nes mūsų išgelbėjimas yra šalia (Rom 10, 6-8). <...> Eikš, nebežiūrėk daugiau į tuščią butelį, bet žvelk į fontaną, upę, visų malonių vandenyną. <...> Kai nebematome Kristaus, tampame kurti visiems Šventojo Rašto šauksmams, kvietimams ir pažadams".

Tik kai įbesime savo akis į Jo gelbstintį asmenį ir Jo tarnystę, mes galiausiai būsime laisvi garbinti Jį savo tarnavimuose ir kasdieniame gyvenime.

Šiame mokyme galime įžvelgti tą pačią mintį, kuri išsakyta ir Niutono sukurtoje giesmėje „Kaip mielai tikinčiojo ausiai skamba Jėzaus vardas", ypač šeštame posme: „Silpnos mano širdies pastangos/ Ir šaltos mano šilčiausios mintys,/ Bet kai pamatysiu Tave tokį, koks esi,/ Garbinsiu Tave, kaip ir privalau".

Vėlesniais savo tarnavimo metais (1784-1785) Niutonas Londono centre pasakė visą seriją pamokslų apie tas Biblijos vietas, kuriomis remiantis buvo sukurta Hendelio oratorija „Mesijas". Įžanginėje dalyje (kalbėdamas apie Iz 40, 1-2: Guoskite, guoskite mano tautą, - sako jūsų Dievas. - Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas) Niutonas sako, kad nors Mozės sandora ir buvo nukreipta į Kristų, tačiau ji buvo „įstatymo" sandora, kuri Naujajame Testamente apibūdinama kaip silpna, laikina sandora, vadinama jungu ar našta. Niutonas paaiškina: „Tarp įstatymo ir Evangelijos yra žymus skirtumas, kurį atspindi pavyzdys apie nusidėjėlį, kuris sielvartavo suvokęs savo kaltę ir pavojų, į kurį pateko nusižengdamas Dievo įstatymui, tačiau dėl tikėjimo Evangelija jo širdį užliejo ramybė. Suvokę Dievo šventumą mes puolame į neviltį, tačiau tik dėl to, kad mums būtų pasakyta: „Tavo nusikaltimas atleistas". Šių dienų problema, kaip sako Niutonas, yra tai, kad retas jaučiasi kaltas prieš Dievą. „Veltui teikiamas atleidimas nuramina piktadarį, tačiau drauge ir leidžia suprasti, jog kaltės būta, - sako Niutonas ir tęsia: Nuogąstaujama, jog daugelis žmonių nepažįsta savęs ir neturi supratimo, ko jie yra verti akivaizdoje To, kuriam visi atsiskaitysime. Daug žmonių, kurie mėgaujasi „Mesijo" muzika, taip ir nerado, net nesitikėjo ir netroško rasti jokios paguodos šio kūrinio žodžiuose".

Niutono ir Vilberforso bendražygė evangelikė Hana More apie vergijos panaikinimo klausimą rašo: „Visi kalba ne apie doktrinas, o apie pareigas, tačiau ir toliau remia nedorą instituciją. Tačiau svarbu pabrėžti vienos doktrinos priklausomybę nuo kitos ir jų daromą įtaką širdims, gyvenimui. Krikščioniškos pareigos išauga iš krikščioniškų doktrinų".

Kodėl malonė yra keista?

Sekdama savo pašaukimą šių kelių įtakingų evangelikų grupelė pasauliui padarė nepaprastą įtaką. Juos apgaubė nuostabi ir keista Dievo malonė, kuri suardo įprastą istorijos tėkmę. Šie žmonės į doktriną žvelgė ne kaip į trukdį praktiniam gyvenimui, bet kaip į jo veiklos šaltinį. Žinoma, yra daugybė priežasčių, kodėl malonė gali būti laikoma keista, tačiau čia mes trumpai apžvelgsime tik keletą svarbiausių.

Dievas yra keistas

Labai daug pastangų mes įdedame, siekdami supaprastinti bendravimą su Dievu. Štai kodėl ir izraelitai, Sinajaus kalno papėdėje išgąsdinti Dievo balso, nusprendė pagaminti auksinį veršį, su kuriuo jaustųsi daug saugiau. Užuot drebėję Dievo akivaizdoje, jie sėdo valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti (Iš 32, 6). Ir šiandien girdime žmones kalbant apie asmeninius santykius su Dievu, lyg Jis būtų jų draugelis ar romantikos objektas.

Visgi kai žmonės iš tiesų atsidurdavo Dievo akivaizdoje, jie neatsilaikydavo, net Mozė drebėdavo iš baimės (Iš 19, 20; Hbr 12, 18-29). Pranašas Izaijas buvo pasirengęs atlikti savo misiją ir visiems aplinkiniams paskelbti apie laukiančius vargus, tačiau tuomet regėjime išvydo Dievą savo šventykloje, apsuptą serafų, kurie šaukė: Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės. Izaijas tegalėjo ištarti: Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį! Tuomet prie jo atskrido serafas, rankoje laikantis žėruojančią anglį, ir ja liesdamas pranašo lūpas tarė: Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta! (Iz 6, 3-7).

