Biblija niekur specialiai nepabrėžia tėvo ar motinos reikšmingumo šeimoje. Jei kalbama tik apie kurį nors vieną, tai nereiškia, kad kitas nebuvo svarbus. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento šeimose abu tėvai buvo vienodai reikšmingi.
Todėl iš vaikų reikalaujama paklusnumo ir vienodos pagarbos abiems tėvams: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12). Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje" (Ef 6, 1-3). Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui (Kol 3, 20).
Kai kuriose musulmonų kultūrose smarkiai pabrėžiamas tėvo vaidmuo ir vaikų paklusnumas tėvui (mirus tėvui, šeimos galva tampa vyriausias sūnus, kuris įgauna teisę įsakinėti ir nurodinėti net savo motinai).
Taip pat ir Patarlių knygoje raginimai vaikams dažniausiai pateikiami vienodai abiejų tėvų atžvilgiu (pvz., paklusnumo): Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo (Pat 1, 8);
Kas keikia savo tėvą ir motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje (Pat 20, 20); Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina (Pat 23, 25).
Biblijoje nerastume nė vienos vietos, kad auklėti vaikus būtų liepiama tik motinai; užtat priešingo raginimo - kad auklėtų tėvas - rastume. Apskritai, kadangi pagal biblinį modelį šeimos galva yra vyras, tai vaikų auklėjimo atsakomybė bendrąja prasme gula ant jo pečių. Štai eilutės, kur dėl vaikų auklėjimo kreipiamasi tiesiogiai į tėvą arba taip pat ir į jį: Suprask, kad kaip žmogus auklėja sūnų, taip Vieš-pats, tavo Dievas, auklėja tave (Įst 8, 5); Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 4).
Šiose eilutėse dėmesys labiau kreipiamas į auklėjimą, kitose - į žinių perdavimą, mokymą. Neslėpsime jų [įstatymų] nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie Viešpaties galybę ir Jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus. Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą - Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus, kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams, idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi Jo įsakymų... (Ps 78, 4-7).
Tėvai, kurie atsakinėja į vaikų klausimus, padeda formuotis jų tapatybei ir kartu supažindina su svarbiais dalykais. Kai tavo vaikai ateityje klaus, tardami: ‘Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos Viešpats, mūsų Dievas, jums įsakė?' - savo vaikams atsakysi: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte, bet Viešpats galinga ranka išvedė iš Egipto. Mūsų akyse Viešpats padarė ženklų ir nuostabių bei baisių darbų prieš faraoną ir jo dvarą Egipte. Iš ten mus išvedė, idant įvestų ir duotų mums kraštą, priesaika pažadėtą mūsų protėviams. Tada Viešpats mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti Viešpaties amžinam mūsų labui, idant išliktume gyvi, kaip šiandien ir yra. Jei stengsimės ištikimai vykdyti visą šį įsakymą Viešpaties, mūsų Dievo, akivaizdoje, kaip Jis mums yra įsakęs, būsime teisūs' (Įst 6, 20-25).
Pastaroji citata rodo, kad tėvai buvo atsakingi už religinį vaikų auklėjimą. Apie netinkamą auklėjimą (matyt, ir religinį) įdomiai rašoma Senojo Testamento pasakojime apie pranašą Elį, kuris apleido savo atsakomybę, ir jo sūnūs patraukė klystkeliais. Paskelbiau jam, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė (1 Sam 3, 13).
Tėvai dažnai galvoja, kad ne visas vaikų auklėjimas priklauso jiems. Todėl noriai atiduoda vaikus į darželius (didmiesčiuose smarkiai populiarėja savaitiniai vaikų darželiai) ir galvoja, kad šie turi išauklėti jų vaikus. Tvirtai įsitikinę, kad darželiai geriau paruošia mokyklai, geriau išmoko dainuoti, piešti, vaidinti ir net dantis išsivalyti. Tikintys tėvai mano, kad tikėjimo dalykų temoko sekmadieninių mokyklėlių mokytojai, nes jie tam paskirti, geriau tą daro ir išmano. O ypač galvoja, kad visų kitų gyvenimo mokslų temoko mokyklos ir universitetai - čia tėvams tikrai nėra ką veikti. Bet Biblija sako, kad visas vaikų auklėjimas, ne tik religinis, bet ir švietimas yra visų pirma tėvų atsakomybė. O darželiai, mokyklos - tik pagalbininkai vykdant šią sudėtingą ir sunkią užduotį.
