Apologetika

Istorinis Šventraščio patikimumas turėtų būti tikrinamas tais pačiais kriterijais, kuriais testuojami visi istoriniai dokumentai. „Įvade į anglų literatūros istorijos tyrimą" (Introduction to Research in English Literary History) C. Sandersas išvardija ir išaiškina tris pagrindinius istoriografijos principus. Tai bibliografinis testas, vidinių požymių testas ir išorinių požymių testas (Sanders, IRE, 143 ir t.). Šiame skyriuje nagrinėsime Naująjį Testamentą ir, patikrinę visais testais, galėsime įsitikinti, ar tai yra tikrai patikimas ir tikslus vaizduojamų istorinių įvykių šaltinis.

Bibliografinis Naujojo Testamento patikimumo testas

Bibliografiniu testu ištiriami teksto perdavimo būdai, kuriais mus pasiekė vieni ar kiti senoviniai dokumentai. Kitaip tariant, neturėdami originalų, teksto patikimumą galime įvertinti pagal mus pasiekusių jo nuorašų (rankraščių) skaičių, taip pat ir pagal trukmę laiko, praėjusio nuo originalo ir iki dabar išlikusių jo nuorašų atsiradimo (Montgomery, HC, 26).

Rankraščių skaičius ir jų atitikimas originalui

F.E. Petersas pabrėžia, kad „kalbant tik apie rankraščių perrašymo tradicijas, matyti, jog iš visų senovinių knygų populiariausias ir dažniausiai perrašomas kūrinys buvo krikščioniškasis Naujasis Testamentas" (Peters, HH, 50). Taigi Naujojo Testamento teksto tikslumas priklauso nuo išlikusių rankraščių skaičiaus. Jei skaičiuotume vien graikiškuosius nuorašus, tai Naujasis Testamentas ištisai ar dalimis yra užrašytas 5656 rankraščiuose, kurie daryti ranka, pradedant antruoju ir baigiant penkioliktuoju amžiumi (Geisler, GIB, 385).

Šiuo metu žinomi daugiau kaip 5686 graikiški Naujojo Testamento rankraščiai. Ir dar per 10000 lotyniškosios Vulgatos bei mažiausiai 9300 kitų ankstyvųjų rankraščių versijų. Taigi viską sudėję, šiandien gautume, jog įvairūs Naujojo Testamento fragmentai sudaro 25000 ar netgi daugiau rankraščių nuorašų. Taigi joks kitas antikos dokumentas toli gražu negali jam prilygti pripažinimu ar nuorašų skaičiumi. Palyginimui - Homero „Iliada" yra antroji pagal skaičių, o jos išliko tik 643 rankraščiai. Pirmasis visiškai išlikęs Homero tekstas datuojamas XIII amžiumi po Kr. (Leach, OB, 145).

Išlikusių Naujojo Testamento rankraščių skaičiaus klasifikacija būtų tokia:

Išlikę graikiškieji rankraščiai:
Uncialai  307
Minuskulai  2860
Lekcionarijai  2410
Papirusai  109
Iš viso:  5686

Rankraščiai kitomis kalbomis:
Lotyniškoji Vulgata  10000+
Etiopų kalba  2000+
Slavų kalba  4101
Armėnų kalba  2587
Sirų kalba (Pašeta)  350+
Bochairų kalba  100
Arabų kalba  75
Senoji lotynų  50
Anglosaksų kalba  7
Gotų  6
Sogdų kalba  3
Senovės sirų kalba  2
Persų kalba  2
Frankų kalba  1
Iš viso:  19284+
Iš viso rankraščių  24970+

Informacija pateiktai diagramai surinkta iš šių šaltinių: Michael Welte iš Naujojo Testamento studijų instituto Miunsteryje, Vokietijoje; Kurt Aland „Biblinės literatūros žurnalas" (Journal of Biblical Literature, Vol. 87, 1968); Kurt Aland „Glaustas graikiškų Naujojo Testamento rankraščių sąrašas" (Kurzgefasste Liste der Griechischen Handschriften des Neuen Testaments, W. De Gruyter, 1963); Kurt Aland „Neve Nevtestamentliche Papyri III", New Testament Studies, 1976 m. liepa; Bruce Metzger „Ankstyvosios Naujojo Testamento versijos" (The Early Versions of the New Testament, Clarendon Press, 1977); „Naujojo Testamento rankraščių studijos" (New Testament Manuscript Studies, (red.) Merrill M. Parvis ir Allen Wikgren, The University of Chicago Press, 1950); Eroll F. Rhodes „Anotuotas armėniškų Naujojo Testamento rankraščių sąrašas" (An Annotated List of Armenian New Testament Manuscripts, Tokyo, Ikeburo, 1959); „Biblija ir šiuolaikinis mokslas" (The Bible and Modern Scholarship, red. J. Phillip Hyatt, Abingdon Press, 1965).

