Viešpats gėrisi nuoširdaus garbinimo įvairove, kai tai daroma dvasioje ir tiesoje. Garbinimas turėtų tapti gyvenimo būdu, kuris gali pasireikšti labai įvairiai.
Kai kurie šlovinimo grupių vadovai skelbia, kad teisinga yra šlovinti ir garbinti Viešpatį tik tam tikru numatytu stiliumi, tačiau tai labai siauras požiūris į neišsemiamus Jo turtus. Muzika ir giesmės - tai būdai, kaip mes galime šlovinti Dievo vardą, bet Raštas sako, kad mes galime Viešpatį pagarbinti ir švęsdami (Ps 22, 29), aukodami aukas (Iz 19, 21) ir kitais būdais.
Metodas nėra itin svarbus, svarbu garbinti dvasioje ir tiesoje - kad garbintume Jį sąmoningai ir tai derėtų su mūsų gyvenimu (Jn 4, 24). Nereikia būti žymiais dainininkais ar muzikantais, kad pagarbintume Viešpatį. Svarbu turėti asmeninius santykius su Juo ir gyventi atspindint Jo didybę, panašėti į Jį.
Ilgą laiką aš gyvenau jausdama daugelio nepagrįstų reikalavimų naštą, bet širdyje ilgėjausi, kad dangaus Karalius priskirtų mane, kaip ir Mariją iš Betanijos, prie tikrų garbintojų, kurie garbindami Viešpatį neskaičiuoja išlaidų (Jn 12, 3).
To neįmanoma pasiekti labai greitai. Aš tai išmėginau. Mėginau elgtis taip, kaip man atrodė teisinga, bet nusivyliau ir pastebėjau, kad taip tik dar labiau nutolau nuo savojo tikslo.
Garbinti reiškia visiškai atsiduoti Dievui. Tai nėra tik ritualas ar muzikos sukeltos emocijos. Tai atspindi nesavanaudišką Kristaus dosnumą. Garbinimas - tai mūsų širdies, mūsų minčių, mūsų valios artėjimas prie Dievo širdies, Jo minčių ir valios. Norint tapti tikru garbintoju, jums teks pasakyti: „Aš atiduodu savo gyvenimą Tau".
Dievui patinka pasiaukojantis garbinimas
Senojo Testamento metu Nojus buvo tikrasis, savęs negailintis garbintojas. Pradžios knygos 8 skyriuje skaitome, kaip po tvano jis pastatė aukurą ir aukojo deginamąsias aukas: Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas. Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: „Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs" (Pr 8, 20-21). Nojus buvo tvano ir žmonijos žūties liudininkas, - išsigelbėjo tik jis ir jo šeima. Tačiau jis vis tiek pakluso Dievo nurodymui ir, išlipęs į sausumą, aukojo garbinimo auką.
Užuodęs malonų Nojaus paaukotos aukos kvapą, Viešpats davė mums sandoros pažadą - daugiau nebeišnaikinti viso to, kas gyva, nes vienas žmogus, paklusdamas Dievo įsakymams, aukojo nepaprastai dosnią auką. Nojus išgyveno ekstremaliomis aplinkybėmis ir vis dar šlovino Viešpatį.
Panašiai ir bandydamas Abraomą Dievas sakė: Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu! (Pr 22, 2).
Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.
Bet kai jis ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų, Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: „Abraomai! Abraomai!" Tas atsakė: „Aš čia!" „Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus" (Pr 22, 11-12). Abraomas buvo pasiruošęs atiduoti Viešpačiui, tai kas jam buvo brangiausia, ką jis mylėjo labiausiai.
Dovydas taip pat buvo pasiruošęs paaukoti Viešpa-čiui auką, kad tik baigtųsi tautoje siautęs maras. Jis paprašė Ornano parduoti jam klojimą, kur jis galėtų pastatyti aukurą (1 Krn 21, 18-22). Ornanas norėjo Dovydui dykai atiduoti klojimą, bet karalius Dovydas nesutiko: Ne, aš noriu pirkti už deramą kainą. Aš negaliu imti Viešpačiui, kas tau priklauso, ir aukoti deginamąją auką, kuri man nieko nekainuoja (1 Krn 21, 23-24).
