Kaip Biblija buvo parašyta?
Daugelį žmonių domina, kokia „techninė" Biblijos atsiradimo pusė, jos suskirstymas į skyrius ir medžiagas, ant kurių ji buvo parašyta. Šiame skyriuje jūs sužinosite apie Biblijos sandarą ir galėsite įvertinti visą jos sandaros sudėtingumą.
NAUDOTOS MEDŽIAGOS
Medžiagos, ant kurių buvo rašoma
Papirusas
Dėl nesėkmingo daugelio senųjų manuskriptų (arba rankraštis, t.y. ranka padarytas Šventojo Rašto nuorašas) restauravimo dažniausiai kaltos tuomet naudotos nepatvarios medžiagos. „Visi [...] pirminiai rankraščiai, - rašė F.F. Bruce'as, - jau seniai prarasti. Bet jei jie parašyti ant papiruso, tai kitaip ir negalėjo būti, nes [...] tik labai unikaliomis sąlygomis papirusas galėtų taip ilgai išlikti nesuiręs" (Bruce, BP, 176).
Bibliniais laikais tokie raštai dažniausiai būdavo užrašomi ant papiruso, kurį gamindavo iš papiruso nendrių. Šios nendrės augo Egipto ir Sirijos upių bei ežerų seklumose. Didžiulės papiruso siuntos keliaudavo per Sirijoje buvusį Bibloso (Byblos) uostą. Manoma, jog ir graikiškas žodis „knygos" (biblos) yra kilęs iš šio uosto pavadinimo. O angliškas žodis paper (popierius) kilo iš graikiško papiruso pavadinimo (papyros) (Ewert, ATMT, 19-20).
Kembridže išleistoje Biblijos istorijoje (The Cambridge History of the Bible) yra aprašyta, kaip papirusas buvo gaminamas: „Nuvalyti nendrių stiebai būdavo išilgai supjaustomi į ilgas siauras juosteles, po to išmušami ir, sudėjus juosteles reikiamu kampu tarpusavyje, supresuojami dviem sluoksniais. Po džiovinimo gelsvokas papiruso paviršius būdavo poliruojamas akmeniu ar kitu specialiu įtaisu. Plinijus išvardija keletą papiruso rūšių; senesnės gamybos papirusai labai skyrėsi savo storiu bei paviršiaus šiurkštumu, o Naujosios Karalystės laikais papiruso lakštai dažniausiai būdavo ploni ar netgi permatomi" (Greenslade, CHB, 30).
Seniausias mums žinomas papiruso fragmentas datuojamas 2400 m. pr. Kr. (Greenlee, INTTC, 19). Kadangi seniausi rankraščiai buvo rašomi ant papiruso, todėl jų labai mažai teišliko. O ir išliko tik tie, kurie buvo laikomi sausuose regionuose - Egipto smėlynuose ar Kumrano tipo olose, kuriose buvo rasti Negyvosios jūros ritiniai.
Papirusas buvo plačiai naudojamas iki pat trečiojo amžiaus po Kr. (Greenlee, INTTC, 20).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Pergamentas
Pergamentu buvo vadinama „specialiu būdu išdirbta avių, ožkų, antilopių ar kitų gyvūnų oda". Norint pritaikyti odas rašymui ir kad ši medžiaga būtų patvaresnė, odos būdavo „nuskutamos ir nugramdomos". F.F. Bruce'as paaiškina, jog „žodis pergamentas kilo iš Mažojoje Azijoje buvusio Pergamo miesto, nes vienu metu ten ypač klestėjo šios medžiagos gamyba" (Bruce, BP, 11).
Velenas
Velènas (angl. vellum) būdavo gaminamas iš veršiuko odos ir dažniausiai nudažomas violetine spalva. Iš tiesų kai kurie iki šių dienų išlikę rankraščiai ir yra ploni violetinės spalvos velenai. Ant dažyto pergamento paprastai būdavo rašoma auksu arba sidabru.
