Nuo sutuoktinių pareigų Paulius pereina prie vaikų pareigų tėvams ir tėvų pareigų vaikams. Dėl to iš karto būtina pastebėti, kad vietinę krikščionių bendruomenę apaštalas laiko savotiška „bendruomenine šeima", susidedančia iš abiejų lyčių ir visų amžiaus grupių atstovų. Kadangi analizuojamoje pastraipoje jis kreipiasi ne tik į tėvus, bet ir į vaikus, tai akivaizdu, jog tikisi ir nori, kad pamaldas lankytų visa šeima ir, žinoma, nori, kad visi ne tik šlovintų Dievą, bet ir klausytų Jo žodžio. Mat tuo metu pamaldose būdavo garsiai visiems skaitomi ir aiškinami Senojo Testamento raštai bei laiškai, kaip ir šis Pauliaus laiškas efeziečiams. Taip pirmosios krikščionių bendruomenės (taigi ne tik suaugę, bet ir vaikai) sužinodavo savo pareigas.
Paulius savo laiške vaikams skiria net atskirą tekstą, tad tai tik patvirtina Jėzaus pasakytus žodžius: Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė (Mt 19, 14).
Vaikų pareigos (Ef 6, 1-3)
Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų - tai dar vienas bendrojo ir visai krikščionijai galiojančio paliepimo paklusti vieni kitiems Dievo baimėje (Ef 5, 21) punktas. Raginimas paklusti čia skiriasi nuo 5 skyriuje užrašyto raginimo moterims: Jūs, žmo-nos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui (Ef 5, 22). Šis yra daug griežtesnis, nes vyro autoritetas žmonai ir tėvų autoritetas vaikams iš esmės skiriasi. Bet ir pastarasis negali būti savaime suprantamas, nes toliau Paulius jį apriboja. Tačiau kaip ir visiems kitiems paliepimams, taip ir šiam jis mato racionalų pagrindą. Vaikas, augantis krikščioniškuose namuose, turi paklusti dėl trijų priežasčių: prigimties, įstatymo ir Evangelijos.
Pirma - prigimtis. Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Čia vaikų paklusnumas suprantamas lygiai taip, kaip tai, kas viduramžių teologijoje buvo vadinama „natūraliu teisingumu". Tai nėra joks specialus apreiškimas, o tik dalis visų žmonių širdyse Dievo įrašyto natūralaus įstatymo. Tai nėra ir krikščioniškos etikos dalis, bet normalus visose pasaulio visuomenėse priimtinas elgesys. Praktiškai visos kultūros pripažįsta tėvų autoritetą ir laiko jį būtinu ir privalomu normaliai visuomenei egzistuoti. Todėl nieko nuostabaus, kad neklusnumą tėvams Paulius laiko sugedusios visuomenės (Rom 1, 28-30) bei paskutiniųjų dienų (2 Tim 3, 1-2) ženklu.
Vaikų paklusnumas yra ne tik „natūralaus", bet ir apreikštojo įstatymo (Mozės įstatymas) dalis, todėl Paulius iš karto jį ir cituoja: Gerbk savo tėvą ir motiną - tai pirmasis įsakymas su pažadu: kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje (Iš 20, 12; Įst 5, 16). Kadangi tuo metu žydai neskirstė Dekalogo į dvi dalis (į santykių su Dievu ir santykių su artimu dalis; pastarajai, beje, priklausytų ir minėtasis pagarbos tėvams įsakymas), tai pagarba tėvams apima ne tik vaikų santykius su artimaisiais, bet ir su Dievu. Vaikystėje kiekvienam iš mūsų tėvai atstovauja Dievą, įkūnija ir atspindi Jo autoritetą bei meilę. Gerbti tėvus reiškia pripažinti jiems Dievo suteiktą autoritetą, t. y. ne tik paklusti, bet ir mylėti. Kadangi izraelitai tėvų autoritetą laikė Dievo autoritetu, dėl to taip labai buvo vertinama pagarba ir paklusnumas tėvams: Viešpats kalbėjo Mozei: „Sakyk visam Izraeliui: ‘Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas" (Kun 19, 1-3).
Džiaukimės, kad Paulius necituoja ir neakcentuoja įstatymo iš Kunigų knygos 20 skyriaus - Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite juos. Aš esu Viešpats, kuris darau jus šventus. Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus mirtim nubaustas; jis keikė tėvą ar motiną ir jo kraujas yra ant jo (Kun 20, 9) - bet pasirenka Dekalogą su puikiu pažadu, kalbančiu apie materialinę gerovę. Materialinės gerovės ir ilgo gyvenimo linkėjimas atitinka senąją izraelitų tradiciją. Bet šiandieninis vaikas to neturėtų suprasti tiesiogiai, nes tiek žydų tradicijoje, tiek ir pasaulio istorijoje po Jėzaus atėjimo daug kas pasikeitė. Šį pažadą kiekvienam reiktų interpretuoti individualiai: toms visuomenėms, kuriose vaikai klauso tėvų, pažadėtas socialinis stabilumas. Sveikos visuomenės negali egzistuoti be tvirtų šeimų.
Iš vaikų paklusnumo įsakymo kyla du klausimai: kam jis skirtas? Ir ar šis įsakymas besąlygiškas?
Šis įsakymas arba Pauliaus paliepimas dažnai klaidina daugelį paauglių ir jaunimo: ar vaikai tikrai privalo paklusti viskam, ką sako tėvai? Ką daryti tikintiems vaikams, kurių tėvai netikintys? Ką daryti vaikams, kuriems tėvai draudžia sekti Kristų, neleidžia eiti į bažnyčią, draudžia bendrauti su kitais krikščionimis? Atsakant į šiuos klausimus (kad ir su kokiu skausmu bei rūpesčiu jie kartais užduodami) pirmiausia būtina pabrėžti, kad visiems vaikams, tol, kol jie nepilnamečiai, paklusti tėvams turėtų būti norma, ir išimtys čia yra tik labai retos.
