Raumeningas imtynininkas atsako, kad pasirinktų mėsainį „B", nes valgyti pastarąjį būtų tikra kančia. Šiam vyrui patinka kančia, todėl jis pasirinktų mėsainį „B" ir net paprašytų dar.
Kartais panašiai elgiasi ir kai kurie krikščionys: jiems kančia ir bausmė teikia malonumą ir džiaugsmą. Tai nėra natūralu, tačiau kai kurie žmonės taip suvokia krikščionybę.
Yra ir priešingai mąstančių, kuriems krikščioniškas gyvenimas yra tarsi vartai į populiarumą, sėkmę ir klestėjimą, o sekimas Kristumi - tai kelias į „gerą gyvenimą". Deja, toks malonumų ieškojimas, siekiant neteisingų dalykų, yra tas pats kaip ir mazochizmas ar kiti kraštutinumai.
Visą mūsų gyvenimą lemia tai, kaip mes suprantame mokinystės džiaugsmą, laimę, malonumą ir savo santykius su Dievu per Jėzų Kristų. Pakalbėkime, kas yra džiaugsmo šaltinis, ir kaip tai veikia mūsų krikščionišką gyvenimą. Tai labai svarbu ir asmeniška.
Paskaitykime, kuo džiaugtis ragina mūsų Viešpats: Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo". O Jis jiems sakė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje". Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti". Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo" (Lk 10, 17-24).
Šioje Biblijos ištraukoje susipina trys temos: džiaugsmas, išgelbėjimas ir aukščiausia Dievo valdžia. 17-20 eil. Jėzus ragina mokinius džiaugtis ne tuo, kad demonai jiems paklūsta, bet tuo, kad jie yra išgelbėti. 21-22 eil. Jėzus džiaugiasi, kad Dievo žodis vaidina lemiamą vaidmenį žmonijos išgelbėjimui, ir kad Jis čia taip pat turi savo dalį. 23-24 eil. Viešpats atkreipia mokinių dėmesį į tai, kad pranašai troško pamatyti Dievo išgelbėjimą, tačiau neišvydo to, ką savo akimis matė mokiniai.
Mums sunku įsivaizduoti, kaip septyniasdešimt (ar 72) mokinių slaptai skelbė Evangeliją, eidami iš vieno miesto į kitą. Pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės, jei būtumėte išsiųsti ir palydėti tokių žodžių: jūs siunčiami kaip avinėliai tarp vilkų (Lk 10, 3), daug kur jūsų nepriims (10, 10-16), esate siunčiami be jokio aprūpinimo (10, 4), valgysite tai, ką jums pasiūlys (10, 7-8).
Jei būsime nuoširdūs, pripažinsime, kad tokios sąlygos tikrai nėra patrauklios. Jei žinočiau, kad dažnai būsiu atstumtas ir turėsiu galvoti, kur apsistoti, ką valgyti, aš baiminčiausi. Tokios pačios bauginamos mintys aplanko misionierius ir šiomis dienomis.
Mokinių džiaugsmas - jų išgelbėjimas (10, 17-20)
Tikiu, kad būgštavimus, su kuriais susidūrė septyniasdešimt mokinių, nugalėjo pakylėjimas jiems grįžtant: jie džiaugėsi, nes jiems sekėsi, jie patyrė tai, kas pranoko visus lūkesčius. Lukas tai apibendrina vienu sakiniu: Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo (Lk 10, 17).
Mokiniai manė, kad tai, jog net demonai jiems paklūsta, yra pagrindinis jėgos ir valdžios, kurią jie naudojo Viešpaties Jėzaus vardu, įrodymas. Suprantama, kodėl jie priėjo prie tokios išvados. Juk prieš tai devyni mokiniai negalėjo išvaryti demono iš berniuko (Lk 9, 37-41). Jei tuos devynis, kurie negalėjo išvaryti demono, laikytume „A komanda", o septyniasdešimčiai, kuriuos pavadinsime „B komanda", būtų pavykę tai padaryti, būtų kilęs didis džiaugsmas, tiesa? Jų gebėjimas išvaryti demonus buvo įrodymas, kad Jėzaus vardu jie turi didelę valdžią, dėl ko jie labai džiaugėsi.
