Pradėdami kalbėti apie tikėjimo vaisius, visų pirma keliais sakiniais aptarkime, kodėl norime būti vaisingi.
Vaisingumo palaiminimas
Pirmame Biblijos skyriuje užrašyti Kūrėjo žodžiai, kuriais Jis palaimino savo kūrinius - žmones: Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!" (Pr 1, 27-28).
Nuo pat žmonijos istorijos ištakų vaisingumas tapo būtina prasmingo žmonių gyvenimo dalimi. Manau, kad kiekvienam iš mūsų bevaisis gyvenimas asocijuojasi su beprasmybe. Kiekvienas norime kiek įmanoma geresnių savo veiklos rezultatų. Nors ne visada vaisingumą suvokiame taip kaip mūsų Kūrėjas, bet visuomet trokštame nešti tuos vaisius, kurie mums atrodo geri.
Šiandien daugelis tai pavadintų ne vaisingumu, bet sėkme, nes žodžiai vaisingas ir sėkmingas suvokiami kaip sinonimai. Knygynuose gausu knygų, kaip tapti sėkmingiems. Jose piešiamas vienoks ar kitoks sėkmingo gyvenimo paveikslas ir aiškinama, ką reikia daryti, kad tas paveikslas taptų realybe skaitančiajam. Tos knygos perkamos, ir net tuo žmonės parodo, jog nori būti sėkmingi ir vaisingumo troškimas yra įrašytas giliai jų širdyse.
Šventasis Raštas atskleidžia mumyse įrašyto troškimo būti vaisingiems kilmę. Siekiame būti vaisingi, nes mus sukūręs Viešpats pasakė: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės! Atrodytų, ką bendro šis Kūrėjo palaiminimas turi su šio straipsnio pavadinimu „Tikėjimo vaisiai". Juk ši Šventojo Rašto eilutė kalba apie biologinį žmonių vaisingumą. Tačiau mums svarbu suvokti, kad visi Kūrėjo palaiminimai neatskiriami nuo bendrystės su Juo. Trečiame Pradžios knygos skyriuje skaitome, kad pirmųjų žmonių netikėjimas Dievu ir neklusnumas tapo gimdymo skausmų priežastimi, o tuo pačiu ir biologinio vaisingumo apsunkinimu. Kita vertus, Mozės penkiaknygėje aptinkame daug Dievo pažadų, duotų Izraelio tautai, kuriuose kalbama apie vaisingumą ir sėkmę visose gyvenimo srityse su sąlyga, jeigu izraelitai pasitikės savo Dievu ir Jam paklus. Taigi galime matyti, kad Šventasis Raštas (ypač Senasis Testamentas) mus moko, jog vaisingą gyvenimą, net biologine to žodžio prasme, galima vadinti tikėjimo vaisiumi.
Vaisingumas ateina iš Dievo, ir dievišką vaisingumo palaiminimą matome išsiskleidžiant Biblijos puslapiuose. Jeigu pirmame Pradžios knygos skyriuje išsakytą palaiminimą galime sieti su biologiniu vaisingumu, tai tolimesniuose Senojo Testamento puslapiuose vaisingumo palaiminimas jau apima visas tuometinio gyvenimo sritis, kaip skaitome pirmoje psalmėje: Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi (Ps 1, 1-3). Tačiau Senajame Testamente šis palaiminimas dar neatsiskleidžia visa savo pilnatve.
Kalbėdami apie mūsų tikėjimo vaisius, jokiu būdu negalime dėmesio sutelkti vien į biologinį vaisingumą bei sėkmę visuose darbuose. Dieviškas žmonijos vaisingumo sumanymas visu savo grožiu atsiveria Naujajame Testamente. To sumanymo užuominas galime įžvelgti Pradžios knygos pasakojime apie žmogaus sukūrimą. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą" (Pr 1, 26). Esame sukurti ne tik pripildyti žemę, bet visa esybe tapti panašūs į savo Kūrėją. Tačiau tik Evangelijoje Viešpats apreiškia, kaip dieviškos prigimties vaisiai subręsta žmonėse.
