Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 28-30). Tai viena žinomiausių Naujojo Testamento ištraukų. Čia Viešpats apibendrina pašaukimą mokinystei, kuri charakterizuoja ir Jo žemiškąją tarnystę. Norėdami geriau suvokti šį kvietimą, turime pasidomėti ir istoriniu kontekstu.
Šioje ištraukoje Viešpats kreipėsi į Izraelio žmones, kuriuos slėgė fariziejų apeigos ir įstatymai, nurodantys, ką galima daryti ir ko ne, bei viso to pasekmės - kaltė, nusivylimas ir nepasitenkinimas, visuomet lydintys pažodinį įstatymo laikymąsi.
Evangelijos pagal Matą 23 skyriaus 2 eilutėje Kristus apibūdino Rašto žinovus ir fariziejus kaip tuos, kurie „atsisėdo į Mozės krasę". Ką Jis turėjo omenyje? Būdami Įstatymo aiškintojai ir mokytojai, fariziejai siekė perimti Mozės vaidmenį ir reikalavo, jog visi Mozei paklusę izraelitai dabar klausytų jų.
Viešpats įspėjo žmones dėl įstatymo raidę akcentuojančių fariziejų veiklos ir engimo, sakydamas: Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių (Mt 23, 4). Jėzus atskleidė, kad fariziejai paslėpė tikrąją Senojo Testamento Įstatymo esmę po savo pačių sukurtomis religinėmis taisyklėmis ir nurodymais, kurie turi neva vesti prie Dievo, į tikrą dvasiškumą ir padėti gauti Dievo palaiminimus. Jie suskirstė Mozės įstatymą į 365 draudimus ir 250 įsakymų.
Tačiau nors Senojo Testamento Įstatymas buvo geras, šventas ir teisingas, jis neteikė išlaisvinimo ir buvo silpnas, nes rėmėsi į žmogų. Nebuvo nurodyta būdo, kaip išpildyti Įstatymą, todėl žmogų slėgė kaltės ir gausybės nuodėmių našta. Jis atnešė ne laisvę, bet priespaudą. Paulius tai pavadino mirties tarnavimu, kuris, užuot teikęs išlaisvinimą, atnešė kaltę ir žlugimą. Buvo sakoma, kad tie, kurie laikėsi Mozės Įstatymo, yra įkinkyti į Mozės jungą, o tie, kurie pakluso fariziejams- į fariziejų jungą. Tai iliustruoja Apaštalų darbų knygos 15 skyriaus 7-11 eilutės.
Tokiame religiniame kontekste ir nuskamba gailestingo Viešpaties kvietimas visiems, kurie nori patirti palengvėjimą, džiaugsmą ir Jo gyvenimo palaiminimus per malone ir tikėjimu grįstus santykius su Juo. Šis kvietimas skirtas visiems: ir smalsiesiems, ir tvirtai tikintiems; jis skatina nebijoti prisiimti didesnių įsipareigojimų, imti Jo jungą, ir tapti atsidavusiais, iš Jo besimokančiais mokiniais. Bet ką visa tai reiškia?
Kvietimas - Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti (Mt 11, 28)
„Ateikite" - tai liepiamąjį atspalvį turintis kvietimas ir skatinimas, apeliuojantis į kito asmens valią. Jis atspindi atjaučiančią Gelbėtojo širdį bei Jo troškimą, kad žmonės ateitų pas Jį ir taip išsivaduotų iš savo vargų. Tai kvietimas pasikliauti Juo, atsisakant bet kokios kitos priklausomybės.
Nepažįstantiems Gelbėtojo tai prilygsta kvietimui tikėti Juo. Pavyzdžiu tampa istorija apie Chorazino ir Betsaidos miestuose tvyrantį netikėjimą (Mt 11, 20-24).
Tiems, kurie jau yra įtikėję, šis kvietimas reiškia pašaukimą sekti Juo, tapti atsidavusiais mokiniais, tai raginimas visiškai patikėti savo gyvenimus Jam.
Prielinksnis „pas" (orig. - pros) rodo į artimą, intymią bendrystę. Jis apibūdina Sūnaus ir Tėvo santykį. Mes esame kviečiami į tokią artimą bendrystę, kuri yra tarp Tėvo ir Sūnaus.
„Mane" - atkreipkite dėmesį, kad fariziejai dažniausiai kalbėdavo: „Darykite kaip mes sakome, pakluskite mūsų sistemai", o Viešpats Jėzus kvietė: „Ateikite pas mane". Ką Jis norėjo tuo pasakyti?
