Kaip klostysis įvykiai politinėje arenoje? Kokį vaidmenį jie vaidins? Susodinti tarp jaunų alyvmedžių, jie Jo klausė: „Ar ketini atkurti Izraelio suverenitetą?" Daugelio akys buvo nukreiptos į Jį.
„Ne jūsų reikalas, - atkirto Jis. - Tai Dievo Tėvo rūpestis. Dabar Jis atsakingas už politiką. Jūsų užduotis - liudyti apie mane ne tik čia, bet ir visoje žemėje" (žr. Apd 1, 4-8).
Gal Jis išprotėjo? Kas jais patikės? Kiek ciniškame pasaulyje bus įtikimi šios negudrios nepritapėlių grupės žodžiai?
„Šventoji Dvasia nužengs ant jūsų..."
Ir taip įvyko. Per dešimtmetį Jeruzalė buvo sudrebinta iš pamatų, o Viduržemio jūros baseino miestus nuo Jeruzalės iki Romos sujudino silpni Jėzaus pasekėjai. Visi naujieji krikščionys buvo liudytojai, keli jų tapo evangelistais, sugebančiais įtikimai ir aiškiai pateikti Gerąją Naujieną. Jie visi veikė drauge, vykdydami Bažnyčios užduotį - padaryti mokiniais visų tautų žmones.
Šiandien situacija ne ką tepakitusi. Kiekvienas pasaulinės Bažnyčios narys yra liudytojas, o kai kurie turi ypatingus talentus evangelizuoti, rūpintis pastoracija ir t. t.
Ir kaip liudytojas teisme esate įpareigotas sakyti tiesą, visą tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Sakyti tai, kas tikrai jums įvyko, o ne pagražintą versiją. Neturite nei perdėti, nei menkinti to, kas įvyko jūsų gyvenime ar vyksta dabar. Nenutylėkite nieko. Būkite tarsi atvira knyga, kurią gali skaityti aplinkiniai.
Kaip Kristus buvo pasiruošęs su kiekvienu sutiktuoju dalytis viskuo, kas Jis buvo, taip ir jūs būkite pasiruošęs su bet kuriuo sutiktuoju dalytis tuo, ką Kristus yra jums padaręs. Negrūskite savo pažiūrų kitiems, bet tiesiog būkite atviras ir dalykitės. Dalykitės ne tik patirtomis pergalėmis, bet ir abejonėmis, baimėmis ir pralaimėjimais. Elgtis kitaip reikštų būti nesąžiningu liudytoju. Jūs neturite ko slėpti. Pati tiesa yra kur kas galingesnė nei filtruota tiesos versija, kuri jūsų tuštybei gal ir labiau patiktų.
Aš nežinau, ar Dievas suteiks jums talentą būti evangelistu, bet visi mes turime pareigą liudyti.
Kelrodžio prigimtis
Ką reiškia liudyti? Liudyti ką? Liudyti prieš ką? Ar reikia liudyti tai, kas jūs esate, ką jūs sakote, ar tai, ką jūs darote? Laukiate, kol kas nors paprašo jūsų paliudyti, ar einate tiesiai prie reikalo, nesvarbu, prašo ar ne?
Iš esmės liudytojas yra tas, kuris sako teisybę apie tai, ką yra matęs, girdėjęs ar asmeniškai patyręs. Negana to, Jėzaus liudytojas turi ne tik sakyti tiesą, bet ir ja gyventi.
Pateiksiu du pavyzdžius. Teisme atsakydamas į klausimus liudytojas pasakoja, ką girdėjo, matė ar darė. Jei jis sako: „Manau, kad kaltinamasis tą naktį buvo mieste, nes kažkas - negaliu prisiminti kas - sakė man, jog jį matė...", jo liudijimas bus atmestas kaip nepriimtinas. „Ar jūs pats matėte kaltinamąjį mieste?" - štai ką nori sužinoti teismas. Jis negali nagrinėti liudytojo spėjimų ar iš antrų lūpų išgirstų pasakojimų.
Toks turėtų būti ir mūsų krikščioniškas liudijimas. Jis turi būti apie tai, ką jūs atradote skaitydami Bibliją, melsdamiesi, pasitikėdami Kristumi ar darydami ką kita.
Liudytoją galima palyginti ir su kelrodžiu. Kelrodis rodo į paskirties vietą. Mažai svarbu, ar kelrodis gražus, ar bjaurus, senas ar naujas. Jis naudingas, jei užrašas ryškus ir aiškus. Bet esminis dalykas - jis turi rodyti teisingą kryptį ir aiškiai nusakyti tai, į ką rodo.