Pagal Dievo atvaizdą
Naujajame Testamente sutinkame tokias sąvokas: lūpų vaisius (Hbr 13, 15), nešti vaisių gerais darbais (Kol 1, 10), teisumo vaisiai (Fil 1, 11), Dvasios vaisiai (Gal 5, 22), korintiečiai kaip Pauliaus darbo vaisius (1 Kor 9, 1). Tačiau visos šios sąvokos kalba apie vienokias ar kitokias tikėjimo pasekmes - vaisius, kurie pašlovina Dievą. Nė vieno iš paminėtų vaisių neįmanoma atnešti be tikėjimo, nes žmogus, kuris netiki tiesa, negali tinkamai pašlovinti Dievo, Jam patikti savo darbais bei vidinėmis būdo savybėmis ir nemeluodamas perteikti savo tikėjimo kitiems žmonėms. Todėl leidžiu sau visus paminėtus pasireiškimus vadinti tikėjimo vaisiais, turėdamas omenyje tikinčio žmogaus žodžius, poelgius, charakterį ir poveikį kitiems žmonėms. Mes kalbame ir darome tai, kuo tikime. Mūsų žodžius, darbus, charakterį ir poveikį kitiems formuoja tai, kuo gyvename, kam skiriame savo laiką ir dėmesį, apie ką mąstome, ką nuolatos savyje nešiojame ir puoselėjame. Tikėjimo vaisiai auga maitinami giliausių mūsų įsitikinimų, o tie įsitikinimai formuojasi mums gilinantis į tikėjimo šaltinius, mąstant ir praktikuojant tai, ką sužinojome. Kitu atveju, jei taip nesielgiame, savyje auginame tai, ką mūsų Viešpats vadina piktžolėmis, nes leidžiame, kad mūsų mintis užvaldytų idėjos bei vaizdiniai, kurie priešingi dieviškoms tiesoms.
Mūsų tikėjimas auga ir bręsta tik tuomet, kai dėmesingai sekame paskui savo Mokytoją. Kas mokykloje neskiria dėmesio, laiko bei jėgų mokymuisi, neišmoksta to, ko yra mokomas. Ši akivaizdi tiesa tinka kalbant ir apie tikėjimo pamokas. Neturėtume stebėtis, kad šiandien kai kuriems jau ilgą laiką tikėjimo keliu einantiems krikščionims neišeina taip veiksmingai dalintis savo tikėjimu su šalia esančiais, kaip kelio pradžioje. Visiškai įmanoma, kad jų gyvenime pildosi Viešpaties žodžiai, pasakyti palyginime apie sėjėją: sėkla, kritusi į akmenuotą ar erškėčiuotą dirvą, sudygo, bet nesubrendo.
Kaip jau minėjau, mumyse auga ir bręsta tai, kam skiriame laiką bei dėmesį. Jei gyvensime kažkuo kitu, o ne Dvasios apšviesto Dievo žodžio vizija, kažkas kito ir subręs mumyse. Protą gali užvaldyti nuoskaudos dėl išbandymų sekant Kristumi arba kasdieniai rūpesčiai bei kūniški malonumai. Jie suryja mūsų laiką ir pasiglemžia dėmesį. Tuomet krikščionybė pavirsta išoriniu pavidalu. Susiformuoja įpročiai sekmadieniais eiti į bažnyčią, kartais paskaityti Raštą, pasimelsti, tačiau su nostalgija prisimenami pirmieji įtikėjimo mėnesiai, kai taip paprasta buvo kalbėti apie ką tik patirtą jaudinantį Dievo prisilietimą. Įtikėję nuoširdžiai dalinomės su kitais savo nauja patirtimi ir mūsų žodžiai dažnai pasiekdavo klausančiųjų širdis. Anuomet mūsų kūniška prigimtis dar nebuvo išmokusi imituoti tikėjimo formų. Tačiau tai nereiškia, kad dabar turėtume stengtis sugrįžti į pirmąsias savo tikėjimo dienas. Teisingiau būtų savęs paklausti - kur mano brandaus tikėjimo džiaugsmai?
Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis turi savo džiaugsmus ir, mano giliu įsitikinimu, bręstant gyvenimas darosi vis įdomesnis. Tačiau, kad taip būtų, reikia lavintis. Jeigu žmogus nelavina savo sielos, vyresnis amžius tampa tik senstančio kūno vargų ir jaunystės prisiminimų laikas. Tai ypač akivaizdžiai matoma tikėjimo kelyje. Jeigu pradedame galvoti, kad jau turime reikiamų tikėjimo tiesų komplektą, neskiriame laiko ir dėmesio tikėjimo pamokoms, blogus vaisius subrandina piktžolės. Ir priešingai, jeigu einame Kristaus mokinių keliu, mūsų tikėjimas bręsta ir šiandieninės tikėjimo patirtys džiugina labiau negu pirmosios. Mūsų tikėjimo liudijimas tampa svaresnis, įsitikinimai gilesni, santykiai tikresni.
Mumyse gyva tai, kuo kasdien gyvename. O kasdien gyventi galime tik tuo, kas mums iš tiesų vertinga ir prasminga. Neturėtume galvoti, kad jau žinome atsakymus į visus mums rūpimus tikėjimo klausimus, tarsi visos tikėjimo pamokos jau būtų išmoktos, ir pasiduoti baimei peržengti pažįstamos tikėjimo erdvės ribas. Būdami krikščionys esame nesibaigiančios mokinystės kelyje. Todėl mums visada iškils nauji klausimai ir poreikis peržiūrėti jau susiformavusius savo įsitikinimus. Nesustokime augti Kristaus pažinimu, nes nustoję mokytis apleisime gyvo tikėjimo kelią.
Apaštalas Jonas užrašė Kristaus žodžius, pasakytus paskutinės vakarienės metu:
Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, - taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 1-8).
Tai daugeliui krikščionių žinomas Viešpaties raginimas pasilikti Jame ir nuolatos savyje nešioti Jo žodžius. Jėzus mus mato kaip savo tęsinį. Iš Jo Dvasios, Jo širdies kyla mūsų vaisingumas. Kaip kitaip nešti gyvenimo vaisius? Mes patys savyje neturime gyvybės šaltinio. Esame kaip laidininkai: prie ko prijungti, tai ir praleidžiame. Prisijungiame tikėjimu. Nėra kito būdo nešti tikėjimo vaisius.
Dievas nėra šališkas
Kas nors gali pasakyti: „Bepigu tau taip kalbėti, nes tu visą laiką skiri tarnystei ir nuolatos gali mokytis bei gilintis į Šventojo Rašto tiesas". Neapsigaukime taip mąstydami. Norint nešti tikėjimo vaisius visiems tenka mokėti tą pačią kainą. Pašaukimai ir dovanos nepalengvina šito uždavinio. Dievas nėra šališkas. Jis vertina ne pagal regimybę ir niekam nesuteikia privilegijų. Viešpats mums tai aiškiai parodo kalno pamokslo žodžiais:
Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!", įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!" Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!" Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus (Mt 7, 21-27).
Galima labai įspūdingai tarnauti, bet galiausiai prasilenkti su Dievu. Suteiktos dovanos bei pašaukimai dar negarantuoja, kad nešime Dievo Dvasios vaisius. Jos tik įgalina atlikti pavestus darbus. Vertinant išoriškai, dovanos gali suklaidinti, nes apdovanotas žmogus sugeba žymiai daugiau padaryti negu tų dovanų neturintis. Tačiau Šventasis Raštas mums liudija, kad kurį laiką Dievo suteiktos dovanos veikia net tuomet, kai jomis tarnaujantis žmogus pats tolsta nuo Dievo. Tikėjimo vaisių neišeina sutapatinti vien su tarnystės darbais, o sėkmingai atlikus darbus, galvoti, jog tai Dievo akivaizdoje bus įskaityta kaip šių vaisių gausa. Jie mumyse atveria paties Dievo atvaizdą bei panašumą. Tai daugiau negu konkretūs darbai. Nešti tikėjimo vaisius visoms tikrojo vynmedžio šakelėms vienodai lengva ir vienodai sunku.
Nuotr. D. Varner
