Tik ypatingai sunkią valandą išryškėja tikrosios mūsų spalvos, ir mes pamatome, ar esame tikri garbintojai. Tikrasis garbintojas garbins net sunkiausiomis gyvenimo valandomis. Kol nežinome, ką reiškia garbinti užėjus sunkiems laikams, mes dar iš tiesų nesuprantame, ką reiškia būti garbintoju.
Garbinimo dinamiškumo ir įvairialypiškumo spektras toks platus, kad jo tiesiog neįmanoma sutalpinti į vieną apibrėžimą. Tačiau koks yra svarbiausias garbinimo bruožas? Kokia yra jo absoliuti esmė, žvelgiant bendriausia prasme? Man regis, jog tai atsiskleidžia tokių žmonių gyvenime kaip Abraomo ir Jobo. Jie garbino, būdami pačiame sunkiausių aplinkybių sūkuryje. Štai kokia yra pamatinė viso garbinimo esmė: nepaisant nepalankiausių aplinkybių ar siaubingiausio emocinio sukrėtimo, aš lenkiu savo širdį ir gyvenimą prieš visagalį Dievą, pripažindamas aukščiausią Jo viešpatystę. Garbinimo pagrindas - Jo viešpatystės išpažinimas, net jeigu ir viskas aplinkui tavo gyvenime rėkia: „Dievas neteisingas! Jis nemyli tavęs! Jis tave apleido!" Tokią akimirką tikras garbintojas sako: „Viešpats yra Dievas. Palaimintas Viešpaties vardas".
Garbinti išmokstame. Palaiminta tauta, kuri moka garsinti Tave (Ps 89, 15). Garbinimas nėra įgimtas talentas arba ypatinga dovana keliems išrinktiesiems. Garbinimas - tai menas išreikšti save Dievui. Mes turime mokytis išreikšti save ir atverti savo širdis, kaip kanalą Šventajai Dvasiai tekėti.
Lygiai kaip pamokslavimas yra menas, kurio išmokstama, taip ir mūsų sugebėjimas garbinti yra ugdomas praktiškai tai darant. Garbinimo neįmanoma išmokti skaitant knygas, lankant kursus arba seminarus. Lygiai kaip ir maldos meno, garbinimo meno galima išmokti tik tai darant.
Kantriai mokykimės, jeigu mes dar negarbiname taip, kaip trokštame. Garbinimo pilnatvė - tai ilgas, nelengvas mokymosi procesas. Kartais gyvenimo pamokos, per kurias Dievas mus moko garbinti, gali būti tokios pat dramatiškos kaip ir Abraomo, Jobo ar Dovydo gyvenime. Mes augsime kaip garbintojai tik tada, jeigu teigiamai reaguosime pagarbindami Viešpatį, o ne apraudodami iššūkius metančias aplinkybes. Daugelyje bažnyčių žmonės mokomi dirbti, liudyti, bet nemokomi garbinti.
Štai ką galbūt jautė ir psalmių autorius rašydamas: Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant (Ps 42, 7). Iš konteksto aišku, jog autorius išgyvena emocinį sukrėtimą, sunkius laikus. Kai viskas, atrodytų, griūva ant mūsų tarsi vandens kriokliai, turime tvirtai įsikibti į savo giliai įsišaknijusį tikėjimą, kurį turime Dieve. Net jei jaučiamės priblokšti ir nežinome, kodėl Dievas leido tokiai situacijai susiklostyti mūsų gyvenime, turime tvirtai laikytis savo pamatinio tikėjimo Dievu. „Nors Dievas žudo mane, aš vis tiek Juo pasitikėsiu!" Tai toji gelmė mumyse - taip iš gelmės šaukia mūsų siela, tvirtai išpažindama pasitikėjimą Dievu, nežiūrint gyvenimo audrų. Garbinimas tai - gelmė mumyse, šaukianti gelmę Dieve.
