Tai Jėzaus malda. Ji nuskamba tarsi savotiškas testamentas ir pabrėžia tai, kas, Jėzaus manymu, yra svarbu pasaulyje pasiliekančiai Bažnyčiai. Šiame straipsnyje pabandysime pasigilinti už ką, kodėl ir ko Jėzus meldžia Tėvą paskutinėmis savo misijos žemėje valandomis.
Kaip Jėzus skirsto žmoniją?
Mes, žmonės, vieni kitus skirstome pagal įvairius kriterijus: pagal lytį, amžių, profesiją, socialinę padėtį, tautybę, religiją ir t.t. Tačiau Jėzui svarbus vienintelis kriterijus - koks žmogaus statusas pasaulio atžvilgiu: ar jis pasauliui priklauso, ar yra iš jo išskirtas: „[...] ne už pasaulį prašau, bet už tuos, kuriuos man davei [...] jie nėra iš pasaulio..." (Jn 17, 9. 14). Kas gi tas pasaulis? Graikų kalboje tai žodis κοσμος (kosmos), kuriam priskiriama per dešimt reikšmių. Turbūt labiausiai šiame kontekste tiktų tokios: „žmogus", „tauta", „žmonija". Pabrėžtina tai, kad šis žodis dažnai vartojamas tuomet, kai kalbama apie priešiškus Dievui žmones. Tad sakydamas „pasaulis" Jėzus turi omenyje Dievu netikinčius, be Dievo baimės gyvenančius žmones. Tačiau esama ir tų, kurie per tikėjimą Kristumi iš bedievių žmonių yra išskirti: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą" (1Pt 2, 9). Panašiai Jėzus skirstė žmoniją ir savo palyginimuose, pasitelkdamas kviečių ir raugių, avių ir ožių, gerųjų ir blogųjų žuvų metaforas.
Pastebėtina tai, kad tokį žmonių padalinimą lemia pats dangiškasis Tėvas. Niekas negali savo valia ištrūkti iš pasaulio. Tėvas tam tikrus žmones išskiria iš pasaulio ir duoda Sūnui: „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo Tavo, ir Tu juos davei man" (Jn 17, 6). Kiek anksčiau Kristus sakė: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia" (Jn 6, 44). Žinodamas, kad Tėvas ir toliau duos vis naujų žmonių iš pasaulio, Jėzaus meldžiasi ir už juos - kurie ateityje įtikės per mokinių skelbiamą Evangeliją: „Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu... [...]. Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės" (Jn 17, 9. 20).
Taigi žmonija Dievo akivaizdoje padalinta į dvi grupes: pasaulį ir iš pasaulio išskirtuosius. Išvadavimas nuo Dievui priešiško mąstymo ir gyvenimo būdo - tik iš Dievo malonės, ir žmogui telieka tą malonę priimti: „Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos..." (Jn 17, 8).
Kodėl Jėzus užtaria savuosius?
Nors ir pažinę Kristų, išskirti iš pasaulio krikščionys yra silpni ir pažeidžiami, todėl Jėzus ir meldžiasi už juos. Jėzaus užtarimo reikėjo tiek Jo pirmiesiems mokiniams, tiek įtikėsiantiems po Jėzaus išaukštinimo. Jo sekėjai pasilieka priešiškai nusiteikusiame pasaulyje: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą [...]. Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė..." (Jn 16, 33; 17,14). Be regimo pasaulio priešiškumo, mokiniams lemta patirti ir dvasinių tamsos jėgų konfrontaciją. Tokiame tamsos siautėjime jie pašaukti ne tik išstovėti neišsigynę tikėjimo, bet ir paveikti pasaulį Kristaus mokslu, sklaidyti tamsą ir skleisti šviesą, netikinčiuosius budinti tikėjimui. Kalbant sportiniais ar kariniais terminais, Bažnyčia pašaukta ne tik gintis, bet ir pulti; ne tik pati išlikti šventa, bet ir kitus pašventinti. Tokios dvejopos misijos krikščionys nepajėgs įvykdyti savo jėgomis, todėl Viešpats ir meldžia įgalinimo iš aukštybių.
