Pakviesti į svečius, kartais klausiame: „O kaip pas jus atvykti?" Svetingi šeimininkai ima gyvai pasakoti apie maršrutą, kurio turime laikytis: važiuoti plentu iki ženklo, po to sukti į žvyrkelį ir, pavažiavus iki didelio geltono namo, - į kairę.
Pasitrankę duobėtu keliuku link miškelio, pamatysime „tą ir aną", o tada išsyk patys suprasime, kad jau atvykome. Iš tokių pasakojimų aišku, kad kalbėtojas pats daugybę kartų yra dardėjęs šiuo keliu, nes puikiai jį pažįsta ir žino visus orientyrus. Tuo tarpu „ženklai", nors padeda susiorientuoti, patys niekur nekeliauja ir svečiuosna niekada nenuvyksta...
O kaip mes skaitome Šventąjį Raštą? Ar regime tik statiškus „orientyrus", ar Žodis dar ir artimas kelionės draugas, mokytojas bei patarėjas? Kaip skaityti, kad nesustotume pakelėje? Kaip mums visiems drauge keliauti Biblijos keliu į tikslą, vienas kitą drąsinant ir stiprinant? Šiame straipsnyje norėčiau priminti, kad tikėjimo kelionėje Dievo žodį svarbu ne tik tyrinėti ir analizuoti, bet ir gerti kaip gyvąjį vandenį - pamaldžiai skaityti.
Kaip skaitai?
Savo žemiškos tarnystės metu Jėzus daug keliavo, sutikdamas įvairių žmonių su skirtingais poreikiais ir klausimais. Kartais jie būdavo labai rimti ir solidūs. Štai vienas Įstatymo mokytojas (Rašto tyrinėtojas, teologas) prieš „jiems keliaujant toliau" (Lk 10, 38), mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžintąjį gyvenimą?" (Lk 10, 25). Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" Į priekabų ir suktą klausimą Viešpats atsakė klausimu ne apie tai, kas parašyta Rašte, t.y. ne apie jo turinį, bet - kaip jis yra skaitomas. Kodėl tai svarbu? Iš pirmo žvilgsnio Įstatymo mokytojo klausimas atrodo prasmingas ir geras, tačiau pasigilinus, aiškėja, jog tai buvo klastingas „ėjimas" su potekste. Jėzaus pašnekovas iš tiesų neprašė patarimo, kaip teisingai gyventi su Dievu, bet klausė Jį „mėgindamas" - tas pats graikiškas žodis naudojamas aprašant ir velnio gundymus dykumoje (Lk 4,12) - todėl galima manyti, kad buvo siekiama Jėzų išprovokuoti, įtraukti į ginčą ar tiesiog sukirsti kalboje. Dar blogiau tai, kad Įstatymo mokytojas „gaudė" Jėzų naudodamas Raštą. Į Jėzaus klausimą išprusęs, bet suktas pašnekovas atsako Įst 6, 5 ir Kun 19,18 kombinacija - dvigubu meilės Dievui ir artimui įsakymu. Tai iš tiesų teologiškai nepriekaištingas atsakymas (plg. su paties Jėzaus atsakymu Mt 22, 34 ir Mk 12, 28-31). Tačiau, nors Įstatymo mokytojas puikiai pažįsta Raštą, visgi Jėzui svarbu, kaip jis skaito. Po pritariančio Jėzaus pagyrimo „gerai atsakei" ir išsyk ištarto paliepimo „tai daryk, ir gyvensi", pašnekovas ima teisintis ir „suktis": „O kas gi mano artimas?"
