Tačiau prisiminkime paties Gelbėtojo žodžius - Jis kvietė garbinti ne tik intelektu: Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 24). Esame linkę manyti, kad šioje eilutėje žodis protas yra žodžio dvasia sinonimas, bet skaitydami Bibliją suprantame, kad čia tinkamesnis žodis yra širdis. Raginimas garbinti tiesoje kalba ir apie proto reikšmę garbinant, tačiau čia jis yra tik antroje vietoje, svarbiausia - širdis.
Toks eiliškumas sukelia nemažai abejonių. Dažnai sakoma, kad širdį valdo jausmai, todėl ją lengviau apgauti nei protą. Tačiau jei garbindami pasikliaujame vien tik protu, taip pat galime apsigauti: pirmiausia dėl to, kad protą sunkiau apgauti nei širdį; antra, kad protas yra pagrindinė priemonė „susisiekti" su Dievu Jį garbinant (prisiminkime eilutę iš Jobo knygos: Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį? (Jb 11, 7)).
Taip, žmogaus protas iš tiesų padeda garbinti, bet Dievo žodis sako, kad Viešpats neieško tobulumo, Jis ieško to, kas yra sudužę: Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi (Ps 51, 17).
Atnaujindami protą galime pažinti Dievą, tačiau tik užsidegusios širdys gali Jį pradžiuginti, ir Jis taip pat trokšta pradžiuginti mus!
Pažvelkime kiek detaliau. Manau, jog Dievui patinkantis garbinimas turėtų apimti šiuos dalykus:
1. Tikras garbintojas brangina Dievo artumą. Dievas priima į savo artumą tuos, kurie Jo trokšta. Toks ieškojimas gali būti kilęs iš nevilties ar susižavėjimo, iš didžiulio poreikio ar troškimo būti kartu, tačiau motyvai yra tyri, ir tai tikrai Jam patiks.
33 ir 34 Išėjimo knygos skyriuose aprašytas Dievo ir Mozės susitikimas, kuris, pradžioje buvęs intymus jų susitikimas akis į akį, išsiplečia iki Visagalio pareiškimo. Čia dėmesio centre - Mozės malda: Jei tad radau malonę Tavo akyse, apreikšk man savo kelius, kad Tave pažinčiau ir galėčiau atrasti malonę Tavo akyse, nes tie žmonės yra Tavo tauta.
Dievas į tai atsako: Mano artumas eis su tavimi, ir Aš įvesiu tave į poilsį (Iš 33, 13-15). Netrukus po to Dievas parodo Mozei savo šlovę, kaip savo pasitenkinimo ir artumo ženklą (Iš 40, 33-38; 1 Kar 1, 8-11).
Beveik 15 metų tarnaujant pastoriumi, mano mąstymas apie šlovinimo tarnavimą pasikeitė. Užuot laikęsi griežtai nustatytos aukojimų tvarkos, rūpinęsi estetika ir akademine teologija, mes pradėjome daugiau laiko skirti laisvai giedodami šlovinimo ir garbinimo giesmes. Ir per dvejus metus mūsų bažnyčia pradėjo naujai, giliau patirti Dievo šlovę ir malonę, ir tai tęsiasi iki šiol.
Mes stropiai ieškome atsinaujinimo, nes žinome, kad bet kokie dvasiniai įpročiai pamažu gali virsti ritualais - kai stengiamasi išsaugoti formą, o turinys netenka prasmės. Tačiau Šventoji Dvasia švelniai traukia mus atgal, prie pirmosios meilės, atnaujindama Gyvojo Dievo alkį ir troškimą.
Toks šlovinimas skatina žmones įsimylėti Dievą. Jei žodis įsimylėti jus žeidžia (kaip kadaise mane), galbūt geriau būtų įsižeisti dėl priežasties, kuri atskiria širdį nuo aistros pažinti Dievą ir Jį mylėti.
2. Tikras šlovinimas daro širdį nuolankią. Izaijo pranašystės 6 skyriaus 1-8 eilutėse nelaimingas nusidėjėlis šaukia: „Vargas man, aš esu žuvęs!" Ir tai buvo ne intelektualios analizės pasiekimas, bet asmeninis atradimas, išgyventas būnant su Dievu.
Neatsiprašinėdamas ir be jokios arogancijos Izaijas sako: „Aš mačiau Viešpatį". Šis malonės proveržis sudaužė išdidumą. Pranašas Izaijas, kultūringo ir išsilavinusio Judėjos elito atstovas, yra vaikiškai nuolankus ir pasiruošęs mokytis. Jo šauksmas liudija, kad jis yra atviras Dievui. Pats Viešpats Jėzus kviečia mus tokiais būti: Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. <...> Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą (Mt 18, 3. 10).
Nuolankumas yra labai svarbu, todėl prieš kelerius metus pradėjau raginti žmones šlovinti ekspresyviau. Nedaug dalykų meta didesnį iššūkį mūsų išdidumui nei paprasčiausias raginimas nevaržyti savęs šlovinant. Supratau, kad geras mokymas gali padėti žmonėms pajudėti toliau savo sąmoningumo ir meta iššūkį suaugusiems, kurie jaučiasi labai svarbūs, - šlovindami Dievą ir savęs nevaržydami jie gali patirti vaikišką laisvę.
