Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus (Jok 5, 7). Tai puikus kantrumo pavyzdys, patvirtinantis Izaijo pranašystėje užrašytus žodžius: Kas tiki, nesielgs skubotai (Iz 28, 16).
Iš žalio želmens užaugti iki subrendusio grūdo varpoje reikia nemažai laiko. Ir daugelis žmonių kaip siekiamybę įvardija norą būti išgelbėtam, turėti užtikrintumą dėl dangaus karalystės, patirti ramybę dėl pagarbaus krikščionio statuso bent jau tarp tikinčiųjų. Tačiau tai - tik etapas, jokiu būdu ne galutinis tikslas. Priešingu atveju kai ieškome pelnyto poilsio, mėgaujamės ir džiaugiamės betiksliais susitikimais ar užsiėmimais, visai pamiršdami ar ignoruodami žemai po mūsų kojomis besistiebiančių gležnų daigelių pastangas ir kovas, jų augimo skausmus, tikėdamiesi ir ragindami juos nedelsiant pasitempti ir subręsti, šis tarpsnis taptų labai pavojingas.
Sėkla gali būti graži, bet ji yra kieta. Gyvenimo užuomazga lieka tarsi užrakinta savam apvalkale ir niekaip negali prasiveržti į išorę. Suprantama, jog tokioj būsenoj ji neduoda jokio derliaus. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl tiek daug krikščionių, netgi pamokslininkų, yra tokie nevaisingi. Tik vienas kitas tikintysis stengiasi laimėti sielas Viešpačiui. Kai grūdas krinta į žemę, jis miršta, kietas jo apvalkalas ima minkštėti, irti tam, kad maitintų naują daigelį. Kitaip daigelis žus, o užkastas grūdas liks bevaisis. Mes privalome numarinti kietą, šaltą, savanaudišką savąjį „Aš", kad Šventoji Dvasia galėtų veikti, mokydama mus tinkamai tarnauti Dievui. Daugelis norėtų dirbti Dievo darbus, bet nesugeba, nes dažnai tam kliudo mūsų kūniška prigimtis.
Dangiškasis Tėvas viską mato ir supranta, todėl, norėdamas mums pagelbėti, Jis imasi iniciatyvos. Visų pirma Jis pasėja mūsų širdyje nepasitenkinimo sėklą. Taip pamažu, Dievo padedami, mes pradedame suvokti, jog krikščioniškas gyvenimas yra kur kas daugiau nei tik būti išgelbėtam ir tikėti Jėzumi. Dievui labai svarbu, kad mes augtume, keistumės ir siektume tapti vaisingi, bendraujantys Jo mokiniai, kad nebūtume perdėm kūniški. Žinodamas daugybę būdų, kaip to pasiekti, Viešpats parenka kiekvienam tinkamiausią. Ir kai esame Šeimininko rankose, mums nėra ko bijoti, galime tik džiaugtis Jo teikiama laisve.
Dažnai tenka sutikti krikščionių, kurie laiko save išmintingais, sumaniais, stipriais ir teisingais. Tiesą pasakius, jie per daug protingi ir per daug pasitiki savimi - jų stiprybė per daug sukoncentruota į save, o jų teisingumas - itin griežtas ir kritiškas. Atrodo, jog jie turi viską ir jau beveik galėtų vadintis šventaisiais, bet... pamiršta Kristaus auką ant kryžiaus, kurios dėka jie ir gali tapti šventi, ypatingai švelnūs ir be galo gailestingi. Bet jeigu Dievas iš tiesų juos išsirinko, vadinasi, Jis jau yra paruošęs jiems „sulčiaspaudę", kurioje vieną dieną jiems teks atsidurti. Tada geležinis jų kietumas ir pavirs švelnia meile, kurią ir spinduliuoja Kristus iki pat laikų pabaigos.
Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą <...> Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva - tai pasaulis. Gera sėkla - karalystės vaikai, o raugės - piktojo vaikai (Mt 13, 24. 37-38). Pjūties arba derliaus Viešpats tarsi sėklas į dirvą šiame pasaulyje suberia krikščionis.