Tačiau paanalizuokime nors vieną pavyzdį: jaunuolis, užaugęs nekrikščioniškoje šeimoje, įtiki Jėzų ir norėtų pasikrikštyti. Tėvai krikštytis neleidžia. Naudingiausias patarimas būtų neiti prieš tėvų valią ir palaukti, kol jis taps pilnametis. Krikštas, kad ir Jėzaus įsteigtas, gali palaukti. Bet jei tėvai draustų tikėti, sekti ir šlovinti Kristų, jaunuolis galėtų tokiam draudimui nepaklusti. Šitokiu atveju, kad ir koks jis skausmingas ar pavojingas būtų, pirmoje vietoje turėtų eiti paklusnumas ir ištikimybė Kristui: Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti ‘sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais' (Mt 10, 34-39). Tai nereiškia, kad vaikai turi ieškoti šeimoje konfliktų - kiekvienas krikščionis turi būti taikdarys! Tačiau kartais konfliktai gali būti neišvengiami.
Nors Laiške kolosiečiams (Kol 3, 20) Paulius sako, kad vaikai visuose dalykuose turėtų paklusti tėvams, tačiau mūsų analizuojamame Laiško efeziečiams skyriuje Paulius prideda žodį „Viešpatyje". Tai sukuria pusiausvyrą ir reiškia, kad vaikai paklusti turėtų ne besąlygiškai ir absoliučiai visada, o visada, kai tai suderinama su svarbiausia ištikimybe - ištikimybe Viešpačiui Jėzui Kristui.
Antrasis klausimas - kas tie „vaikai", kurie turi paklusti savo tėvams? Kada vaikai nustoja būti vaikais? Ar Paulius kreipiasi tik į mažus vaikus, berniukus ir mergaites? O gal turi omeny visus jaunus žmones, kurie nėra susituokę ir gyvena tėvų namuose, nors jie jau seniai ne vaikai, o suaugę žmonės?
Vieno vienintelio atsakymo į šiuos klausimus nėra, nes skirtingose kultūrose privalo būti duodami ir skirtingi atsakymai. Daugumoje Vakarų kultūrų vaikai pilnamečiais tampa sulaukę aštuoniolikos metų. Nuo aštuoniolikos vaikai jau laikomi pilnamečiais, turi balso teisę ir gali tuoktis be tėvų sutikimo. Pauliaus laikais buvo visiškai kitaip. Tada vaikas buvo laikomas vaiku iki savo tėvo mirties. Tėvui esant gyvam, sūnūs nebuvo laikomi suaugusiais. Kai kuriose Azijos valstybėse panaši tradicija išlikusi iki šių dienų. Tad galima sakyti, kad jaunų žmonių nepriklausomybė nuo tėvų susijusi su kultūra, teisine sistema arba tradicijomis. Jaunieji krikščionys neturėtų priešintis nė vienam iš šių punktų ir paklusti savo tėvams.
Dar viena labai svarbi pastaba: mūsų kultūroje, netgi sulaukus pilnametystės ir esant nepriklausomam nuo tėvų autoriteto ir dėl to neįpareigotam jiems paklusti, vaikui būtina savo tėvus gerbti. Tėvai visą gyvenimą išlieka vaikams ypatingą, išskirtinį statusą turintys asmenys. Jei tėvus gerbiame, tai niekuomet jų neapleisime ir neužmiršime. Tačiau daugumoje trečiojo pasaulio šalių, visiškai nekrikščioniškose kultūrose, tėvais rūpinamasi daug sąžiningiau ir nuoširdžiau negu mūsų vakarietiškuose ir krikščioniškuose kraštuose.
Tarp Senojo ir Naujojo įstatymo, tarp pirmapradės kūrinijos ir naujosios kūrinijos Kristuje, egzistuoja nenutrūkstamas ryšys. Taip yra dėl to, kad gyvuoja šeima; kad vyrai ir moterys vis dar tuokiasi ir susilaukia vaikų; kad ir „Viešpatyje" tebėra sutuoktiniai ir sutuoktinės, tėvai ir vaikai. Kitaip yra tik tai, ką pakeitė nuodėmė. Pirmoji Dievo sukurta šeima buvo gera, bet nuodėmės paveikta šeima tapo negera ir apgriauta. Nuodėmė suardė šeimos santykius, taip susilpnino visuomenę, meilę pavertė geiduliu, o autoritetą priespauda. Tačiau „Viešpatyje" per išganymą ir sutaikymą pradėjo kilti nauja visuomenė. Tiesa, atnaujintuose santykiuose išliko ir senieji dalykai, tik jau kokybiškai pakitę. Pakitę dėl to, kad gyvuoja „Viešpatyje": išvalyti nuo žlugdančio savanaudiškumo ir pripildyti meilės bei Kristaus ramybės. Pakitęs ir paklusnumas tėvams: tikintys vaikai paklūsta savo tėvams noriai, nes taip patinka Viešpačiui (Kol 3, 20). Jie ima pavyzdį iš Jėzaus (Lk 2, 51), nes Jėzus yra jų Viešpats ir Išganytojas bei Naujojo Įstatymo davėjas. Vaikai trokšta daryti tai, kas patinka Jėzui.
Bus daugiau.
Nuotr. L. Parojaus