Jėzaus reakcija į septyniasdešimties mokinių entuziazmą yra įdomi ir informatyvi. Jo atsakas buvo šiltas, teigiamas ir netgi džiaugsmingas. Nors gal jų džiaugsmo pagrindas ir nebuvo teisingas, Jėzus jų nesudraudė.
Prieš parodydamas tikrąjį džiaugsmo šaltinį, mūsų Viešpats pasakė, kad gebėjimas išvaryti demonus yra didesnių dalykų, kurių jie net neįsivaizdavo, įrodymas. Jie džiaugėsi, kad demonai jiems paklūsta, o Jėzus matė šėtono žlugimą jau pačioje pradžioje - šėtonas kaip žaibas, krito iš dangaus. Tai reiškia, kad jis krito žemyn „žaibišku" greičiu. Kristaus atėjimas, Jo kryžiaus pergalė prieš šėtoną ir septyniasdešimties mokinių misija buvo tarsi aliuzija į tai, kas dar turės įvykti. Jėzus matė visiškai nugalėtą šėtoną, jo jėgą ir valdžią.
Septyniasdešimčiai mokinių Viešpats suteikė valdžią mindyti gyvates ir skorpionus (19 eil.). Tai simbolizuoja šėtono kritimą iš dangaus, bet čia svarbi ir tiesioginė prasmė, mat einant iš vienos vietos į kitą, jie galėjo susidurti su gyvatėmis ir skorpionais. Taip jų priešas šėtonas galėjo mėginti jiems kliudyti. <...>
20 eilutėje Viešpats atkreipia mokinių dėmesį į dar didesnį džiaugsmo šaltinį. Nors ir šėtono sunaikinimas buvo gera, džiaugsminga žinia, bet jų išgelbėjimas yra daug geresnė ir džiaugsmingesnė naujiena. Jėzus ragina juos daug labiau nei šėtono kritimu ir pralaimėjimu džiaugtis savo išgelbėjimu: Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje (Lk 10, 20). Gebėjimas išvaryti demonus dar neįrodo, kad esame išgelbėti. <...> Evangelijoje pagal Matą Viešpats sako, kad net netikintieji gali išvaryti demonus: Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' (Mt 7, 22-23).
Mokiniai džiūgavo dėl valdžios dvasiniame pasaulyje, kad Kristaus vardu jie turi jėgą prieš demonus. Jėzus mokė, kad verčiau džiaugtis išgelbėjimu - tuo, kad jų vardai yra įrašyti danguje, o ne demonus nugalinčia jėga. Geriau yra džiaugtis bendravimu su Dievu. Džiaugsmas, kad galite sustabdyti šėtono darbus, yra niekis, palyginus su amžinu bendravimu su Dievu. Kaip ir jaunikis turėtų džiaugtis savo nuotaka, o ne tuo, kad jis nebėra vienišas. Krikščionys turėtų džiaugtis, kad priklauso Dievui.
Viešpats džiaugiasi mokinių išgelbėjimu (10, 21-22)
Viešpaties žodžiai šiose eilutėse yra labai svarbūs. Jie prikausto mūsų dėmesį, nes išsako didelį Viešpaties džiaugsmą, nors tuo metu Jėzus turėjo ruoštis į Jeruzalę, kur turėjo būti atstumtas ir nužudytas (Lk 9, 22. 51). Kuo gi mūsų Viešpats galėjo tokiu metu džiaugtis? Kas buvo Jo džiaugsmo šaltinis?
Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti (Lk 10, 21-22). Viešpats šlovino Dievą, ir mokiniai greičiausiai tai matė. 22 eil. Viešpats kalba mokiniams, ir Jo žodžiai siejasi su ankstesnėje eilutėje užrašytu Dievo šlovinimu.
