Per 26-erius jos tarnystės metus pas Viešpatį atėjo vos keli žmonės, ir beveik visi iš to nedaugelio viešai savo tikėjimą išpažinusių žmonių vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitraukė iš bažnyčios: vienas iš jų pakeitė gyvenamąją vietą, kiti tiesiog nutolo nuo Dievo, dar vienas - mirė. Tiek daug metų taip sunkiai dirbta, o galiausiai neliko nieko, kas liudytų nors dalį įdėtų pastangų. Moteris ėmė svarstyti, kaip ją, sugrįžusią į namus, pasitiks bažnyčios žmonės, ką ji jiems galės papasakoti...
Po kurio laiko gavau jos laišką, kuriame ji rašė: „Kai negaliu Dievo šlovinti už tai, kas įvyko arba kam Jis leido įvykti, šlovinu Jį už tai, kas Jis yra ir ką Jis gali padaryti susidariusioje situacijoje". Šie žodžiai pribloškė mane, - net užsirašiau juos. Negalėdama atrasti džiaugsmo toje situacijoje, ji visgi sugebėjo atrasti džiaugsmą Dieve.
Pasaulis džiaugsmą supranta kaip jausmą, linksmus juokelius, laimės pojūtį. Mano vyras, Stiuartas, džiaugsmą apibūdina taip: „Kai kuriems žmonėms laimė arba džiaugsmas - kai viskas jų gyvenime vyksta pagal jų norus, taip, kaip jiems patinka". Kitais žodžiais tariant, laimė - tai emocija, kuri aplanko žmones, kai viskas sekasi gerai, kai nekyla jokių problemų.
Krikščioniškas džiaugsmas yra kitoks. Jis nepriklauso nuo to, ar viskas mūsų gyvenime klostosi taip, kaip mes to norime, ar ne. Mano draugės patirtis labai gerai atskleidžia, kas yra tikras krikščioniškas džiaugsmas. Esu tikra, jog jai skaudėjo širdį, matant, jog tie, dėl kurių ji aukojo savo gyvenimą, nusisuka nuo Viešpaties. Mąstydama apie visus tuos tarnystės metus, ji galėtų pasakyti: „Kiek veltui sugaišto laiko... Juk galėjau užsiimti kuo nors kitu". Tačiau užuot pasidavusi nusivylimui, ji atrado džiaugsmą ir ramybę Dieve. Toji moteris buvo tvirtai įsitikinusi, jog ji buvo ten, kur Dievas norėjo, kad ji būtų, ir darė tai, ką Dievas norėjo, kad ji darytų. Krikščioniškas džiaugsmas yra kur kas daugiau nei tik emocijos. Bet mūsų širdys turi trokšti Dievo, kitaip Šventoji Dvasia negalės atlikti savojo darbo.
Jeigu krikščioniškas džiaugsmas nėra tik trumpalaikė emocija ar šypsena, tuomet kas tai? Kad būtų paprasčiau suprasti, noriu išskirti dvi sudedamąsias krikščioniško džiaugsmo dalis.
Visų pirma, džiaugsmas - tai viltis. Neviltis yra visiška džiaugsmo priešingybė. Neviltis - tai tamsa, užgožianti net menkiausią tikimybę, kad kada nors gyvenimas bus geresnis. Tuo tarpu džiaugsmas visuomet šnabžda: „Yra viltis!". Jeigu nevilties apimtas žmogus pradeda bent truputį tikėti, jog gyvenimas gali pakrypti į geresniąją pusę, jį tuoj pat aplanko džiugesys. Džiaugsmas atpalaiduoja įtemptus raumenis, atneša nusiraminimą. Taigi, džiaugsmas ir viltis yra neišskiriami.
Tačiau ne visada mes jaučiame džiugesį savo širdyje. Kartais, kaip rašoma psalmėje, džiūgavimas ateina tik rytą (Ps 30, 5), t. y. po tamsios ir ilgos nakties. Todėl tuomet, kai nejaučiame džiaugsmo, gali būti, jog jis tiesiog „prisidengia" viltimi - viltimi, kuri veda į tikrąjį džiaugsmą.