Apaštalas Petras buvo žinomas ne dėl pagarbaus elgesio, tačiau, kai Jėzui nurodžius ištraukė įspūdingą kiekį žuvų, jis krito ant kelių, sakydamas: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis! (Lk 5, 8).

Išpažindami, jog Dievas yra šventas, mes patvirtiname, jog Jis kokybiškai skiriasi nuo mūsų. Kitais žodžiais tariant, Jis nėra tiesiog geresnis už mus - malonesnis, draugiškesnis, daugiau žinantis, galingesnis ar labiau mylintis. Jis - nesuvokiamas, neišmatuojamas ir neištiriamas. Mes galime priartėti prie Jo tik todėl, kad Jis panorėjo būti mūsų Dievu ir, prisitaikydamas prie mūsų menkų sugebėjimų, apreiškia mums save ir elgiasi su mumis tarsi su mažais vaikais. Malonė pasireiškia ne tik Dievo pasiryžimu nusižeminti iki mūsų žemiško ribotumo ir apsigyventi kūne, bet ir troškimu atiduoti savo gyvybę už mus, kai mes dar buvome priešai (Rom 5, 10).

Dievas nepaprastai myli ir yra labai kantrus, bet Jis netoleruoja nuodėmės. Dievas yra teisingas ir doras, Jis nepamiršta praeities ir pats renkasi, ko pasigailėti. Tačiau ir pasigailėdamas nedorųjų, Dievas nenustoja būti teisus. Dievas būtų teisus, net jei niekas nebūtų išgelbėtas, nes Jo malonė yra teikiama dovanai. Būdamas maloningas nusidėjėliams, Dievas nepaaukoja teisumo ant meilės aukuro, - tiesiog Jis panorėjo ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų (Rom 3, 26). Ant kryžiaus buvo apreikšta ne tik Dievo meilė, bet ir Jo keistumas - Jo kitoniškumas, tai, kuo Jis skiriasi nuo mūsų.

Nutolę nuo Dievo

Visa tai mums nerūpėtų, jei nebūtume nedori, bedieviai, neteisūs, Dievo priešai ir mums netiktų nesuskaitoma daugybė kitų Šventajame Rašte vartojamų apibūdinimų, nusakančių mūsų būklę. Sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes buvome „prijungti" prie teisumo. Paklusti Dievo įsakymams buvo natūralu. Tačiau Adomas pasirinko eiti savu keliu, būti pats sau šeimininkas ir valdyti savo likimą. Žinoma, taip jis nepelnė pagarbos, bet nutolo nuo Dievo.

Adomas ir Ieva, bėgdami nuo Dievo, pridengė savo nuogumą figos lapais, - nuo to laiko ir mes darome tą patį. Religija ir moralė (drauge su populiariąja psichologija) yra pagrindiniai „figos lapų" tiekėjai. Užuot bibliniais terminais apibūdinę savo būtį, pripažinę, kad esame mirę nuodėmėse, svetimšaliai ir pašaliečiai, priešai, rūstybės vaikai, nekenčiantys Dievo ir t. t., šiandien mes dažniausiai kalbame apie humaniškumą lyg apie kryptį, kurios privalo laikytis padorūs žmonės. Tokiu atveju, malonė tampa greitos energijos šaltiniu, kuris padeda savarankiškai tęsti gyvenimo ir išsigelbėjimo kelionę.

Tačiau Biblijoje malonė nėra nuasmeninta substancija, tai - asmeninis Dievo požiūris ir veikimas per Jėzų Kristų, paliečiantis tuos, kurie to nenusipelnė. Jei čia nebūtų frazės „kurie to nenusipelnė", malonė būtų tik šilti Dievo troškimai, kurie leistų mums, nuslopinus tiesą apie save, pasijusti geriau.

Į savo gyvenimą esame linkę žiūrėti tokiu kampu, kad bent jau savo mintyse atrodytume išteisinti, tačiau tai tik trukdo mums pripažinti, kokie iš tiesų esame. Pagrindinė priežastis, kodėl aš vengiu sveikatos patikrinimų, yra tai, kad kiekvieną kartą seselei mane pasvėrus, rezultatas būna prastesnis, nei kai sveriuosi namuose. Save, o ką jau kalbėti apie Dievą ir kaimynus, mes vertiname pagal skalę, kuri specialiai buvo sureguliuota rodyti rezultatus, kuriuos norime matyti. Tik iš tikrųjų pažinę Dievą mes pagaliau pažįstame ir save, ir tik tuomet suprantame, kas yra tikroji malonė. Malonė nėra savigarba, moralės pakylėjimas ar sveikimo terapija. Tai - Dievo per Kristų parodytas palankumas: naujas Žodis (išteisinimas), gimdantis naują kūrinį (pašventinimas ir pašlovinimas).