Kartais šis garbinimo lygmuo geriausiai pasireiškia ramybėje. Nurimkite ir žinokite, jog Aš esu Dievas (Ps 46, 10). Ši eilutė nekalba apie šlovinimą, bet tinka, kalbant apie garbinimą. Bus akimirkų, kai mūsų garbinimas nebus žodžiai ar frazės, o tik nuolankus mūsų sielos suklupimas Dievo akivaizdoje, pagerbiant Jo didybę tyloje ir ramybėje. Kadangi garbinimas - tai meilės išraiška, jo funkcijas gali atspindėti ir santuokinė meilė. Meilę nebūtina reikšti žodžiais, kad ji būtų suprasta ir įvertinta. Kartais daugiau pasakoma akimis nei žodžiais. Garbinimas būtent yra tai, ką sako akys, - ką byloja akys, kai žvelgia į Dievą garbindamos.
Eidami per išbandymus, esame linkę iš pradžių skųstis, o po to garbinti. Bet Jėzus pasakė: Dabar yra valanda, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą (Jn 4, 23). Garbinimas veikia esamajame laike. Garbintojai nesijaučia pasitenkinę laukdami, kai galės šlovingai garbinti atsidūrę prie sosto danguje. Mūsų nepatenkina tai, kad mes garbinome kažkada praeityje arba kad mūsų laukia šlovingas garbinimas ateityje.
Nors garbintojai nesijaučia patenkinti tik laukdami dangaus, jie gali pagauti dangaus nuotaiką. Skaitydami Apreiškimą Jonui, sužinome nemažai palaimintų tiesų apie garbinimą danguje. Apreiškimo knygoje mums pateiktas šlovingas pavyzdys ir mums verta su jais palenktyniauti. Laukte laukiu tos dienos, kai pagaliau galėsime laisvai garbinti prie sosto, nevaržomi jokių trukdymų ir egoizmo pančių! Danguje savo šlovinimą ir garbinimą Dievui visi išreiškia triukšmingai ir labai jausmingai. Pats Dievas yra jausmingas ir Jis reaguoja į mus taip, kaip ir mes į Jį! Mes nesuklysime, jei šiandien naudosime dangiškąjį garbinimo prototipą kaip pavyzdį. Kuo daugiau imsime suprasti apie dangiškąjį garbinimą, tuo labiau galėsime melsti, kad mūsų garbinimas čia, žemėje, būtų toks kaip ir danguje.
Dangus, aišku, garbina spontaniškai, todėl spontaniškumas gali būti labai svarbus ir mūsų garbinime. Vyrai kartais aptinka, kad myli savo žmonas gan paviršutiniškai. Tačiau santuokinis gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis, kai meilė tiesiog „pražysta netikėtai".
Vyrui staiga nei iš šio, nei iš to užeina noras nupirkti gėlių arba nusivesti savo žmoną kur nors suvalgyti ledų. Lygiai taip pat mūsų spontaniški garbinimo pasireiškimai patinka Viešpačiui. Reaguokite į menkiausią impulsą, net jeigu tai būtų visiškai naujas būdas išreikšti meilę Dievui.
Bet koks troškimas garbinti - ar spontaniškas, ar mechaniškas - yra įdėtas Dievo. Turime suprasti, jog garbinimas gimsta Dievo širdyje. Šventoji Dvasia įkvepia žmogaus širdį garbinti. Šventoji Dvasia yra gyvybiškai svarbi mums garbinant. <...>
Garbinimas dvasioje ir tiesoje
Evangelijoje pagal Joną, 4 skyriuje, Jėzus pateikė didžiausią apreiškimą apie garbinimą, todėl jei norime suprasti garbinimo esmę, turime atidžiai išnagrinėti Jo žodžius: Jėzus atsakė: ‘Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas - iš žydų. Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje' (Jn 4, 21-24).
Jėzus čia paaiškino, kad garbinimas daugiau nebebus siejamas nei su tam tikru laiku, nei su geografine vieta (nei Jeruzalėje, kur garbindavo žydai, nei ant Gerazimo kalno, kur garbindavo samariečiai). Garbinimas, anot Jėzaus, vyksta tuomet, kai žmogaus dvasia ieško Dievo Dvasios. Jėzus žinojo, kad artėja laikas, kai per Mozės duotą įsakymą aukojimas Jeruzalėje nebegalios, ir garbinimas prasidės Naujojo Testamento šventykloje - pačiame žmoguje (1 Kor 3, 16). Dabar garbinimas gali vykti bet kuriuo metu, kur tik būtų Dvasią turintis žmogus.
