Kai, numetus apie 13 kg svorio, pradėjo chroniškai skaudėti krūtinę bei ėmė vis dažniau smarkiai plakti širdis, supratau, kad kažkas negerai. Mano gydytojas nutarė atlikti išsamius tyrimus. Turėjau smulkiai nupasakoti simptomus, bet reikėjo atlikti ir keletą tyrimų, kad gydytojas galėtų nustatyti, kas vyksta mano viduje, ir pasakyti tikslią diagnozę. Norint įvertinti mano būklę, neužteko vien pažvelgti į išorę, gydytojui reikėjo žinoti, kas vyksta viduje.
Išanalizavęs tyrimų rezultatus, gydytojas pasakė, kad ne visai normaliai funkcionuoja vienas mano širdies vožtuvas. Tai nebuvo labai didelė problema, bet buvo nuspręsta širdies veiklą stebėti. Tuo metu naują prasmę man įgavo ši Patarlių knygos eilutė: Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23).
Kai net ir parinkus gydymą bėgant mėnesiams mano būklė negerėjo, aš pradėjau nerimauti dėl savo širdies. Leidau dienas žymėdamas lentelėje širdies ritmą ir laikydamasis vaistų gėrimo grafiko. Kartais, galvodamas apie savo kūnišką širdį, susimąstydavau ir apie dvasinę. Dėl ligos kiek atsitraukęs iš tarnystės turėjau daug laiko klausimams kelti ir apmąstymams. Kas iš tikrųjų yra mokinystė? Ar tai galima išmatuoti? Kam aš buvau pašauktas kaip Kristaus sekėjas?
Rato pavyzdys
Esu girdėjęs palyginimą, kai mokinystė lyginama su ratu. Šis paprastas, bet efektyvus pavyzdys, naudojamas daugiau nei 50 metų, padeda jauniems krikščionims suprasti ne vieną krikščioniško gyvenimo aspektą ir geriau suvokti, kas yra mokinys.
Vertikalūs stipinai atspindi mūsų vertikalų ryšį su Dievu. Dievas kalba mums per savo Žodį, o mes kalbamės su Juo melsdamiesi. Horizontalūs stipinai atspindi mūsų horizontaliuosius ryšius: ryšius su kitais tikinčiaisiais per brolystę ir su netikinčiaisiais - liudijimo dėka.
Ašis yra centrinė rato dalis, perduodanti varomąją jėgą. Taigi mūsų gyvenimo ašis turėtų būti Jėzus. Na o ratlankis reikalingas, kad mes kasdien klusniai palaikytume ryšius, kuriuos simbolizuoja stipinai.
Stipinai dalija ratą į lygias dalis, ir tai reikštų, kad kiekviena stipinų simbolizuojama gyvenimo sfera turėtų būti vienodai svarbi mano gyvenime. Girdėjau mokant, kad visi stipinai turi būti vienodai stiprūs, tačiau pradedu manyti, kad tai nėra labai realu. Kartais, manau, Dievas nori, jog mes susikoncentruotume ties viena kuria gyvenimo sritimi. Pavyzdžiui, Jis įkvepia mus skelbti Evangeliją arba nori, kad mes didesnį dėmesį skirtume maldai, ragina mus melstis dažniau nei įprastai. Nelengva išlaikyti tobulą balansą tarp maldos, Dievo žodžio studijų, bendrystės su tikinčiaisiais ir liudijimo netikintiems. Argi krikščionio gyvenimas nėra dinamiškas, įvairus ir nuolat besikeičiantis?
Šis pavyzdys puikiai iliustruoja svarbias ir būtinas kiekvieno mūsų gyvenimo sferas, tačiau jei pabrėšime tik teisingą krikščionio elgesį, neakcentuodami sielos, mes galime tapti mechaniškais krikščionimis, aktoriais, vaidinančiais tam tikrą vaidmenį. Ilgai mąsčiau, kas geriau galėtų atspindėti mokinio gyvenimą ir negalėjau liautis galvoti apie savo širdį.