Keistas Dievo atpirkimo būdas

Žmonės nori išsigelbėti patys. Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiesiems, jis yra Dievo jėga (1 Kor 1, 18). Jei Jėzų vertiname kaip klajojantį išminčių, kuris teikia mums teisingas idėjas, pasaulėžiūrą, nurodo būdus ir taisykles, kaip susikurti gerą gyvenimą, galime tikėtis sėkmės, tačiau ji bus trumpalaikė. Galiausiai, tokie „atsivertėliai" pradėję skaityti Bibliją supras, kad pagrindinė jos žinia nėra klausimas „Ką Jėzus darytų?" Graikai puikiai suprato išgelbėjimą sekant išminčiumi (galvojant, kad „geriausias gyvenimas yra dabar"), bet mintis apie išgelbėjimą per mirtį ir prisikėlimą su Juo sulaukė nieko nesuprantančių tuščių žvilgsnių.

Vis dėlto šiandien mes dedame visas pastangas, kad malonę paverstume ne absoliučiai neįtikimu, bet normaliu reiškiniu. Mes neriamės iš kailio, norėdami parodyti, jog krikščionybė yra „praktiška" ir ji dera su mūsų sveiku protu ir morale. Įkyriai peršama „praktiška krikščionybė" (veiksmai, o ne tikėjimas), nors pagal statistiką krikščionių veiksmai beveik nesiskiria nuo ne krikščionių. „Teisumas iš įstatymo" ieško, kur nueiti ir ką padaryti, o „teisumas iš tikėjimo" priima Kristų, kuris ateina pas mus per Dievo žodį (Rom 10, 1-13).

Romos katalikams ir daugeliui šių dienų evangelikų malonė yra tai, kas vyksta mūsų viduje ir kas trykšta mumyse dėl mūsų pastangų. Istorijos eigoje buvo mėginimų pakreipti tikinčiųjų judėjimą nuo Reformacijos vidinio dvasingumo griežto moralumo linkme. Stenlis Grenzas, turėjęs milžinišką įtaką jaunesnio amžiaus evangelikams, teigė, jog evangelikalizmas labiau yra „dvasingumas" nei „teologija". Buvo kviečiama permąstyti evangelikalizmo sąsajas su Reformacijos principais (solas), o vidinė patirtis buvo pateikiama ne tik kaip dievobaimingumo, bet ir kaip paties Žodžio šaltinis. „Vidinė motyvacija yra būtina, nes dvasingumas kyla iš žmogaus širdies, ir tai netgi svarbiau negu pagrindiniai teologiniai teiginiai. Dvasinis gyvenimas svarbiau už bet kokius bandymus imituoti Kristų. <...> Tikrą mokinystę mes suvokiame kaip darymą to, ką Jėzus darytų, o ne vergišką ritualų laikymąsi".

Panašu, kad klausimas - „Ką Jėzus darytų?" - tampa svarbesnis nei tai, ką Jėzus padarė ir kaip Jis čia ir dabar tai perduoda mums.

Mes raginame: „Tęskite pradėtus darbus; susitvarkykite gyvenimą, naudodami augti padedančias priemones, ir pamatysite, kaip subręsite dvasiškai". Tiesą sakant, jei tikintysis savo gyvenime pajunta sąstingį, patariama dvigubai labiau stengtis laikytis disciplinos, tačiau nejaugi reikia dar labiau pabrėžti tikinčiųjų veiksmus, o ne patį Dievą?

Kol nesugrįšime prie beribės veltui teikiamos Dievo malonės, tol rasis vis naujų perdegusių krikščionių grupių. Judėjimai, kurie dėmesį sutelkia į nusidėjėlių (taip pat ir krikščionių) veiksmus, niekada nesugebės pasauliui pristatyti itin svarbios keičiančios malonės.

Bažnyčia, užuot buvusi malonės „teatru", kuriame pagrindinis vaidmuo tenka Dievui, tampa moralinių reformatorių, renginių planuotojų, gyvenimo būdo mokytojų aktyvistų armija. Nuo pat nuopuolio laikų mes atkakliai trokštame teisti ir teisinti save, tačiau malonės Evangelija skelbia, jog mes esame tik gavėjai, o ne vykdytojai. Mes vykdome įsakymus, bet tikime Gerąja Naujiena.