Šie žodžiai atspindi vieną nuostabiausių krikščionybės tiesų, kurios turi būti mokoma ir kurią suprasti yra labai svarbu. Krikščionybė - tai santykiai su asmeniu Jėzumi Kristumi. Tai nėra pašaukimas tapti tam tikros programos, religinės sistemos ar bažnyčios dalimi, ir tikrai nėra raginimas sekti mokytojus ar kitus lyderius.
Pernelyg dažnai dvasiniai vadovai pradeda „klonuoti" savo pasekėjus, užuot ugdę į Kristų panašius žmones. Jie siekia pritraukti žmones prie savęs ir taip kuria stabus. Jie sako: „Pritark man, galvok kaip aš, renkis kaip aš, mokyk, kaip tai darau aš, elkis kaip aš, ir tave aplankys sėkmė, tada tu tarnausi sėkmingai".
Taip, Dievas naudoja bažnyčias, žmones ir teologines sistemas, tačiau krikščionybės esmė yra intymus ir artimas santykis su Viešpačiu Jėzumi.
„Visi" rodo šio pasiūlymo universalumą. Mes nesame tik tam tikros grupės, klasės ar tautos dalis. Kristuje Dievas aprėpia visą pasaulį.
„Kurie vargstate ir esate prislėgti" nurodo objektus, į kuriuos kreipiamasi. Atkreipkite dėmesį į keletą dalykų (prašau pakęsti mano techninius, gramatinius aiškinimus): nors Kristus ir pasisako prieš fariziejų sistemą, Jis kreipiasi į žmones, nepažįstančius Jo kaip savo Gelbėtojo, arba į tikinčius mokinius, kurie neturi artimo ryšio su Juo ir dar nepatikėjo Jam viso savo gyvenimo. Tokie žmonės yra „vargstantys ir prislėgti". Šiuos žodžius sieja priežasties ir pasekmės ryšys. Žodis „vargstate" apibūdina pasekmes, o „prislėgti" nurodo priežastį.
Pirmiausia panagrinėkime priežastį. „Prislėgti" (orig. - phortizo) reiškia „užkrauti naštą; pakrauti, pavyzdžiui, dėti krovinį ant jaučio nugaros". Vėliau ši sąvoka įgavo įstatymų naštos, priespaudos reikšmę. Prisiminkime eilutę iš evangelijos pagal Luką, kur Jėzus sako: Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate (Lk 11, 46). Vartojamas esamasis laikas kreipia mūsų žvilgsnius į nekintantį rezultatą, žmonių pečius slegiančią nepajudinamą naštą. Akivaizdu, jog Gelbėtojas turi omenyje fariziejų uždėtą naštą, tačiau tai taip pat apima ir nuodėmės naštą, kurią aiškiai atskleidžia Senojo Testamento Įstatymas. Pagal jį mus visus slegia nuodėmės, iš jos kylančios kaltės bei mirties našta ir, žinoma, esame prislėgti nusivylimo visais žmogiškais bandymais be Jėzaus Kristaus įveikti nuodėmę ir atsiradusią tuštumą.
„Vargstate" (orig. - kopiao) reiškia „sunkiai dirbti, triūsti, išeikvoti daug jėgų sunkiame ir nemaloniame darbe", „nuvargti, dirbti iki išsekimo". Šis veiksmažodis be abejonės apibūdina bevaises žmogaus pastangas įveikti nuodėmę, iš jos kylantį kaltės jausmą bei asmeninę kančią, siekiant laikytis tam tikrų religinių įstatymų ar žmogiškų metodų bei strategijų, bandant nugalėti sielos tuštumą ir neviltį. Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus. Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesijungdamas su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu. Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms ("Neliesk! Neragauk! Neimk!" - visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą (Kol 2, 16-23).
Garantija ir pažadas - Ir Aš jus atgaivinsiu (Mt 11, 28)
„Aš" yra vienaskaitos pirmojo asmens asmeninis įvardis, primenantis, kad mums reikalingas Kristus, kaip asmuo, ir asmeninis ryšys su Juo.
„Atgaivinsiu" - „atgaivinti" (orig. - anapauo) reiškia „pastiprinti, pailsinti", tačiau taip pat reiškia ir „liautis dirbti". Kaip Kristus gali atgaivinti? Jo sprendimo būdas, atrodo, nepasiūlo išeities, juk jungas yra jungas, tiesa? Ne!
Įsakymas - Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs (Mt 11, 29)
Tai kvietimas mokinystei ir raginimas pasinaudoti vieninteliu būdu, kuris suteikia žmonėms tikrą poilsį.