Širdies svarba
Vystant santykius su Dievu svarbu daug daugiau nei tik elgesys. Taip, mūsų elgesys, veiksmai yra svarbūs, tačiau svarbiau yra už tų veiksmų slypintys motyvai, vertybės ir požiūriai. Viešpats žino, kad asmenybę formuoja ne vien veiksmai, bet ir tai, kas vyksta jo širdyje. Dievas priekaištavo Samueliui, kai šis, rinkdamas Izraeliui karalių, dėmesį sutelkė į išorę: Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).
Krikščioniško gyvenimo esmė slypi širdyje. Žodis „širdis" Šventajame Rašte pavartotas daugiau nei 630 kartų. Biblija mums buvo duota kaip standartas įvertinti savo širdį. Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hbr 4, 12). Kitaip sakant: „Kai Dievas sveria žmogų, sveria jo širdį, o ne galvą".
Dievas nori ne mūsų išorinio paklusnumo, bet vidinio atsidavimo... iš širdies. Jis pasmerkė tuos, kurie gerbia Jį savo liežuviu, bet kurių širdys toli nuo Jo (žr. Mt 15, 8). Ir Kalno pamoksle širdies motyvus Kristus prilygina veiksmams: O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje (Mt 5, 28).
Osvaldas Chambersas atskleidžia žodžio „širdis" esmę, sakydamas: „Širdis nėra vien vieta, kur gimsta jausmai. Tai yra visa ko centras. Širdis yra centrinis aukuras, o kūnas yra išorinis kiemas. Tai, ką mes aukojame ant širdies aukuro, galiausiai pasireikš ir kūne". Būtent širdis išskiria žmogų iš kitų, suteikdama jam unikalią tapatybę.
Mokydamas jaunus krikščionis, dažnai papasakodavau rato pavyzdį ir klausdavau jų: Kaip veikia tavo „ratas"? Norėdavau, kad jie pamąstytų apie tas jiems augti padedančias dvasines disciplinas. Tačiau, manau, akcentuodavau ne tuos dalykus. Dabar aš klausiu: Kaip tavo širdis? Svarbu juk ne tai, ką jie daro, ne išorinė jų veikla. Žymiai svarbiau, kas vyksta jų širdyse, o tai pasireiškia ir išoriniais veiksmais. Ar jų širdys užsispyrusios (Ps 81, 12), išpuikusios ir išdidžios (Jer 48, 29), nejautrios (Ps 119, 70) ar užjaučiančios (Lk 7, 13), tvirtos (1 Tes 3, 13)? Jei jau diskusijos pradžioje pradedame kalbėti apie širdį, tai padeda man užduoti klausimus, kurie statydina vidinį žmogų. Klausti apie širdį reiškia klausti apie motyvus, požiūrį, charakterį, taip pat ir apie elgesį. Negali kalbėti su žmogumi apie širdį, neliesdamas to, kas vyksta jo viduje.
Širdies pavyzdys
Aš vis dar esu įsitikinęs, kad Dievo žodis, malda, Evangelijos skelbimas ir bendravimas yra ir visada liks esminiai augimo ir vystymosi elementai. Bet ir kalbant apie šias disciplinas, svarbi yra širdis. Todėl dabar aš dažniau klausiu apie širdį, o ne apie ratą ir kalbu apie tai, kas vyksta širdyje, nes mūsų širdys yra svarbiau nei atlikti veiksmai. Širdis yra gyva, besikeičianti, gyvybinga (norėčiau tai iliustruoti parodydamas, kaip širdis plaka), ir tai daro įtaką ir dvasinėms disciplinoms, kurių laikomės savo gyvenime, tačiau vertybės ir principai, slypintys už jų, lieka pastovūs.
Širdis turi keturias kameras, kurios gali iliustruoti ir keturias dvasines disciplinas. Atkreipkite dėmesį, kad kiekviena disciplina nėra atskirta viena nuo kitos ir jos nėra padalintos į lygius ketvirčius. Realiai šios disciplinos ir negali būti visiškai atskirtos - jos nuolat liečiasi viena su kita. Aš negaliu atskirti Biblijos studijų nuo maldos ar liudijimo...
Mes turime ne tik praktikuoti keturias disciplinas, bet turime ir lavinti širdį maldai, Žodžio studijoms, bendravimui ir liudijimui. Jei taip vystysime savo širdį ir reikalingus įpročius, mokinys efektyviai mokysis ir tinkamai gyvens ir mokytojui, kuris padėjo tai išsiugdyti, pasitraukus.