Taigi Jėzus pabrėžė dvasios reikšmę - tikras garbinimas pranoksta bet kokį išorinį ritualą. Garbinimas - tai mūsų dvasios atsakas Dievo Dvasiai. Senosios sandoros metu garbinimas buvo ištisa virtinė išorinių ceremonijų, nebūtinai reikalaujančių atgarsio jose dalyvaujančių žmonių širdyse. Izaijo lūpomis Dievas dejavo: Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų (Iz 29, 13). Jėzus mums įsteigė naują, geresnę sandorą, leidžiančią mums garbinti ne vien beprasmiškai kartojant nusistovėjusias maldas, bet garbinti atveriant tai, kas išeina iš tyros širdies. Dievas daugiau nebenori ceremonialaus garbinimo griežtai nustatytoje vietoje. Dabar Jis trokšta garbintojų, kurie garbintų tyra dvasia.
Toliau Jėzus nurodė, kad vieną dieną mūsų garbinimas bus dar labiau sustiprintas ateisiančios Šventosios Dvasios pilnatvės. Jėzus mums suteikė Šventąją Dvasią bei kitų kalbų dovaną tam, kad galėtume pasiekti naujas garbinimo gelmes. Garbinimui visuomet kažko trūks, jei žmonės nepriims Šventosios Dvasios pilnatvės, pasireiškiančios kalbėjimu kitomis kalbomis.
Jėzus sakė, kad garbintojai, kurių Tėvas ieško, garbins ne tik dvasioje, bet ir tiesoje. Evangelijos pagal Joną 4 skyriuje aiškiai išskirti du garbintojų tipai: neišmanantys („Jūs, samariečiai, garbinate, ko nepažįstate") ir supratingi („Mes garbiname, ką pažįstame"). Kalbėdamas apie garbinimą tiesoje, Jėzus turėjo omenyje, jog taip garbinant dalyvauja ir mūsų protas. Garbinimas, kuriame dalyvauja tik dvasia, yra nepakankamas. Garbinant turi dalyvauti ir mūsų protas. Kai kurie žmonės laukia, kad juos užplūstų lengvas, nežemiškas jausmas, - tada jie galėtų pasakyti, kad išties garbina. Jie nesuvokia, jog garbinime dalyvauja visa žmogaus sąmonė, todėl garbinimas yra patiriamas ir puikiai suprantamas protu. Kuo labiau garbinime dalyvaus mūsų protas, tuo garbinimas bus reikšmingesnis. Kai kurie verkšlena, kai giedami himnai, ir skundžiasi, jog juos giedant reikia sukoncentruoti mintis, ir todėl apsunkinamas garbinimas. Nesąmonė. Toks požiūris tik rodo, jog mums reikia giedoti dar daugiau himnų, nes jie padės į garbinimą įtraukti ne tik mūsų dvasią, bet ir protą. Mūsų garbinimas šlubuoja ir dėl to, jog mes nesugebame garbinti ir protu.
Antra, akivaizdu, kad garbinimas tiesoje turi vykti per Jėzų Kristų, nes Jis yra tiesa (Jn 14, 6). Žmonėms, nepripažįstantiems mūsų Aukščiausiojo Kunigo tarpininkavimo, Dievas yra sunkiai prieinamas, ir dėl to jie neatranda artumo, atsirandančio tarp Dievo ir žmogaus garbinimo metu.
Trečia, Dievą turime garbinti teisinga širdimi, gyvenimu, pilnu tiesos ir tyrumo. Kitaip sakant, norint garbinti, mums reikia būti doriems.
Dar daugiau, tikrasis garbinimas turi skirtis nuo veidmainiško garbinimo. Veidmainiško garbinimo pavyzdį sutinkame karaliaus Sauliaus gyvenime. Tai vyko po mūšio su amalekiečiais: Saulius atsakė Samueliui: ‘Aš nusidėjau, nes neklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį'. Bet Samuelis atsakė Sauliui: ‘Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi'. Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. Ir Samuelis jam pasakė: ‘Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave. Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų'. Saulius tare: ‘Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą'. Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius pagarbino Viešpatį (1 Sam 15, 24-31).
Sauliaus motyvas pagarbinti Viešpatį buvo veidmainiškas. Saulius norėjo tik išsaugoti gerą vardą tautos akivaizdoje, nes pagal tradiciją karalių turėjo lydėti Samuelis ir abudu garbinti. Jei Samuelis būtų negrįžęs su Sauliumi, visi žmonės sužinotų, jog Saulius neteko Samuelio ir Viešpaties palankumo. Todėl Saulius mėgino nuslėpti tikrąją padėtį, kad viskas iš išorės atrodytų teisinga. Saulius netroško pagarbinti Viešpatį. Jis tik norėjo išsaugoti savo reputaciją ir poziciją žmonių akyse.