J. Haroldas Greenlee pažymi, kad seniausi odiniai ritiniai yra datuojami 1500 m. pr. Kr. (Greenlee, INTTC, 21).
Kitos medžiagos, naudotos rašymui
Duženos (angl. ostraca): neglazūruotas degtas molis buvo paplitęs tarp paprastų žmonių. Jos dar vadinamos „šukėmis" (angl. potsherd). Daugybė tokių duženų randama Egipte ir Palestinoje (Job 2, 8).
Akmenys: archeologai randa paprasčiausių akmenų, ant kurių padaryti įrašai geležiniu rašikliu (kirstuku).
Molinės lentelės: jose rašydavo kokiu nors smailiu daiktu, o po to išdžiovindavo ir taip užfiksuodavo įrašą, kad šis nenusitrintų (Jer 17,1; Ez 4,1). Tokios lentelės buvo pigiausia ir kartu viena iš patvariausių priemonių užrašytiems rašmenims išsaugoti.
Vaškinės lentelės: ant medinės lentelės būdavo užpilamas plonas vaško sluoksnis, kuriame rašydavo metaliniu stiliumi (specialia adata).
Rašymo priemonės
Kirstukas: geležinis instrumentas, skirtas užrašams akmenyje iškirsti.
Metalinis stilius: „trikampis strypelis su nusmailinta galvute, skirtas rašymui molinėse ir vaškinėse lentelėse" (Geisler, GIB, 228).
Plunksna: nusmailinta nendrė „buvo daroma iš maždaug 6-16 colių (15-40 cm) ilgio nendrės (lot. Juncus maritimis), kurios galas nupjaunamas taip, kad būtų kirstuko formos. Tuomet būdavo galima brėžti storas arba siauras linijas, priklausomai nuo to, kuria puse - plačiąja ar siaurąja - būdavo liečiamas rašymo paviršius. Nendrinėmis plunksnomis naudotasi nuo pat pirmojo tūkstantmečio pradžios Mesopotamijoje, iš kur jos greičiausiai ir paplito. Paukščių plunksnas rašymui pradėta naudoti Graikijoje III a. pr. Kr. (Jer 8,8) (Greenslade, CHB, 31). Plunksnomis rašydavo ant velèno, pergamento ir papiruso.
Rašalas: senovėje rašalas paprastai būdavo gaminamas iš „anglies, sakų ir vandens" (Bruce, BP, 13).
Senųjų knygų pavidalai
Ritiniai būdavo gaminami suklijuojant papirusų lapus vieną su kitu ir gauta juosta būdavo susukama ant lazdos. Ritinio dydį darydavo tokį, kad žmonės galėtų jais patogiai naudotis. Rašydavo paprastai tik vienoje ritinio pusėje. Iš abiejų pusių prirašytas ritinys vadinamas opistografu (Apr 5,1). Yra ritinių, kurių ilgis net 144 pėdos (apie 40 metrų). Paprastai ritiniai būdavo nuo 6 iki 10 metrų ilgio.
Todėl visai nenuostabu, jog Kalimachas, senosios Aleksandrijos bibliotekos bibliografas, yra pasakęs: „Didelės knygos kelia daug nepatogumų" (Metzger, TNT, 5).
Kodeksai arba knygos: norint, kad knygos būtų ne tokios gremėzdiškos ir jas skaityti būtų patogiau, papiruso lakštus imta susegti į krūvą ir tada rašyti abiejose lapo pusėse. Greenlee pabrėžia, jog krikščionybės išplitimas ir buvo pagrindinė kodekso pavidalo knygų įsigalėjimo priežastis.
RAŠYMO TIPAI
Rašymas uncialais
Pagal Naujojo Testamento tyrinėtoją Bruce'ą Metzgerį, „literatūriniai kūriniai [...] buvo rašomi formalesniu rankraštiniu stiliumi, kuris dar vadinamas uncialiniu. Išskirtinis tokių rankraštinių knygų bruožas - lėtai ir kruopščiai parašytos bei viena su kita nesujungtos raidės - tai šiek tiek primena mūsų didžiąsias raides" (Metzger, TNT, 9).