Naujajame Testamente skaitome, kad Paulius ir Silas, net ir būdami kalėjime, kur buvo uždaryti už tai, kad skelbė Evangeliją, meldėsi ir giedojo Dievui. Staiga, jiems begarbinant Viešpatį, sudrebėjo žemė ir kalėjimo durys atsidarė. Manydamas, kad kaliniai pabėgo, kalėjimo prižiūrėtojas norėjo nusižudyti, bet Paulius ir Silas jį sudraudė ir, prieš patys išsilaisvindami, paaiškino prižiūrėtojui, kaip išgelbėti sielą (Apd 16, 23-39).
Visoje Biblijoje matome, jog jei tik kas nors nuoširdžiai imdavo garbinti Viešpatį, tą žmogų Viešpats nepaprastai palaimindavo. Kas daro garbinimą nepaprastą? Tai turi mums kainuoti.
Garbinimas - tai paklusnaus tikėjimo veiksmas, net kai susiklosčiusios aplinkybės nori mus įbauginti. Tai ir nepaprastos meilės Dievui išraiška. Garbinimas, meilė ir paklusnumas - neatsiejami.
Kai jūs visų pirma ieškosite Dievo karalystės ir sieksite paklusti Dievo Dvasiai, Jis kvies jus vis giliau Jį pažinti. Pirmasis įsakymas yra mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu (Jn 14, 21-24; Mt 22, 37).
Dovydas meldė: Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje (Ps 86, 11). Te tai būna ir mūsų malda. Nuoširdžiai tarnauk Viešpačiui savo gyvenimu, ir pamatysi, kaip Jis išlies tau savo palaiminimus.
Garbinimas - tai meilės išraiška
Būti garbintoju reiškia įsimylėti Dievą, meilės Šaltinį, ir priimti Jo meilę tau. Dievas paliko tau savo Žodį kaip meilės laišką, kuriame surašyta viskas, ko tau šiame gyvenime ir po jo gali prireikti.
Jo meilė keičia mus, pripildo mus Dievo esybės. Jei mes tik suprastume, kokia meile Kristus mus myli, mūsų širdys trokštų pagarbinti Tą, kuris taip myli.
Daugelis mano giesmių, kurias sukūriau norėdama išsakyti savo meilę Dievui, visgi neprilygsta tam, ką aš stengiausi išsakyti. Bet savo meilę Jam aš galiu parodyti vykdydama Didyjį paliepimą ir šiai meilės išalkusiai planetai pasakodama apie meilės Kūrėją, jos Šaltinį. Aš galiu nuspręsti mylėti kitus taip, kaip Jis myli.
Kai buvau išgelbėta, aš daug verkiau Dievo akivaizdoje. Dėkingumo ašaros riedėjo mano skruostais, nes Jis atstatė mano širdį ir pripildė mane besąlyginės savo meilės. Dabar aš trokštu amžinai giedoti apie nuostabią, gydančią Jo meilę.
Vienas didžiausių iššūkių žmogaus protui ir sielai yra priimti Dievo meilę kaip dovaną. Tai didžiausia dovana tavo gyvenime. Evangelijoje pagal Joną skaitome: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Kadangi Jo meilė jau pasiekė mūsų širdis, mes turime galią mylėti kitus: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa. Iš to pažįstame, kad pasiliekame Jame ir Jis mumyse: Jis davė mums savo Dvasios (1 Jn 4, 7-13).
Mylėti kitus - tai neatsiejama meilės Autoriaus ir Šaltinio garbinimo dalis. Bet pats asmeniškai nepažinęs, kas yra Dievas, negali suvokti ir Jo meilės gylio. O nesuvokęs, kad tu esi mylimas, negalėsi ir kitų mylėti taip kaip save (Mt 22, 39).
Tu esi brangus Dievui
Daug žmonių, įskaitant ir mane, kovoja su nesaugumu, nepilnavertiškumu, baime. Tačiau garbinimo metu mūsų žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į Dievą. Tai laikas, kai mes žavimės Jo visagalybe, žavimės tuo patepimu, kurį Jis suteikia žmonėms, ateinantiems Jo akivaizdon Jį pagarbinti.