Ko Jėzus meldžia savo pasekėjams?
Galime išskirti šiuos Viešpaties prašymus: kad Tėvas įgalintų mokinius būti vieningus (11, 20-23 eil.), pripildytų juos džiaugsmo pilnatve (13 eil.), apsaugotų nuo pikto (15 eil.), pašventintų (17 eil.), duotų regėti Sūnaus šlovę dangiškuose namuose (24 eil.). Trumpai aptarkime kiekvieną iš jų.
„Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu - tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes" (11 eil). Šioje maldoje negalima nepastebėti pabrėžiamo vienybės poreikio. Įdomu tai, jog Tėvo apsaugą mokiniams Jėzus sieja su jų vienybe. Galime sakyti, jog vienybė yra tvirto tikėjimo išsaugojimo sąlyga. „Jei karalystė suskilusi, tokia karalystė negali išsilaikyti" (Mk 3, 24). Mokinių tarpusavio vienybė, Viešpaties akimis, yra ir pasaulio įtikėjimo sąlyga: „Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei" (Jn 17, 21). Neveidmainiška meile grįsta vienybė - fenomenalus, žmogaus pastangomis nepasiekiamas dalykas. Įtikėjusiųjų vienybė - akivaizdus antgamtinės, tarp jų veikiančios jėgos - būtent skelbiamo Jėzaus Kristaus, siųsto įgalinti žmogų mylėti tiek Dievą, tiek savo artimą - paliudijimas.
Neturėtume ir mes pamiršti Kristaus aiškiai įvardinto vienybės prioriteto, puoselėdami tarpusavio pagarbą, atsidavimą, taikingumą, klusnumą, romumą.
Kitas Jėzaus prašymas - visa pranokstantis džiaugsmas mokinių sielose: „Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą" (Jn 17,13). Išeidamas pas Tėvą, o savuosius palikdamas pasaulyje, Jėzus meldžia, kad jie turėtų visavertį Jo džiaugsmą. Nemanau, jog Viešpats kalba apie laikiną džiaugsmo emociją. Greičiau tai vidinis, išoriškai net ne visada išreiškiamas ir matomas džiaugsmas - širdies ramybė, užtikrintas pasitikėjimas Dievo gailestingumu ir išgelbėjimu. Toks pasitikėjimas arba džiaugsmas siekia kur kas toliau - tai viltis būsimos paguodos ir teisingo Dievo atlygio amžinybėje. Tokia viltis net ir skausmingoje žemiškoje priespaudoje gabi išlaikyti tikinčią sielą ne sugniuždytą, bet ramią ir vidujai besidžiaugiančią būsima dangiškos tėvynės šlove. Tad Kristus meldžia, kad tikintieji nesuglumtų patyrę priešiškumą, bet būtų drąsūs, atsirėmę į visa savo metu deramai surikiuosiančią dešinę To, kuriam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje.
15-oje eilutėje matome dar vieną Jėzaus prašymą - kad Jo pasekėjai būtų apsaugoti nuo velnio. Atrodytų, jog būtent taip reikėtų versti Jono vartojamą žodį πονηρός (poneros), kadangi jis vartoja vyriškos giminės vienaskaitą. Tokiu atveju jis verčiamas kaip „nevidonas, nelabasis", turint omenyje asmenį - velnią. Toks įvardinimas būtų kur kas iškalbingesnis, nei gan abstraktus „nuo pikto". Palyginimui galima paminėti, jog maldoje „Tėve mūsų", kuria Jėzus moko melsti išgelbėjimo nuo pikto, graikų kalboje vartojamas tas pats poneros, tik jau nekatrosios giminės, ir turi jau ir kitą prasmę, būtent „blogis, nuodėmė". Taigi toje maldoje meldžiame Tėvo nevesti į pagundymą ir gelbėti nuo nuodėmės. Žvelgiant į lietuviškus vertimus, skirtumo tarp šio ir Jėzaus prašymo įžvelgti neįmanoma, nors, regis, originalo tekstas leidžia konkretizuoti: vienu atveju - „velnias", kitu - „nuodėmė". Tad akivaizdu, jog Kristaus sekėjų susirėmimas su tamsos jėgomis yra realus ir neišvengiamas ir jiems išstovėti savo jėgomis, be Tėvo pagalbos, bus neįmanoma.