Geisleris ir Nixas pabrėžia, kad „svarbiausi Naujojo Testamento rankraščiai dažniausiai susideda iš didelių uncialinių rankraščių rinkinių, datuojamų pradedant ketvirtuoju ir baigiant vėlesniais amžiais. Jie atsirado tuojau pat po imperatoriaus Konstantino atsivertimo į krikščionybę ir visuotinio Nikėjos susirinkimo nutarimo padaryti daug Biblijos nuorašų (325 m.)" (Geisler/Nix, GIB, 391).
Turbūt seniausiais ir reikšmingiausiais uncialiniais rankraščiais galima vadinti Vatikano kodeksą (apytikriai 325-350 m. po Kr.) ir Sinajaus kodeksą (apie 340 m. po Kr.).
Rašymas minuskulais
Minuskulinis stilius buvo „rašymas mažosiomis tarpusavyje sujungtomis raidėmis, [...] sukurtas specialiai knygų rašymui" ir atsirado maždaug IX a. po Kr. pradžioje (Metzger, TNT, 9).
Tarpai ir balsės
Graikiški rankraščiai buvo parašyti be jokių tarpų tarp žodžių, o hebrajiškas tekstas buvo rašomas be balsių, ir tik masoretai maždaug tarp penktojo ir dešimtojo mūsų eros amžių į tekstus įterpė balses.
Taigi šiuolaikiniam skaitytojui abudu variantai pasirodytų ganėtinai painūs ir sudėtingi. Tačiau senoliams, kuriems graikų ar hebrajų kalba buvo gimtoji, toks rašymo būdas atrodė normalus ir puikiai suprantamas. Žydams visai nereikėjo balsių. Besimokydami savo kalbos, jie kuo puikiausiai išmokdavo įterpti jas ten, kur reikia.
Panašiai ir graikiškai kalbantieji neįžvelgė jokių kliuvinių skaitydami rašinius, kuriuose nebuvo tarpų tarp žodžių. Metzgeris paaiškina: „Šioje kalboje tik su keliomis išimtimis galioja taisyklė, kad grynai graikiški žodžiai gali baigtis tik balsėmis (arba dvibalsiais) arba viena iš trijų priebalsių. Be to, negalima buvo net įsivaizduoti, jog skaitant scriptio continua iškiltų kokių nors sunkumų, nes senovėje buvo įprasta skaityti garsiai netgi tada, kai skaitytojas būdavo vienas. Todėl, nors ir nebuvo tarpų tarp žodžių, skaitytojas, garsiai skiemenimis tardamas skaitomą tekstą, greitai priprasdavo prie scriptio continua" (Metzger, TNT, 13).
SUSKIRSTYMAS Į DALIS
Skyriai
Senasis Testamentas
Pirmieji suskirstymai padaryti dar prieš Babilono tremtį, kuri prasidėjo 586 m. pr. Kr. Penkiaknygė buvo suskaidyta į 154 skyrius, vadinamuosius sedarīm, kurie „buvo suplanuoti taip, kad užtektų pamokomajam skaitymui per ištisą trejų metų ciklą" (Geisler, GIB, 339).
Žydams būnant Babilono tremtyje, bet dar iki 536 m. pr. Kr. Penkiaknygė buvo „suskaidyta į 54 skyrius (pārāšijjot) [...], kurie vėliau, siekiant palengvinti citatų paiešką, buvo dar padalyti į 669 skirsnius. Tokį suskirstymą naudojo metiniam [skaitymo] ciklui" (Geisler, GIB, 339).
Apie 165 m. pr. Kr. į skyrius buvo suskirstytos Senojo Testamento Pranašų knygos.
Galiausiai „po protestantiškosios Reformacijos hebrajiškoji Biblija didžiąja dalimi paliko suskirstyta į skyrius kaip ir protestantiškasis Senasis Testamentas. Ši skyrių numeracija paraštėse pirmą kartą pažymėta 1330 m." (Geisler, GIB, 339).
Naujasis Testamentas
Pirmąjį suskirstymą pastraipomis graikai atliko dar prieš Nikėjos susirinkimą (325 m. po Kr.), galbūt net apie 250 m. po Kr.