Antra, džiaugsmas - tai pasitikėjimas. Pasitikėjimas, kylantis iš žinojimo, jog mūsų Dievas yra ir ateities Dievas. Jis žino, kas mūsų laukia rytoj, ir viską laiko savo rankose. Žinojimas, jog Dievas kontroliuoja padėtį, suteikia mums visa pranokstančią ramybę ir saugumą. Džiaugsmas veda mus į pasitikėjimą Dievu ir man asocijuojasi su gerove. Tačiau tai nevyksta savaime. Mes turime veikti kartu su Dievu. Kartais mums reikia ateiti pas Dievą ir tiesiog atverti Jam savo širdį: „Dieve, aš nebesuvaldau mano gyvenime vykstančių procesų, bet, tikiu, Tu esi Tas, kuris viską valdai. Man atrodo, gyvenimas ir tarpusavio santykiai griūna, tačiau aš tikiu, jog Tu gali veikti, nors aš to ir nematau".
Visai neseniai meldžiausi už itin sudėtingą situaciją. Tačiau kuo daugiau meldžiausi, tuo labiau situacija blogėjo. Ėmiau nervintis: „Ką veikia Dievas? Kodėl kai meldėmės už kitas situacijas, Jis atsakydavo nedelsdamas?"
Kadangi gyvenu netoli gražaus ežero, atsikėlusi anksti ryte nuėjau prie vandens ir atsisėdau ant kranto. Ežero paviršius buvo ramus ir tylus. Ramybę sudrumsdavo tik kokia iššokusi žuvis - tuomet ežero paviršiumi nusidriekdavo vandens ratilai. Tą akimirką išgirdau Viešpaties klausimą: „Džile, ar tau būtinai reikia pamatyti iš vandens iššokančią žuvį, kad patikėtum, jog ežere jų tikrai yra?" Norėjau atsakyti „taip", tačiau suvokiau, jog tikiu ir nematydama, ir Dievas tai puikiai žino. Tas, rodos, „stiklinis" vandens paviršius slėpė daug veiksmo ir daug gyvybės. Tad nusprendžiau pasitikėti Dievu, nuoširdžiai melstis ir laukti Dievo atsakymo, kada tam ateis laikas. Tą akimirką išgyvenau neapsakomą ramybę, į mano širdį vėl sugrįžo džiaugsmas.
Tikiu, jog Dievas per Šventąją Dvasią suteikia mums meilės, džiugesio ir ramybės, kad ir kas vyktų mūsų gyvenime. Būdami krikščionys neturėtume tapatinti džiaugsmo su laimės pojūčiu, bet turėtume mokytis atpažinti džiaugsmą kaip vidinį saugumą, kurį atrandame Kristuje.
Ar mūsų veidus visuomet turėtų puošti šypsenos? Tikrai ne. Kartais mes tikrai nesijaučiame pakylėti ir šypsotis visai nesinori. Moterims, išgyvenančioms suspaudimo laiką, sakydavau, jog kai sunku, aš tikrai nesitikiu iš jų šypsenų. Matydavau, kaip joms palengvėdavo, išgirdus, jog nebereikės „puoštis" dirbtinėmis šypsenėlėmis. Taip ir mes visi galime atsipalaiduoti, žinodami, jog neprivalome maskuoti tikrosios savo būklės, bet net ir tuomet, kai sunku, širdyje galime džiaugtis.
Kada aplanko džiaugsmas
Mūsų, krikščionių, džiaugs-mas neturėtų priklausyti nuo aplinkybių, bet jis mus aplanko, kai žinome Dievo valią ir darome tai, kam ir esame sukurti. Jeigu gyvename pagal Dievo norus ir troškimus, tuomet jausime vidinę ramybę ir mūsų širdis pripildys džiaugsmas.
Dažnai mes suklumpame, mąstydami, kad džiaugsmas, gyvenant pagal Dievo valią, turėtų pasireikšti laimės pojūčiu. Tačiau taip būna ne visada. Kaip mano misionierė draugė rašė savo laiške, elgtis pagal Dievo valią nebūtinai reiškia jaustis laimingam. Kartais Dievas kviečia tarnauti gana sudėtingomis sąlygomis, ir tuomet būti laimingam ne visada pavyksta.