Jei paprašytumėte žmonių apibūdinti kelrodžius, kurie nukreipė juos į jų paskirties vietą, keli jų galbūt prisimins kai kuriuos, bet kitus bus visai pamiršę. Tačiau užmiršti ar prisimenami kelrodžiai bus atlikę savo darbą, jeigu jie nuvedė keliautoją ten, kur jis norėjo nuvykti.
„Jūs būsite mano liudytojai," - sakė Jėzus savo mokiniams. Visai nesvarbu, ar esate antikvarinis kaimo kelrodis, išrašytas elegantišku senoviniu šriftu, ar šviesiai žalias šiuolaikinis, iškabintas aukštai virš greitkelio. Jūs esate ne tam, kad patrauktumėte dėmesį į save, bet kad nukreiptumėte žmonių mintis į dievišką paskirties vietą.
Todėl atminkite, kad jums kalbant apie savo asmeninę patirtį, kai pasakosite apie savo susitikimą su Kristumi, jūsų liudijimo centre turėtų būti Kristus, o ne jūs. Ką tik susižadėjęs vaikinas ar mergina gali kalbėti apie savo sužadėtuves dvejopai: vienas pateiks egocentrišką pasakojimą apie pergalę, pobūvius ir bus labiau įsimylėjęs buvimo susižadėjus būseną nei sužadėtinį, o kitas, išpažindamas savo meilę, karštai kalbės apie jį ar ją užkariavusį žmogų. Būkite įsimylėję Kristų ir išpažinkite, ką jums tai reiškia.
Nelaimė, daugeliui krikš-čionių liudijimas yra tapęs sudėtingu reikalu, nes kartais susitelkiama į liudijimo smulkmenas ar nereikšmingus dalykus. Kai kurie žmonės „liudija" nešiodamiesi oda aptrauktas Biblijas, kiti - dalydami bukletus stoties budėtojams ar mėtydami literatūrą į pašto dėžutes, treti užsiklijuoja lipdukus ant automobilių ar kelia plakatus pakelėse (netoli mano namų vienas plakatas skelbia: „Nedorėliai eis į pragarą ir degs amžinai"). Kai kurios grupės „liudija" savo drabužiais, pavyzdžiui, yra vyrų, kurie neryši kaklaraiščių ir nesiskuta barzdų, nes jiems atrodo, jog tai daryti - pasaulietiška.
Tačiau koks turėtų būti tikrasis liudijimas? Ar kaklaraiščio neryšėjimas nukreipia žmones pas Jėzų? O lipdukai ant automobilių? O galvos nulenkimas ir maldos sukalbėjimas restorane?
Leiskite grįžti prie pradinės minties - liudyti Kristų reiškia rodyti į Jį, o ne į religinį judėjimą ar į gyvenimo būdą. Liudytojas yra tas, kuris pasakoja kitiems, ką jis asmeniškai ir tiesiogiai suvokė apie Jėzų ir Dievo žodį. Liudytojas yra kelrodis.
Kol mums nepavyksta atvirai papasakoti, ką esame patyrę asmeniškai, lipdukai yra beprasmiai, kaip ir Biblijos nešiojimasis, neįprasti drabužių modeliai ir t. t. Kai kuriais atvejais mano minėtos „liudijimo" formos yra klaidinančios ir pasmerktos žlugti- kelrodis patraukė dėmesį į save, o ne į Jėzų. Dažnai pajuokiamas ne Jėzus, bet mūsų pačių keistuoliškumas. Ir nors mes galime įsivaizduoti, jog esame persekiojami dėl Jėzaus, teisingiau būtų sakyti, jog iš mūsų juokiamasi todėl, kad elgiamės juokingai tiek žvelgiant iš žmogiškos, tiek iš Dievo perspektyvos.
Prekybininkas dėl Kristaus?
Kaip liudyti? - paklausite.
Negaliu nurodyti metodo. Aš nepažįstu jūsų, nepažįstu žmonių, su kuriais jūs kasdien susiduriate. Jūsų Instruktorius yra Šventoji Dvasia.