Seniausias skirstymas į skyrius atliktas maždaug 350 m. po Kr. Vatikano kodekso puslapių paraštėse. Tačiau tie skyriai buvo gerokai mažesni už šiuolaikinius. Pavyzdžiui, mūsų Biblijoje Evangelija pagal Matą turi 28 skyrius, o Vatikano kodekse ji suskirstyta net į 170 skyrių.
Geisleris ir Nixas rašo, kad „toks skirstymas į skyrius išliko nepakitęs iki pat XIII amžiaus, o ir tuomet kito tik labai nedaug. Paryžiaus universiteto profesorius Stephenas Langtonas, vėliau tapęs Kenterberio arkivyskupu, suskirstė Bibliją taip, kaip atrodo ir šiuolaikinis jos variantas (maždaug 1227 m.). Tai atsitiko dar prieš atsirandant keičiamiems spaustuviniams rašmenų rinkiniams. Kadangi Viklifas (Wycliff) išvertė Bibliją į anglų kalbą (1382 m.) naudodamasis būtent šiuo modeliu, tai toks pirminis suskirstymas ir tapo ta faktine baze, pagal kurią Biblija spausdinama ir šiandien" (Geisler, GIB, 340).
Eilutės
Senasis Testamentas
Pirmosiomis eilučių rodyklėmis Senajame Testamente „buvo tik tarpai tarp žodžių, nes šiaip žodžiai buvo rašomi nepertraukiamai vienas po kito visoje knygoje [...]. Po Babilono tremties, siekiant palengvinti viešą skaitymą ir aiškinimą, buvo padaryti tarpai ir tik vėliau pridėtos papildomos žymės. Tokie „eilučių" žymėjimai nebuvo standartizuoti, tad įvairiose vietovėse žymėta skirtingai. Taip tęsėsi iki pat 900 m. po Kr., kai žymėjimas buvo suvienodintas" (Geisler, GIB, 339).
Naujasis Testamentas
Eilučių žymėjimas, kuris būtų panašus į naudojamą šių dienų Biblijoje, atsirado ne anksčiau kaip XVI amžiaus viduryje. Faktiškai laikytasi skirstymo į skyrius ir jis „matyt, buvo įvestas bandant supaprastinti nuorodų paiešką ir siekiant palengvinti viešąjį skaitymą. Pirmieji žymėjimai pasirodė ketvirtajame graikiško Naujojo Testamento leidime, kurį 1551 m. išleido Paryžiaus spaustuvininkas Robertas Stephanusas. Angliškam Naujojo Testamento variantui šiuos žymėjimus 1557 m. pritaikė Williamas Whittinghamas iš Oksfordo. 1555 metais Stephanusas įvedė šį suskirstymą eilutėmis į lotynišką Vulgatos leidimą, kuris išliko nepakitęs iki pat šių dienų" (Geisler, GIB, 341).
KANONIŠKUMO KLAUSIMAS
Klausimas, kaip buvo nuspręsta, kurios knygos taps sudėtine Biblijos dalimi, yra vadinamas kanoniškumo klausimu. Įžvalgus žmogus tikrai norėtų žinoti, kodėl vienos knygos buvo įtrauktos į kanoną, o kitos ne.
Žodžio „kanonas" samprata
Žodis „kanonas" kilęs iš žodžio, reiškiančio „nendrė" (angl. cane; hebr. kāneh; gr. kanōn). Senovėje nendrė buvo naudojama kaip matuojamoji lazdelė ir tapo savotišku „standarto" simboliu.
Vienas trečiojo amžiaus Bažnyčios tėvų, Origenas, žodį „kanonas" vartojo „norėdamas pabrėžti tai, ką mes vadiname tikėjimo taisykle, standartą, kuriuo mes matuojame ir vertiname". Vėliau šis žodis reiškė „sąrašą" arba „rodyklę" (Bruce, BP, 95). O kalbant apie Šventąjį Raštą „kanonas" reiškia „oficialiai patvirtintą knygų sąrašą" (Earle, HWGOB, 31).