Mūsų su vyru tarnavime buvo periodas, kai Stiuartui (mano vyrui) tekdavo labai daug keliauti. Tuo metu nekilo nė menkiausių abejonių, jog tokia yra Dievo valia. Bet, turiu jums prisipažinti, jog daugybę valandų, dienų ir net mėnesių leisdama vienatvėje supratau, jog vykdyti Dievo valią ne visada taip jau smagu. Tačiau aš žinojau, kad jeigu vyras liktų namuose, jausčiausi dar blogiau nei jam išvykus. „Kaip taip gali būti?" - paklausite. Kai mes nusisukame nuo Dievo ir nedarome to, ko Jis iš mūsų laukia, tuomet ir džiaugsmas pasitraukia. Geriau rinktis šventumą nei trumpalaikį džiaugsmą. Kai atsiduriame ties pasirinkimu: gyventi šventai ar siekti emocinio pakylėjimo, visuomet rinkimės pirmąją variantą. Toks pasirinkimas tikrai neliks Dievo nepastebėtas ir mūsų širdis pripildys tikrasis džiaugsmas.
Siekį gyventi šventai ne visada lydės laimės pojūtis. Jeigu abejojate mano žodžiais, siūlau paskaityti vieną Rašto vietą iš laiško Hebrajams - apie Kristaus mirtį: Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenk-tynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Hbr 12, 2). Jėzus tikrai nesidžiaugė, žinodamas, jog Jo laukia kryžius. Bet Jis pasirinko kančią dėl džiaugsmo, kuris jo laukė ateityje.
Įsiklausykime į savo sąžinės balsą
Viena moteris iš mūsų bažnyčios priėjo prie manęs, norėdama pasikonsultuoti, - jos gyvenime nebeliko džiaugsmo. Ji labai troško, kad tas jausmas sugrįžtų. „Pirmiausia turėtumėte atrasti tą momentą, kada nustojote džiaugtis", - patariau jai. „Ne, ne, aš nenoriu to daryti. Man tik reikia, kad tas jausmas sugrįžtų", - atsakė moteris. Bet aš atkakliai laikiausi savo: „Jums nepavyks susigrąžinti džiaugsmo, kol nesuprasite, dėl kokių priežasčių jį praradote".
Ta jauna moteris maždaug valandą bandė išsisukinėti nuo atsakymo į mano klausimą. Galiausiai jai teko pripažinti, jog ji atsimena tą dieną, kai jos širdyje džiaugsmo nebeliko. Tai buvo diena, kai ji persikraustė gyventi pas savo vaikiną. Pripažinti šį faktą jai buvo labai sunku. Ji tiesiog norėjo, kad džiaugsmas sugrįžtų - be savo klaidos pripažinimo ir atgailos, be jos pačios pastangų, be paklusnumo. Tačiau krikščioniškas džiaugsmas turi tam tikras sąlygas. Jeigu ji troško vėl susigrąžinti džiaugsmą, ji turėjo paklusti Dievo žodžiui. Ir, suprantama, gyvenimas su vaikinu nesusituokus prieštarauja Dievo paliepimams. Antras žingsnis, kurį ji turėjo žengti,- išpažinti savo nuodėmingą poelgį ir, galiausiai, jai reikėjo veikti - išsikraustyti iš vaikino namų.
Jeigu džiaugsmas pasitraukė iš jūsų gyvenimo, metas ištirti save, įsiklausyti į savo sąžinę. Pradėkite mąstydami, kaip jūs suvokiate, koks iš tiesų yra krikščioniškas džiaugsmas. Tai - ne emocija, bet ramybė ir pasitikėjimas Dievu. Jeigu iš tiesų norite atrasti tikrąjį džiaugsmą, turėsite savęs paklausti: „Kada mano širdis nustojo džiaugtis ir kodėl? Kas mano gyvenime pasikeitė?".
Ta jauna moteris suprato, kad kažkas negerai, nes ji niekaip negalėjo rasti ramybės. Bandykime įsižiūrėti į išorinius ženklus ir suprasime, kur mūsų santykiai su Kristumi yra pašliję. Tačiau atminkite: ne visada džiaugsmas priklauso nuo aplinkybių, - jei mes vykdome Dievo valią, jokios aplinkybės nepavogs mūsų džiaugsmo.
Moteris, kuri kreipėsi į mane patarimo, prarado džiaugsmą ir ramybę, nes pasirinko gyventi su vaikinu, o šis jos pasirinkimas buvo netinkamas ir nepriimtinas Dievui. Ji suprato, jog nuodėmė jai suteikė trumpalaikį ir paviršutinišką malonumą. Velnias neįspėjo, jog toji laimė truks labai neilgai...