Tačiau galiu pasakyti, koks liudijimas yra blogas. Blogas yra nenuoširdus liudijimas. Pavyzdžiui, yra technikų, pagrįstų tylia prielaida, kad Kristus - produktas, kuriam reikia sukurti rinką. Mes turime masiškai gaminti krikščioniškus paketus ir juos parduoti. Kai kuriems tai įtempta prekyba su būtinybe „prasukti" reikalą. Kitiems tai - neįkyrus „draugystės evangelizmo" reklamavimas. Tačiau nereikia kurti jokios rinkos. Rinka jau yra. Derlius laukuose jau subrendęs!
Prekyba - Vakarų civilizacijos šlovė ir gėda. Ji buvo jos sėkmės priežastis, bet galiausiai pasirodys esanti ir jos pražūtis. Prekybininkas susikuria įvaizdį: jis turėtų būti tvarkingai apsirengęs, baltais dantimis, spinduliuoti gerą nuotaiką ir skleisti klestėjimą. Nors jis kalba žargonu (išmoktu kompanijos susirinkimuose, kuriuos veda genialus pardavimo „treneris"), jis stengiasi būti nuoširdus, įtikindamas pirmiausia save, o paskui ir jus, kad, siūlydamas savo kompanijos produktą, ir jums, ir visuomenei jis daro paslaugą.
Kartais panašiai elgiamės ir skelbdami Gerąją Naujieną. Mums atrodo, kad krikščioniui, kaip ir prekiautojui, privalu sudaryti gerą įspūdį. Jis turėtų gerai rengtis, šypsotis (krikščionys juk privalo būti džiaugsmingi!), turėtų mokėti neprarasdamas kantrybės perkalbėti netikintį ir švelniais žodžiais užspeisti jį į kampą. Jis turi įveikti jį sporto rungtyse, aplenkti darbe ir nustelbti žavumu. Tačiau toks požiūris nėra biblinis. Sunku įvykdyti visus šiuos dalykus - ir daugelį kitų - nebūnant apsimetėliu ar negyvenant nepakeliamoje įtampoje. Pavyzdžiui, jūs negalite visko žinoti, todėl neišvengiama, kad jums kalbant apie Kristų, kiti žmonės iškels klausimų (argumentų), apie kuriuos jūs niekad nė nesusimąstėte. Tokioje situacijoje jūs galite pasakyti: „Deja, aš niekad apie tai nepagalvojau. Nežinau, kaip atsakyti į jūsų klausimą", arba galite mėginti išsisukti, norėdami, kad būtų jūsų viršus, tačiau taip elgtis - negarbinga.
Dar vienas įspėjimas: jei tau liūdna, gal ir gerai pažvelgti į veidrodį, nusišypsoti ir pasakyti sau: „Kad ir kaip jaučiuosi, aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas!", bet šypsotis norint tik sukurti laimingo žmogaus įvaizdį, kai iš tiesų skauda širdį, reiškia apsimetinėti. Galite sakyti: „Bet man neturėtų mausti širdies". Galbūt, bet jei nedera nerimauti, tai dar labiau nedera stengtis apgaudinėti žmones. Daug geriau būtų pasakyti: „Aš žinau, kad kaip krikščionis turėčiau trykšti džiaugsmu, bet būtent dabar negaliu tuo pasigirti".
Liudyti ir kurti įvaizdį - nėra tas pats. Tad liudydamas nesidėkite esąs tuo, kuo nesate, ar žinąs dalykus, kurių iš tiesų nežinote. Gal Kristus nori, kad žmonės pamatytų, jog esate silpnas ir neišmintingas, gal Jis nori, kad jiems padarytų įspūdį tai, ką Jis gali padaryti silpno žmogaus gyvenime. Šitą turtą mes laikome moliniuose induose, - teigė Paulius, - kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų (2 Kor 4, 7).
Mūsų, kaip liudytojų, užduotis nėra sudaryti gerą įvaizdį.
Būti savimi
Liudijimo esmė - atviras jūsų patirtos tiesos skelbimas. Kartais liudyti sunku, nes neišmokome būti atviri, todėl jaukiau jaučiamės tada, kai mums pasiūloma lengvai įvykdoma liudijimo metodika. Kartą varčiau tokią metodiką aprašančią knygą.
Nuotraukos iliustravo instrukcijas: „Žingsnis 3b: Uždėkite savo kairę ranką ant Bilo dešinio peties, kaip pavaizduota pav. nr. 4. Pažvelkite jam į akis. Jūsų elgsena turi būti pasitikinti, bet švelni. Jei jis vengia akių kontakto, pasakykite: „Bilai, pažvelk į mane". Kai akių kontaktas užmegztas, sakykite: „Bilai, man įdomu, ar tu leisi man papasakoti, kiek daug man reiškia Jėzus"...