„Imti" (orig. - airo) reiškia „priimti, pakelti". Čia šis veiksmažodis reiškia „paimti tai, kas prieš tai jau buvo pakelta, ir pasiruošti nešti". Žodis, vartojamas liepiamąja nuosaka, ragina priimti sprendimą (kartais ir krizės metu) atiduoti gyvenimą į Viešpaties rankas. Tai neabejotinai yra frazės „imti savo kryžių" atitikmuo.
„Mano jungą" - tai svarbiausi žodžiai. Viešpats nepasakė: „Ateikite pas mane ir Aš panaikinsiu visas naštas". Tad ką reiškia šie žodžiai? Kaip gali būti, kad tai nėra tik dar vienas jungas? Ir ar šiais žodžiais Jėzus prieštarauja pats sau?
„Ir mokykitės" - šis veiksmažodis kalba apie mokinystės procesą, kelionę augant ir keičiantis, vis panašėjant į Kristų. Iš veiksmažodžio „mokytis" (orig. - manthano) kilo žodis „mokinys" (orig. - mathetes). Jis reiškia „mokytis teiraujantis, bet taip pat naudojant ir praktikuojant; įgyti įprotį, įprasti". Tai reiškia „mokytis pagal savo gebėjimus, vadovaujantis ne tik nurodymais, bet daugiau per patirtį ar praktiką". Prisimin-kime kelias eilutes: Būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo (Hbr 5, 8). Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegul šie pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai patinka Dievui (1 Tim 5, 4). Tesimoko ir mūsiškiai remti gerus darbus būtiniems reikalams patenkinti, kad neliktų bevaisiai (Tit 3, 14).
Pagrindinis principas yra išsiugdyti įprotį, praktiškai taikant žinias ir naudojant įprasti. Suprantate? Viešpats kalba apie šį tą daugiau nei paprastą informacijos įgijimą. Jis kalba apie gyvenimo pakeitimą, kintantį gyvenimo būdą artimai bendraujant su Juo. Palyginkime keletą Šventojo Rašto eilučių: Atsisėdęs į karalystės sostą, jis pasidarys šito įstatymo nuorašą iš Levio giminės kunigų, laikys jį pas save ir skaitys visas savo gyvenimo dienas, kad išmoktų bijoti Viešpaties, savo Dievo, ir laikytis žodžių bei paliepimų, surašytų įstatyme (Įst 17, 18-19). Ezra paruošė savo širdį tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti ir mokyti Izraelyje jo nuostatų ir teisės (Ezr 7, 10). Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau (Ps 119, 11). Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save (Jok 1, 22, taip pat Lk 6, 47-49; 8, 21; 11, 28). Visur kalbama apie būtinybę nuolatos būti pasiruošus mokytis, t. y. priimti informaciją iš Dievo ir bandyti ją pritaikyti.
Paskatinimas - Nes Aš romus. <...> jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 29-30)
Šiose eilutėse Viešpats atskleidžia mums, koks Jis yra. Be to, sužinome, kodėl imti Jo jungą nėra tas pats, kas imti dar vieną jungą. Ką Jis bando pasakyti? Mūsų Viešpats sako: Nes Aš romus... Nebijokite mano jungo, nes Aš esu kitoks nei prieš tai buvę jūsų šeimininkai. Aš romus ir nuolankus. Jūs kenčiate, nes jūsų dabartiniai šeimininkai (pasaulio sistema, šėtonas ir jūsų pačių nuodėminga prigimtis) yra išpuikę, išdidūs, linkę valdyti".
„Mano jungas švelnus" - žodis „švelnus" (orig. - chrestos) reiškia „naudingas, lengvai valdomas, praktiškas, patenkinantis poreikius ir puikiai tinkantis". Kitais žodžiais tariant, sukurtas patenkinti mūsų poreikius, padarytas kaip tik mums.
„Mano našta lengva" - žodis „lengvas" (orig. - elaphros) reiškia „nesunkus, paslankus, nedidelio svorio, neslegiantis".
Tad ką gi reiškia imti Kristaus jungą? Tai reiškia patikėti savo gyvenimą Jam - romiam, nuolankiam ir rūpestingam, mumis besirūpinančiam asmeniui. Tai reiškia eiti ten, kur Jis veda, prisijungti prie Jo. Jis kartu tempia jungą, todėl ir gali mus atgaivinti, suteikti mums poilsį.