Dažnai poros, gyvenančios nuodėmėje, man sako: „Bet mes esame laimingi. Kaipgi mes galėtume jaustis laimingi, jeigu mūsų elgesys nebūtų priimtinas Dievui?". Aš atsakau taip: „Ateikite pas mane po metų ir tuomet pasakysite, ar vis dar esate laimingi. Neabejoju, jog į jūsų gyvenimą ateis toks laikas, kai jūsų laimė tiesiog „išgaruos", nes ji labai priklauso nuo išorinių aplinkybių. Kaip jūs jausitės tada, kai jūsų mylimasis ar mylimoji pabėgs su kitu savo išrinktuoju?".
Džiaugsmas mūsų širdis pripildo, kai mes nukreipiame savo žvilgsnius į amžiną ir nekintantį Dievą, kai gyvename paklusdami Jam. Tikrasis džiaugsmas nepriklauso nuo permainingos ir nepastovios žmogiškos prigimties, materialių turtų, mus supančios aplinkos ar santykių ir ryšių su kitais žmonėmis.
Kai įsižiūriu į kai kurių moterų gyvenimą, man sunku atrasti bent ką nors, dėl ko jos galėtų jaustis laimingos. Jų gyvenimo aplinkybės - labai sudėtingos: gyvena su nuolat įžeidinėjančiu ir besiplūstančiu sutuoktiniu ar dar blogiau... Kai kurios moterys iš visų jėgų stengiasi tinkamai išauklėti savo neklusnius, aikštingus vaikus, kitos - slaugo sergančius tėvus. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis mes galime džiaugtis ir nepasiduoti nusivylimui, bet atrasti paguodą ir pasitikėjimą Dieve, jei tik nukreipsime savo širdies akis į Dievą.
Ona, apie kurią pasakojama Senajame Testamente, yra puikus pavyzdys moters, kuri sugebėjo atrasti džiaugsmą Dieve, nors išgyveno sunkius laikus, jai teko daryti sudėtingus pasirinkimus. Ona buvo nevaisinga ir negalėjo turėti vaikų. Onos vyro antroji žmona, Penina, dažnai ją dėl to užgauliodavo ir erzindavo. Ona meldė Dievo, prašydama vaikelio, ir pažadėjo jį pašvęsti Viešpačiui, jei tik jos maldos bus atsakytos.
Ona laikėsi duoto pažado ir atvedė savo keturių metų sūnų Samuelį į šventyklą, nors ten tuo metu tarnavo nedori žmonės. Palikusi sūnų, ji grįžo namo, kuriuose jos laukė vaidai ir kita jos nekenčianti moteris. Ir nors situacija namuose nebuvo pasikeitusi, Ona galėjo pasakyti: Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame (1 Sam 2, 1). Jos širdis buvo kupina džiaugsmo. Ona galėjo giedoti šiuos žodžius, nes Dievas jai suteikė jėgų. Ji sutelkė dėmesį ne į problemas, bet į Viešpatį, todėl jos širdį užliejo džiaugsmas.
Ką daryti, kad mūsų širdys būtų pilnos džiaugsmo
1. Atidžiai perskaitykite šias Šventojo Rašto vietas: Ps 4; 2 Kor 1, 3-5, 1 Pt 4, 13 ir Rom 15, 13. Išstudijavę šias eilutes, pabandykime apibūdinti, kas yra džiaugsmas? Pamėginkite džiaugsmą nusakyti vienu sakiniu.
2. Norint geriau pažinti krikščionišką džiaugsmą, siūlau paskaityti Korės ten Bum, Džonės Erekson Tada bei Stormie Omartian straipsnių ar knygų. Kiekviena iš šių moterų išgyveno triumfo akimirkas, kai buvo patekusios į itin sudėtingas situacijas, tačiau ir tomis aplinkybėmis sugebėjo atrasti džiaugsmą.
3. Ką jums patiems reiškia džiaugsmas? Ar jis priklauso nuo tarpusavio santykių, karjeros ar nuo turtų gausos?
Jei atrodo, jog džiaugsmas jus aplenkia, laikas nukreipti savo dėmesį nuo žemiškų dalykų ir problemų į Dievą. Studijuokite Šventąjį Raštą. Klauskite patarimų pas tuos žmones, kurių gyvenimas, atrodo, kupinas džiaugsmo. Prašykite Dievo padėti Jums išlaikyti žvilgsnį, nukreiptą į Jį.
Iš kn. „Can a Busy Christian Develop Her Spiritual Life?"
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. A. Vabalaitės