Kam gi Įstatymo mokytojui reikalingas artimo apibrėžimas? Pasak Eugene H. Petersono, apibrėžus „artimo sąvoką", artimas iš tiesų yra nuasmeninamas, paverčiamas teoriniu objektu, kuriuo galima manipuliuoti taip, kaip kam patogu. Asmeniškai įpareigojantis Rašto meilės paliepimas paprasčiausiai yra teorizuojamas ir pašalinamas. Šis Įstatymo mokytojas gali kalbėti apie Raštą, analizuoti, vertinti, diskutuoti, bet eiti tikėjimo ir tarnystės artimui keliu, į kurį mus kviečia Dievo žodis, jis nenori. Jėzus nesileidžia į jokius teorinius žaidimus ir spekuliacijas, todėl iškart pereina prie gerojo samariečio istorijos (Lk 10, 30-36) ir baigia klausimu: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" O čia ir vaikui aišku, kad „tas, kuris jo pasigailėjo" (Lk 10, 37). Kitais žodžiais tariant, Jėzus klausia savo sukto pašnekovo: „Ar tu pats esi artimas? Ar rodai Dievo gailestingumą, meilę, apie kurią kalbi?" Jėzus nepalieka erdvės jokiems išsisukinėjimams, bet kviečia paklusti apreikštai Dievo valiai bei reikalauja ir asmeniškai dalyvauti Jo gailestingumo darbuose. Atsisveikindamas Jėzus taria: „Eik ir tu taip daryk!" - taigi gyvenk tuo, ką skaitai.
Nepakanka žinoti kelią - būti tarsi kokiu pakelės orientyru, teoriškai žinant ir samprotaujant apie tai, kas yra gerai ir blogai - reikia tuo gyventi ir asmeniškai leistis į tikėjimo kelionę. Tik tuomet, kai patys įgyvendiname tiesą savo gyvenime - einame Keliu, tampame neveidmainiškais Evangelijos tarnais ir skelbėjais.
Technologijos
Šiais laikais viešpatauja technologijos. Prieš sugrįžtant prie Biblijos, apsvarstykime vieną iliustraciją, atskleidžiančią, kaip žmogus, technologijų pagalba lengvindamas sau gyvenimą, jį supaprastina ir suprimityvina. Ar pastebėjote, kad briedis miške (laisvėje) kažkuo skiriasi nuo analogiško briedžio zoologijos sode? Nors išoriškai viskas „tuose briedžiuose" sutampa, esama kažkokio sunkiai paaiškinamo, „mistinio" skirtumo. Atvykę į zoologijos sodą, „lietuviškiems" gyvūnams, kaip antai visokiems šernams, stirnoms ir briedžiams, stengiamės negaišti laiko ir skubame akis paganyti prie egzotiškųjų liūtų, tigrų ir dar visokių baisių ar nuodingų padarų aptvarų ir narvelių. Nors jei bet kurį iš tų „mūsiškių" sutiktume gamtoje (kad ir kiškį!), badytume į jį pirštais ir spoksotume kol šis dingtų iš akiračio. Kartą teko matyti per ežerą plaukiantį ir į krantą išbrendantį briedį - koks jaudinantis reginys! Taip pat menu porelę baltų gulbių, skrendančių į nakvynės vietą apaugusiame ežero pakraštyje - koks čaižus ir įspūdingas yra jų sparnų plakimas! Vienumoje paukščiai išbuvo visą naktį ir vėl pasirodė tik ryte... Galiausiai juk ir ant gėlės žiedo tupintis drugelis yra milijonus kartų patrauklesnis už visą išdžiovintų, smeigtukais suvarstytų drugelių kolekciją! Ar ne taip? Aptvarai, narveliai ir entomologo smeigtukai - tai tik dalis mūsų gyvenimą supančių technologijų, kurios lyg ir palengvina, supaprastina, viską „moksliškai" paaiškina, tačiau čia pat ir nuskurdina gyvenimą. Visi šie gamtiniai pavyzdžiai parodo, jog išplėšę gyvą padarą iš jo konteksto, t.y. natūralios aplinkos, kūrinijos, įkalinę jį narve ar kitaip „sukultūrinę" ar numarinę (vargšai drugeliai!), tarsi įgyjame jiems „kontrolę", tačiau sykiu ir prarandame - nebematome viso šių kūrinių grožio ir didybės. Bet dėkui Dievui, kad ne viskas taip paprasta!
