Laikui bėgant
Nors iš pradžių Šventraštis buvo užrašytas ant greitai suyrančių medžiagų bei nuolat perrašinėjamas šimtus metų iki tol, kol atsirado pirmosios spausdinimo mašinos, jis niekuomet neprarado stiliaus ar tikslumo, taip pat niekuomet nebuvo pradingęs.
Palyginti su kitais senovės raštais, Biblija turi daugiau rankraštinių įrodymų jos tikrumui patvirtinti nei bet kokie kiti dešimt klasikinių kūrinių, sudėtų į krūvą.
Johnas Warwickas Montgomery's pastebi, kad „būti skeptiškam dėl dabartinio Naujojo Testamento teksto autentiškumo reiškia numesti visą klasikinę antiką nežinomybėn, nes nė vienas senovinio laikotarpio dokumentas nėra taip bibliografiškai patvirtintas kaip Naujasis Testamentas" (Montgomery, HC'71, 29). Bruce'as Metzgeris, Princetono profesorius ir vienas iš pagrindinių Biblijos teksto kritikų, taip pat sako, kad, palyginti su kitais senoviniais tekstais, „Naujojo Testamento teksto kritikus trikdo medžiagos gausa" (Metzger, TNT, 34).
Bernardas Rammas rašo apie biblinių rankraščių kiekį ir tikslumą: „Žydai juos išsaugojo taip, kaip nė vienas kitas rankraštis nebuvo išsaugotas. Su savo massora (parva, magna ir finalis) jie netgi skaičiuodavo kiekvieną raidę, skiemenį, žodį ir pastraipą. Savo kultūroje jie turėjo specialias grupes vyrų (raštininkai, įstatymo žinovai, masoretai), kurių vienintelė pareiga buvo išsaugoti ir perduoti šiuos dokumentus tobulai tiksliai. Ar kas nors skaičiavo Platono ar Aristotelio raides, skiemenis? Cicerono ar Senekos?" (Ramm, PCE'53, 230-231).
Knygoje „Įžymiausia pasaulio knyga" (The Greatest book in the World) Johnas Lea Bibliją palygina su Šekspyro raštais:
„North American Review pasirodžiusiame straipsnyje autorius labai įdomiai sugretino Šekspyro raštus su Biblija. Juos gretindamas jis atskleidė, kad bibliniai rankraščiai buvo saugomi nepalyginamai kruopščiau nei kiti raštai, kadangi Šekspyro raštų teksto tikslumui išsaugoti buvo kur kas daugiau galimybių spausdinant kopijas, o Šventraštis buvo perrašinėjamas ranka. Jis pasakė:
„Atrodo keista, kad Šekspyro tekstas, egzistuojantis mažiau nei du šimtai aštuonerius metus, gali būti toks neaiškus ir iškraipytas palyginti su Naujuoju Testamentu, kuris dabar jau tūkstančio aštuonių šimtų metų senumo, iš jų beveik penkiolika šimtmečių egzistavo tik rankraščiuose. [...] Galbūt su tuzinu ar dvidešimčia išimčių dėl kiekvienos Naujojo Testamento teksto eilutės visi mokslininkai sutaria. Bet kokia polemika, kaip jį reikia skaityti, turi būti siejama ne tiek su abejonėmis, kaip skaityti pačius Naujojo Testamento žodžius, kiek su tų žodžių interpretacija. Tačiau kiekvienoje iš 37 Šekspyro pjesių tikriausiai yra šimtas diskutuotinų vietų, kurių didesnė dalis iš esmės keičia savos pastraipos reikšmę" (Lea, GBW, 15).
Persekiojimų metu
Biblija atlaikė piktus jos priešų išpuolius. Daugelis ją norėjo sudeginti, uždrausti ir „paskelbti neteisėta - nuo Romos imperatorių iki šiandieninių komunistinių valstybių" (Ramm, PCE'53, 232).
303 m. po Kr. Romos imperatorius Dioklecianas paskelbė ediktą, draudžiantį krikščionims garbinti Dievą ir įsakantį sunaikinti jų Šventuosius Raštus. „Imperatoriaus laiškas buvo visur išplatintas, nurodant sugriauti iki pamatų bažnyčias ir sudeginti Raštus. Jame taip pat skelbta, kad atsakingus valstybės postus užimantys valdininkai praras visas pilietines teises, o paprasti piliečiai - jei nepaliaus išpažinti krikščionybę - neteks savo laisvės" (Greenslade, CHB, 476).