Viešpats džiaugėsi, nes:
(1) Viešpats Jėzus buvo pripildytas Šventosios Dvasios džiaugsmo. Jėzaus džiaugsmas nebuvo žmogiškas. Kaip Jis galėjo džiaugtis, nors keliavo į Jeruzalę, kur turėjo mirti? Džiaugsmą Jam suteikė Šventoji Dvasia. Naujojo Testamento žodžiais galime sakyti, kad mūsų Viešpaties džiaugsmas buvo Dvasios vaisius (Gal 5, 22).
(2) Viešpats Jėzus džiaugėsi žmonijos išgelbėjimu. Dievas Tėvas panoro vieniems šiuos dalykus (21 eil.) apreikšti, o nuo kitų - paslėpti. „Šie dalykai" yra asmeninis Dievo išgelbėjimo ir Mesijo pažinimas. Jėzus džiaugėsi Jam apreikštu išgelbėjimu.
(3) Viešpats Jėzus džiaugėsi Dievo suverenumu, kai vieniems Jis apreiškė savo išgelbėjimą, o nuo kitų tai paslėpė. Rašte daug kalbama apie išgelbėjimą. 20 eil., kalbėdamas apie mokinių išgelbėjimą, Jėzus sako, kad jų vardai įrašyti danguje. Šį vaizdinį Biblijoje sutinkame dažnai (Iš 32, 32; Ps 69, 28; Iz 4, 3; Ezek 13, 9; Dan 12, 1; Fil 4, 3; Hbr 12, 23; Apr 3, 5; 13, 8; 17, 8; 20, 12. 15; 21, 27), ir tai kalba apie dievišką pasirinkimą, padarytą amžinoje praeityje. Toks sprendimas skiriasi nuo žmogaus sprendimo, padaryto tam tikru laiku. 21 eil., kalbėdamas apie Tėvą kaip „dangaus ir žemės Viešpatį", Jėzus kalba apie Tėvo valdžią. Tai, kad vieniems Dievas apreiškė išgelbėjimą, o nuo kitų paslėpė (Lk 10, 21), rodo, jog šioje srityje Dievas turi aukščiausią valdžią.
Dievo suverenumas, Jo aukščiausia valdžia gelbstint žmoniją yra akivaizdi: tie, kurie, tikėjomės, pažins Jėzų kaip Mesiją („protingi ir mokyti"), Jo nepažino (tai buvo nuo jų paslėpta), o tie, iš kurių mažiausiai to tikėjomės („maži vaikai"), Jį pažino. Kuo skyrėsi tie protingi ir mokyti žmonės nuo mažų vaikų? Čia kalbama ne apie protą, nes ir maži vaikai gali būti labai protingi. Protingi ir mokyti buvo išsilavinę ir rimtai studijavo Senąjį Testamentą, o maži vaikai (ir Jo mokiniai) nebuvo mokyti, tačiau pažino Jėzų kaip Gelbėtoją.
(4) Viešpats Jėzus džiaugėsi, nes Jam patiko Tėvo „geras troškimas" išgelbėti žmoniją. Tėvo „gerą troškimą" įkūnijo Sūnus, kuris turėjo apreikšti Jį žmonijai. Jėzus paskelbė Jį tiems, kuriems Tėvas pasirinko save apreikšti, o nuo kurių Tėvas panorėjo paslėpti tiesą, nuo jų Jėzus tai ir paslėpė (Lk 8, 9-10). Vykdydamas Dievo planą, Jėzus siekė aukščiausiojo Tėvo tikslo - žmonijos išgelbėjimo, ir Jėzus tuo labai džiaugėsi. <...>
Mūsų Viešpačiui buvo malonu pradžiuginti Tėvą. Tėvas džiaugėsi, galėdamas išgelbėti žmoniją per Jį, tad Jis taip pat džiaugėsi. Manau, kad šis džiaugsmas stiprino Jėzų ir padėjo Jam ištverti kryžiaus kančias (Hbr 12, 2). Jėzus džiaugėsi paklusdamas Tėvui.