Biblija taip pat neišvengiamai paveikta technologijų: kažkas ją užrašė, perrašinėjo, išvertė, atspausdino, taisė, redagavo, įrišo, galiausiai, mums pardavė ar padovanojo. Paėmę ją į rankas, sakome, jog tai yra Dievo žodis. Tai bent! Dievo žodis - mūsų rankose! Bet ar tai nepernelyg paprasta? O gal ir pavojinga? Susidūrę su kokia nors technologija turime būti atsargūs, nes ne viską žinome, be to, ne viskas mums pavaldu. Pavyzdžiui, neduodame vaikui automobilio raktelių ir nesakome „važiuok" - kiekviena technologija turi savo naudojimo taisykles. Arba net mintis nekyla įeiti į liūto narvą - suprantame, kad tame narve vis dar esama nevaldomos, mums nepavaldžios stichijos. Kita vertus, „technologinis pažinimas" sukuria žmogiškos galios, žinojimo ir didybės iliuziją. Pavyzdžiui, atsisėdus ant galingo motociklo, „arklių galios" užvaldo sveiką protą, dingsta realybės jausmas, o kompiuteriniuose žaidimuose jūs galite būti „herojumi", galingais ginklais šluojančiu priešus ir gelbstinčiu žmoniją. Sutikime, kad technologijų dėka (spauda) kiekvienas šiandien savo rankose galime turėti Šventąjį Raštą - tai buvo nepasiekiama ištisoms praeities tikinčiųjų kartoms. Dievo žodį laikome rankose, vartome pirmyn ir atgal, tyrinėjame ir užverčiame kai atsibosta - taip lengva pagalvoti, jog jis tapo kažkaip nuo mūsų priklausomas, kad galime jį panaudoti kaip mums patinka. Ši galia svaigina, todėl tai pavojinga. Technologijos ne tik padėjo mums įsigyti asmeninę Bibliją, bet ir paskatino mokslinę visuomenę ją iki galo „ištyrinėti", o po to „apgyvendinti" viename iš religinės literatūros „narvelių". Tačiau nepakanka gramatiškai ir visaip kitaip išnagrinėti Bibliją idant būtų įminta jos paslaptis. Kaip tikro susitikimo su liūtu reikia ieškoti laukinės gamtos prieglobstyje, taip ir Šventojo Rašto prasmės - tik gyvajame Dieve. Biblijos tekstas yra Jo įkvėpti ženklai, nurodantys į amžinai egzistuojančią Trejybę, Dievą, tapusį Kūnu Jėzuje, ir Jo darbus šioje žemėje. Dievas yra suverenus ir visiškai nuo mūsų nepriklausomas. Jo Žodis nėra mūsų nuosavybė! Jei skaitydami Bibliją atsiejame jos tekstą nuo Jo dieviškos tikrovės, prarandame susilietimą su anapusybe ir nebegirdime gyvojo Jėzaus. Gordonas Fee yra taikliai pastebėjęs, kad didžiausia problema yra ne ta, kad žmonės nesupranta, kas parašyta Biblijoje, bet kad supranta pernelyg gerai... Todėl neskubėkime suprasti pernelyg gerai, bet verskime Biblijos puslapius nuolankumo, ieškojimo ir maldos dvasioje, įsižiūrėdami, įsiklausydami ir apmąstydami.