Jėzus taip pat prašo Tėvą mokinių pašventinimo: „Pašventink juos savo tiesa. Tavo žodis yra tiesa" (Jn 17,17). Vienas iš galimų žodžio „pašventinimas" paaiškinimų - apvalymas religine, moraline prasme. Tiek krikščionims, atsivertusiems iš žydų, tiek vėliau - iš pagonių toks apvalymas buvo ir dabar yra labai aktualus. Žmogus turi įvairiausių supratimų apie Dievą, jis kupinas nuosavo teisumo, nuodėmingų minčių, todėl būtinas dviašmenis Dievo žodžio kalavijas, kuris apipjaustytų visa, kas tolima tiesai. Aišku, kad Tėvas nepašventins mokinių vienu akimirksniu, antgamtiškai. Pašventinimas vyksta Dievo žodžio dėka, kai tikintieji jį skaito, jo klausosi ir jį vykdo. Būtini pokyčiai pereinant nuo kūniško gyvenimo prie dvasiško, vertybių perkainavimas, apsivalymas nuo seno gyvenimo būdo ir mokymasis gyventi pagal Dievo žodžio pamokymus. Visa tai ir yra tas pašventinimas, kurio meldžia Jėzus.
Galiausiai Viešpats maldoje tarsi savotišką kulminaciją išsako troškimą, kad patikėjusieji Juo būtų su Juo ir anapusiniame gyvenime, regėtų, patirtų Jo šlovę (24 eil.). Šis prašymas nurodo į gyvenimo po mirties tęstinumą bei į tai, kad su Kristumi amžinybę patirs dar žemėje Jį pažinę ir ištikimai mylėję. Taigi esama tam tikros sekos: nuo atsivertimo - prie tikėjimo kovos pasaulyje ir iki stulbinančios šlovės Kristaus karalystėje.
Štai ir kažkiek prisilietėme prie Kristaus maldos, o kartu ir prie tikrovės, kurią Jis regi. Tuo metu Jo mokiniams ji tikrai buvo gana miglota. O kaip mums - ar galime tvirtai sakyti, jog ją suvokiame? Ne, ne vien žodžiais, ne vien protu, bet ir malda, panašiai kaip mūsų Mokytojas. Nes jei neprašome, vadinasi dar nematome ir nesuprantame. Nes kai suvoksime grėsmės ir atsakomybės dydį bei savąjį silpnumą, nebeliks nieko kito, kaip tik suklupti maldoje. Tai, kad Kristus savo malda mus paveda Tėvo globai, nemanau, jog savaime garantuoja, kad toje globoje ir pasiliksim. Greičiau tai pamokymas ir pavyzdys, ko turėtume ir patys melsti - tiek vienybės, tiek pasaulio įtikėjimo, tiek vidinio džiaugsmo, tiek apsaugos nuo velnio, tiek pašventinimo, tiek pergalingo tikėjimo kovos finišo. Tai tie gyvenimo aspektai, kuriuos svarbiais laiko mūsų Viešpats. Kaip matome, visi jie susiję su vidiniu žmogaus gyvenimu, jo gerove. Ar toks gyvenimas mums yra prioritetas, ar pasaulio gaudesys neužgožia dvasinio gyvenimo svarbos, ar puoselėjame jį ištikimai ir stropiai?