Šio įvykio istorijos ironiją užrašė ketvirtojo amžiaus Bažnyčios istorikas Eusebijus, teigdamas, jog, praėjus dvidešimt penkeriems metams po Diokleciano edikto, Romos imperatorius Konstantinas išleido kitą ediktą - kad 50 Šventojo Rašto egzempliorių turi būti padaryti už valstybės pinigus (Eusebius, EH, t. VII, 2, 259).
Garsus prancūzų ateistas Volteras (miręs 1778 m.) paskelbė, kad po jo per šimtą metų krikščionybė išnyks ir taps istorija. Bet kas nutiko? Volteras tapo istorija, o Biblijos platinamos beveik visose pasaulio dalyse - taip teikiamas palaiminimas visur, kur tik ši knyga patenka. Pavyzdžiui, anglikonų katedra Zanzibare pastatyta seno vergų turgaus vietoje, o altorius stovi ten pat, kur stovėjo plakimo stulpas! Tokių atvejų pasaulyje apstu. [...] Kažkas yra gerai pasakęs: „Biblijos plitimą galime sustabdyti taip pat sėkmingai, kaip ir savo petimi neleisti degančiam saulės ratui skrieti sava kryptimi" (Collett, AAB, 63).
Dėl Voltero prognozės apie krikščionybės ir Biblijos išnykimą per šimtą metų Geisleris ir Nixas pastebėjo: „Praėjus tik penkiasdešimčiai metų po jo mirties, Ženevos Biblijos draugija Voltero spaustuvėje ir name šūsnimis leido Biblijas" (Geisler/Nix, GIB'68, 123-124).
Biblijos priešai ateina ir išeina, o ji pasilieka. Jėzus buvo teisus sakydamas: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis" (Mk 13, 31).
Susidūrus su kritika
H.L. Hastingsas įtikinamai parodė, kaip Biblija atlaikė ateistų ir skeptikų kritiką:
„Aštuoniolika amžių ateistai ardė bei naikino šią knygą, bet ji ir šiandien išlieka tvirta kaip uola. Ji plinta vis labiau, yra mylima, branginama ir skaitoma šiandien plačiau nei bet kada anksčiau. Netikinčiųjų puolimai šiai knygai daro tik tokį poveikį, kokį Egipto piramidei galėtų padaryti žmogus su plaktuku rankoje. Prancūzų karaliui savo valdose pradėjus krikščionių persekiojimą, patyręs valstybės veikėjas ir karys pasakė: „Jūsų didenybe, Dievo Bažnyčia yra tas priekalas, į kurį sudužo daugybė kūjų". Taigi bedievių kūjai ištisus amžius trankė šią knygą, bet kūjai sudilo, o priekalas išliko. Jei ta knyga nepriklausytų Dievui, tai žmonės jau seniai būtų ją sunaikinę. Imperatoriai ir popiežiai, karaliai ir kunigai, princai ir valdytojai - visi išbandė ant jos savo ranką; visi jie mirė, o knyga tebegyvuoja iki šiol" (Lea, GBW, 17-18).
Bernardas Rammas priduria:
„Daugiau nei tūkstantį kartų Biblijai skambėjo mirties varpai, buvo paruošta laidotuvių procesija, antkapyje iškaltas užrašas ir prie kapo perskaityta kalba. Tačiau lavonas niekuomet nepasiliko kapo duobėje.
Nė viena knyga nebuvo taip kapojama, pjaustoma, narstoma, juodinama ir šmeižiama. Kokia filosofinė ar religinė, psichologinė ar beletristinė, klasikinė ar šiuolaikinė knyga patyrė tokią gausybę puolimų kaip Biblija? Puolimų, tiek kupinų įtūžio ir skepticizmo? Puolimų - paruoštų taip kruopščiai, pasitelkus tokią erudiciją? Kiekvieno skyriaus, eilutės ir principo atžvilgiu?
Nepaisant to, Bibliją mėgsta, skaito ir studijuoja milijonai žmonių" (Ramm, PCE'53, 232-233).