Šeimininko kantrybės ir meilės dėka kviečio grūdas išleidžia želmenį, išaugina aukštą stiebą ir, artėjant pjūčiai, pradeda bijoti taip ir likti vienas... Tai jame ir pažadina troškimą nešti „gausių vaisių" (Jn 12, 24). Štai kaip Dievas kviečia eiti mokinystės keliu: Jis įdeda į širdį troškimą nešti vaisių. Kai tikintysis ima maldauti, kad bet kokia kaina jis taptų vaisingas, Viešpats jam taria: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24). Kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl evangelijos, tas ją išgelbės (Mk 8, 35).
Matydama šį begalinį mūsų troškimą būti vaisingiems, Šventoji Dvasia su meile, ramiai ir švelniai ima klibinti grūdą iš jo saitų ir atramų varpoje. Derliui prinokus žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo (Mk 4, 29). Ir anksčiau ar vėliau grūdas suvokia, jog jis jau nebe savo varpoje aukštai ant stiebo, bet numestas ant žemės, vėsioje ir svetimoje tamsoje. Ir dar blogiau - toji žemė gali persmelkti savo kvapu ar pažeisti jo puikų, auksaspalvį apvalkalą. Bet visų blogiausia, kad tas apvalkalas pradeda irti į smulkiausias daleles. Tačiau irti pradeda, miršta tik savasis „aš", tik išorė, nesvarbu kokia spindinti ar mūsų akimis vertinga ji būtų.
Kiekvienoje širdyje egzistuoja ir gilesni sluoksniai, kur ir užsimezga gyvybė. Giliai, kur nebelieka nieko, tik Kristus, kuris ir yra mūsų gyvenimas. Toji gelmė tokia gili, ji tęsiasi iki pat mirties. Kantrybės, kviečio grūde! Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu, - sakė Jobas (Job 13, 15).
„Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs"...
Ar norint nešti gausių vaisių, būtina mokėti tokią kainą?
Ar būtinai užkast į žemę grūdą reikia?
Juk taip jis tik praleis visas linksmybes ir vasaros džiaugsmus?
Dievas vis beria savo sėklas vienur, kitur
Ir kviečia vis giliau su Juo bendrauti mus,
Kurie išdrįs pasidalint su Juo kartybės taurę
Ir tai darydami šlovingus himnus Jam giedos.
„Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs"...
Kokio gi derliaus sulauksime tada,
Kai laukuose stovės daugybė auksaspalvių pėdų
Ir tu dalysiesi džiaugsmu Jo Derliaus namuose?
Nebijantys prarast gyvybės savo
Naują gyvenimą atranda tame praradime.
Jiems Kristus dar labiau atskleidžia savo meilę,
Ir Jo šlovingas spindesys lydės mus visada.
Kai tikintysis imasi nešti mokinystės kryžių, tada ir prasideda mirties procesas. Mokinys suvokia save kaip sėklą, kurią pasėjo Kristus, kaip daigą, pasodintą dirvoje: namuose, darbe, ligoninėje, bažnyčioje ar misijose. Kad ir kur tarnautume, kad ir kur būtume, tik grūdui mirus atsiveria gyvybės šaltiniai. Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne. Taigi, mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė (2 Kor 4, 11-12). Būtina įsigilinti ir suvokti tiesą, jog Kristus, mylimas Tėvo Sūnus, pasiekė dangišką šlovę tik po to, kai atsidavė mirčiai. Kai ši didinga tiesa pasieks mūsų protus ir širdis, mes suvoksime, kokiu būdu ir savo gyvenime mes, bendraudami su Dievu, galime dalintis Jo gyvybe. Bet prieš tai turime iš tikrųjų apsispręsti numirti nuodėmei, savajam „aš", įstatymui, pasauliui ir tvirtai laikytis šio apsisprendimo einant toliau - mokinystės keliu, drauge su savo nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu.
Visos šios tiesos apie kryžių, apie mūsų mirtį su Kristumi, apie mūsų mirtį nuodėmei kartu su Juo ir apie tai, kad mūsų mirtį galima prilyginti kviečio grūdo mirčiai, tarsi ruošia mus naujam gyvenimui. Tai pamatinės tiesos, įvardijančios svarbiausius gyvenimo principus.
Iš http://www.bible.org/
vertė Jurgita Ratautienė