Niekad nepamiršiu to ryto, kai bendraudamas su kitais nusprendžiau būti paprastas ir, kiek įmanoma sąžiningas. Negalvojau, kokią revoliuciją tai sukels, tačiau tą dieną aš visą valandą rimtai pasakojau apie Kristų. Ir po 24 valandų mačiau, kaip tas žmogus atsivertė. Nesiekiau būtinai paliudyti apie Kristų ar „laimėti sielą", tai buvo tiesiog mano pastangų būti savimi, neapsimetinėti pasekmė.
Tai nereiškia, jog turite vogti, kai jaučiatės godus, ar žudyti, kai jaučiatės įsiutęs. Tai reiškia būti laisvam išreikšti save, kai tam yra tinkama proga. Bet dažnai mes bijome būti savimi. Baimė užantspauduoja mūsų lūpas, kai turėtume kalbėti, ištempia mūsų veide šypseną, kai esame suirzę, priverčia sakyti „taip", kai turime omenyje „ne". Būti savimi, neapsimetinėti - tai būti laisvam nuo baimių.
Kristus nori suteikti tokią laisvę. Dievas priima jus tokį, koks esate, ir mato, ką slepiate po kauke. Nesvarbu, ką kiti mano apie jus, galite būti tikras - Dievas jus myli. Bet senus įpročius įveikti sunku, ir, jei jūs panašus į mane, jums teks šioje srityje padirbėti. Tai reikalauja tikėjimo ir drąsos.
Kodėl juokiatės iš nešvankaus anekdoto? Ar todėl, kad jis juokingas? O gal todėl, kad nenorite, jog žmonės manytų, kad esate niurzga? Galbūt nenorite varžyti žmogaus, kuris jį jums pasakoja? Aplinkybės būna įvairios. Tačiau jei nemanote, kad anekdotas juokingas, neapsimetinėkite ir nesijuokite. Jei reikia kaip nors reaguoti, pabandykite taip: „Žinai, nenoriu tavęs trikdyti. Manau, kad seksas yra puiku. Bet tai man yra savaip svarbu. Galbūt pernelyg svarbu, kad lengvai apie tai juokaučiau". Jūsų atkirtis, jei jis nuoširdus, gali nutiesti kelią rimtesniam pokalbiui. Bet koks pokalbis, juokaujant, kalbant rimtai ar suirzus, neišvengiamai taps proga paliudyti, jei tik turėsite drąsos būti savimi ir parodyti, kad jums svarbus Kristus.
Krikščioniui sąžiningumo esmė - būti ištikimam ne tik tiesai, bet ir Tiesai. Tai reiškia neišsižadėti Kristaus. Visas jūsų gyvenimas dabar turi suktis apie pasižadėjimą, kurį Jis davė jums, o jūs Jam. Kiekvienas jūsų veiksmas, kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra teisingas arba melagingas, priklausomai nuo to, kiek jie atitinka tą svarbiausią pažadą.
Prisiminkime Petrą
Prieš pat suėmimą Jėzus perspėjo mokinius apie artėjančią kančią ir išpranašavo, kad Petras išsižadės Jo dar prieš gaidžiams pragystant. Petras karštai tam paprieštaravo (Lk 22, 31-34) ir, paliudydamas savo žodžius, kai atėjo Kristaus suimti, griebėsi kalavijo ir vienam iš priešininkų nukirto ausį (Jn 18, 10-11).
Kai Jėzus oriai pasidavė, išsigandusius kareivius paragindamas Jį suimti, mokiniai parodė kulnus. Tačiau Petras ir Jonas laikėsi šalia ir sekė priešininkų būrį. Jonas turėjo ryšių vyriausiojo kunigo ūkyje, todėl abu, tiek Petras, tiek Jonas, buvo įleisti į kiemą, kur būriavosi vyriausiojo kunigo tarnai ir kareiviai.