Nes auklėjimo tikslas - vaiko savarankiškumas ir išmintis. Kad, kaip Timotiejus sako, žmogus būtų „pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 17). Toks žmogus pirmiausia yra tikintis (tik toks tikrai išmintingas), žino Dievo įsakymus ir išmano, kaip juos konkrečiai taikyti savo gyvenime. Tai daug daugiau nei vien eiti į bažnyčią ir būti religingam. Patarlių knygoje skaitome: Vaikai, klausykitės tėvo pamokymo, būkite atidūs, kad suprastumėte, nes duodu jums gerą patarimą: neužmeskite mano mokymo. Kadaise buvau geras tėvo sūnus, gležnas, motinos numylėtinis. Tėvas mane mokė ir sakė: „Tebrangina tavo širdis, ką aš sakau; laikykis mano įsakymų, ir gyvensi. Įgyk išminties, įgyk supratimo! Neužmiršk ir nenukrypk nuo mano žodžių. Nepalik jos, ir ji tave palaikys, mylėk ją, ir ji tave saugos. Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi. Brangink ją, ir ji tave išaukštins; ji tave pagerbs, jei tu ją apkabinsi. Tau ant galvos ji uždės grakštų vainiką, apvainikuos garbinga karūna". Mano vaike, klausykis ir imk į širdį mano žodžius, kad ilgai gyventum. Mokau tave išminties kelio, vedu tave dorais takais, kur nereikės tau žingsnių lėtinti, ir, net jei bėgtum, nesuklupsi. Laikykis mano pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė (Pat 4, 1-13).
Kad vaikas suaugęs tikrai mokėtų taikyti Dievo mokymą visame savo gyvenime, jam neužtenka vien gero įdomiausių biblinių istorijų žinojimo. Vaikams reikia pavyzdžio. Jei vaikas nebus matęs, kaip Dievo žodis funkcionuoja jo šeimoje tarp tėvų, jam gyvenime bus sunkiau, nes reikės pačiam viską atrasti. Biblinio mokymo principas - mokymasis iš pavyzdžių. Tai ir yra Pakartoto Įstatymo kny-gos 6 skyriaus 7 eilutės pagrindinė mintis: Įdiek [Izraeli (t. y., Izraelio tėvai ir motinos)] juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Dievo įstatymas yra dalis kasdienybės, todėl vaikas, kuris auga šeimoje su savo tėvais, gali ir turi matyti, ką tas įstatymas reiškia ir kaip įgyvendinamas jo tėvų. Bet kaip vaikai mokysis iš savo tėvų, jei tėvai nebūna su vaikais? Vaikams reikia laiko ir jokių ypatingų pedagogikų - tiesiog būti su jais, gyventi, tada vaikai, žiūrėdami ir dėdamiesi į galvas, kursis savo gyvenimo pamatą.
Juk pavyzdžiu (ne vien žodžiu) mokė ir Jėzus. Jis išsirinko mažą mokinių grupę (Lk 6, 13), kad su jais galėtų gyventi, intensyviai bendrauti bei rodyti tam tikrus elgesio modelius (Mk 3, 14). To tikslas, kad mokiniai būtų tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40; Mt 10, 25). Jėzus buvo tobulas pavyzdys, mes, žemiškieji tėvai, tokie niekada nebūsime. Bet jei visai nebūsime pavyzdžiai, juk bus tik dar blogiau.
Šiuolaikinę visuomenę jau drąsiai galima pavadinti betėve. Valstybė susigriebė - gimus vaikui, jau leidžia tėčius mokamų tėvystės atostogų. Tik kad dar labai mažai tėčių jas renkasi. O sulaukti, kada viešuosiuose vyrų tualetuose bus įrengti kūdikių pervystymo stalai (kaip tai yra, pavyzdžiui, Vakarų šalyse švedų tinklo IKEA prekybos centruose), išvis beveik nerealu. Per LTV galima matyti valstybės remiamą reklamą, kurioje darbdaviai skatinami atkreipti dėmesį į šeimą ir sudaryti geresnes sąlygas dirbantiems tėvams. Bet apskritai apie tėčius kalbama mažai. Prieš motinos dieną LTV rodo daugiavaikes šeimas ir liepia išrinkti mamų mamą. Tik nė vieno žodžio nepasako apie tėtį. Juk argi be tėčio būtų tos mamos tokios geros, argi be tėčio taptų tos šeimos tokios gražios, pasiturinčios ir laimingos? Abejoju, ar per tėvo dieną bus renkamas tėčių tėtis?..
Kas laukia betėvės visuomenės? Ogi vis didėjantis atitolimas nuo Dievo. Didžiulis netikėjimas. Juk jei nebus tėvo pavyzdžio šeimoje, tai kaip vaikai ims pavyzdį iš Tėvo danguje? Kaip jie mylės Tėvą, kurio nemato, jei neišmoks mylėti šalia esančio savo tėčio?
Ir dar betėvės visuomenės laukia labai bloga demografinė padėtis. Jei moterys jausis paliktos vienos, vienos atsakingos už namus ir vaikus, jos nenorės gimdyti. Nenorės turėti ne tik daugiau vaikų, bet apskritai nenorės nė vieno. Jau ir dabar taip yra. Todėl dėl blogos demografinės situacijos iš dalies galima apkaltinti vyrus!
Grįžkime prie vyro meilės žmonai. Manau, daug komentarų nereikia. Galvoti, kad tik mama atsakinga už vaikų auklėjimą, yra nebibliška, taigi neatitinka Dievo mokymo. Toks mąstymas nėra pagrįstas meile. Bendrystės trūkumo tikrai negali atpirkti net po atlyginimų mokėjimo į šeimos sąskaitą nusėdusi solidi suma „perkamosios galios".
Iš http://www.lksb.lt/
Nuotr. A. Grigaliūno
Kas šeimoje turi auklėti vaikus? (I dalis)