Biblijos mokslininkai kartą nusileido iki „patikimų aukštesniosios kritikos išvadų". Bet aukštųjų kritikų išvados jau nėra tokios patikimos, kaip kadaise manėme. Pavyzdžiui, ta pati „dokumentų hipotezė". Viena iš jos iškėlimo priežasčių - be Pradžios knygoje vartojamų skirtingų Dievo vardų - buvo ta, kad Penkiaknygės negalėjo parašyti Mozė, nes „patikimomis aukštesniosios kritikos išvadomis" buvo įrodyta, kad Mozės laikais Tora neegzistavo, o jei ir egzistavo, tai buvo labai ribotai naudojama. Todėl buvo nuspręsta, kad ji parašyta vėliau. Kritikų galvos „virė" rutuliodamos teoriją, jog keturi rašytojai, pavadinti J, E, P ir D, Penkiaknygę surinko į vieną knygą. Šie kritikai suformulavo tokią sudėtingą kritikos struktūrą, kad net vienos eilutės atskiras dalis sugebėjo priskirti trims skirtingiems autoriams!
Tuomet kažkokie vyrukai atrado „juodąjį antkapį" (Unger, UBD, 444). Jame dantiraščiu buvo iškaltas detalus Hamurabio teisynas. Ar jis buvo vėlesnis už Mozę? Ne! Ankstesnis. Už Mozės raštus šis teisynas buvo senesnis mažiausiai trim šimtais metų (Unger, UBD, 444). Neįtikėtina - raštas senesnis už Mozę, kuris, kritikų manymu, buvo pirmykštis žmogus, nežinantis abėcėlės.
Kokia istorijos ironija! Dokumentų hipotezės vis dar mokomasi, nors dauguma prielaidų iš jos pirminio pamato („patikimų aukštesniosios kritikos išvadų") pasirodė esančios klaidingos.
„Patikimomis aukštesniosios kritikos išvadomis" teigta, kad Abraomo laikais nebuvo hetitų, nes apie jų egzistavimą niekur kitur nebuvo rašoma, išskyrus Senąjį Testamentą. Jie turėtų būti mitas. Ir vėl suklysta. Šiuo metu archeologiniai tyrimai aptiko įrodymų, atskleidžiančių daugiau nei 1200 metų trukmės hetitų civilizaciją.
Earlas Radmacheris, į pensiją išėjęs Vakarų konservatyviosios baptistų seminarijos prezidentas, cituoja Nelsoną Gluecką, buvusį Žydų teologinės seminarijos prie Hebrajų sąjungos kolegijos (Hebrew Union College) Cincinatyje prezidentą, bei vieną iš trijų žymiausių archeologų: „Klausiausi, ką jis [Glueckas] išraudęs pasakė Emanuelio šventykloje, Dalase: „Buvau kaltinamas, kad mokau verbalinio bei plenarinio Šventraščio įkvėptumo. Noriu, kad suprastumėte, jog niekada šitaip nemokiau. Esu tik pasakęs, jog per visus savo archeologinius tyrinėjimus niekad neradau nė vieno senovinio artefakto, prieštaraujančio kokiam nors Dievo žodyje užrašytam teiginiui" (Radmacher, PC, 50).
Robertas Dickas Wilsonas, laisvai kalbantis keturiasdešimt penkiomis kalbomis ir dialektais, visą gyvenimą studijavęs Senąjį Testamentą, padarė tokią išvadą: „Galiu pasakyti, kad, keturiasdešimt penkerius metus studijuodamas Bibliją, vis tvirčiau įsitikindavau, jog Senajame Testamente aprašoma tikra Izraelio tautos istorija" (Wilson, WB, 42).
Biblija yra unikali gebėjimu pasipriešinti kritikai. Kitos literatūros kloduose nerasite tokios knygos. Ieškantis tiesos tikrai atsižvelgs į tokius knygos apibūdinimus.
UNIKALI MOKYMU
Pranašystė
Wilburas Smithas, surinkęs asmeninę dvidešimt penkių tūkstančių knygų biblioteką, padarė tokią išvadą:
„Kad ir kas ką manytų apie knygos, vadinamos Biblija, reikšmę ir joje užrašytą žinią, visame pasaulyje sutariama, jog ne vienu aspektu ji yra pati nepaprasčiausia knyga, kuri kada nors tik buvo parašyta per paskutiniuosius penketą tūkstančių žmonijos istorijos metų.