Patiems turėti valdžią nėra taip svarbu, svarbiau - paklusti Dievo valdžiai. Mūsų išgelbėjimas priklauso ne nuo to, kam ir kiek žmonių (ar dvasių) vadovaujame, bet nuo mūsų paklusnumo Dievui per Jėzų Kristų. <...>
Džiaugsmas ir išgelbėjimas, kurį troško pamatyti pranašai (10, 23-24)
Mokiniai turėjo džiaugtis ne tuo, kad jiems paklūsta demonai, bet savo išgelbėjimu. Evangelijoje pagal Luką skaitome: Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo" (Lk 10, 23-24). <...>
Kokia privilegija savo akimis matyti ir savo ausimis išgirsti amžinos vilties išsipildymą. Tai - didelis džiaugsmas.
Evangelistas Matas aprašo, kokie palaiminti mokiniai, dvylika ir septyniasdešimt bei tie, kurie pažino ir priėmė Jėzų kaip Kristų, Gelbėtoją. Matas užrašė šiuos Jėzaus žodžius: Palaimintos jūsų akys (Mt 13, 16). O evangelistas Lukas tai praplėtė: Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite (Lk 10, 23). Manau, jog Lukas akcentuoja tai, nes išgelbėjimo džiaugsmą turi patirti ne tik mokiniai, kurie matė, girdėjo ir patikėjo Jėzumi, kai Jis gyveno žemėje, bet ir tie, kurie Jį mato tokį, kokį matė Jo mokiniai, t. y. visi, kurie priima Jį kaip Dievo siųstą Mesiją, Dievo Gelbėtoją, ir patiki Juo, kai Jį liudija apaštalai. Išgelbėjimo džiaugsmas yra skirtas visiems tikintiesiems, kurie patiki Kristumi kaip Gelbėtoju. Evangelijoje pagal Joną užrašyti tokie Viešpats žodžiai, ištarti kalbant su abejojančiu Tomu: Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29).
Daug žmonių matė ir girdėjo tai, ką darė Jo mokiniai, bet tuo nepatikėjo. Dėl to Viešpats pasmerkė ištisus miestus - Choraziną, Betsaidą, Kafarnaumą (Lk 10, 13-15; Mt 11, 20). Šių miestų gyventojai matė daug Viešpaties stebuklų, girdėjo Jo skelbiamą žinią, tačiau nepatikėjo. Nepakanka tik girdėti ir matyti Jėzaus darbus. Jei tai atmetame, būsime Dievo teisiami. Palaiminimą atneša, jei matome, girdime ir tikime Juo kaip ir mokiniai. Tai atneša išgelbėjimą ir džiaugsmą.
Prieš baigdamas, noriu atkreipti dėmesį į paralelę, kurią matau tarp Evangelijos pagal Luką 10 skyriuje Viešpaties išsakytų žodžių mokiniams ir 1 Petro laiško pirmo skyriaus. Čia dominuoja tos pačios trys temos: išgelbėjimas, Dievo valdžia ir mokinių džiaugsmas. Atkreipkite dėmesį, kad Petras, taip pat kaip ir Viešpats, pabrėžia, kad pranašai troško išvysti išgelbėjimą, kuriuo jie džiaugiasi. Petras tarsi atkartoja Viešpaties žodžius: Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, gaudami jūsų tikėjimo tikslą - sielų išgelbėjimą. Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę. Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet mums tarnavo tuo, kas dabar pranešta jums per tuos, kurie paskelbė Evangeliją Šventąja Dvasia, pasiųsta iš dangaus; į tai trokšta pažvelgti angelai (1 Pt 1, 3-12).
Išvados
Nėra nieko svarbiau nei asmeninis išgelbėjimas. Kiekvienas mokinys yra raginamas džiaugtis tuo, kad jo vardas užrašytas danguje. Išgelbėjimas yra neatidėliotinas, svarbiausias ir pats vertingiausias dalykas kiekvienam žmogui. Nors kalbame, kad yra tokių, kuriuos Tėvas pasirinko išgelbėti, tačiau Biblija drąsina žmones patikėti Kristumi, kaip Mesiju, ir priimti Jį, kaip savo Gelbėtoją. Jei jūs niekada netikėjote Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, padarykite tai dabar. Nėra nieko už tai svarbiau.