Kartais priešas labai stengiasi sutrukdyti mums laisvai garbinti Dievą, o kartais ir mums patiems nesiseka suvaldyti savo minčių. Jei mes skaitome Žodį ir stengiamės saugoti širdyje Dievo tiesas, mes nukreipsime savo dėmesį į Jo didybę ir suvoksime tą vertę, kurią Jis suteikia mums. Į visus mūsų trūkumus Viešpats žiūri per Jėzaus kraują. Dėl Jėzaus pralieto kraujo mūsų dangiškasis Tėvas mato mus tokius, kokį mato ir savo Sūnų - teisius ir tobulus.
Dievas žiūri į mus taip, kaip mylintys tėvai žiūri į savo vaikus. Trys mano dukros gali būti užsispyrusios ir nepaklusnios, bet aš vis tiek žvelgiu į jas, lyg jos būtų tobulos. Aš mąstau apie jas kaip apie nuostabiausias mergaites ir dėl to neatsiprašinėju. Tad jei tokia yra mamos širdis, kaip dar labiau mus myli dangiškasis Tėvas. Jis žvelgia į mus ir sako: „Jie yra mano nuostabiausieji, mano mylimiausieji vaikai".
Kai jūs suprasite, kas jūs esate Kristuje, jūsų širdį užlies ramybė. Ir taip, kaip tamsa negali pasilikti ten, kur nušvinta šviesa, taip ir pasitikėjimas Jo malone išstums siekimą būti pripažintam. O tai, kas tu esi Kristuje, yra žymiai svarbiau už tai, ką tu darai.
Žinote, aš esu Dievo malonės liudininkė. Patikėkite savo gyvenimą Dievui ir leiskite Jam parodyti, kokių nuostabių dalykų Jis gali padaryti per mūsų rankas ir minkštas širdis.
Dievas taip mus sukūrė, kad Jėzus būtų mūsų egzistencijos centras. Mes buvome sukurti garbinti Jį viskuo, ką mes darome: Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną, ir turėdami didį Kunigą Dievo namams, artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo (Hbr 10, 19-23).
Garbindami Viešpatį mes parodome, kad Kristus yra tas kertinis akmuo mūsų gyvenime, ir ta jėga, kurią patiriame Jo artume, yra reali. Jis ilgisi, kad mes artėtume prie Jo.
Dievas apvalė mūsų širdis, ištyrino jas, kad mes galėtume stovėti Jo akivaizdoje. Mes galime ir toliau šlovinti savo visagalį Dievą šokdami, plodami, giedodami, pasinerdami į Jo artumą ir užvaldyti Jo malonės.
Atnešk Jam savo širdį
Kartais mes manome, kad negalime garbinti Dievo dvasioje ir tiesoje, nes neturime, ką Jam pasiūlyti. Jausmas, kad mūsų rankos tuščios, kad mes nieko negalime Jam pasiūlyti, gali trukdyti mums drąsiai garbinti Viešpatį.
Tačiau Dievas sako: „Man nereikia tavo talentų. Man nereikia tavo dovanų. Nereikia to, ką tu gali padaryti. Aš ilgiuosi tavęs, ilgiuosi tavo širdies". Dievui nereikia to, kuo tu ketini ar kuo norėtum būti. Jis nori tavęs tokio, koks tu esi šiandien.
Kai mes garbiname Jį, Jis yra išaukštinamas, Jo akivaizdoje subliūkšta mūsų problemos. Visa, kas su mumis susiję - geros ir blogos žinios - sumažėja, kai mes nukreipiame žvilgsnį į Jį.
Atnešk save Viešpačiui garbindamas Jį. Te šis tikėjimo proveržis paskatina tave šlovinti Jo vardą ir Jį laiminti. Garbindamas, mylėdamas ir paklusdamas tu laimini Dievą, nes Jis žvelgia į širdį.
Iš žrn. „Charisma" (2009 m. rugsėjis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. R. Bikulčiaus
