„Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo." [1]
Manau, remdamiesi šiomis dviem eilutėmis galime suformuluoti penkis teiginius apie meilę.
Meilė, džiaugsmas ir ramybė
Pirmoji tiesa - meilė yra išskirtinė Dievo malonė: „Dvasios vaisius yra meilė". Tiesa, Paulius sugrupavo devynias savybes, kurias drauge vadina Dvasios „vaisiais", tačiau meilė užima garbingiausią vietą. Šiais laikais daug girdime apie Šventąją Dvasią (Ji nebėra „užmirštas" Trejybės asmuo), ir daug žmonių kalba apie nuostabius Jos jėgos pasireiškimus, tačiau pirmasis Dvasios vaisius yra ne jėga, o meilė.
Paklauskime savęs pačių, kuo krikščionys skiriasi nuo kitų žmonių. Koks požymis rodo, kad žmogus yra Dievo vaikas? Įvairūs žmonės į šiuos klausimus atsako įvairiai.
Vieni sako, kad tikrą krikščionį išskiria tiesa, ortodoksija, teisingas tikėjimas, lojalumas Rašto doktrinoms, katalikų tikėjimo išpažinimai ir reformatų išpažinimai. Teisingai! Tiesa yra šventas reikalas. Sveika doktrina suteikia bažnyčiai gyvybės. Mes esame pašaukti „kovoti gerą tikėjimo kovą" [2], saugoti patikėtus religijos apreiškimus [3], „tvirtai stovėti ir laikytis" apaštalų mokslo [4] bei „narsiai kovoti už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems." [5] Niekada nepamirškime šių didingų raginimų. Tačiau „jei <...> suprantu visas paslaptis ir turiu visą pažinimą, <...> tačiau neturiu meilės, esu niekas." [6] Be to, „pažinimas išpučia, bet meilė ugdo." [7] Tad meilė yra pranašesnė už pažinimą.
Kiti tvirtina, kad išskirtinis tikrų mokinių požymis yra tikėjimas. „Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų." [8] Kaip rašė Liuteris, išteisinimas tikėjimu yra pagrindinis visos krikščioniškos doktrinos dalykas, kurio dėka „tampama tikrais krikščionimis." [9] Cranmeris pridėjo atitinkamą neiginį: „Kas ją (t. y. doktriną) neigia, negali būti laikomas tikru krikščionimi." [10] O šiuolaikiniai evangelikai teigia, kad išteisinimas tikėjimu yra „visos gelbėjančios Dievo malonės darbo šerdis ir centras, paradigma ir esmė." [11] Sutinku. Reformatų šūkis sola fide, vien tikėjimu, turi būti ir mūsų šūkiu. Vis dėlto, „jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas." [12] Didysis tikėjimo apaštalas sako aiškiai - meilė yra pranašesnė už tikėjimą.
Trečia žmonių grupė kaip išskirtinį krikščionių požymį pabrėžia religinius išgyvenimus, dažnai konkrečius ir ryškius, tikėdami, kad juos turi patirti kiekvienas. Šie žmonės tam tikra prasme taip pat yra teisūs. Būtina per Kristų puoselėti tiesioginius asmeniškus santykius su Dievu. Dvasia iš tikrųjų liudija širdžiai. Yra toks dalykas kaip „neišsakomas ir šlovingiausias džiaugsmas" [13] ir „palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe" visa kita išties yra nuostolis. [14] Tačiau „jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis" ir „turiu pranašavimo dovaną" (tvirtinu tiesiogiai bendraująs su Dievu), „tačiau neturiu meilės, esu niekas." [15] Taigi meilė yra pranašesnė už išgyvenimus.
Ketvirtos, paskutinės, kategorijos žmonės, būdami labai praktiški, kaip išskirtinį Dievo žmonių bruožą pabrėžia tarnystę, ypač tarnavimą vargšams. Ir vėl teisinga! Be gerų darbų tikėjimas yra miręs. Kadangi pats Jėzus gynė vargšus, Jo mokiniai taip pat turi juos ginti. Jei matome žmones stokojančius ir turime pinigų jiems padėti, tačiau jų nepasigailime, kaip galime teigti turį Dievo meilę? [16] Dėkui Dievui, žmonės vėl pabrėžia Jo susirūpinimą vargšais. Vis dėlto „jei išdalinu vargšams visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti (galbūt didvyriškai pasiaukodamas), bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos." [17] Taigi meilė yra pranašesnė už tarnystę.
Apibendrinant, pažinimas yra gyvybiškai svarbus, tikėjimas - nepakeičiamas, religiniai išgyvenimai - būtini, o tarnystė - esminė, tačiau Paulius pirmenybę teikia meilei. Meilė - didžiausias dalykas visame pasaulyje. Nes „Dievas yra meilė" [18] pačia savo esme. Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra amžinai sujungti vienas su kitu pasiaukojančia meile, tad Tas, kuris yra meilė ir kuris savo meile užliejo mus, kviečia Jį mylėti, o kitus - sugrįžti pas Jį. „Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo." [19] Meilė - pagrindinis, pirmutinis, žymiausias, išskirtinis Dievo žmonių požymis. Niekas jos neišstums ir nepakeis. Meilė yra svarbiausia.
Antra, meilė atneša džiaugsmą ir ramybę, nes „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė". Ši seka, be abejo, yra svarbi.