Nereikia pervertinti tokio didelio nuorašų skaičiaus svarbos. Kaip ir kitų senosios raštijos dokumentų atveju, kol kas nėra žinoma nė vieno išlikusio (šiuo metu realiai egzistuojančio) Biblijos rankraščio originalo. Mūsų laimei, tokia rankraščių nuorašų gausa praktiškai leidžia visiškai tiksliai atkurti originalą (Geisler, GIB, 386).

Johnas Warwickas Montgomery yra pasakęs, kad „jei skeptiškai žiūrėtume į galutinį Naujojo Testamento knygų tekstą, tai visą antikos klasiką neišvengiamai gaubtų neįžvelgiama tamsa, nes nė vienas antikos periodo dokumentas nėra taip gerai bibliografiškai patvirtintas kaip Naujasis Testamentas" (Montgomery, HC, 29).

Seras Fredericas G. Kenyonas, buvęs Britų muziejaus direktorius ir vyriausiasis bibliotekininkas bei neprilygstamas rankraščių žinovas, yra pasakęs:

„Neskaitant jų kiekio, Naujojo Testamento rankraščiai ir kitaip skiriasi nuo antikos klasikų kūrinių. [...] Nė vienu atveju laiko intervalas tarp knygos sudarymo ir ankstyviausių išlikusių rankraščių nebuvo toks trumpas kaip kad Naujojo Testamento atveju. Naujojo Testamento knygos buvo parašytos pirmojo amžiaus pabaigoje; ankstyviausi išlikę rankraščiai (išskyrus nedideles teksto ištraukas) datuojami ketvirtuoju amžiumi - galima sakyti, kad atsirado maždaug po 250-300 metų. Atrodytų, jog tai nemažas laiko tarpas, bet tai menkniekis palyginti su laikotarpiu, skiriančiu didžiuosius klasikos autorius nuo pirmųjų išlikusių jų kūrinių rankraščių. Mes tikime turį visiškai pilną ir tikslų septynių Sofoklio pjesių tekstą; deja, ankstyviausias žymus rankraštis, kuriuo remiasi šis tekstas, buvo parašytas daugiau kaip 1400 metų po poeto mirties" (Kenyon, HTCNT, 4).

Leidinyje „Biblija ir archeologija" (The Bible and Archaeology) Kenyonas tęsia: „Taigi intervalas tarp originalaus kūrinio ir ankstyviausio išlikusio rankraščio yra toks trumpas, kad jį galima laikyti nereikšmingu, tad bet koks pagrindas abejonėms dėl to, jog Šventasis Raštas mus pasiekė lygiai toks, koks buvo parašytas, dabar išnyko. Tiek Naujojo Testamento knygų autentiškumą, tiek bendrą jo vientisumą galima laikyti galutinai nusistovėjusiu" (Kenyon, BA, 288).

Neseniai Dockery, Mathewsas ir Sloanas rašė: „Didžiuma biblinio teksto mus pasiekė kaip atskiri teksto variantai. Pašalinus rašybos ir tyčines klaidas, lieka tik nedidelė teksto dalis, dėl kurios galėtų kilti kokių nors klausimų" (Dockery, FBI, 176). Taigi jie padarė išvadą:

„Reikia pasakyti, kad laiko tarpas, skiriantis pradinį tekstą nuo jam artimiausio išlikusio rankraščio, Naujojo Testamento atveju yra gerokai mažesnis nei bet kurio kito graikų literatūros kūrinio atveju. [...] Nepaisant kai kurių skirtybių, esančių daugelyje Naujojo Testamento rankraščių, nė viena iš fundamentalių krikščioniškojo tikėjimo doktrinų nėra paremta diskutuotinu rankraščio teiginiu" (Dockery, FBI, 182).

F.J.A. Hortas priduria: „Faktų įvairovė ir apimtis, kuriais remiasi Naujojo Testamento tekstas, absoliučiai ir neprilygstamai išskiria jį iš visų senosios prozos rašinių" (Hort, NTOG, 561).

J. Haroldas Greenlee sako: „Esamų Naujojo Testamento rankraščių yra nepalyginti daugiau nei bet kurių kitų senosios literatūros darbų. [...] Ankstyviausias išlikęs Naujojo Testamento rankraštis buvo parašytas per daug nenutolstant nuo originalo parašymo datos, kuo negalėtų pasigirti joks kitas senosios literatūros veikalas" (Greenlee, INTTC, 15).