Laukiantys žodžiai
Būkime realistais ir pripažinkime, jog žmonės, papročiai, visuomenės, minimos Biblijoje, jau seniai mirę ir nebeegzistuoja. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, apie gilią senovę kalbantys Biblijos žodžiai taip pat yra mirę ir negyvi, todėl, pasak apaštalo Pauliaus, „raidė žudo" (2 Kor 3, 6). Vis dėlto, nėra jau taip blogai, nes šie žodžiai laukia Prisikėlimo, Dvasios, teikiančios gyvybę (2 Kor 3, 6). Petersonas pamaldų skaitytoją prilygina moterims, einančioms patepti, t.y. pagerbti neseniai mirusio Jėzaus kūno, tačiau jo neranda... Prisikėlusiam Jėzui nereikia mirusiems derančios pagarbos - Jis yra gyvas ir jau labai greitai pasirodys į Emausą keliaujantiems mokiniams. Jis tuoj atskleis visa, kas apie Jį parašyta Raštuose (Lk 24, 27) ir jų širdys užsidegs tikėjimo ugnimi (Lk 24, 32). Prisikėlimo Dvasia teikia gyvybę! Pamaldus skaitytojas liaujasi tyrinėjęs ir nusilenkia. Jis keliasi, eina kartu su Jėzumi, klauso Jo balso ir įsitraukia į Jo darbus.
Kadaise Šventojo Rašto žodžiai, dabar literatūriškai „įkalinti" ant popieriaus, skambėjo gyvu balsu. Daugelį kartų jie būdavo perduodami iš lūpų į lūpas tikėjimo bendruomenėse - biblinis pasaulis, iš kurio mes paveldėjome Dievo žodį, gyveno be užrašyto teksto. Petersonas pastebi, kad užrašytas žodis neišvengiamai atitrūksta nuo savo originalaus konteksto - nebegirdime balso tembro, kalbėtojo nuotaikos, jaudulio balse, nejaučiame šiurpulio, einančio per visą kūną, paukščių čiulbėjimo, kvapų - rašymas neišvengiamai redukuoja (supaprastina) sudėtingą gyvenimo realybę. Be to, užrašytą tekstą kur kas lengviau tyrinėti, padalinti, išaiškinti ir... kontroliuoti. Vis dėlto Bibliją mes skaitome ne tam, kad kontroliuotume ir supaprastintume gyvenimą, o tam, kad Dvasios veikimu būtume įtraukti į pranašų šauksmą ir apaštališkas misijas, išgirstume angelų giedojimą ir išgyventume Kristaus kančią, meilę, pabustume Amžinybės šviesai. Tik pagalvokime, kaip tą Prisikėlimo rytmetį moterims galėjo nuskambėti angelų žodžiai: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!" Koks tai išgyvenimas, baimė, sumišimas, džiaugsmas ir viltis?! Pasak Petersono, rašymas yra išvestinis, antrinis kalbos aspektas, todėl jei norime išgyventi Dievo žodžio jėgą, būtina atsiverti atmosferai, kurioje šie žodžiai galėjo skambėti. Juk parašyta: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms" (Apr 2, 7). Jonas girdėjo balsą „tarytum daugybės vandenų šniokštimą" (Apr 1,15) - ar girdime šį balsą ir mes, skaitytojai? Kaip patirti šią Žodžio atgaivą, kaip pasisemti iš gilaus Dievo žodžio šulinio ir numalšinti savo troškulį?
Pritaikymas
Norėtųsi, kad paraginimas skaityti Bibliją mūsuose nebebūtų tapatinamas su perskaitytų puslapių skaičiumi, bet su nuolankiu ir dėmesingu atsivėrimu prieš Biblijos Dievą. Ne „suskaityta" Biblija, o nuolanki ir Dievo paliepimams jautri širdis paliudija, kiek iš tiesų yra pamaldus mūsų skaitymas, - svarbu ne tik kiek, bet ir kaip skaitome. Pasak F. Dostojevskio personažo vienuolio Zosimos, Šventąjį Raštą reikia „skaityti be įmantrių žodžių ir nesididžiuojant, bet susigraudinus ir romiai, mylint tuos žodžius". Manau, kad tikra biblinė hermeneutika (mokslas apie aiškinimą) pirmiausiai prasideda nuo nuolankumo, nes Viešpats „pažvelgs į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš Jo žodį" (Iz 66, 2).