Petras, ko gero, buvo kaip reikiant išsigandęs, bet tikrai buvo dėl ko. Gyvenimas sekant Jėzumi staiga padarė dramatišką posūkį. Rūmų didybės, kieme buvusių ir saugiai besijautusių, juokavusių žmonių akivaizdoje jis jautėsi visiškai nesaugus. Vėliau jis tris kartus išsigynė pažinęs Mokytoją (Jn 18, 15-27; Lk 22, 54-62). Jis būtų galėjęs pateisinti savo išsižadėjimus, sakydamas, jog tokios taktikos ėmėsi norėdamas išlikti, bet jau per stipriai buvo gynęs savo ištikimybę Jėzui. Be abejo, jis stengėsi save įtikinti, kad iš tikrųjų jis yra ištikimas, tačiau, kai trečią kartą išsižadant užgiedojo gaidys, jis pamatė Jėzaus žvilgsnį, kuris sudaužė jo kvailas iliuzijas. Jis suvokė tikrai esąs sentimentalus, silpnas, ūmus kvailys. Gėdos apimtas jis spruko iš kiemo ir graudžiai pravirko.
Neįmanoma tiksliai nustatyti, kurią akimirką Petras pradėjo išsižadėti Kristaus. Be abejo, savo laikysena ir veiksmais jis turbūt atsižadėjo Jo gerokai anksčiau nei žodžiais. Jis stengėsi apmulkinti save ir aplinkinius. Jis nenorėjo išsiskirti iš kitų, jam rūpėjo, ką apie jį pagalvos... Dėl tų pačių dalykų ir mes tūkstančiais vos pastebimų gestų išsižadame Kristaus šiandien.
Petras mylėjo Kristų kaip ir aš. Tarsi vyras, besiblaškantis tarp meilužės ir žmonos, Petras mylėjo ir kitų žmonių susižavėjimą, ir Mokytojo artumą. Tai buvo nepatogi padėtis. Nei meilužė, nei žmona nenori viena kitai nusileisti. Lyg pavydus sutuoktinis, Kristus nori ir reikalauja iš savo sekėjų absoliučios ištikimybės. Ir tai reiškia, kad kiekvienu veiksmu, kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu turite būti Jam ištikimas ir neslėpti savo ištikimybės.
Jei norite būti ištikimas liudytojas, nuolat kreipkite mintis į Dievą. Tegu tai tampa jūsų įpročiu - kiekvieno susitikimo su kitais žmonėmis metu ar imdamasis kokios nors veiklos sakykite: „Viešpatie, aš esu tik tavo krauju išpirktas tarnas. Padėk man taip ir elgtis".
Būkite mandagus. Nesiekite sužavėti kitus savo sąmojingumu, nesistenkite būti dėmesio centre ar dominuoti pokalbio metu. Veikiau siekite kitus nuraminti, nesidėkite žinąs tai, ko nežinote, kilus nesutarimams, įsiklausykite, stenkitės suprasti, ką sako kitas. Stenkitės ne laimėti žodinę dvikovą, bet veikiau suprasti ir būti suprastas.
Siekite, kad jūsų žodžiai atitiktų veiksmus. Eidamas šiuo keliu, pajusite, kaip gera būti mandagiam ir paslaugiam kambario draugui ar šeimos nariams, būsite mažiau linkęs skolintis ir greitesnis grąžinti ar paskolinti kitiems, mažiau niurzgėsite... Ne, netapsite staiga tobulas, bet blogai pasielgęs pripažinsite, kad reikia atsiprašyti, ir tai padarysite. Pripažinsite savo silpnybes Dievui, kitiems krikščionims ir nekrikščionims. Ir jei kas nors girs jūsų būdą, jūs nesakysite: „Tai niekis", bet „Ačiū. Ne visada toks buvau".
Priešiškos reakcijos
Buvo laikai istorijoje, kai tironas bet kuriam pasiuntiniui, atnešusiam blogų žinių, nukirsdavo galvą. Petrui, jei trumpam grįžtume prie jo, grėsė daugiau nei pajuoka - pavojus buvo kilęs jo gyvybei. Nepanašu, kad aplink jus esantys žmonės būtų nusiteikę taip priešiškai, kai kalbate jiems apie Kristų, tačiau ne visi priims šiltai. Iš graikų kalbos žodžio, kuris Naujajame Testamente išverstas žodžiu „liudytojas", yra kilęs angliškas žodis „kankinys". Pirmieji krikščionys susidūrė su persekiojimais, ir liudijimas bei kankinystė buvo tarsi dvi tos pačios monetos pusės...
Į Kristaus mokinius žmonės reaguoja skirtingai: kartais pasireiškia paranojiška neapykanta, o kartais sutinka labai šiltai, kartais tai išprovokuoja tik švelnų linksmumą ar susidomėjimą.