W.F. Albrightas mus patikina: „Joks kitas antikinės Graikijos ar Romos laikų rašytinis darbas neturi taip gerai įvertintos rankraščių tradicijos kaip Naujasis Testamentas. Turima ankstyvųjų Naujojo Testamento rankraščių gausa pralenkia bet kurį klasikos autorių. O seniausius nuorašus tik apie pora šimtmečių teskiria nuo originalo atsiradimo meto" (Albright, AP, 238).

Edwardas Glenny rašo:

„Dievas mums davė 5656 rankraščius su visu tekstu ar tik dalimis graikiško Naujojo Testamento. Tai geriausiai išsilaikiusi senojo pasaulio knyga. Mes turime ne tik kad didelį rankraščių kiekį, bet ir pagal savo parašymo laiką jie nelabai atsilieka nuo originalo, nuo kurio yra nukopijuoti. Kai kurie daliniai Naujojo Testamento rankraščiai yra iš antrojo mūsų eros amžiaus, o daugelį kitų nuo originalo skiria tik keturi amžiai. Šie faktai dar labiau stebina, kai juos lyginame su kitos senosios literatūros likučiais. (Glenny, PS, cit. BVD, 95; žr. Aland, TNT, 72-84, - čia aprašomi Naujojo Testamento rankraščiai. Vienas iš paskutiniųjų Naujojo Testamento rankraščių klasifikatorių yra pateiktas Kurto ir Barbara Alandų redaguotame Kurzgefasste Liste der grieschischen Handschriften des Neuen Testaments. [Aland, KLHNT] Šiame šaltinyje išvardyti išlikę graikiški Naujojo Testamento rankraščiai: 99 papirusai, 306 uncialai, 2855 minuskulai ir 2396 lekcionarijai iš visų, anksčiau pateiktų.)

Naujausioje savo knygoje (išleista 1998 m.) Lee Strobelis pateikia tokį naujausią graikiškų rankraščių sąrašą: 99 papirusai, 306 uncialai, 2856 minuskulai ir 2403 lekcionarijai - iš viso 5 664 vienetai (Strobel, CC, 62-63). Panašiuose skaičiavimuose gali pasitaikyti nedidelių skirtumų priklausomai nuo to, kokio dydžio fragmentus dar laikysime rankraščiais, tačiau dėl „visos įrodymų gausos" istoriškai Naujasis Testamentas atrodo labai patikimai.

Michaelas Welte iš Naujojo Testamento tyrimų instituto (Westfalische Wilhelms-Universität, Institut Für Neutestamentliche Textforschung) Miunsteryje (Vokietija), pateikė paskutinį, naujausią (1998-ųjų rugpjūčio duomenys) graikiškų rankraščių sąrašą: 109 papirusai, 307 uncialai, 2860 minuskulai ir 2410 lekcionarijų, iš viso - 5686.

Palyginimui, remdamasis kitais senoviniais dokumentais, Glenny tęsia: „Niekam nekyla klausimų dėl istorinių antikos knygų autentiškumo, nors ir neturime originalių jų nuorašų. Bet mes turime gerokai mažiau šių darbų rankraščių nei Naujojo Testamento rankraščių" (Glenny, PS, cit. BVD, 96).

Savo darbe „Naujojo Testamento tekstas" (The New Testament Document) F.F. Bruce'as parodo akivaizdų skirtumą tarp Naujojo Testamento ir istorinių senovės rašinių:

„Galėtume įvertinti, koks turtingas savo rankraščių gausa yra Naujasis Testamentas, jei jį palygintume su kitų istorinių senovės rašinių tekstine medžiaga. Pavyzdžiui, iš Cezario knygos „Galų karo užrašai" (parašytos tarp 58 ir 50 m. pr. Kr.) yra išlikę vos keliolika rankraščių. Iš jų tik devyni ar dešimt gerai išsilaikę. Ir seniausias iš jų datuojamas beveik 900 metų po Cezario laikų. Iš 142 Livijaus parašytų „Romos istorijos" knygų (59 m. pr. Kr. - 17 m. po Kr.) išliko tik 35; jos išliko ne daugiau kaip 20-yje rankraščių, iš kurių tik vienas, su III-VI knygų fragmentais, tėra iš ketvirtojo amžiaus. Iš 14-os Tacito „Istorijos" knygų (datuojama 100 m. po Kr.) išliko tik keturios su puse; iš 16-os jo „Analų" knygų 10 išliko visos, o dvi tik iš dalies. Išlikęs šių didžių istorinių darbų tekstas paimtas tik iš dviejų rankraščių, vienas iš jų datuojamas devintuoju, o kitas - vienuoliktuoju amžiumi.