Ji yra vienintelė žmogaus ar žmonių grupės parašyta knyga, kurioje randame labai daug pranašysčių, skirtų atskiroms tautoms, Izraeliui bei visoms pasaulio tautoms, konkretiems miestams, apie atėjimą To, kuris bus vadinamas Mesiju. Senasis pasaulis turėjo daug skirtingų ateities nustatymo būdų, tokių kaip pranašavimas, tačiau visoje graikiškos ir lotyniškos literatūros paletėje mes nerandame tikros konkrečios pranašystės apie didžiuosius istorinius įvykius, būsiančius tolimoje ateityje, kaip ir nė vienos pranašystės apie žmoniją išvaduosiantį Gelbėtoją, nors tuose pranašavimuose dažnai aptinkame žodžius pranašas ir pranašystė [...].
Islamas negali nurodyti apie Mahometo atėjimą nė vienos pranašystės, kuri būtų buvusi išsakyta šimtmečius prieš jo atėjimą. Kokio nors senovinio teksto konkrečiai negali nurodyti nė joks šioje šalyje atsiradęs kultas, kuris būtų išpranašavęs Mahometo pasirodymą" (Smith, IB, 9-10).
Geisleris ir Nixas yra tos pačios nuomonės. Knygoje „Bendras Biblijos įvadas" (A General Introduction to the Bible) - autoritetingame šios srities etalone - jie rašo:
„Remiantis Pakartoto įstatymo 18 skyriumi, pranašas buvo laikomas netikru, jei kokia nors jo pranašystė niekad neišsipildė. Nė viena besąlyginė Biblijos pranašystė apie įvykius, buvusius iki šios dienos, nėra likusi neišsipildžiusi. Šimtai pranašysčių tiksliai išsipildė, nors kai kurios jų pasakytos prieš šimtmečius iki to meto. Kristaus gimimo laikas (Danieliaus 9 sk.), miestas (Michėjo 5, 2) ir prigimtis (Izaijo 7,14) buvo išpranašauta Senajame Testamente, kaip ir gausybė kitų dalykų apie Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą (žr. Izaijo 53 sk.). Išsipildė aibė kitų pranašysčių: Edomo sunaikinimas (Abdijo 1 sk.), Babilono prakeikimas (Izaijo 13 sk.), Tyro (Ezechielio 26 sk.) ir Ninevės (Nahumo 1-3 sk.) sunaikinimas bei Izraelio sugrįžimas į Pažado žemę (Iz 11,11). Kitose knygose, kaip Koranas, Mormonų knyga ir Vedos [hinduizmas], teigiama, kad jos yra dieviškai įkvėptos. Tačiau nė vienoje iš jų nėra ateitį numatančių pranašysčių. Taigi išsipildžiusi pranašystė yra tvirtas unikalaus, dieviško Biblijos autoriteto ženklas" (Geisler/Nix, GIB'86, 196).
Istorija
Nuo Samuelio pirmos iki Metraščių antros knygos aprašomi maždaug penki Izraelio tautos istorijos šimtmečiai. „Kembridžo senovės istorijoje" (The Cambridge Ancient History) teigiama: „Iš tiesų izraelitai įrodo savo istorinio vertinimo genialumą, o Senasis Testamentas išlieka seniausia užrašyta istorijos knyga" (I tomas, 222).
Žymus archeologas profesorius Albrightas savo klasikinį esė „Biblijos laikotarpis" (Biblical Period) pradeda tokiomis pastabomis:
„Hebrajų tautinė tradicija pranoksta visas kitas aiškiu jos gentinės ir gimininės kilmės pavaizdavimu. Egipte ir Babilonijoje, Asirijoje ir Finikijoje, Graikijoje ir Romoje veltui ieškotume ko nors panašaus. Nieko panašaus nėra ir germanų tautų tradicijoje. Nei Indijoje, nei Kinijoje nieko panašaus nebuvo, nes ankstyviausi jų istoriniai atsiminimai - tai dinastinių tradicijų iškraipytas literatūrinis palikimas, be jokių kerdžiaus ar valstiečio pėdsakų, vien tik pusdieviai ar karaliai, nuo kurių ir prasideda užrašai. Nei indų seniausiuose istoriniuose raštuose (Puranuose), nei ankstyviausiuose graikų istorikų raštuose nėra nė užuominos apie faktą, kad indoarijai ir helenai kadaise buvo klajokliai, iš šiaurės atvykę į vėlesnes jų teritorijas. Asirai, beje, neaiškiai prisimena, kad ankstyvieji jų valdovai, kurių tiktai vardus jie mena, buvo gyvenę palapinėse, tačiau iš kur jie atkeliavę, jau seniai yra pamiršę" (Finkelstein, JTHCR, 3).