Svarbu pabrėžti, kad Bažnyčia nesukūrė kanono; nenusprendė, kurios knygos bus vadinamos Šventuoju Raštu, įkvėptu Dievo žodžiu. Užuot tai dariusi, Bažnyčia tik pripažino arba atskleidė, kurios knygos nuo pat pradžių buvusios įkvėptos. Pažvelkime į šį reikalą kitaip: „Knyga yra Dievo žodis ne dėl to, kad ji priimta Dievo žmonių. Priešingai, ji buvo priimta Dievo žmonių todėl, kad yra Dievo žodis. Taigi Dievas, o ne Dievo žmonės suteikia knygai dieviškąjį autoritetą. Žmonės tik pripažįsta tą dieviškąjį autoritetą, kurį jai yra suteikęs Dievas" (Geisler/Nix, GIB, 210). Žemiau esanti lentelė puikiai iliustruoja šį svarbų principą (Geisler, GIB, 221).
Neteisingas požiūris | Teisingas požiūris |
Bažnyčia apibrėžia kanoną | Bažnyčia atranda kanoną |
Bažnyčia yra kanono motina | Bažnyčia yra kanono vaikas |
Bažnyčia yra kanono vertintoja | Bažnyčia yra kanono vykdytoja |
Bažnyčia reguliuoja kanoną | Bažnyčia pripažįsta kanoną |
Bažnyčia yra kanono teisėja | Bažnyčia yra kanono liudytoja |
Bažnyčia yra kanono šeimininkė | Bažnyčia yra kanono tarnaitė |
Kaip buvo nustatoma teksto priklausomybė kanonui
Iš biblinių ir bažnytinių raštų istorijos galime išskirti mažiausiai penkis principus, nulemiančius iš tiesų Dievo įkvėptų knygų atpažinimą ir atrinkimą. Štai kaip šiuos principus pateikia Geisleris ir Nixas (Geisler/Nix, GIB, 223-231):
1. Ar knygą parašė Dievo pranašas? „Jei ji buvo parašyta Dievo pranašo, tai ji buvo Dievo žodis."
2. Ar rašytojas buvo patvirtintas Dievo apraiškos? Tikrus pranašus nuo netikrų dažniausiai galima atskirti pagal juos lydinčius stebuklus. „Mozei buvo suteiktos stebuklingos galios, kad jis galėtų įrodyti esąs Dievo pašauktas (Iš 4,1-9). Tik per antgamtinį veiksmą Elijas triumfavo prieš netikrus Baalo pranašus (1 Kar 18). Apie Jėzų buvo kalbama kaip apie „Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas" (Apd 2, 22). [...] Stebuklas yra Dievo apraiška, patvirtinanti Dievo žodį, kurį Dievo pranašas paskelbia Dievo žmonėms. Tai ženklas, įrodantis jo pamokslo tiesą; stebuklas, patvirtinantis jo perduodamą žinią".
3. Ar perduodama žinia skelbia tiesą apie Dievą? „Dievas negali pats sau prieštarauti" (2 Kor 1,17-18 - angl. vert.) ir neįmanoma, kad Jis meluotų (Hbr 6,18). Taigi jokia melagystes skelbianti knyga negali būti Dievo žodžiu." Būtent atsižvelgdami į panašius dalykus, Bažnyčios tėvai ir įsipareigojo tokiai laikysenai Dievo žodžio atžvilgiu: „Jei suabejojai, atmesk." Toks požiūris tik dar labiau sustiprino „jų kanoninių knygų išskyrimo pagrįstumą".
4. Ar tai ateina su Dievo galia? „Tėvai tikėjo, jog Dievo žodis yra „gyvas ir veiksmingas" (Hbr 4,12) ir todėl turintis savyje perkeičiančią jėgą, taip reikalingą tobulėjimui (2 Tim 3,17) ir evangelizavimui (1 Pt 1, 23). Jei knygos perduodama žinia nepasiekdavo jai užbrėžto tikslo, jei ji neturėjo galios pakeisti žmogaus gyvenimo, tai akivaizdu, jog ne Dievas siuntė tą žinią" (Geisler, GIB, 228). Keičiančios Dievo galios apraiška aiškiai paliudydavo, kad būtent ta knyga turi Jo užtvirtinimo žymę.
