Birželio 24 d. Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" buvo paminėta vyr. pastoriaus Giedriaus Saulyčio 20-ies metų pastoracinės tarnystės sukaktis. Į šį renginį gausiai susirinko tikėjimo broliai ir sesės ne tik iš Vilniaus, bet ir kitų mūsų bendrijos bažnyčių iš visos Lietuvos.
Šventės proga pirmąją dovaną buvo paruošęs pats pastorius Giedrius - paskaitą „Sielų ganymas Lietuvos kontekste". Paskaitos pradžioje pastorius prisiminė, kaip jau bažnyčios „Tikėjimo žodis" susikūrimo pradžioje jis suvokė Dievo pašaukimą ganyti Jo aveles ir 1988 m. tapo antru bažnyčios pastoriumi, o nuo 1990 m. liepos - pagrindiniu bažnyčios ganytoju.
Pastorius Giedrius per savo paskaitą iš pradžių aptarė ganytojiškos tarnystės aspektus, kurie panašūs į avių piemens darbą: ganyti - tai suburti avis į kaimenę, vesti jas į ganyklos vietas, saugoti nuo plėšrūnų. Ganymas bažnyčioje apima rūpestingumo, globos ir vadovavimo aspektus. Tai rūpinimasis žmonių sielomis, priežiūra, slaugymas (lot. cura animarum). Sielos ganymas vyksta vietinėje bažnyčioje, tam tikrame kultūriniame kontekste, ir yra reikalingas asmens ugdymui bei amžinojo gyvenimo paveldėjimui. Pastorius Giedrius pastebėjo, jog „Tikėjimo žodis", kaip vietinė bažnyčia, gimė ne žmonių, o Dievo iniciatyva, itin svarbiu Lietuvai istoriniu metu, tais pačiais 1988 m. kaip ir Lietuvos Sąjūdis. Šiandien „Tikėjimo žodžio" bendrija yra išaugusi į vieną didžiausių ir gyviausių evangelinių konfesijų mūsų tautoje, subrandinusi daug tarnystės vaisių (periodinė, knygų, autentiškų giesmynų spauda, krikščioniška pagrindinė mokykla, televizijos laida ir t.t.), tapusi bene brandžiausia biblinio mokymo ir apreiškimo puoselėtoja.
Kalbėdamas apie Evangelijos ir kultūros santykį, pastorius, be kita ko, pabrėžė, kad Evangelija nėra tapati kultūrai, bet pasiekia kultūrą per jos pačios įvairias formas: kalbą, muziką, papročius. Evangelija sykiu yra ir iššūkis kultūrai, ir jos atspindys. Bažnyčios skirtingose kultūrose padeda suvokti daugialypę Dievo išmintį - įvairius dieviško apreiškimo aspektus, tiesas, kurių teologija, susieta tik su viena kultūra, nepastebi.
Pastorius Giedrius išryškino ir lietuvių tautinio charakterio bruožus, kurių, pasirodo, nepajėgė „išplauti" kad ir kokios stiprios modernybės srovės. Lietuviai labai brangina laisvę, bičiulystę, bendrystę, lietuvis - „mąslus stebėtojas", lyriškos, atjaučiančios sielos.
Paskaitos pabaigoje pastorius dar išskyrė kelis reikšmingus sovietinio laikotarpio paveiktos ir dabartinės Vakarų kultūros formuojamos Lietuvos visuomenės ypatumus, į kuriuos išmintinga atsižvelgti pastoracinėje tarnystėje.
Antra renginio dalis, kurią vedė Elena Kaminskienė, buvo skirta sveikinimams ir palinkėjimams pastoriui Giedriui. Šventės dalyviai buvo maloniai nustebinti primiausia ekrane išvydę „Kertinio akmens" studijoje sumontuotą dokumentinę apybraižą „20-ies metų ganytojiškos tarnystės akimirkos". Tai buvo puiki proga pamatyti ir išgirsti po trumpą epizodą iš kiekvienų dvidešimties pastoriaus Giedriaus tarnavimo metų (pamokslų, konferencijų, velykinių maršų, užsienio misijų ir t.t.), pradedant 1990 ir baigiant 2010-iais, - 20 metų, Dievo rankos palytėtų.
Dievo rankose - būtys ir nebūtys,
Džiaugsmo fiestos ir ... skausmo bedugnės.
Čia - visi atradimai ir ... netektys,
Ir ramybė, ir nerimo ugnys...
Dievo rankose - visos akimirkos:
Tai, kas buvo, yra, ko dar viliamės.
Tik jose mes parklupę išnykstam,
Tik iš jų sugrąžinti pakylame...
Dievo rankose - mūsų sumanymai,
Paklusnumo drąsa, meilės ryžtas...
Vienas kitą parėmę užaugame,
Kad į Tėvo rankas vėl sugrįžtume.
Šiomis savo kūrybos eilėmis Elena pakvietė ant scenos pastoriaus Giedriaus pašaukimo bendražygius - Kauno, Šiaulių ir Vilniaus kraštų bažnyčių pastorius ir vyresniuosius - kurie pradėjo netrumpai užtrukusią, bet kupiną Šventosios Dvasios artumo, meilės, dėkingumo, pagarbos sveikinimų dalį. Sveikinusieji dėkojo pastoriui už ištikimybę tarnystėje, uolų rūpestį bažnyčia, nepailstamą veržimąsį pirmyn, linkėjo stiprybės ir gausios Dievo palaimos.
Šventė baigėsi visų bendrijos bažnyčių ganytojų malda už vyr. pastorių Giedrių, o ši Rašto eilutė ir kelios mintys iš daugybės Giedriui skirtų sveikinimų, manau, apibendrina jo ganytojiškos tarnystės vaisių.
***
Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola (Pr 49, 24).
***
„Visi dalykai gyvenime nuolat bėga pro šalį - aplinkybės, veidai ir už jų besislepiančios sielos, su kuriomis taip ir nepavyko susiliesti, o kiti išlieka pastovūs, taip suteikdami mums turinio ir formos.
Vienas iš tokių pastovumų esate Jūs, pastoriau. Kaip geras ganytojas kasryt diena iš dienos išveda bandą ganytis vešliose pievose, taip ir Jūsų maitinanti ranka nuolat globojo ir saugojo mus. Ačiū už tokią ištikimybę - tik menkai galime suvokti jos kainą.
Galbūt ne visuomet supratome, o gal kartais perdėtai bijojome, patirdami ganytojo lazdos kirtį ar matydami visomis išgalėmis siekiant tiesos - tačiau to dėka subrendome ir šiandien esame Jūsų darbo vaisiai. Ganytojau, pažįstame Jūsų balsą. Ačiū".
***
„Šiuose namuose mes gimėme, augome ir brendome patys, susituokėme, čia užaugo mūsų dukterys, iš šių namų išlydėjome pas Viešpatį mamą ir, jeigu bus Dievo malonė, šiuose namuose pasensime..."
Nuotr. G. Tumulio