Žmonės visada ieškojo ir ieško džiaugsmo ir ramybės, nors paprastai vartoja pasaulietiškesnį žodį „laimė". Prieš tapdamas trečiuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Thomas Jeffersonas buvo taip įsitikinęs, kad „laimės siekimas" yra neatimama žmogaus teisė, jog pavadinęs „akivaizdžia tiesa" įtraukė ją į Nepriklausomybės deklaraciją.
Tačiau krikščionys jaučia pareigą pridurti, kad ieškantys laimės jos niekada neras. Džiaugsmas ir ramybė - nepagaunami palaiminimai. Laimė - tai žaltvykslė, iliuzija. Tik ištiesk ranką ją sugriebti - ir ji pranyks tarsi dūmas. Netinka siekti džiaugsmo ir ramybės, nes tai meilės išdava. Dievas suteikia džiaugsmą ir ramybę ne kai jų ieškome, bet kai su meile ieškome Jo ir kitų žmonių.
Turime neatidėliodami liudyti šią tiesą šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame visi žavisi „savirealizacija" ir kuriame įsibėgėja „žmogiškojo potencialo judėjimas". Savo įžvalgią knygą „Psychology as Religion", paantrašte „The Cult of Self-Worship", Niujorko universiteto mokslų daktaras Paulas Vitzas pradeda analizuodamas keturis pagrindinius tos dekados „savęs" teoretikus: Erichą Frommą (kuris teigė, kad abejingumas sau pačiam yra yda, o savęs įtvirtinimas yra vertybė), Carlą Rogersą (kuris taikydamas „į klientą orientuotą terapiją" siekė padėti žmonėms būti vientisu savarankišku asmeniu dėka „besąlygiškos savimeilės"), Abrahamą Maslową (kuris pabrėžė kūrybišką „saviaktualizaciją") ir Rollo May (kuris, paveiktas egzistencializmo, pabrėžė sprendimą ir atsidavimą kaip priemones tapti pačiu savimi). Visi keturi aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėję rašytojai prisipažino esą pasaulietiniai humanistai. Jie tikėjo žmogumi, ne Dievu. Daug kas juos populiarino, ir, atrodo, kad pabrėžtina savigarba ir saviaktualizacija prasiskverbė į kiekvieną visuomenės dalelę. Davidas Wellsas pareiškė, kad „devintojo dešimtmečio viduryje 87, 5 % visų JAV išleistų leidinių tenkino „savęs" judėjimo interesus ir poreikius" [20].
Žinoma, egzistuoja teigiamas ir sveikas savęs įtvirtinimas, tačiau tai nereiškia, kad nekritiškai ir kategoriškai siekiame įtvirtinti save pačius, - mes pripažįstame savo nuodėmingumą. Krikščionys tikintieji įtvirtina tik tuos asmenybės bruožus, kurie yra sukurti pagal Dievo atvaizdą (pvz., racionalumą, moralinę atsakomybę ir gebėjimą mylėti), tuo pačiu atsisakydami (tai yra išsižadėdami ir atmesdami) tų asmenybės bruožų, kurie atsirado dėl žmogaus kritimo ir mūsų pačių nupuolimo (pvz., savanaudiškumo, gobšumo, pagiežos, veidmainystės ir išdidumo). Krikščioniškas savęs įtvirtinimas jokiu būdu nereiškia, kad nuolat rūpinamės ar juo labiau žavimės savimi. Šie požymiai nukreipti ne į mus, o į Dievą. Jie yra neatskiriama Dievo, kaip mūsų Kūrėjo ir Teisėjo, garbinimo dalis.
Vis dėlto kai kurie krikščionių rašytojai bando ginčytis, kad krikščionybės esmė yra savigarba, jog užteks kalbėti vien apie nuodėmę, kaltę, teismą ir atpirkimą. Išgelbėjimą turime pateikti kaip savęs atradimą ir neva būtent tai Jėzus turėjo omenyje antruoju įsakymu numanomai liepdamas mylėti save pačius bei savo artimą. Iš tikrųjų taip nėra. Savimeilė Rašte yra nuodėmės sinonimas, o ne kelias į laisvę. Be to, agapē meilė reiškia pasiaukojimą tarnaujant kitiems. Iš prigimties ji negali būti nukreipta į save. Kaip aukotis tarnaujant pačiam sau? Tai neįmanoma. Pati idėja yra nesąmonė. Kaip matėme antrame skyriuje apie „Tikrąją laisvę", Jėzaus kelias veda priešinga linkme. Jis mokė apie didįjį paradoksą: tik prarasdami save mes save atrandame, tik mirdami sau išmokstame mylėti ir tik tarnaudami kitiems tampame laisvi. Arba, jei grįšime prie Pauliaus Laiško galatams, tik mylėdami patiriame džiaugsmą ir ramybę. Savanaudiškai ieškodami laimės jos niekada nerasime, tačiau jei pamiršę save pasiaukojančiai tarnausime su meile, tada džiaugsmas ir meilė ims plūsti į mūsų gyvenimus kaip atsitiktiniai, nelaukti palaiminimai.
Bus daugiau
[3] 1 Tim 6, 20; plg. 2 Tim 1, 14
[9] Luther, „Commentary on the Epistle to the Galatians" (1531; James Clarke, 1953), p. 101 ir 143.
[10] „Sermon on Salvation" iš „First Book of Homilies" (1547).
[11] R. T. Beckwith, G. E. Duffield ir J. I. Packer, „Across the Divide" (Lyttleton Press, 1977), p. 58.