Dėl Pradžios knygoje 10 sk. užrašytos „tautų lentelės" Albrightas padarė tokią išvadą: „Senovinėje literatūroje nėra nieko panašaus. Net graikai nepaliko nors kiek ko nors panašaus - „tautų lentelė" išlieka kaip stulbinančiai tikslus dokumentas" (Albright, RDBL, 70-72).
Asmenybės
Lewisas S. Chaferis, Dalaso teologijos seminarijos įsteigėjas ir buvęs prezidentas, yra pasakęs: „Biblija nėra iš tų knygų, kurią žmogus parašytų, jei galėtų, ar galėtų parašyti, jei norėtų."
Biblijoje labai atvirai aprašomos žmonių nuodėmės, net jei jos ir nekaip pavaizduoja Dievo išrinktus žmones, vadovus ir pačius Biblijos rašytojus. Pavyzdžiui:
• minimos patriarchų nuodėmės (Pr 12,11-13; 49, 5-7).
• žmonių nuodėmės pasmerkiamos (Įst 9, 24).
• atskleidžiamas karaliaus Dovydo svetimavimas su Batšeba ir tolesnis bandymas šią situaciją užglaistyti (2 Sam 11-12).
• Evangelijų autoriai parodo savo pačių bei apaštalų kaltes (Mt 8,10-26; 26, 31-56; Mk 6, 52; 8,18; Lk 8, 24.25; 9, 40-45; Jn 10, 6; 16, 32).
• parodoma netvarka Bažnyčioje (1 Kor 1,11; 15,12; 2 Kor 2, 4).
Biblijoje, kaip knygoje, akcentuojama tikrovė, o ne pasaka. Joje pateikiami gyvenime pasitaikantys gėris ir blogis, teisybė ir neteisybė, geriausia ir blogiausia, viltis ir sielvartas, džiaugsmas ir skausmas. Taip ir turėtų būti, nes pagrindinis jos autorius yra Dievas ir „Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą" (Hbr 4,13).
Unikali įtaka literatūrai
Clelandas B. McAfee knygoje „Anglų klasikos įžymybės" (The Greatest English Classic) rašo: „Jei bet kuriame mieste sunaikintų visas Biblijas, būtų galima atkurti visas šios Knygos esmines dalis pagal citatas iš to miesto viešosios bibliotekos lentynose saugomų knygų. Beveik visi žymiausi literatūros kūrėjai parašė veikalų, idant parodytų, kokią stiprią įtaką jiems padarė Biblija" (McAfee, GEC, 134).
Gabrielius Sivanas rašo: „Nė vienas kitas žmonijos dokumentas skaitytojui nesuteikia tiek daug - etinius ir religinius nurodymus, geriausią poeziją, socialinę programą ir juridinį kodeksą, istorinį vertinimą bei visus žmonių sukauptus džiaugsmus, sielvartus ir viltis, kurias Izraelio pranašai bei vedliai išreiškė su neprilygstama jėga ir entuziazmu" (Sivan, BC, xiii).
Rašydamas apie hebrajišką Bibliją, jis priduria:
„Nuo civilizacijos pradžios nė viena knyga nėra įkvėpusi tiek kūrybinių siekių rašytojams, kiek Senasis Testamentas, hebrajų Biblija. Jos literatūrinis poveikis poezijai, dramai ir beletristikai - neprilygstamas. Vokiečių poetas Heinrichas Heinė, rašęs XIX a. trečiajame dešimtmetyje, jos svarbą apibūdino lyriškai: „Saulėtekis ir saulėlydis, pažadas ir įvykdymas, gimimas ir mirtis, visa žmogiškoji drama, viskas yra šioje knygoje. [...] Tai yra knygų knyga, Biblija". Jau daugiau nei tūkstantmetį rašytojai vos ne iš visų šalių bei kultūrų, skirtinga įžvalga, bet vienodai darniai, Biblijoje randa neišsenkamus lobynus temų bei personažų. Pastaruosius jie perdirbo bei interpretavo rašydami apie tokius amžinus dalykus, kaip Dievas ir Žmogus, Gėrio ir Blogio kova, meilė, pavydas, žmogaus kova dėl laisvės, tiesos ir teisingumo" (Sivan, BC, 218).