Širdies iliustracija atskleidžia ir keletą krikščioniško gyvenimo principų, kurie svarbūs tiek dvasinei, tiek fizinei širdžiai. Vienas nepaprastai svarbus dalykas mūsų gyvenime yra laikas. Širdies vožtuvai sinchroniškai atsidaro ir užsidaro. Kad širdis gerai funkcionuotų, vožtuvai turi veikti sekundės tikslumu. Paklūstant Kristui laikas taip pat yra labai svarbus. Skaitydami Evangelijas matome, kad Jėzus žinojo ne tik tai, ką reikia daryti, bet ir kada reikia daryti. Kai Jo broliai ragino Jį greičiau padaryti stebuklą, Jis atsakė: Mano laikas dar neatėjo (Jn 7, 6; 2, 4). Geri dalykai atlikti blogu metu gali tapti blogais dalykais.
Yra metas tyliai melstis už žūstančiuosius ir yra laikas garsiai skelbti savo tikėjimą. Ir kartais padėti kaimynui yra svarbiau nei studijuoti Bibliją.
Nėra formulės, pagal kurią būtų galima spręsti, kada ką reikia daryti. Tokio laiko suvokimo gali išmokyti tik Šventoji Dvasia. Tai ragina mus pripažinti savo priklausomybę ir pasitikėti Dievu. Jo Dvasia yra ištikima, tik ar mes klausysime Jos balso?
Ritmas. Širdies plakimo ritmo dažnumas - tai natūralaus gyvenimo, nulemto Dievo ritmų, metafora. Saliamonas apie tai rašo: Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta (Ekl 3, 1-2).
Mes esame sukurti gyventi taip, kad po įtampos eitų atsipalaidavimas. Jei įtampa per ilgai užsitęs ir mes laiku nepailsėsime, galime perdegti. Jei per ilgai būsime atsipalaidavę ir nepatirsime sveiko streso, imsime nuobodžiauti. Kai tik įmanoma, turime organizuoti savo gyvenimą taip, kad darbo, veiklos etapai kaitaliotųsi su poilsiu.
Štai dar kelios paralelės tarp dvasinės ir fizinės širdies. Norint, kad širdis būtų sveika, ją reikia mankštinti. Mūsų mankšta turėtų būti reguliarus dvasinių disciplinų laikymasis. Širdžiai svarbi ir tinkama dieta (Dievo žodžio studijos). Jei mes per daug apkrausime širdį, ją pradės skaudėti.
Tikslas. Tikriausiai svarbiausią paralelę tarp dvasinės ir fizinės širdies atspindi tikslas. Širdies tikslas „pumpuoti" gyvybę teikiantį kraują visam kūnui. Kaip mūsų fizinė širdis yra sukurta varinėti kraują, taip mes turime siekti pažinti Jėzų ir Juo sekti. Kaip kraujo nevarinėjanti širdis yra nenaudinga, taip ir mūsų gyvenimas be Jėzaus yra tuščias ir bereikšmis. Dvasinės disciplinos neatneš naudos, jei nebus siekiama vystyti vis artimesnį bendravimą su Gelbėtoju.
Žmogaus širdies mes negalime matyti, tačiau, jei ji sveika, mes galime matyti jos teikiamą gyvenimą. Kai žmonės žvelgia į mus, pirmiausia jie turėtų pamatyti mūsų panašumą į Kristų, o ne dvasines disciplinas, kurios padeda mums panašėti į Kristų. Šios dvasinės disciplinos yra tik priemonės pasiekti tikslą- artumą su Kristumi.
Nauji įrankiai ir amžinosios tiesos
Niekas negali tobulai pailiustruoti krikščioniško gyvenimo. Tačiau širdies pavyzdys man leidžia pamatyti platesnį vaizdą nei rato pavyzdys. Tačiau svarbiausia yra ne atrasti tobulą pavyzdį, bet nuolatos mąstyti, kaip perteikti krikščioniško gyvenimo esmę. Laikykimės principų, o ne formos. Augdami ir keisdamiesi, bręsdami, atrasime vis naujų įrankių, kurie savo laiku padės suvokti amžinąsias tiesas.
Iš http://www.navpress.com/
vertė Raimonda Jašinauskienė
