Šių metų liepos 10-17 dienomis poilsio bazėje „Rūta", įsikūrusioje ežeringame Molėtų krašte, vyko vaikų ir paauglių stovykla „Garbės kelias".
123 stovyklautojai (iš jų 80 vaikų ir 43 paaugliai) bei gausus būrys vadovų bei pagalbininkų visą savaitę gilinosi į garbingo gyvenimo paslaptis, kurias atskleidžia vieno iš Biblijos herojų - Juozapo gyvenimas. Pagrindinė šios stovyklos mintis sukosi aplink drąsinantį Dievo Žodžio pažadą, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Pr 50, 20; Rom 8, 28). Ir nors stovykloje netrūko įvairiausių išbandymų, visi drauge galėjome patirti šios tiesos tikrumą ir jėgą, drauge dėkoti Viešpačiui už nuostabų laiką, praleistą Jo akivaizdoje ir globoje.
Kviečiu paskaityti keletą minčių apie šių metų stovyklą.
Jurgita Kučinskienė
Kai ankstesniais metais atveždavome savo vaikus į stovyklą, per daug nesusimąstydavome, kokiu būdu „gimsta" šis nuostabus vaikų ir paauglių savaitės poilsis ir dvasinis ugdymas. Tik šiemet, apsisprendus pagelbėti vadovams vaikų stovykloje ir patiems iš arčiau „pačiupinėjus" šios kalvės „įrankius", pavyko suprasti Dievo veikimo ir žmonių tarnystės didybę. Norisi šiek tiek pasidalinti gerąja patirtimi ir stovyklos įspūdžiais.
Keletą kartų nuo ankstyvo pavasario susitikę, liepos 9 d., stovyklos atidarymo išvakarėse, vadovai rinkosi paskutiniams paruošiamiesiems darbams - vaikų ir paauglių sutikimui stovyklavietėje. Vyrai statė lauko palapinę, moterys skirstė ir rūšiavo atsargas, jaunimas ruošė malkas laužams. Darbai virė iki vėlyvos bendros vakarienės (dėkojame Dargių šeimai už puikų šašlyką).
Ryte vyko didžiulis sambrūzdis - laukėme atvykstančiųjų stovyklautojų. Vaikų stovykla šiemet buvo labai gausi - 5 būriai po 15-16 vaikučių! Vadovai pasitiko ir kiekvieną stovyklautoją apgaubė šeimyniška globa - juk dabar šis būrys savaitę bus tarsi nauja šeima, o vadovai - lyg tėtis ir mama! (Vėliau ne kartą teko išgirsti užsimiršusius vaikus, kurie kreipėsi „mamyte" vietoj „vadove". Labai miela).
Savaitė prabėgo kaip spalvinga konferencija - kiekviena diena vis nauju pavadinimu, naujais žaidimais, naujais vaidinimais. Tik tema ta pati: viską įrėminusi ir sujungusi nuostabi Juozapo istorija, kurią vaikai, turbūt, įsiminė visam gyvenimui. Oras buvo nuostabus - kai visa Lietuva alpo nuo karščių, mūsų stovykla džiaugėsi pušų pavėsiu ir gaiviu ežeru. Kiekvieną laisvesnę valandėlę išnaudodavom pasiturkšti vandenyje. Žinoma, vaikams - džiaugsmas, vadovams - rūpestis. Bet ačiū Dievui už Jo malonę - Jis išlaikė mūsų gyvybes: nors stovykloje netrūko vienokių ar kitokių susižeidimų ar karščiavimų - visais buvo pasirūpinta, tiek vaikais, tiek vadovais.
Nuotraukose galima pamatyti stovyklos gyvenimo įvykius, bet daug kas liko „už kadro". Tai - vaiko apsisprendimas padėti draugui, suvaldyti pyktį, o nepavykus suvaldyti - atsiprašyti, atleisti, patyrus nuoskaudą, priimti šalia savęs esantį kitokį žmogų, pasirinkti garbingesnį kelią. „Už kadro" taip pat liko vadovų troškimai ir pastangos, kad vaikams ši savaitė būtų daugiau nei poilsis su draugais. Į kiekvieną vaidinimą, žaidimą ir užsiėmimą buvo įdėtos maldos ir viltys, kad Dievas prisilies ir veiks. Taip ir yra. Ir tai pridengia nuovargį, miego trūkumą ir kitokius nepatogumus. Todėl drąsiai galima pacituoti stovyklos dainą vaikų ir vadovų vardu: „...ačiū Dievui, kad aš čia!"
Morta Bartainytė
Mano, kaip paauglių vadovės padėjėjos pareigos leido iš arti išvysti stovyklautojų savijautą, patyrimus, nuotaikas, taip pat ir tai, kaip dirbo, jautėsi ir ką išgyveno stovyklos vadovai. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad stovyklos tarnautojai ne tik dalina save, aukojasi ir dirba, bet tuo pačiu labai daug ko mokosi.
Paauglių stovykla prasidėjo dviejų dienų žygiu, simbolizuojančiu Juozapo kelionę pas brolius bei tremtį į Egiptą. Kitas dienas buvo kalbama apie išbandymus, pagundymus ir Dievo baimę, ištikimybę Jam. Svarbi buvo ir atleidimo tema. Ji ypač aktuali jauniems žmonėms. Bendraujant grupelėse buvo galima matyti, kad paaugliai turi daug nuoskaudų, kurios apsunkina gyvenimus. Vakarinio susirinkimo maldos ir garbinimo laikas suteikė puikią progą paaugliams kartu su vadovais maldoje atverti slapčiausias savo širdies kerteles Dievui ir patirti Jo atleidimą, atgaivą, padrąsinimą. Išskirtinė buvo Dievo palaiminimų tema: pamokslo metu vaikams buvo parodyta, kokie laimingi jie turėtų jaustis dėl to, ką turi šią minutę.
Ši stovykla išsiskyrė mokymo pobūdžiu. Paaugliams buvo perteikiamos ne teorinės žinios - dvasines tiesas jie atrado ir patyrė patys. „Viskas išeina į gerą mylintiems Dievą" - štai kokią pagrindinę stovyklos žinią gavo vaikai, ne išgirdę ją iš pamokslininko lūpų, bet pajautę ir išgyvenę tai patys. Ką reiškia būti parduotam į vergystę ar patirti badmetį? Kaip jaučiasi žmogus, neteisingai apkaltintas vagyste? Atsakyti būtų paprasta. Sunkiau, bet kartu ir daug stipriau, sužinoti atsakymą visa tai patyrus pačiam. Su kokiais sunkumais, piktumais ar net ašaromis paaugliai tai išgyveno! Tačiau tai, ko jie tokiu būdu išmoko, yra neįkainojami turtai.
Esu buvusi ne vienoje stovykloje. Ši paliko patį didžiausią įspūdį. Galima stovyklose mokytis įvairiausių ir įdomiausių dalykų. Bet įdomiems dalykams prasmę suteikia tik Dievo žodžio tiesos ir krikščioniškos nuostatos.