<...> Dievo suverenumas ir valdžia rodo, kad mūsų išgelbėjimas yra tikras, - tokia yra Jo valia. Viešpats geba pasiekti savo tikslų, o tai reiškia, kad mūsų išgelbėjimas garantuotas. Dievas ne tik pasiekia savo tikslą, bet ir pabaigia tai, ką pradeda. Apie tai apaštalas Paulius rašo: Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6).
Dievas visada pabaigia tai, ką pradeda. O mūsų išgelbėjimą Jis suplanavo dar amžinybėje praeityje, pasirinkdamas mus dar prieš tai, kai gavome galimybę pasirinkti Jį. Jis mus išgelbėjo ant kryžiaus Golgotoje. Jis ir užbaigs mūsų išgelbėjimą.
Pakluskime Jo meilei, kuri mus pasirinko. Tai reiškia, kad savo gyvenime nuolatos turėtume šlovinti ir garbinti savo Gelbėtoją. Aukščiausiojo Dievo valia ir neužtarnautos malonės dėka mes buvome išgelbėti, todėl turime garbinti tik Jį vienintelį.
Biblijoje daug kalbama apie džiaugsmą. Krikščionys dažnai linkę aukštinti kančią ir daug kalba apie mokinystės kainą. Jie labai mažai kalba apie mokinystės, sekimo Dievu teikiamą džiaugsmą. Nors mūsų Viešpats dažnai kalbėjo apie mokinystės kainą, tačiau mūsų nagrinėjamoje ištraukoje (Lk 10, 17-27) kalbama ir apie didžiausią mokinystės naudą - džiaugsmą. Ir tai nėra nauja. Džiaugsmas visada lydi tikrą išgelbėjimą. Štai keletas pavyzdžių iš Biblijos:
Abraomas džiaugėsi Kristaus atėjimu: Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi (Jn 8, 56).
Dovydas taip pat siejo džiaugsmą su išgelbėjimu: Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane (Ps 51, 12). <...>
Džiaugsmas apibūdina tikro tikinčiojo gyvenimą: Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje - malonumai per amžius (Ps 16, 11). Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis (Ps 37, 4). Eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, savo didžiausią linksmybę. Girsiu Tave arfa, o Dieve, mano Dieve! (Ps 43, 4).
Dievas džiaugiasi mūsų išgelbėjimu: Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3, 17).
Dėl žmogaus išgelbėjimo džiūgauja visas dangus: Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda? Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio (Lk 15, 7-10).
Jonas Krikštytojas džiaugėsi susipažinęs su Jėzumi: Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta (Jn 3, 29).
Jėzus troško ir meldė, kad mokiniai patirtų džiaugsmą: Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11; 16, 20-24; 17 ,13).
Krikščionys gali džiaugtis net ir kentėdami: Išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė - patirtį, patirtis - viltį <...> Negana to, - mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti (Rom 5, 1-2. 11).
Šios ir daugelis kitų Šventojo Rašto eilučių sako, kad džiaugsmas įkvepia ne tik krikščionis, bet ir patį Dievą. Dievas išgelbėjo žmones savo džiaugsmui. Jėzus iškentėjo kryžių dėl džiaugsmo, kurį matė: žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Hbr 12, 2).
Kančias patiriantys šventieji žino, koks džiaugsmas jų laukia ateityje, jau nekalbant apie džiaugsmą pažinti Dievą, Jam tarnauti ar net kentėti dėl Jo vardo. Laišką filipiečiams apaštalas Paulius parašė vienu sunkiausių savo gyvenimo periodų, bet pagrindinė jo mintis - džiaugsmas.
Remdamasis savo studijomis apie džiaugsmą galiu teigti, kad mūsų problema yra ne tai, kad mes trokštame laimės ir malonumų gyvenime, bet tai, kad ieškome to kitur, ne gyvendami su Dievu.
Žinau, kad klydau anksčiau sakydamas: „Negerai trokšti būti laimingam. Verčiau siektume būti dievobaimingesni". Tačiau tai ne visiškai atitinka Viešpaties žodžius. Nėra nieko blogo, jei trokštame laimės ir malonumų, tik klystame, jei ieškome malonumų kitur, ne Dieve, ne gyvendami su Juo.
Iš http://bible.org/
Vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. A. Vabalaitės