Susana Gallagher ir Rogeris Lundinas pripažįsta: „Biblija yra vienas iš svarbiausių dokumentų civilizacijos istorijoje ne tik dėl savo statuso, kaip įkvėpto Šventraščio, bet ir dėl visa persmelkiančios įtakos vakarietiškam mąstymui. Pastaruosius keturiolika amžių krikščionybė, kaip dominuojanti pasaulėžiūra, ir jos svarbiausiasis tekstas tapo pagrindiniu veiksniu, formavusiu Vakarų kultūrą. Todėl dauguma literatūros kūrinių, netgi ir mūsų pokrikščioniškuoju laikotarpiu, kyla iš Biblijos bei krikščioniškų tradicijų" (Gallagher/Lundin, LTEF, 120).
Įžymi rašytoja ir Nobelio taikos premijos laureatė Elie Wiesel pastebėjo: „Kaip įkvėptas kūrinys, pati Biblija taip pat yra įkvėpimo šaltinis kitiems. Jos įtaka yra neprilygstama - tiek socialinei bei etinei, tiek literatūrinei plotmei. Mes per dažnai užmirštame, kad Biblija - tai ir meno kūrinys. Jos personažai dramatiški, dramos nesenstančios, o veikėjų triumfas ar pralaimėjimai - užvaldantys. Kiekviena malda liečia mus, kiekvienas pašaukimas stipriai jaudina. Kitos epochos tekstai, Biblijos poezija - jau savaime nesenstantys. Jie kalba mums bendrai ir kiekvienam asmeniškai, kalbėjo praeity, kalbės ir ateity" (In Epilogue of Liptzen, BTWL, 293).
Bar-Ilano universiteto profesorius emeritas Haroldas Fischas pastebėjo: „Biblija Vakarų pasaulio literatūrą persmelkė taip, kad sunku ir išmatuoti. Labiau nei bet kuris kitas parašytas senovinis ar šiuolaikinis veikalas, nuo viduramžių autoriams teikęs gausybę simbolių, idėjų ir realybės suvokimo būdų. Šią įtaką galime aptikti ne tik su Biblijoje minimomis asmenybėmis ar temomis susijusiuose tekstuose, bet ir gausybėje eilėraščių, vaidinimų bei kitų kūrinių, savo tema nesančių atvirai biblinių, bet bylojančių apie biblinį žmonijos bei viso pasaulio požiūrį" (Fisch, HCBD, 136).
Dabar jau klasika tapusioje savo knygoje „Kritikos anatomija" (Anatomy of Criticism) pasaulyje pripažintas literatūros kritikas Northropas Frye'is pastebėjo, kad „Vakarų literatūrai Biblija padarė didesnį poveikį nei bet kuri kita knyga" (Frye, AC, 14).
Po dvidešimt penkerių metų Frye'is rašė: „Anksti supratau, kad anglų literatūros studentas, nesusipažinęs su Biblija, nesupranta nemažos dalies iš to, ką skaito: net pats sąžiningiausias nuolatos darys neteisingas išvadas, netgi klaidingai aiškins prasmę" (Frye, GC, xii).
Istorikas Philipas Schaffas veikale „Kristaus asmuo" (The Person of Christ, American Tract Society, 1913) Biblijos ir Gelbėtojo unikalumą apibūdina paprastai:
„Jėzus iš Nazareto be pinigų ir ginklų laimėjo daugiau milijonų nei Aleksandras, Cezaris, Mahometas ir Napoleonas; be mokslo ir išsilavinimo, Jis žmogiškiems ir dieviškiems dalykams suteikė daugiau šviesos nei visi filosofai ir mokslininkai, kartu sudėjus; Jis be universitetinės iškalbos bylojo tokius gyvenimo žodžius, kokių niekas nei prieš Jį, nei po Jo nebuvo ištaręs. Jo žodžių poveikiui neprilygsta jokio oratoriaus ar poeto žodžiai; neparašęs nė vienos eilutės, Jis išjudino daugiau plunksnų ir pateikė temų didesniam skaičiui pamokslų, kalbų, diskusijų, mokslinių knygų, meno kūrinių ir šlovinimo giesmių nei ištisa įžymių praeities ir šiuolaikinių žmonių armija."