Pateiksiu pavyzdį apie du jaučius. Senas ūkininkas arė jaučiais žemę. Šiek tiek nustebau pamatęs tuos į jungą pakinkytus jaučius, mat vienas jų buvo milžiniškas, o kitas - jaunas, mažas jautukas. Suglumau tai pamatęs ir pasakiau apie tai savo pakeleiviui. Jis sustabdė automobilį ir tarė: „Noriu, kad į kai ką atkreiptum dėmesį. Matai, kaip atrodo vaga praėjus jaučių jungui? Gali pastebėti, kad didelis jautis tempia visą svorį. Tas mažasis jautukas yra įkinkytas į jungą, bet iš tikrųjų jokio svorio netraukia". Aš iš karto prisiminiau Šventojo Rašto ištrauką, kur mūsų Viešpats sako: Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs. Paprastai našta pakinkytiems į jungą jaučiams yra paskirstoma vienodai, tačiau kai mes nešame vieną jungą su Jėzumi Kristumi, Jis neša visą naštą, o mes, einantys šalia Jo po tuo jungu, tik dalijamės džiaugsmu bei pasiekimais, patys nejausdami naštos.
Išvados
Kaip mes galime nešti Gelbėtojo jungą? Atsakymą randame paraginime „mokykitės iš manęs".
Jis kviečia mus tarnauti, bet dirbti ir tarnauti mes galime tik semdamiesi jėgų iš Jo. Jei tik patikėsime Jam savo gyvenimą, Jis visuomet bus šalia, traukdamas svorį už mus. Kai mėginame perimti darbą ir patys nešti svorį ar tempti krovinį, našta tampa nepakeliama.
Daugelis iš mūsų save vadiname mokiniais, tačiau ar turime tam teisę? Mes priėmėme Jį kaip savo Gelbėtoją, atėjome pas Jį, tačiau kai Jis, kviesdamas prisijungti, bando uždėti mums savo jungą, mes priešinamės, atsitraukiame ar atsisakome iš tikrųjų klausytis ir paklusti Jo žodžiui bei pripažinti Jo valdžią. Taip mes atsisakome pasitikėti Jo romumu ir gerumu. Žvelgdami į mums siūlomą jungą mes manome, kad jis mums netiks, nors iš tiesų jis tobulai mums tinka, nes yra pritaikytas būtent mums ir daro mus panašius į Jį.
Ūkyje, kuriame užaugau, mes su tėčiu prajodinėdavome arklius ir, atsižvelgdami į jų sugebėjimus ir rūšį, mokydavome juos atlikti įvairias užduotis. Pirmiausia bandydavome užsitarnauti arklių pasitikėjimą, tuomet mokydavome juos paklusti, apsisukti, sustoti kaip įbestiems, atsitraukti, sekti paskui veršiuką ir stovėti ramiai, būti pasiruošusiems tuoj pat pasileisti bėgti paskui veršiuką ir pan. Kai kuriuos arklius ruošdavome veršiuko gaudymo varžyboms, kitus - veršiuko atskyrimo nuo bandos rungčiai. Tačiau prieš tai mes švelniai jais rūpindavomės: juos šukuodavome, prižiūrėdavome kanopas, maitindavome ir pratindavome prie apynasrių, kurie padeda pervesti juos iš vienos vietos į kitą ir t.t. Dažnai pririšdavome jaunesnį arklį prie senesnio, stipresnio ir vesdavome juos aplink aptvarą. Kai kumeliukas tapdavo pakankamai stiprus nešti raitelį, mes sėsdavome į balną vis dar laikydami jaunąjį arklį pririštą prie didesniojo arklio balno. Kartais jaunesnis arklys taip mumis pasitikėdavo, kad šios paskutinės saugumo priemonės net neprireikdavo. Atlikę visa tai, mes pradėdavome dresuoti arklį, mokyti jį paklusti valdymui vadelėmis ir kitiems signalams.
Iš pradžių jauniems arkliams nepatikdavo naujos sąlygos. Tai juos gąsdino, nes jie mėgo laisvę, tačiau laikui bėgant arkliai, patirdami dresuotojo, kuris juos myli, švelnumą ir matydami senesnių arklių pavyzdį, leisdavosi dresuojami ir pamėgdavo užsiėmimus. Tai jų jau nebevargino. Jiems dažnai tekdavo sunkiai dirbti, tačiau arkliams tai patikdavo. Tai buvo „jungas", atitinkantis jų gebėjimus ir įgimtus instinktus.
Mūsų Gelbėtojas pažadėjo: Mano jungas švelnus ir mano našta lengva. Tas jungas pritaikytas kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Be to, Viešpats pats visuomet yra su mumis ir neša mūsų naštą.
Iš http://www.bible.org/
vertė Eglė Rimkienė