Kaip pamokslus sakantis žmogus jautriai reaguoju į priekaištus dėl kai kurių pamokslų „sausumo". Kaip perteikti Biblijos žodį įdomiai ir gyvai, bet be falšo ir iškraipymų? Iki šiol galvojau, kad „gyvumo" mums pritrūksta todėl, kad pernelyg ilgai užsibūname prie teksto nagrinėjimo (o tai taip pat yra labai svarbu!) ir menkai teapmąstome, kaip šios tiesos galėtų būti pritaikytos žmonių gyvenime praktiškai. Tuomet išgirstame neblogą „paskaitėlę" apie tai, ką Raštas reiškė pirmiesiems skaitytojams (egzegezė), tačiau menkai tesužinome, ką tai reiškia mums šiandien (pritaikymas). Vis dėlto pritaikymo dalies išplėtimas tik iš dalies sprendžia šią problemą (o gal dar labiau sukomplikuoja), nes išaiškinimas ir pritaikymas gali tapti veidmainišku „nepakeliamų naštų krovimu žmonėms" (žr. Lk 11, 46), jei pačiam pamokslininkui šie žodžiai nieko nereiškia ir jis pats jų asmeniškai neišgyvena. Taigi, prieš ką nors skelbiant kitiems, svarbu pamaldžiai priglusti prie Žodžio ir klausti savęs: ką man šie žodžiai reiškia asmeniškai? Ar aš ieškau tik artimo apibrėžimo, ar ir pats esu artimas kitam žmogui? Esama didelio skirtumo tarp pakelės „objekto" (ženklo, orientyro) ir piligrimo, keliaujančio Gyvenimo keliu.
Pamaldus Dievo žodžio skaitymas, nors ir yra nukreiptas į asmeninę bendrystę su Dievu, patirtį ir pasišventimą, niekada neturi apsiriboti pirmuoju asmeniu, bet įsilieti į bendruomenės gyvenimą. Dievas nori, kad tiek bendruomenei, tiek artimiesiems (ne teoriniams, bet tikriems!) mano pamaldumas būtų naudingas - kaip gurkšnis šalto vandens karštą vasaros dieną. Tačiau bendruomenė ir artimieji reikalingi ne tik tam, kad galėčiau praktiškai pritaikyti, ką iš Dievo žodžio patyriau maldos kambarėlyje, bet ir būčiau apsaugotas nuo paklydimų, išganytas. Kaip žinoti, kad mano pamaldumas ir nuolankumas yra tikras? Kas pataisys, pakoreguos, nukreips? Tik Bažnyčioje Dievo žodis yra išaiškinamas autoritetingai.
Esame pastebėję, jog kiekvienas žmogus tą pačią Rašto vietą dažnai supranta skirtingai, - kiek skaitytojų, tiek ir prasmių. Kaip nepasiklysti gausybėje skirtingų interpretacijų? Kuri teisinga? Svarbu mokytis Rašto aiškinimo paslapčių idant geriau jį išaiškintume, tačiau tikrąją aiškinimo vertę taip pat padeda nustatyti tai, nuo ko ir pradėjome - dvigubas meilės Dievui ir savo artimui įsakymas. Augustinas mokė, kad, kol egzegetas neprieštarauja šiai pagrindinei meilės taisyklei, jo mokymas priimtinas, nes meilė ir įkvėpė Raštą bei yra jo tikrasis šaltinis ir esmė (pagal Rom 10, 4 ir Rom 13,10): kiekvienas, kuris galvoja, kad suprato dieviškus Raštus ar kurią jų dalį, tačiau tuo supratimu neauga meilėje Dievui ir artimui, iš tiesų dar nesupranta to taip, kaip derėtų. Kiekvienas, kuris išaiškina taip, kad tai skatina meilę, bet nepajėgia suprasti, ką autorius turėjo omenyje toje ištraukoje, nedaro lemtingos klaidos ir tikrai nėra melagis. Taigi, kaip skaitome?