Turite suvokti, kad žmonės reaguos ir kartais reaguos stipriai. Ir palanki reakcija dar nereiškia, kad jūs liudijate sumaniai, kaip ir priešiška nereiškia, kad jūs praleidote progą. Visada būkite savikritiškas ir pasitikrinkite, ar nebuvote netaktiškas, šiurkštus, kritiškas, nemandagus ar užsispyręs.
Žmonių reakcija gali kai ką pasakyti ne apie jus, bet apie asmenį, kuriam liudijate. Priešiška reakcija gali būti ženklas, kad palietėte skaudamą vietą. Niekas taip nuožmiai nesipriešino kaip Saulius iš Tarso, tačiau tas jo įniršis slėpė žūtbūtinę jo kovą su savo sąžine. „Sunku tau spyriotis prieš akstiną" - ištarė jam tada Kristus (Apd 9, 5).
Jei žinosite, kad stipri reakcija nereiškia nieko bloga, rečiau pakliūsite pagundon pačiam supykti, imti gintis ar ginčytis. Šventoji Dvasia suteiks jums ir atjautos, ir nuovokumo tose situacijose.
Kartais jus gali stipriai sukritikuoti, apkaltinti veidmainyste, šventeiviškumu, tikrovės vengimu. Aš, kaip psichiatras, paprastai reaguoju taip: „Regis, jūs gan stipriai dėl to jaudinatės. Kodėl?" Nesiūlau jums mane mėgdžioti, bet raginu nepakliūti pagundon imti ginti savo draugus krikščionis ar savo veiksmus ir nuostatas.
Žinoma, turite suvokti, kad pasakodamas, ką Kristus padarė dėl jūsų, jūs neturėtumėte pateisinti kryžiaus žygių ar XX a. krikščioniško materializmo, krikščionių nesėkmių ir nuodėmių. Tinkamesnė reakcija galėtų būti maždaug tokia: „Taip, krikščionybės vardu yra padaryta tikrai daug blogybių. Bet ar kryžiaus žygiai tikrai yra tai, kas trukdo jums tikėti, kad Kristus gyvas?"
Poreikis žinoti daugiau
Visą laiką aš vengiau nurodyti privalomus žodžius, kuriuos turėtumėte vartoti liudydami. Daugelis iš mūsų jaustųsi saugiau, jeigu galėtume įsiminti privalomą prakalbą ir visiems ją kartoti, tarsi tas įkyrus prekiautojas. Viena tarptautinė krikščioniška organizacija skatina savo narius užrašyti savo atsivertimo istoriją, įsiminti ją ir pasakoti ją bet kokiai progai pasitaikius.
Tačiau kiekvienas dviejų asmenų susitikimas yra vis kitoks, todėl kartodami vis tuos pačius žodžius rizikuojame būti nejautrūs tikriesiems asmens, su kuriuo kalbamės, poreikiams. Todėl aš sakau: sakykite taip, kaip yra, kalbėkite nuoširdžiai ir natūraliai, reaguodami į asmenį, su kuriuo esate. Būkite ištikimas Kristui kiekvieną akimirką, ir žodžiai patys iškils. Tačiau turiu jus ir įspėti: norėdamas būti nuoširdus, kartais turėsite pripažinti, kad ko nors ir neišmanote. Nėra ko gėdytis, kad ne viską žinote, bet taip pat reikėtų siekti ir nelikti neišmanančiam - te jūsų gyvenimo tikslas būna vis giliau suprasti savo tikėjimo pagrindus. Tapkite Biblijos žinovu, nepasitenkinkite mintinai išmokę tik kelias ištraukas (kad ir kokios vertingos jos būtų), bet siekite suvokti visus Dievo nutarimus (Apd 20, 27), kad sugebėtumėte aiškiai išdėstyti, ką ir kodėl tikite.
Pradėkite jau šiandien. Išnaudokite savo asmeninį ir grupės Biblijos studijų laiką. Nuoširdumas nepateisina nežinojimo. Bet budėkite, kad nepasididžiuotumėte pažinimu, nepasipūstumėte ir nelaikytumėte savęs pranašesniu už žmones, su kuriais kalbate. Siekite būti visada pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį romiai ir pagarbiai (1 Pt 3, 15). Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu - subrendę (1 Kor 15, 20).
Paruošta pagal str., spausdintą www.lksb.lt
Nuotr. Ievos Rūtės