Jo mažesnių darbų (Dialogas apie Oratorius, Agrikola, Germanija) išlikę rankraščiai paimti iš dešimtojo amžiaus kodekso. Tukidido „Peloponeso karo istorija" (460-400 m. pr. Kr.) mus pasiekė per 8 rankraščius, kurių ankstyviausias datuojamas 900 m. po Kr., ir dar keletas šio rankraščio papiruso skiaučių maždaug iš krikščioniškosios eros pradžios. Tas pat ir su Herodoto „Istorija" (488-428 m. pr. Kr.). Tačiau nė vienas klasikos veikalų tyrinėtojas neabejoja dėl Herodoto ar Tukidido autentiškumo, nors ankstyviausi išlikę jų darbų rankraščiai daugiau nei 1300 metų vėlesni už originalus" (Bruce, NTD, 16-17).

Savo „Įvade į Naujojo Testamento teksto kritiką" (Introduction to New Testament Textual Criticism) Greenlee rašo apie laiko intervalą tarp originalo rankraščio (autografo) ir išlikusio rankraščio (seniausio išlikusio nuorašo):

„Daugumos graikų klasikinės literatūros autorių seniausi žinomi rankraščiai yra padaryti po autoriaus mirties praslinkus tūkstančiui ar net daugiau metų. Lotynų klasikos autorius nuo jų rankraščių skiria kiek mažesnis laiko intervalas. Mažiausiasis iš jų - tik trys amžiai - skiria Vergilijaus kūrinius. Naujojo Testamento atveju du iš svarbiausių rankraščių buvo padaryti ne daugiau kaip per 300 metų po Naujojo Testamento sukūrimo, o kai kurios iš esmės užbaigtos Naujojo Testamento knygos, taip pat išlikę daugelio Naujojo Testamento knygų rankraščių fragmentai tik per vieną šimtmetį atsilieka nuo originalo rankraščių" (Greenlee, INTTC, 16).

Greenlee dar priduria:

„Jeigu mokslininkai laiko patikimais senųjų klasikų rašinius, nors ankstyviausi jų darbų rankraščių nuorašai buvo padaryti gerokai vėliau nei originalai, o išlikusių rankraščių daugeliu atvejų visai nedaug, tai suprantama, jog lygiai taip pat turėtų būti patvirtintas ir Naujojo Testamento teksto patikimumas" (Greenlee, INTTC, 16).

Leidinyje „Naujojo Testamento tekstas" (The Text of the New Testament) Bruce'as Metzgeris pateikia įtikinamą palyginimą:

„Keleto senųjų autorių darbai mums išliko tik per subtilią perdavimo giją. Pavyzdžiui, trumpa „Romos istorijos" apybraiža, parašyta Velėjaus Paterkulo, iki šių dienų išliko tik vienintelio ne viso rankraščio pavidalu, iš kurio buvo padarytas editio princeps - ir šis vienintelis egzempliorius pradingo septynioliktajame amžiuje po to, kai Amerbache jį nukopijavo Beatusas Rhenanusas. Netgi įžymiojo istoriko Tacito Analų išliko tik tiek, kiek jų parašyta pirmose šešiose knygose, kurios sutilpo į vienintelį rankraštį, datuojamą devintuoju amžiumi. 1870 m. vienintelis žinomas Laiško Diognetui rankraštis, ankstyvosios krikščionybės laikų kūrinys, kurį redaktoriai paprastai įtraukdavo į Apaštališkųjų tėvų raštus, pražuvo per municipalinės bibliotekos gaisrą Strasbūre. Palyginti su šiais atvejais, Naujojo Testamento teksto kritika tiesiog stulbina turimos medžiagos gausa" (Metzger, TNT, 34).

F.F. Bruce'as rašė: „Nė vienas senosios literatūros kūrinys pasaulyje negali pasidžiaugti tokia geros tekstinės medžiagos gausa, kokia pasižymi Naujasis Testamentas" (Bruce, BP, 178).

Palyginkime beveik 5700 graikiškų Naujojo Testamento (NT) rankraščių kiekį su kitais kūriniais. Pateiktoje lentelėje aiškiai matome menką kai kurių kitų senųjų dokumentų rankraščių skaičių (Geisler, GIB, 408).

Nieko nuostabaus, jog Ravi Zacharias daro tokią išvadą: „Iš tiesų, jeigu kalbėsime tik apie dokumentų skaičių, laiko trukmę, praėjusią nuo įvykio iki dokumento atsiradimo, ir jį patvirtinančių arba jam prieštaraujančių dokumentų įvairovę, tai šiuo atžvilgiu Naujasis Testamentas yra geriausias iš visų senovinių rašinių. Nė vienas senovinis raštijos kūrinys negali pasigirti tokia tekstų gausa ir tokiu jų vientisumu" (Zacharias, CMLWG, 162).

Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų



Biblijos unikalumas (IV)