Bernardas Rammas priduria:
„Yra sudėtingų ir painių bibliografinių studijų, neprilygstančių jokiam kitam mokslui ar žmogaus pažinimo sričiai. Nuo Apaštališkų tėvų 95 m. po Kr. iki dabartinių laikų Biblija įkvėpė visą milžinišką literatūrinę tėkmę - bibliniai žodynai, leksikonai, žemėlapiai, geografija, Biblijos enciklopedijos. Šituos galime laikyti tik pirmaisiais žingsniais. Toliau dar galime paminėti: gausybė teologijos, religinio švietimo, himnologijos, misijų, biblinių kalbų, Bažnyčios istorijos, religinės biografijos, giesmynų, komentarų, religinės filosofijos, įrodymų, apologetikos ir gausybė kt. Atrodytų, šis skaičius begalinis. [...]
Per visą žmonijos istoriją nėra kitos tokios knygos kaip Biblija, įkvėpusios tiek daug kitų veikalų" (Ramm, PCE'53, 239).
Unikali įtaka civilizacijai
Biblija taip pat unikali ir savo įtaka civilizacijai. Geisleris ir Nixas glaustai pasako:
„Visiems, studijavusiems istoriją, Biblijos ir joje dėstomo mokymo poveikis Vakarų pasauliui akivaizdus. O Vakarų įtaka viso pasaulio įvykių krypčiai taip pat akivaizdi. Judėjų ir krikščionių Šventieji Raštai pasaulinei civilizacijai padarė didesnį poveikį nei kokia nors kita knyga ar knygų serija. Iš tiesų nėra kito tokio didaus dorovinio ar religinio veikalo, kuris skelbiamo moralumo gelme pranoktų krikščioniškos meilės principą. Ir nėra aukštesnės dvasinės koncepcijos nei biblinis požiūris į Dievą. Biblijoje pateikiami aukščiausi žmonijai žinomi idealai - idealai, kuriais buvo formuojama civilizacija" (Geisler, GIB'86, 196-197).
„Naujoje Britanijos enciklopedijoje" (The New Encyclopedia Britannica) Grady's Davisas rašo: „Visose pagrindinėse Vakarų kalbose požiūrį į Dievą, visatą bei žmoniją nulėmė Biblija, vadinasi, ji nulėmė ir intelektualinius procesus vakariečių požiūryje į Dievą, visatą bei žmoniją" (Davis, EB, 904). Jis taip pat teigia: „Išradus spausdinimą (XV a. viduryje), Biblija tapo daugiau nei senovės Rytų literatūros vertimas. Ji neatrodė svetima, o buvo labiausiai prieinama, pažįstama; tapo intelektualinių, moralinių bei dvasinių Vakarų idealų arbitru ir patikimiausiu šaltiniu" (Davis, EB, 905).
Gabrielius Sivanas pastebi: „Biblija suteikė stiprybės kovotojams už laisvę, naują širdį persekiojamiesiems, pavyzdį visuomenės reformatoriams ir įkvėpimą rašytojui bei menininkui" (Sivan, BC, 491).
Prancūzų filosofas Jeanas Jacques Rousseau sušuko: „Pažvelkite į mūsų filosofų darbus - jie kupini pompastiško stiliaus, bet kaip menkai ir niekingai atrodo palyginti su Šventuoju Raštu! Ar įmanoma, kad tokia paprasta ir kartu stulbinanti knyga būtų vien tik žmogaus kūrinys?"
Kennethas Woodwardas žurnale Newsweek atkreipia dėmesį, kad „po dviejų tūkstančių metų [...] ir amžiai skaičiuojami nuo Jėzaus Nazariečio gimimo. 1999-ųjų pabaigoje Indijos ir Kinijos kalendoriai, kaip ir Europos, Amerikos bei Artimųjų Rytų, parodys, kad prasidėjo trečiasis tūkstantmetis" (Woodward, „2000 Years of Jesus", Newsweek, March 29, 1999, 52).
Pagrįsta išvada
Čia pateikiami argumentai neįrodo, kad Biblija yra Dievo žodis. Tačiau akivaizdžiai pažymi, kad ji savo unikalumu pranašesnė už visas kitas knygas.
Vieną kartą profesorius man sakė repliką: „Jei esi protingas ir ieškai tiesos, tai perskaitysi tą knygą, kuri susilaukė daugiau dėmesio nei bet kuri kita." Bibliją taip apibūdinti neabejotinai tinka.
Theodore'as Rooseveltas kartą pastebėjo: „Išsamus Biblijos pažinimas vertas daugiau nei išsilavinimas kolegijoje."
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Bus daugiau
Nuotr. G. Tumulio
Biblijos unikalumas (I)