5. Ar ji buvo priimta Dievo žmonių? „Savo Laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius rašė: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį" (1 Tes 2,13). Kad ir kokios po to vyktų diskusijos dėl knygų vietos kanone, geriausiai jų pranašiškus įgaliojimus galėjo įvertinti žmonės, asmeniškai pažinoję šias knygas parašiusius pranašus. Taigi, nepaisant visų vėlesnių debatų apie kai kurių knygų kanoniškumą, nulemiamu įrodymu būdavo tas, kuris patvirtindavo, jog originalu naudojosi to laikotarpio tikintieji (Geisler, GIB, 229). Kai knyga būdavo Dievo žmonių gauta, surinkta, perskaityta ir panaudota kaip Dievo žodis, ji būdavo laikoma kanoniška. Apie tokią praktiką daug kur skaitome pačioje Biblijoje. Panašiu pavyzdžiu galėtų būti apaštalo Petro pripažinimas, jog Pauliaus laiškai yra laikomi Šventuoju Raštu ir yra tokie pat reikšmingi kaip ir Senojo Testamento rankraščiai (2 Pt 3,16).
KRIKŠČIONIŠKASIS KANONAS (NAUJASIS TESTAMENTAS)
Kaip buvo nustatytas Naujojo Testamento knygų kanoniškumas?
Pagrindinis veiksnys, nulemiantis vienų ar kitų knygų priklausomybę kanoninėms Naujojo Testamento knygoms, buvo jų dieviškasis įkvėptumas, o pagrindinis to kriterijus - apaštališkoji kilmė. Geisleris ir Nixas apie tai rašo: „Kalbant Naujojo Testamento kalba, Bažnyčia buvo pastatyta „ant apaštalų ir pranašų pamato" (Ef 2,20). Bažnyčiai Kristus pažadėjo suteikti Šventąją Dvasią ir įvesti į „tiesos pilnatvę" (Jn 16,13). Apie Jeruzalės Bažnyčią kalbama kaip apie „ištvermingai besilaikančią apaštalų mokymo" (Apd 2, 42). Žodis apaštališkas, kuris naudojamas nustatant teksto priklausomybę kanonui, nebūtinai reiškia „apaštališką autorystę" arba kad tekstas „parengtas vadovaujant apaštalams" (Geisler/Nix, GIB, 283).
Jie teigia: „Atrodo, jog geriau sutikti su Louiso Gausseno, B.B. Warfieldo, Charleso Hodge'o, J.N.D. Kelly'o ir daugumos protestantų nuomone, kad svarbiausiu kanoniškumo kriterijumi nebūtinai turi būti tiesioginė apaštališka tekstų autorystė, bet apaštališkas autoritetas ir apaštališkas pritarimas vienai ar kitai knygai" (Geisler/Nix, GIB, 283).
N.B. Stonehouse'as pastebėjo, kad apaštališkasis autoritetas „Naujajame Testamente niekada nebuvo traktuojamas skyrium nuo Viešpaties autoriteto. Apaštalų laiškuose randame darnų pripažinimą, jog Bažnyčioje gali būti tik vienintelis absoliutus autoritetas - tai paties Viešpaties autoritetas. Kur tik apaštalai autoritetingai kalbėdavo, jie tai darydavo naudodamiesi Viešpaties jiems suteiktu autoritetu. Taip, pavyzdžiui, Paulius, gindamas savo, kaip apaštalo teises, aiškiai sako, jog ta valdžia (arba autoritetas) jam suteikta Dievo (Gal 1 ir 2); gindamas savo teisę tvarkyti Bažnyčios gyvenimą, jis remiasi Viešpaties žodžio suteikta galia netgi tada, kai kalba apie savo paties skelbiamą mokymą (1 Kor 14, 37; plg. 1 Kor 7,10)" (Stonehouse, ANT, 117-118).
Johnas Murray'us pastebėjo, kad „Naujajame Testamente vienintelis, turintis visą ir nuo nieko nepriklausomą autoritetą ir valdžią, yra Viešpats" (Murray, AS, 18).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Bus daugiau
Biblijos unikalumas (II)