Kartą vienas mūsų bažnyčios narių, geriausių motyvų vedinas, pasiūlė: „Pastoriau, jei nemokytum ir neragintum žmonių kelti rankas šlovinant, manau, mūsų bažnyčia augtų greičiau, - pasakė jis ir pridėjo: Manau, kad tu žeidi kai kurių žmonių išdidumą".
„Žeidžiu išdidumą? - ramiai pakartojau. - Kaip? Aš juk norėjau jį nužudyti".
Aš gerbiu žmogiškąjį orumą, tačiau bažnyčioje, kaip ir pasaulyje, dažnai orumas sulyginimas su išdidumu, tačiau tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. Aš vertinu kiekvieną žmogų mūsų bendruomenėje ir mokau juos kaip vaikus ateiti pas Tėvą. Kadangi išdidumas ieško būdų pateisinti ir apsaugoti save (netgi bažnyčioje), aš stengiuosi mokyti žmones Izaijo nuolankumo. Tik tai padės jiems naujai pamatyti Dievą ir eiti tuo keliu, kuris veda į išpažinimą ir apsivalymą.
3. Tikras garbintojas pirmiausia aukoja, o tik tada tikisi ko nors iš Dievo. Laiške Hebrajams skaitome: O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6). Čia sakoma, kad garbinant visada atnešama auka Dievui, kad tas, kuris artinasi prie Dievo, ar garbindamas, ar aukodamas, ar atsisakydamas ko nors, ko paprašo Šventoji Dvasia, atneša Dievui ką nors savo - dalelę savęs. Taip pat šioje eilutėje sakoma, kad garbintojas tiki, jog Dievas jam atsilygins - duos ką nors naudingo, pozityvaus ir gero. Yra žmonių, kurie bando apginti, apsaugoti Dievą nuo žmogaus savanaudiškumo ir nekalba apie „atlygį". Tačiau pats Dievas siūlo kaip atlygį palaiminimą, ir tai Jam patinka. Jis neburba: „Kaip tu drįsti atnešti man auką ir tikėtis, kad gausi ką iš manęs atgal!" Ne, priešingai, Jo žodis sako: „Kadangi atėjai pas mane, Aš tikiuosi, jog tu viliesi, kad Aš atlyginsiu tau už tavo ieškojimus".
Žinoma, dešimtinės ir aukos (kurios iš tiesų, pasak Biblijos, yra geros ir tinkamos) nėra derybų su Dievu objektas! Tačiau Dievo kvietimą garbinti lydi ir Jo pažadai laiminti mus. Štai Dievo pažadas, užrašytas Malachijo pranašystėje - Ir tuo išmėginkite mane <...>. Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų? (Mal 3, 10), - atskleidžia Dievo širdies dosnumą žmonėms ir parodo, kad tikėtis būti Dievo palaimintam yra teisinga.
Garbinimas yra Dievo dovana mums, numatyta mums palaiminti ir suteikti mums naudos. Jam to nereikia, to reikia mums.
4. Tikras garbinimas atveria Dievo meilę. Dievui patinkantis garbinimas atkreipia dėmesį į žmogaus poreikius ir atveria Dievo meilę kitiems. Todėl nestebina, kad „didysis įsakymas" siejasi ir su „antruoju, kuris (pagal svarbą) panašus į jį". Vertikalus įsipareigojimas yra mylėti ir garbinti Dievą, o horizontalus - mylėti savo artimą. Tai reiškia:
• atleisti kitiems, siekti taikos ir gyventi nuolatos susitaikant;
• skelbti Evangeliją savo maloniu elgesiu, gyvenimo būdu ir bendravimu;
• puoselėti nesavanaudišką, tarno požiūrį ir padėti kitiems, rūpinantis turinčiais poreikių, atstumtaisiais, patyrusiais neteisybę.
Šiuo tikslu beveik kiekvieno šlovinimo tarnavimo metu šiek tiek laiko savo bažnyčioje mes skiriame maldai. Mes raginame žmones susiskirstyti mažomis grupelėmis tam, kad jie galėtų išsakyti savo poreikius ir pasimelsti. Tai yra svarbus mūsų, kaip bendruomenės, efektyvumo veiksnys. Šiuo maldai skirtu metu vyksta keturi dalykai: (1) tai galimybė praktiškai parodyti Dievo meilę, sužadintą garbinant Viešpatį, (2) tai padeda žmonėms panaudoti savo tarnavimo dovanas, (3) tai leidžia žmonėms pasireikšti, pasirūpinti ir melstis vienas už kitą, ir (4) tai padeda pagrindą kvietimui priimti Kristų kaip Gelbėtoją - lengviau pakviesti žmones priimti Dievo meilę po to, kai ji jiems jau buvo parodyta asmeniškai!
Tai, kas gimsta širdyje, vėliau pasireiškia ir kitaip! Rankos, kurios pakyla nuolankiai šlovinant, laukiant iš Viešpaties, vėliau su malone tarnauja.
Dievui patinka tokios aukos.
Iš http://www.ctlibrary.com/
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. T. Trinkūno
