Prašyčiau paaiškinti teksto, užrašyto Jn 4,23-24, prasmę - ką reiškia „garbinti Dvasioje ir tiesoje"? Dėkoju už Jūsų tarnavimą ir širdį, pašvęstą Kristui.
Rami, 40 m., Izraelis
Istorija, aprašyta Jono evangelijos 4 skyriuje labai vaizdinga ir turtinga daugeliu aspektų. Vienas iš jų - priešpriešos tarp grynakraujų žydų ir samariečių pasmerkimas. Jėzus ne tik pamokymais, bet ir pavyzdžiu parodė, jog neteisinga didžiuotis savo kilme, o kitus niekinti. Kalbėtis su moterimi, be to ne žyde, ir dar prastos reputacijos, buvo neleistina. Todėl tai šokiravo net artimiausius Jėzaus mokinius. Tačiau Dievas žiūri ne į išorę, bet į širdį. O samariečių širdys (ne tik tos moters prie šulinio) buvo paruoštos Dievo malonei patirti, Kristų priimti. Būtent šiame kontekste reikėtų ir aiškintis 23-24 eilutes.
Jau pats moters klausimas, kur esanti „tikroji" garbinimo vieta, anot Jėzaus, yra klaidingas. Tokio klausimo kėlimas numano savęs išaukštinimą ir kito paniekinimą. Nei samariečiai nebuvo linkę eiti į Jeruzalę, nei tuo labiau žydai keliauti į Samariją, kad pagarbintų pagal nusistovėjusius tose vietose papročius. Samariečiai, atkeldinti iš kitų tautų (2 Kar 17, 24), tik išoriškai buvo apmokyti apie „to krašto Dievą" (2 Kar 17, 27), bet iš tiesų pasiliko stabmeldžiais (2 Kar 17, 29-34). Žinoma, jog jie iš Senojo Testamento buvo išmetę pranašų knygas ir pasilikę tik Penkiaknygę, kaip Dievo žodį. Tad nenuostabu, jog Jėzus, kalbėdamas su samariete, pasako ir tai, kad samariečių religingumas yra klaidingas ir Mesijas ateina iš žydų (Jn 4, 22). Tačiau problema buvo ne vien su samariečiais, bet ir su judėjais. Gelbėtojas Mesijas buvo reikalingas ir šiems, nepaisant to, kad jie tikėjo visu Šventuoju Raštu. Tikriausiai šią mintį geriausiai išreiškia šitie Jėzaus žodžiai: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą" (Jn 5, 39-40). Atgaila buvo reikalinga ne tik samariečiams, bet ir žydams. Tačiau pasitikėjimas „teisinga" religija juos apakino ir užkietino. Viešpats atėjo pas savuosius, o savieji Jo nepriėmė. O samariečiai, „nesavieji", priėmė. Būtent apie tai Jonas mums ir pasakoja 4 savo evangelijos skyriuje. Jėzaus žodžiai „ateina valanda, ir jau dabar ji yra" akcentuoja tikėjimo Jėzumi būtinybę, kuri ateina sykiu su Juo pačiu ir Jo skelbiama tiesa.
Dėl žodžių „dvasioje ir tiesoje" yra skirtingų nuomonių. Jų negalėsiu čia aptarti, tik pasakysiu savo nuomonę. Žodžiai „Dievas yra Dvasia" - pabrėžia kontrastą tarp konkrečios geografinės vietos, kurioje tariamai Dievas yra garbinamas geriau, tikriau, pamaldžiau ir pan., ir visų kitų vietų, kuriose Dievas neva yra prasčiau, blogiau ir pan. garbinamas. Kitais žodžiais tariant, kaip vėjo neįmanoma uždaryti vienoje patalpoje, taip ir Dievo Dvasios neįmanoma „pasisavinti" vienai kuriai nors bažnyčiai. Krikščionys, esantys skirtingose bendruomenėse, turėtų nuolankiai pripažinti, jog ir kitur Dievo Dvasia veikia, o ne išdidžiai teigti, jog tai vyksta tik toje bažnyčioje, kurią jie lanko. Na, o „tiesa" yra pats Jėzus (Jn 14, 6). Tiek judėjams, tiek samariečiams, tiek mums Jis reikalingas. Vaikščioti tiesoje yra mūsų pareiga ir apaštalų džiaugsmas. Jei gyvename Jėzumi, tikrai garbiname Dievą. Jei Jį paliekame, nesame „tikrieji" garbintojai, nesvarbu kokia tiksli ir artima Raštui būtų mūsų doktrina.
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