Džono Niutono giesmėje „Nuostabi malonė" liudijama nuoširdi krikščioniška patirtis bus vis rečiau sutinkama, jei bažnyčia nesiliaus tildžiusi keisto mokymo apie malonę, jei bus tikima, jog išgelbėjimas yra žmonių apsisprendimo reikalas, o ne Dievo prieš laikų pradžią numatyta malonė, jog imituoti Kristų yra svarbiau už tikėjimą Kristaus mirtimi už visus nusidėjėlius, jei tikėsime, kad esame geri žmonės, galintys tapti dar geresni, o ne pasmerktieji, kuriems reikia atpirkimo.

Malone, apie kurią šiandien kalba daug žmonių, galima patikėti ir neatsivertus, tereikia asimiliuotis ir bendradarbiauti. Nebereikia susitaikyti su Dievu, nes Dievas ir taip yra visų „draugelis". Atgaila taip pat nereikalinga, nes visi ir taip stengiasi būti geri. Nereikia ir išteisinimo, nes taip iš karto primenama apie kaltę, o mes juk visi žinome, kad kaltė tai tik jausmas, atsirandąs nukrypus nuo kelio. Nebereikalinga taika su Dievu, nes mes juk niekad ir nekariavome...

Turime suprasti, kad pati Evangelija sukelia didžiausią problemą: mes manome, jog žmonės gali priimti ją neatsivertę. Tuomet malonė tampa moralės pakylėjimu, padrąsinimu, dieviška pagalba mūsų kelyje į išsigelbėjimą, kurio ieškome savo jėgomis.

Metodistų vyskupas Viljamas Vilimonas pastebi, kad dauguma šiuolaikinių mokymų teigia, kad atsivertimas įvyksta per mūsų žodžius ir priesaikas. Tačiau jis yra įsitikinęs, kad atsivertimai yra stebuklingi ir kad Evangelijos žinia yra tokia keista, tokia priešinga mūsų įgimtiems supratimams bei mūsų kultūros aukštinamiems dalykams, jog tik stebuklas gali padėti išgirsti tikrąją jos esmę.

Mes niekada ir nesuprasime Evangelijos, jei klausime pasaulio ar net krikščionių, kas jiems yra svarbiausia be jos. Taip Evangelija tampa įstatymo forma - galbūt kiek subtilesne ir suprantamiau pritaikoma („Daryk tai, ir pasijusi geriau!" arba „Daryk tai, ir geriau gyvensi!, o ne „Daryk arba mirk!"), tačiau bus susitelkiama į dalykus, kuriuos reikia daryti, o ne skelbiama apie tai, ką Dievas jau padarė.

V. Vilimonas taip pat primena mums, kad dar prieš pamokslaujant privaloma tikėti, jog tikslas bus pasiektas, nes reikia pasitikėti Šventąja Dvasia, o ne analizuoti klausytojus. Kad mūsų skelbiama žinia būtų priimta, reikia stebuklo, jei tuo netikime, tuomet mes skelbiame ne Evangeliją: „Evangelija yra duota mums, bet ji neatsirado iš mūsų. Velykų metu įvyko svarbiausias Dievo apsireiškimas. Velykų metu buvo parodyta didžiausia spraga, egzistuojanti tarp mūsų, esančių sąjungoje su mirtimi, ir gyvenimo Dievo, kurią ir turi įveikti Evangelija. Velykos atnešė sumaištį, kurios bažnyčia negali išvengti. Būtent ši sumaištis ir įkvepia mus pamokslauti... Jei per Velykas Dievas nenugalėjo ciesoriaus ir mirties legionų, tuomet Jis niekada sekmadieniais mano bažnyčioje nenugalės ir populiariųjų žurnalų ar populiariosios psichologijos", - rašo V. Vilimonas.

„Tam tikra prasme, ne mes atrandame Evangeliją, bet Evangelija atranda mus. Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau (Jn 15, 16). Tačiau daug pamokslininkų ragina gelbėtis savo jėgomis," - įspėja Vilimonas. Tačiau Biblija, priešingai, vis akcentuoja, kad Evangelija yra nauja žinia, bet nebūtinai naujas supratimas. „Būti krikščionimi reiškia būti bendruomenės, kuri nesitapatina su šių dienų kultūra ir susiformavo savitos istorijos pagrindu, dalimi. Ta istorija tai Geroji Naujiena, kalbanti apie malonę. Ji vadinama naujiena, nes tai nėra įprasta žinia, kurią žinotų devyni iš dešimties paprastų amerikiečių. Evangelija neateina natūraliai, ją atneša Jėzus".

Malonė gali būti atpažinta tik Kristuje, kuriame susijungia Dievo ir mūsų keistumas bei Dievo atpirkimo būdas. Malonė - tai Dievo atsisakymas leisti mums patiems save vertinti ar tarti paskutinį žodį. Tai tarsi stulbinamas pranešimas, kad išgelbėjimas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo (Rom 9, 16).


Iš www.bible.org
vertė Eglė Rimkienė


Nuotr. R. Bikulčiaus