Nekritikuokime pernelyg griežtai Sauliaus, nes ir patys pakliūvame į tas pačias veidmainiško garbinimo pinkles. Galbūt ne viskas taip jau gerai klostosi tarp mūsų ir Dievo, tačiau atėję į susirinkimą nuduodame, kad viskas gerai. Užsidedame gerą kaukę, kad niekas neįspėtų, jog iš tiesų mūsų viduje viskas virte verda. Dievo prigimtis priešiška veidmainiškam garbinimui. Jis nori, jog pas Jį ateitume tyromis ir teisingomis širdimis. Kai tarp mūsų ir Dievo viskas klostosi ne taip jau puikiai, turime būti prieš Jį atviri ir viską tiesiai atverti. Nėra veidmainiška šlovinti Viešpatį, kai mūsų gyvenime iškyla negatyvūs jausmai ar kokia nors nuodėmė, jei tik norime tai pripažinti ir viską išspręsti. Veidmainiškas garbinimas, atvirkščiai, mėgina pridengti vidines problemas, užsidėdamas dvasinę kaukę ir gindamasis nuo Šventosios Dvasios - kad tik Ji nepasiektų giliausių širdies kampelių. Tikrasis garbinimas be jokių dangstymųsi žvelgia tiesiai į dangų ir kviečia apvalantį Šventosios Dvasios buvimą.
Galiausiai, sakydamas, jog turime garbinti tiesoje, Jėzus turi omenyje, kad garbintume pagal tiesą, esančią Dievo žodyje, nes "Tavo (Dievo) žodis yra tiesa" (Jn 17, 17). Nepakanka garbinti nuoširdžiai. Mes taip pat turime garbinti ir tiesoje. Milijonai žmonių šiandien garbina labai nuoširdžiai, tačiau kadangi jie negarbina pagal Dievo žodyje apreikštą tiesą, Dievas jų negirdi. Kai musulmonai garbina Alachą, jie tiki, kad garbina vienintelį tikrąjį Dievą. Bet tikrasis Dievo vardas nėra Alachas! Kad ir kokie nuoširdūs žmonės jie būtų, jie atsisako garbinti Dievą pagal Biblijoje pateiktas gaires. Todėl jų garbinimas tuščias ir neveiksmingas. Nesvarbu, kad jis nuoširdus, tačiau nepriimtinas.
Pažindami Dievą per Šventąjį Raštą sužinome, ar esame tikrojo Dievo garbintojai. Garbinimas išplaukia iš bendravimo, o mūsų bendravimas su Dievu tvirtėja, kai pažįstame Jį per Jo žodį. Jėzus apibūdino garbinančius samariečius kaip žmones, kurie nežino, ką daro (Jn 4, 22). Sakoma, jog mūsų garbinimas nepranoksta Dievo pažinimo. Taigi tampa akivaizdu, jog mūsų Dievo pažinimas turi augti, o tai vyksta uolių Biblijos studijų metu.
Jėzus turėjo nepaprastą sugebėjimą daugelį minčių išsakyti keliais žodžiais: Tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23). Koks paprastas, bet gilus garbinimo esmės apibendrinimas! Pasinerdami į garbinimo gelmes, kurias mums paruošė Dievas, pamatysime, jog laikas, praleistas garbinant, mus smarkiai pakeis. Mirtingiesiems nieko kito nebelieka, kaip tik keistis visagalio Dievo buvime. Garbinimas neišvengiamai keičia ir apvalo mus iš vidaus. Norėdamas išsaugoti artimą bendravimą su Dievu, žmogus visų pirma turi apsivalyti nuo pasaulio nešvarumų (2 Kor 7, 1). Artima draugystė su Dievu būtinai nuskaistins mūsų gyvenimą, Šventoji Dvasia apšvies pačias slapčiausias mūsų širdies kerteles, o nuosėdos bus sunaikintos, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis (Hbr 12, 29).
Iš kn. „Kalbant apie garbinimą"
Nuotr. A. Prokarenkos
